Psichologija ir eksperimentai 2
Žymos: eksperimentas, Filipas Zimbardo, įgytas bejėgiškumas, išmoktas bejėgiškumas, learned helplessness, Martin Seligman, Motyvacija, nevisavertiškumo kompleksas, pasitikėjimas savimi, Philip Zimbardo, Philip Zimbardo eksperimentas, psichologija, psichologiniai eksperimentai, Sanfordo eksperimentas, Stanfodo kalėjimo eksperimentas, Stanford Prison, Steve Maier
Tai tęsinys, aprašantis psichologinius eksperimentus ir žmonių psichologijos vingrybes. Pirmoji dalis yra čia.
Įgytas bejėgiškumas
Kas tai yra? Psichologinė būsena, kuomet žmogus ar gyvūnas atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad turi galios pakeisti esamą (nemalonią ar pavojingą) situaciją. Įgytas bejėgiškumas mažina motyvaciją, skatina depresiją. Žmogus pastoviai sau kartoja, kad jis negali pasikeisti, kad viskas, kas nesiseka yra jo asmeninė kaltė, kad jam nieko nepavyksta atlikti teisingai. Įgytas bejėgiškumas tiesiogiai susijęs ir su nevisavertiškumo kompleksu.
Eksperimentas: 1965 m. psichologai Martin Seligman ir Steve Maier atliko bandymą, kuriame dalyvavo tris grupės šunų, talpinamos į narvus. Pirmo eksperimento šunys būdavo išleidžiami be jokios žalos po tam tikro laiko. Šunys iš antros grupės gaudavo elektros šoką, kurį galėdavo išjungti nuspausdami mygtuką. Vėliau antros grupės šunys būdavo prijungiami prie srovės kartu su trečios grupės šunimis. Dabar abu šunys gaudavo tokią pačią srovę, kurią nutraukdavo gyvūnas iš antros grupės, vos jam nuspaudus mygtuką. Šunims iš trečios grupės atrodydavo, kad elektros šokas baigdavosi atsitiktiniu metu bei, kad to pakeisti jie negali. Pirmos ir antros grupės šunys greit atsigavo po patirties, tačiau trečioji gyvūnų grupė išmoko būti bejėgiais, jiems pasireiškė simptomai panašūs į klinikinę depresiją.
Vėliau bandymas buvo pratęstas, patalpinus trečios grupės šunis į narvus. Vėl jiems būdavo leidžiama elektros srovė, kurią jie galėjo lengvai nutraukti, tiesiog išlįsdami iš narvo. Tačiau šunys nieko nedarė, tiesiog gulėjo.
Išvados: man tai panašu į žmones, kurie dejuoja, bet nieko nedaro… Žinoma, turbūt labai maža asmenų, kurie taip elgiasi visose gyvenimo srityse, bet bent vienoje tikrai daug.
Stanfordo kalėjimo eksperimentas
Tikslas: nustatyti, ar aplinka įtakoja žmogaus elgesį. Kas bus, jei kalėjime bus patalpinti geri žmonės? Laimės gėris ar bloga aplinka?
Eksperimentas: buvo atrinkti 24 studentai iš 75 asmenų pareiškusių norą dalyvauti. Atsitiktine tvarka žmonės buvo suskirstyti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų.
Pradžioje net talkino policija, kuri atliko suėmimus namuose, apkaltindama plėšikavimu. Atvežė į kalėjimą ir užregistravo pagal visas procedūras. Kalėjimas buvo įrengtas Stanfordo universiteto rūsyje. Tikroviška.
Planuota trukmė buvo 2 savaitės, tačiau jau po 6 dienų eksperimentas buvo visiškai sustabdytas.
5 dalyviai atsisakė tęsti eksperimentą dar anksčiau. Net pats organizatorius Philip Zimbardo buvo paveiktos tokios aplinkos. Jam derėjo eksperimentą nutraukti gerokai anksčiau.
Eiga: riaušės prasidėjo jau antrą dieną, kai vienos kameros kaliniai užbarikadavo duris lovomis, nustojo vykdyti prižiūrėtojų reikalavimus. Vėliau viskas darėsi tik blogiau. Sargybiniai darėsi vis žiauresni (pvz., neleisdavo tuštintis, tiesiogiai naudodavo fizinį smurtą), o kaliniai vis geriau vykdydavo paklusniųjų rolę, tačiau su pasitaikančiais išsišokimais.
Rezultatai: mūsų elgesį lemia ne tik mūsų asmenybė. Tačiau ir tai, kaip jai leidžiama pasireikšti. Sunku vienareikšmiškai teigti, jog kalta kalėjimo aplinka. Galbūt ji tik padėjo atskleisti tikruosius žmonių veidus… Kurie paprastai būna nušlifuoti visuomenės primestos kultūros ir įstatymų.
Ačiū, Povilai, už straipsnius, buvo labai įdomu.
Tik.. šuniukų gaila. Kiek juos vargšus kankina: ir refleksus tiria, ir įvairias priemones ant jų kailio..
Man įdomūs buvo tyrimai, kuriuos jau senokai atliko rusai apie grupės poveikį vienam žmogui. Pasirodo, stipriai veikia.. Mačiau ir filmą Youtube, reiks paieškoti ir įdėti – tikrai įspūdinga ir keista 🙂 .
Gražaus savaitgalio! 🙂
Sveika, Vilte 😉 Būtinai įdėk! :> Tau taip pat puikaus poilsio! 😀
Povilai, ačiū už straipsnelį, įdomus, geros išvados, man kaip ir Viltei labai pasidarė gaila tų šunelių..
Išties ekstremaliomis situacijomis žmogui sunku save prognozuoti. Dažnai mes patys savęs gerai nepažįstame. O tie, kurie sugeba išlikti ties savo įsitikinimais ir vertybėmis užklupus nemalonumams, pasikeitus supančiai aplinkai – išties stiprūs žmonės.. Kokių daugiau gal matome filmuose, bet ne kasdieniame gyvenime 🙂
Man labai patiko tavo tinklaraštis, Povilai, užsuksiu dažniau 🙂
Sveika, Edita 😉 Dar pridurčiau, kad dažnai save gerai pažįstame ir mažiau ar daugiau netikėtose ir nemaloniose situacijose, bet vargiai kažką dėl to keičiame ar darome. Didžiuli dalis žmogaus veiksmų yra automatiniai ir iš anksto nuspręsti. Dėl to, kad tokių daugiau filmuose – visiškai sutinku – va taip ir formuojamas iškreiptas pasaulio vaizdas: norime būti tokie, bet tai labai sudėtinga. Kai norime ir negalima – sukuriame daugybę vidinių konfliktų – psichologinių problemų ir nepasitenkinimo savimi.
Ačiū už gerus žodžius, stengiuosi ir lauksiu sugrįžtant 😉
Dėkoju už straipsnį, Povilai 🙂
Staipsnis isties naudingas, aciu. Lauksime daugiau tokiu !
Kalbant apie Stanford kalėjimo eksperimentą, svarbu yra atsižvelgti į tai (kas neretai neminima ir psichologijos vadovėliuose), jog instrukcija, kuri buvo pateikta tiriamiesiems, buvo gana šališka (ta prasme, tarytum, nurodanti, kokio elgesio yra tikimasi iš prižiūrėtojų, pvz:. ” They (kaliniai) will have no freedom of action. They will be able to do nothing and say nothing that we don’t permit” ir pan.
Romanas,
http://strengthtrainingfor.blogspot.com