Knyga. 8-asis įprotis. Tobulybės link – Stephan R. Covey
Prieš skaitant šią knygą, buvau perskaitęs to paties autoriaus „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai”, todėl turėjau teigiamų išankstinių lūkesčių. Tačiau knyga nuvylė.
Akivaizdu, kad į knygą įdėta daugybė pastangų, suteikta logiška ir gerai apgalvota struktūra. Nuo vieno punkto prie kito einama palaipsniui, pvz., pasitelkiant vis tą pačią schemą, kuri kas skyrių papildoma naujais dalykais, kurie jame išdėstomi.
Tačiau mano manymu tai tik ankstesniosios knygos atkartojimas, pritempiant ją prie taikymo organizacijų terpei. Praktiškai nieko naujo nesužinojau.
Knygoje pasakojami dalykai, pvz., intelekto rūšys (fizinis, emocinis, dvasinis, protinis) persipina su žmonių poreikiais (gyventi, mylėti, būti naudingam, mokytis), su intelekto rūšių apraiškomis (disciplina, entuziazmas, sąžinė, vizija) su …, su … ir dar su… Dauguma kitų knygos skyrių lygiai taip pat susipynę. Mano galvoje taip viskas susimalė, kad atsimenu tik keletą dalykų: „laimėkime abu”, tarpas tarp „stimulo ir atsako”, praeitos knygos („7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai”) pritempimas (perrašymas) prie panaudojimo valdyti organizacijas, pramonės ir žinių epochų skirtumai bei iš jų išplaukiantys lyderystės ir vadovavimo skirtumai.
Ši knyga filosofinis kūrinys apie asmeninį tobulėjimą. Kas skaitėte „7 sėkmės lydimų žmonių įpročius”, šios knygos nerekomenduoju – vargu ar ką naujo sužinosite. Kas neskaitėte, gali būti sunku suprasti apie ką eina kalba.
Galutinis vertinimas 6.
Aš ir ją esu skaitęs. Man taip nepatiko, kad net nepabaigiau skaityti.
Raimondai, būtent todėl ir nerekomenduoju jos skaityti.
Šios skilties „Apžvalgos“ esmė ta, kad ji atskirta nuo kitų įrašų. Nepatenka nei RSS, nei kur kitur.
Tačiau kaip matau, twitter’is net pasakius „no“, vis tiek apie tai praneša 🙁
Man apskritai nuo tokių knygų jau purto. Visi tie sėkmės vadovėliai parašyti ant galinių viršelių amerikietiška šypsena besišypsančių dėdžių (kurie, mol, yra labai sėkmingi ir prasisukę) ir yra pagrindinė šių autorių sėkmė, nes yra krūvos tokių, kurie tas knygas graibsto, kitaip tariant – krauna pinigus jiems. Visose knygose ta pati esmė, realiai, užtenka paskaityt „Vienuolis, kuris pardavė ferarį” ir toliau visų tokių knygų turinys niekuo nebenustebins. Šiaip, geri dalykai jose rašomi, bet, kad įgyvendint tas metodikas, turi atsisakyt labai daug: laisvalaikio, bendravimo su draugais, netgi buvimo su šeima… tik tada gali pilnai įvykdyti tas metodikas. O kai apskritai nors ką darai, tai „sėkmė” neišvengiama.
Sveikas, david 🙂 Visiškai sutinku, kad dauguma knygų rašo apie tą patį. Tačiau taip pat sutinku, kad svarbius, bet ne skubius dalykus žmonės linkę pamiršti, todėl reikia, kad kažkas tai primintų.
Dėl teiginio apie draugus, laisvalaikį ir šeimą prieštarauju. Visos knygos moko priešingai. Na, žinai, ką rašo: pirmiau svarbūs dalykai, po to visi kiti. O šeima įeina į pačius svarbiausius.