Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Kuo skiriasi išmintingas pranašas nuo paprasto?

Sultonas susapnavo, kad neteko visų savo dantų. Iškvietė pranašus, kad šie paaiškintų jo sapną. Pirmasis pasakė: „Alasai! Iškritę dantys reiškia, kad pamatysi kaip miršta tavo šeimos nariai.“ Pasipiktinęs sultonas įsakė 50 kirčių blogų žinių skleidėjui. Antrasis pranašas sapną paaiškino taip, kad sultonas liko patenkintas: „Jūs pergyvensite visą savo klaną!“ Sultonas įsakė iždininkui duoti 50 aukso monetų už puikias naujienas. Pakeliui, suglumęs išdininkas paklausė, „Jūsų savo interpretacija buvo visiškai tokia pati, kaip pirmojo pranašo.“ „Tikrai taip“, – atsakė pranašas, – „bet prisiminkite: svarbiausia ne ką tu sakai, bet kaip tu tai sakai.“

Dar viena tą patį iliustruojanti trumpa istorija. Jaunam vienuoliui buvo atsakyta neigiamai, kai paklausė, ar galėtų rūkyti, kol meldžiasi. Draugas patarė: klausk ar gali melstis, kol rūkai (Crossen, 1993).“

Kliūtys mūsų kelyje

Seniai seniai, karalius pastatė didelį akmenį ant kelio. Tada pats pasislėpė ir stebėjo, ar kas nors pašalins didžiulį uolos gabalą. Kai kurie karalystės turtingiausi prekeiviai ir dvariškiai atėjo ir tiesiog apėjo aplinkui akmenį. Daugybė garsiai kaltino karalių, kad nepasirūpina keliais, bet nė vienas nepamėgino patraukti akmens.

Tada atėjo paprastas valstietis nešinas ryšuliu daržovių. Artėjant prie kliūties, valstietis padėjo savo nešulį ir pamėgino nustumti atkmenį į kelio šoną. Po daug pastangų ir prakaito, galų gale jam pavyko. Kai keliautojas pakelė savo mantą, jis pastebėjo, kad rankinė guli ant kelio ten, kur prieš tai buvo akmuo. Joje buvo daug aukso monetų ir raštelis nuo karaliaus, kad auksas buvo tam asmeniui, kuris patrauks uolos gabalą nuo kelio. Valstietis išmoko tai, ko daugelis iš mūsų niekaip nesupranta – kiekviena kliūtis atneša galimybę pagerinti esamą situaciją.

Jaunasis kraujo donoras

Ligoninėje gulėjo mergaitė vardu Liz, kuri sirgo reta ir pavojinga liga.
Vienintelė viltis pagyti buvo kraujo perpylimas iš jos 5mečio brolio, kuris stebuklingai pergyveno tą pačią ligą ir, jo organizme gaminosi antikūniai, gebantys kovoti su liga. Daktaras paaiškino situaciją mažajam broliui, paklausė jo, ar jis sutinkąs duoti savo kraujo sesei. Berniukas trumpai padelsė, tada giliai atsikvėpė ir tarė: „Taip, jei tai ją išgelbės.“
Kai perpilymas vyko, jis gulėjo lovoje prie sesers ir šypsojosi, kaip ir visa šeima, matydama, kad grįžta odos spalva į jos skruostus. Tada berniuko veidas pabalo, šypsena išblėso. Jis pažiūrėjo į daktarą ir paklausė virpančiu balsu: „Ar dabar jau iškart mirsiu?“
Būdamas jaunas, berniukas blogai suprato daktarą; jis manė, kad turės atiduoti visą savo kraują seseriai.