Asmeninio tobulėjimo blogas

Taigi, kaip rašiau praeitame straipsnyje, pritrūkau laiko, tad nusprendžiau išsiaiškinti, kiek vis gi jo turiu kiekvieną dieną. Šįkart apie tai, kaip sekiau laiko panaudojimą minučių tikslumu.

Laiko fiksavimo procesas

Tam panaudojau labai „primityvų“ įrankį, kurį galite pamatyti žemiau. Žinoma, dar reikėjo rankinio laikrodžio.

Toks būdas padėjo labai greitai ir patogiai viską fiksuoti, tačiau išgauti duomenis užtrukau velniškai ilgai.

Stropiai žymėjausi dvi dienas ką veikiu, nuo pabudimo akimirkos iki atsigulimo į lovą.

Ilgiausiai užtruko duomenų įkėlimas į kompiuterį, kurio tikslas buvo suskaičiuoti, kiek praleidau laiko kiekvienoje srityje.

Kaskart susivedus duomenis į excelį, trūkdavo maždaug poros valandų per parą. Tad galų gale pradėjau viską daryti po vieną puslapį (viena para užima 3,5 puslapio). Todėl prie kiekvienos eilutės dešinėje surašyti skaičiai, reiškiantys tos veiklos trukmę minutėmis, o apačioje galutinė puslapio trukmė. Tad šiaip ne taip, per kokias 2-3 valandas pavyko viską susisteminti ir apskaityti visas 24 valandas per parą.

Savistabos privalumai

Šitas eksperimentas leido pamatyti, kad gyvenime galioja kvantinės fizikos dėsniai – nuo stebėtojo veiksmų priklauso stebimas reiškinys.

Kadangi fiksavau kiekvienos veiklos pasikeitimą, tai kaskart norint pakeisti veiklą, pvz., užeiti į facebooką, turėdavau tai pažymėti užrašų knygutėje. Tačiau vos suvokdavau, kad noriu užsiimti niekais, toliau tęsdavau produktyvią veiklą.

Tai mane gerokai nustebino. Juk paprastai mes ir taip suvokiame, kad, kai dirbame, turėtume dirbti, kai pramogaujam, turime nedirbti. Tačiau lygiai tas pats veiksmas atliekamas, kruopščiai fiksuojant laiko sąnaudas (minutės tikslumu), savistabą padidino keleriopai. Kartu padidėjo produktyvumas. Taigi, nors laiko sekimas užima kažkiek laiko, tačiau produktyvumą padidina gerokai daugiau nei jo sueikvoja.

Šitas faktas mane apstulbino, nes visad buvau įsitikinęs, kad laiko sekimas yra laiko švaistymas, kuris būtinas, norint tinkamai išrašyti sąskaitas klientams bei žinoti įmonės galimybes.

Stebėjimo rezultatai

Abi stebėjimo dienos parodė beveik tokius pačius rezultatus. Įdomumo dėlei žemiau pateikiu vienos dienos laiko „išlaidas“.

Teorijos ir praktikos skirtumai

Taigi, praktika parodė, kad per dieną galiu išnaudoti apie 4,5 valandos, nors teoriškai spėjau, kad tik apie 3,5. Per savaitę susidaro ženklus skirtumas.

Tiesa, reikia prisiminti, kad savistaba leido veikti produktyviau ir kartu turbūt leido atrasti šiek tiek daugiau laiko nei jo būtų su tipišku kasdieniu nusiteikimu.

Atlikęs šį eksperimentą, esu patenkintas jo rezultatais bei siūlau patiems išmėginti tai daryti porą dienų. Esu įsitikinęs, kad tai leis sužinoti kažką naujo apie save. Blogiausiu atveju turėsite porą produktyvesnių dienų

Pastaruoju metu pajutau ypatingą nepriteklių – laiko badą. Pagaliau radęs laiko atsipūsti, nusprendžiau, kad būtų naudinga sužinoti, kiek turiu laiko bei kaip jį panaudoju.

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad straipsnis buvo per ilgas, tad padalinau į dvi dalis. Kam įdomu tik rezultatai ir koncentruota informacija – skubėkite į paskutinę pastraipą – išvadas.

Dvilypis laikas

Manau, visi sutiks, kad laiko panaudojimą sekti reikia dviem etapais – šiokiadieniai ir savaitgaliai. Pirmiausia pradėjau nuo darbo dienų. Taigi, paskaičiavau, kiek manau, kad užtrunku per dieną prie vienų ar kitų dalykų.

Šiokiadieniai – teorija

Norėdamas gauti kokį nors apčiuopiamą rezultatą, pirmiausia susiskaičiavau, kiek trunka neišvengiami dalykai: miegas, kelionė į darbą, maistas, trumpas atokvėpis, higiena ir pats darbas. Gavau ~20,6 valandų. Trumpai tariant, nekeisdamas įprastos dienotvarkės, galiu laviruoti tik ~3,5 valandų bloku. O tai velniškai mažai. O kitiems žmonėms kelionė į darbą dažnai užima dar bent papildomą valandą dėl didesnio atstumo ir/ar kamščių.

Kadangi tai teorinis dienos apmąstymas, tai pirmiausia įsidiegiau tokį patį laiko apskaitos įrankį į kompiuterį kaip darbo vietoje. Kai seki, kur dingsta laikas, pradedi jį labiau tausoti ir kitaip leisti. Pasinaudojęs ja vos vieną nepilną vakarą, supratau, kad su mano operacine sistema ji ne visiškai draugauja, tad dabar vėl be apskaitos. Jei kas nors žino puikią laiko apskaitos programą, pasidalinkite komentaruose, nes visi bandyti įrankiai nuvylė.

Savaitgaliai – teorija

Savaitgaliai mažiau rutiniškas laikas, todėl suskaičiavau ne vienos dienos valandų panaudojimą, bet visų laisvų. Ši dalis turėtų skirtis nuo jūsų, nes paprastai mano savaitgaliai prasideda ketvirtadienio vakarą. Be to, čia siekiau sužinoti, kiek man lieka laiko, po įprastų darbų, tad įrašiau tik tai, ką darau visada.

Šiuo metu dar savaitgaliais apie 10 valandų trunka namo šiltinimo darbai, tad kaip ir pasiekiau 68 iš 72 valandų.

Kiti darbai

Dar pridėkime šiuos dalykus, kurie atliekami nereguliariai

Išvados

1. Viso per savaitę teoriškai įmanoma savo produktyviems tikslams panaudoti ~28 valandas (72 – 58 + 3,5*4). Tačiau praktiškai tik apie ~21. Tad vidutiniškai per dieną išlieka 3 valandos net pridėjus savaitgalius. Kai į tai žiūriu kaip galutinį skaičių, tai galvoju, kad ilgas laiko tarpas, bet kai į tą patį laiką pažiūriu, kiek jo galiu panaudoti per dieną, tai matau mažulytį skaičiuką.
2. Iš aukštesniame punkte minėtų valandų dar reikia išskirti laiką, skirtą poilsiui.
3. Darbo dienomis vienintelis laiko blokas yra 3 valandos. Susitarei vakare pažaisti poolo ir viskas, nebeturi daugiau nė lašo laiko.
4. Labai padeda laiko sutaupyti dviejų dalykų darymas vienu metu, pvz., audio knygos klausymas ir ėjimas į darbą. Maisto ruošimas ir laiko leidimas su artimais žmonėmis.

Pabaigai viena citata: „Don’t say you don’t have enough time. You have exactly the same number of hours per day that were given to Helen Keller, Pasteur, Michaelangelo, Mother Teresa, Leonardo da Vinci, Thomas Jefferson, and Albert Einstein. (Nesakyk, kad turi per mažai laiko. Tu turi lygiai tiek pat valandų per dieną, kiek jų buvo duota toliau išvardintiems asmenims).”

P.S. Tai straipsnis po ilgos pertraukos, priminęs kaip smagu rašyti. Sekantį kartą, kokie tikrieji skaičiai bei koks savistabos poveikis produktyvumui.

Rašau todėl, kad susidarė įspūdis, jog skaitytojai klaidingai supranta, kaip gyvena dauguma „patariančiųjų“. Lygiai dėl to paties jų galvose atsiranda klaidingas įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti jų pačių gyvenimas. Tai savo ruožtu kelia psichologinį nepasitenkinimą savimi.

Patarėjai naudojasi ne visais savo patarimais

Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad patenku į tokių patarėjų kategoriją. Pirmoji priežastis ta, kad rašydamas straipsnį, mėgstu paieškoti, ką apie tai rašo kiti – tai naujos įžvalgos, kuriomis galbūt pats niekad nepasinaudosiu, bet paskelbiu svetainės įrašuose, jei atrodo priimtinos.

Yra dalykų, kuriais pasinaudoju, bet vėliau atsisakau. Kartais net ką tik labai įkvėpusi idėja labai greit pridedama prie visai niekam tikusių. Tačiau juk dėl to nerašysiu atskiro straipsnio.

O kur dar gausybė autorių, kurie taip greit leidžia naujus blogo įrašus, kai dažnas iš jų prieštarauja ankstesniųjų straipsnių idėjoms.

Gyvenimas per sudėtingas, kad visada pavyktų vadovautis patarimais

Tarkime pamokančiose istorijose rašiau:

Akiplėšiškas vairavimas

Visą dieną žmogui prieš pat pat nosį užlindo kitas automobilis, todėl teko staigiai stabdyti. Žinoma, asmuo labai susinervino, pradėjo spaudyti garso signalą. Daug kartų. Sau panosėj niurnėjo, kad įvažiuos į jį kitą kartą tyčia, jei šis taip dar padarys. Galų gale žmogus pasiekė savo darbą ir pirmam sutiktam pasakoja:
-Nepatikėsi, kas nutiko. Jau koks asilų asilas šiandien užlindo prieš mane! Tu net neįsivaizduoji! Tik per plauką neįvyko avarija. Kaip tokius žemelė nešioja?! Pakliūtų jis man į rankas! Oi kaip jį pamokyčiau!

Tuo tarpu kitame miesto gale savo darbą pradėjo vyrukas, kuris neturi nė menkiausio supratimo, jog kažkas taip širsta ant jo. Tačiau šiuo metu yra visiškai užvaldęs pastarojo mintis.

Prieš kitą kartą leidžiant kažkam užvaldyti jūsų protą ir užvirinti kraują, pamėginkite save sustabdyti ir padaryti kažką teigiamo vietoj to, kad švaistytumėte savo ir kitų laiką bei energiją.

Istorija išgirsta Zigo Ziglaro tinklalaidės programoje (podcast).

Bet tuo pat metu vairuodamas kartas nuo karto susinervinu. Na, pvz., ką sakyti žmogui, kuris įvažiuodamas iš kairės juostos į žiedą, išsuka pačiame pirmame išvažiavime į dešinę? Jis tikrai gali taip daryti, bet tai absoliučiai kvaila. O ypač, jei aš dešine juosta įvažiuoju į žiedą kartu su juo bei noriu važiuoti toliau nei pirmas posūkis, bet tenka jį praleisti, staigiai stabdant Viską, paskaičiuoji, kad niekam nesutrukdysi ir šia tau, kad nori, atsiranda juokingai vairuojantis žmogus, kuris vos į mane neįvažiuoja (pagal eismo taisykles tai kaltas likčiau aš).

Perskaitytas straipsnis ar knyga nepakeis gyvenimo

Dabar priartėjome prie straipsnio esmės:

1. Gyvenimą keisti teks palaipsniui, nebent pavyks išgyventi kažkokį ypatingą gyvenimo sukrėtimą, kuris radikaliai pakeistų mąstymą. Būtent todėl tokia svarbi yra aplinka ir įpročiai. Apie tai daug rašiau, tad siūlau pasinaudoti nuorodomis ir paieška.
2. Klaidinga manyti, kad autorius gyvena visiškai pagal tai ką rašo. Tačiau dar blogiau iš savęs reikalauti tobulo patarimų ir įpročių laikymosi. Gyvenimas tiesiog taip neveikia. „Suklupti“ yra natūralu.

Taigi, kai kitą kartą save pluksite, kad jums kažkas nepavyko, kad vėl „nolaifinonot“ kelias dienas, kad nustojote planuoti darbus, kad, …, kad, … , tuomet prisiminkite, kad tai natūralu. Padarykite išvadas, pasimokykite iš klaidų, bet niekada savęs nesmerkite. Reikia gyventi ir mėgautis šia akimirka.

Jau ilgą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad kelias į produktyvumą yra darbo ribojimas. Paradoksalu, bet kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

– kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

– rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.

Dažnas psichologijos mokslų imasi norėdamas pažinti save ir išspręsti asmenines problemas. Iš tiesų, tai mokslas, kuris leidžia suprasti žmonių elgesio priežastis bei įvairius iracionalumus. Todėl manau, kad kiekvienam bus įdomu susipažinti su keliais žemiau aprašomais reiškiniais/keistenybėm. Deja, nežinau, kaip tai vadinasi lietuviškai.

Milgramo eksperimentas (angl. Milgram)

Tikslas: nustatyti, ar autoritetas gali priversti žmones atlikti veiksmus, prieštaraujančius natūraliam jų elgesiui ir/ar moralei.

Metodas: kviečiami savanoriai, kuriems mokama 4,5 $ (1963 metais buvo padori suma) už dalyvavimą atminties bandyme. Į patalpą įeina du asmenys, vienas tik apsimeta savanoriu. Abu jie traukia po kortelę, kuris bus mokytojas, kuris mokinys. Tačiau iš tiesų, abejose kortelėse parašyta mokytojas, todėl tiriamasis visad tampa mokytoju. O apsimetėlis visad pameluoja, kad ištraukė mokinio kortelę ir vėliau turi iš atminties perskaityti žodžių sąrašą.

Už kiekvieną klaidą mokinys gauna elektros šoką, kaskart ją didinant 15 voltų. Mokytojui duodama pajusti, kas yra 45 voltai, tuo tarpu bandymas nutraukiamas primygtinai savanoriui atsisakius jį tęsti (po 4 įtikinamų nurodymų tęsti) arba, kai mokinys gauna tris kartus iš eilės maksimalią 450 srovę. Žinoma, srovės iš tiesų niekas negauna, tačiau taip galvoja mokytojas, girdintis kartais net šūksnius ir beldimą iš už sienos.

Rezultatai: 65% dalyvių pasiuntė maksimalią 450 voltų srovę, nors dauguma dėl to jautėsi labai nepatogiai. Kai kurie net žadėjo grąžinti pinigus, kad tik to nereiktų daryti.

Papildomos aplinkybės: jei eksperimentui vadovaujama telefonu, tuomet autoritetui atsispiria daugiau žmonių. Jei eksperimentas vykdomas, paprastame pastate, o ne prestižiniame universitete, tuomet vėlgi eksperimentatoriui paklūsta mažiau žmonių. Tačiau bet kuriuo atveju, paklūstančių žmonių kiekis išlieka svarus, bent apie 50%.

Etika: šiuo metu tokį eksperimentą atlikti draudžiama. Tačiau dauguma dalyvių dėkojo už šią patirtį, prašė priimami į darbą laboratorijoje ar siūlėsi kitaip pagelbėti.

Išvada: autoritetas didžiąją dalį žmonių gali priversti atlikti veiksmus, prieštaraujančius jų įsitikinimams. Todėl neturėtume nustebti, kai žmonės paklusdami kitiems, daro jiems nepatinkančius dalykus.

Detaliau lietuviškai ir angliškai.

Savybės charakteriui priskyrimo klaida (angl. fundamental attribution error)

Šis „dėsnis“ akivaizdžiai parodo, kad lygiai tokį patį elgesį žmonės savyje ir kituose traktuoja skirtingai, t.y., neatsižvelgia į svarbiausią dalyką – kontekstą.

Kaip tai vyksta? Asmuo kito žmogaus elgesį priskiria jo charakteriui ar tiesiogiai valdomiems dalykams, tačiau atmeta aplinkos (konteksto) įtaką. Kaip matėme ką tik aukščiau aprašytame pavyzdyje, kontekstas gali priversti elgtis priešingai nei teigia mūsų moralinės normos.

Eksperimentas: dalyviai turėjo vertinti kalbėtojus pagal tai, kiek pastarieji savo kalboje palaiko Fidelį Kastro (angl. Fidel Castro). Vertintojams buvo iš anksto pasakyta, kad pristatantiesiems buvo liepta rašyti viena arba kita tema, t.y., tai nėra jų nuomonė. Kitu atveju, dalyviai manydavo, kad pranešėjai savo noru pasirinko kurią pusę palaikyti. Vertinimo rezultatai būdavo vienodi. Taigi, tiriamieji neatsižvelgdavo į išorinius veiksnius.

Daugiau pavyzdžių: štai automobilis stovintis kreivai aikštelėje, kiti automobiliai šalia stovi tiesiai, tad taip išeina, kad šalia netelpa mašina, todėl jis užima 2 vietas. Žmogus pagalvoja „ot niekšelis, galėtų kaip žmogus pasistatyti mašiną!“. Tačiau tuo pat metu jis pamiršta, kad galbūt tas vairuotojas čia pastatė automobilį seniai, kai taip stovėjo visa eilė, t.y., jis buvo priverstas taip statyti, kitaip būtų netilpęs arba užėmęs dvi vietas (nes jei visi stovi kreivai, vienas tiesiai pastatytas automobilis privers šalia statomus automobilius palikti daug laisvos nepanaudojamos vietos).

Žmogus nusirašė per egzaminą. Daugelis gali pasakyti, kad jis nesąžiningas, linkęs vogti ir t.t. Bet galbūt jis tai darė vieną ir vienintelį kartą arba tiesiog turėjo rimtą priežastį. Galbūt jo požiūris kitoks: mokausi tik tai, kas man įdomu, o visa kita gali eiti velniop.

Išvados: toks žmonių elgesys turi vieną pliusą: padeda žmonėms lengviau suvokti pasaulį, nuspėti kitų elgesį bei neišdarko absoliutaus gyvenimo suvokimo. Tačiau kartu leidžia klysti dėl žmogaus būdo, jaustis geresniu ar protingesniu už kitus ir pan.

Daugiau informacijos angliškai.

Tuo tarpu kontekstas labai svarbu

Nukrito nuo stogo plyta ir partrenkė praeivį. Subėgo žmonės, visi piktinasi:
-Ach, ach. Jau ir plytos nuo stogo krenta, žmonėms nebėra kur vaikščioti…
Išėjęs vienas iš minios pasilenkė ties nukentėjusiuoju:
-Ei, ponai, bet juk tai draugas iš nomenklatūrinių KGB šnipų.
Visi:
-Ach, ach. Kiek tų šnipų priviso. Jau ir plytai nebėra kur nukristi…

Tai anekdotas, kuris parodo, kaip nesvarbu yra pats faktas (žmogus gavo plyta per galvą), nes viską lemia nuomonė (ant ko konkrečiai užkrito plyta).

Straipsnio tęsinį galite rasti čia.

Vienas pagrindinių dabartinių tikslų yra finansinė nepriklausomybė. Turiu idėjų, ką išbandyti, tačiau niekaip neprisiverčiu. Esu pradėjęs „knibinėti“, tačiau prie rimtų veiksmų niekaip nepereinu. Negaliu nei suplanuoti, nei kitaip pradėti tvirtai dirbti ties ta linkme.

Atidėliojimo priežasčių galima būtų sugalvoti daug, bet susikoncentruokime ties sprendimu. Šiuo konkrečiu atveju jis susideda iš dviejų dalių:
a) kelio atgal sunaikinimas (angl. burn the ships);
b) laiko limito naudojimas (angl. timeboxing).

Kelio atgal sunaikinimas (prisivertimas pradėti)

Iki šiol dar nebuvo nė vieno dalyko, kurį parašiau bloge, bet vėliau neįvykdžiau. Tai tam tikra prasme yra viešas tikslo siekimo paskelbimas, nes realiai kelias atgal yra – galiu juk nesiimti veiksmų – rimtos žalos nepatirsiu. Galų gale, vėliau galėčiau apie tai puslapyje tiesiog neužsiminti. Tačiau mano akimis – kas čia parašyta – tas turi būti padaryta, todėl suvokiu tai, kaip kelio atgal sunaikinimą.

Manau, kad verta paminėti daugiau pavyzdžių:

• Kazino savininkas, kuris pakabino visiems matome vietoje lapus su savo nuotrauka ir pasižadėjimu sumokėti 1 000 000$ tam, kuris pamatys jį rūkantį.
• Žmogus įmetęs į pašto dėžutę laišką apie atsistatydinimą.
• Iš Sun Tzu knygos „Karo menas“: jei karvedys savo armiją nuveda į tokią vietą, kad jie neturi galimybės atsiraukti, pvz., už jų tik status skardis, tuomet jie kaunasi kur kas geriau, nes žino, kad arba žus, arba laimės (turbūt iš čia kilo angliškas pavadinimas, kai kažkoks karvedys išsilaipino svetimoje žemėje, liepė sudeginti laivus, kuriais atvyko. Tada kariams nebeliko nieko kito, kaip sėkmingai užgrobti naujas žemes arba mirti).
• Nesąmoningas, tačiau tinkamas pavyzdys: studentų mokymąsi paskutinę naktį. Nebelikus kur atidėti, pagaliau pradedama mokytis.
• Pažadas sau kažką padaryti. Jei jau pažadėjau, tuomet tikrai padarysiu. Tačiau retai naudojuosi šiuo stebuklingu žodžiu, nes pažadas tai absoliuti būtinybė jį įvykdyti – turiu būti įsitikinęs, kad galėsiu. Tik nereikia painioti su paprastu pasakymu, kad kažką nuveiksiu – jį galima keisti, modifikuoti, atidėti ir pan.

Laiko išskyrimas (angl. timeboxing)

Gal kas žino geresnį lietuvišką terminą? Esmė tokia, kad kol kas nėra nei darbo pradžios nei pabaigos. Neaiškios jokios darbų trukmės. Nieko panašaus nesu daręs. Turbūt reiks išmokti keletą naujų dalykų. Tokio tipo darbus mėgstame atidėlioti.

Kad visa tai palengvinti, tiesiog skirsiu tam 20 minučių, per kurias negaliu nieko daryti išskyrus tai, kas susiję su mano tikslu.

Pirma, tai trumpas laiko tarpas, todėl lengva įsipareigoti ir nė nepastebėti, kaip praėjo laikas. Antra, dažniausiai pradžia sunkiausia, o prisėdus, pavyksta be jokios prievartos tam skirti kur kas daugiau laiko nei planuota.

Kaip tai veikia?

Nuo 2011.05.05 iki 2011.06.03 imtinai (30 dienų), kiekvieną šiokiadienį skirsiu 20 minučių laiko savo tikslo siekimui. Po šio eksperimento, nuspręsiu ar pratęsti darbą ir apie tai parašysiu puslapyje.

Štai praktiškas šiame puslapyje aprašomų metodų panaudojimas.

Laiko perspektyvos pasirinkimas labai panašus į planavimą – darbai savaitei, mėnesiui, ketvirčiui, metams ir t.t. Skiriasi tuo, kad padeda pamatyti ne tai, ką norime padaryti, bet kas iš tiesų išeis.

Trumpalaikė perspektyva

Kaip manote, kokie žmonės gyvena dabarties akimirka? Turbūt matėte tą reklamą apie „dabartistus“. Patinka man pavadinimas. Taigi, jie gyvenai trumparegiškai, visai kaip alkoholikai, kurių vienintelis tikslas išgerti nepaisant nieko: nei to, kas bus ryt, nei poryt, nei tuo labiau už savaitės ar mėnesio.

Kodėl jų gyvenimą vertiname kaip prastą? Neprasmingą ir be tikro džiaugsmo? Visai ne todėl, kad jie dabar girti ir vepa nesąmones – juk jie „laimingi“ ir daro tai, ką nori. Bet todėl, kad puikiai automatiškai išskaičiuojame ir matome jų ateities perspektyvas – jų būsimą kasdienybę.

Vadinasi, pasinaudodami šiandiena, galime pamatyti, kaip atrodys rytojus ar net kitas mėnuo.

Ilgalaikė perspektyva

Galima paimti savaitę praeities, ją įvertinti ir prognozuoti ateinančią savaitę, mėnesį ar pusmetį. Manau, kad tai paprastas metodas, kuris leidžia greit suvokti, ar einate norimu keliu.

Pvz., keliatės vėlai, daug laiko praleidžiate prie interneto, atsėdite darbo valandas su kančia akyse ir pan. Kokias ateities perspektyvas galima nubrėžti? Kad darysite lygiai tą patį ir toliau. Vadinasi, iš esmės nejudėsi iš esamos padėties taško.

Ateities vizija

Įsivaizduokite, kaip atrodytų jūsų artimos savaitės dienotvarkė, kuri jus tenkintų. Turbūt egzistuoja darbų sąrašas, siekiami tikslai, turiningas laisvalaikis. Įsivaizduokite kaip dirbate, kaip pramogaujate, su kuo bendraujate. Malonu? Norite to?

Dabar paimkite praeitą savaitę, kokią ateities viziją matote? Ar ji sutampa su prieš tai įsivaizduota? Jei taip, sveikinu, esate sąmoningą gyvenimo būdą pasirinkęs žmogus. Jei ne, visada galima tokį pasiekti.

Žvelgdami į praėjusią savaitę, puikiai suprantame, ką turėtume daryti, kad viskas pakryptų mums naudingesne linkme. Tereikia pastebėtus skirtumus pašalinti. Galima pradėti mažais žingsniais ir užsibrėžti, kasdien atlikti po vieną iš anksto paskirtą darbą.

Dabar paimkite visą praeities mėnesį ir pamėginkite nutiesti ateitį pusmetį į priekį. Rezultatai džiugina? Ne? Visada galite rinktis, esate savo sprendimų valdovas, ką pasirinksite, taip ir gyvensite.

Laiko valdymas, tikslai ir planavimas

Taigi, planuodami savo dienas, savaites, keldami tikslus ar tiesiog gyvendami, kartas nuo karto patikrinkite, kokį gyvenimą matote ateityje. Dažnai tai praveria akis.

Tomas Girdzijauskas – lektorius eruditas, autodidaktas, “vaikščiojanti enciklopedija”, gebantis sudėtingas, labai senų kultūrų arba ultramodernias žinias priartinti prie šiandienos gyvenimo, perpasakoti gilias amžinas tiesas, gamtos dėsnius visiems lengvai suprantamais būdais. Jis įdomus ne tik temų turiniu, oratoriškais gebėjimais, bet ir kaip neeilinė asmenybė.

BALANDŽIO PRADŽIOJE NET 4 TOMO SEMINARAI LIETUVOJE!

Šiuo metu Tomas gyvena Anglijoje, o paskaitas skaito visoje Europoje. Tomas skaito unikalias labai plataus tematinio spektro paskaitas:

• žodžių galios, bendravimo ir komunikavimo,
• supratimo dėsnių,
• vyrų ir moterų psichologijos,
• valdymo ir vadovavimo dėsnių,
• pinigų psichologijos,
• unikalių mokymosi metodų,
• savo “vietos po saule” radimo,
• vertybių,
• vaikų auklėjimo
• mokslo ir religijos sugretinimo ir kt. temomis.

Nuolaidos

• Vienam asmeniui 26% (39 litai)!
• Dviem asmenims 19% (39 litai)!

Plačiau