Asmeninio tobulėjimo blogas

Vienuoliai ir purvinas kelias
Kartą keliavo du vienuoliai iš miesto atgal į savo namus. Dar visai neseniai pliaupė lietus, todėl buvo daug purvo ir balų. Beeidami jie pastebėjo labai dailią merginą, kuri negalėjo pereiti per vieną balą. Vienas vienuolis iškart pasisiūlė ją paimti ant rankų, pastaroji sutiko, todėl jis merginą pernešė per gamtos sukurtą kliūtį.

Kitas vienuolis visą kelią tylėjo, kol priėjo šventovę, tada nesusilaikė ir tarė:
-Mums vienuoliams reikia laikytis kuo toliau nuo moterų, ypač tokių jaunų ir gražių. Jos yra pavojingos. Kam tu tai padarei?
-Tą vienuolę palikau prie pat tos balos, kur ją nuleidau ant žemės, o tu vis dar ją nešiojiesi?

Katedros statytojai
Mieste buvo statoma katedra, ten dirbo trys akmenskaldžiai. Į klausimą, ką jie čia daro, atsakė: „Aš užsidirbu pragyvenimui“, „Esu pats geriausias akmenskaldys, tuo čia ir užsiimu“ ir „Statau katedrą“.

Tarkime, kad jie akmenis skaldo identiškai greitai ir kokybiškai, tačiau net tokiu atveju tampa aišku, kad jų indėliai į katedros pastatymą bus skirtingi.

Pirmasis bus kruopštus ir atliks darbą taip, kaip jam bus pasakyta.
Antrasis gali sukelti daugiausia rūpesčių, nes gali manyti, kad jis geriau žino, kaip čia viskas turi būti.
Trečiasis rūpinsis, kad katedra būtų pabaigta, t.y., ne tik paruošti akmenys, bet tai padaryta greičiau, kokybiškiau. Pateiks papildomų pasiūlymų ir pastabų.

Taigi, tiesioginį darbą galbūt jie dirbs vienodai, tačiau galutinis indelis siekiant rezultato bus skirtingas.

Žmonių kalbų nesupaisysi
Turėjo malūnininkas sūnų, žmoną ir tvirtą, gerai prižiūrėtą arklį. Vieną dieną su sūnumi išsiruošė į miestą. Buvo pavasaris, šlapia, balos. Taigi, senas tėvas užlipo ant arklio, o sūnus ėjo šalia. Taip jiems bekeliaujant, pro juos praėjo pakeleiviai, kurie murmėjo: „Žiūrėk koks tas malūnininkas! Dar jaunas ir tvirtas kaip ąžuolas, sėdi tarpu ant arklio, o savo jauną vaikiščią verčia eiti per purvą!“ Po tokių kalbų malūnininkas liepė lipti sūnui ant arklio.

Taip jie jojo, kol vėl išgirdo žmones besišnibždant: „Koks kvailas tas malūnininkas. Vaikas jaunas ir stiprus, o tėvas turi bristi per balas.“ Tada jau senis nusprendė, kad jos abu ant vieno arklio.

Keliavo jie toliau, kol vėl sutiko žmonės, kurie šįkart kalbėjo: „Kokie bjaurūs žmonės tie malūnininkai! Stiprūs, o joja ant vargšo arklio, kuris vos kojas velka.“ Tada senis nusprendė, kad abu su sūnumi turi eiti pėsti ir iš paskos vestis arklį.

Žinoma, jie ir vėl sutiko žmones, kurie šįkart šnekėjo: „Arklys nupenėtas, stiprus, tie kvaileliai vos jį nulaiko, tačiau brenda pėsti per balas“. Tada senis tarė sūnui: „Ką bedarėm, žmonėms neįtikom. Taigi kalbų ir vėjų nesugaudyti. Niekada nekreipk dėmesio, ką žmonės sako“.

Akiplėšiškas vairavimas

Visą dieną žmogui prieš pat pat nosį užlindo kitas automobilis, todėl teko staigiai stabdyti. Žinoma, asmuo labai susinervino, pradėjo spaudyti garso signalą. Daug kartų. Sau panosėj niurnėjo, kad įvažiuos į jį kitą kartą tyčia, jei šis taip dar padarys. Galų gale žmogus pasiekė savo darbą ir pirmam sutiktam pasakoja:
-Nepatikėsi, kas nutiko. Jau koks asilų asilas šiandien užlindo prieš mane! Tu net neįsivaizduoji! Tik per plauką neįvyko avarija. Kaip tokius žemelė nešioja?! Pakliūtų jis man į rankas! Oi kaip jį pamokyčiau!

Tuo tarpu kitame miesto gale savo darbą pradėjo vyrukas, kuris neturi nė menkiausio supratimo, jog kažkas taip širsta ant jo. Tačiau šiuo metu yra visiškai užvaldęs pastarojo mintis.

Prieš kitą kartą leidžiant kažkam užvaldyti jūsų protą ir užvirinti kraują, pamėginkite save sustabdyti ir padaryti kažką teigiamo vietoj to, kad švaistytumėte savo ir kitų laiką bei energiją.

Istorija išgirsta Zigo Ziglaro tinklalaidės programoje (podcast).

Elektros lemputės išradimas

Pradėti verta nuo to, kad tuometiniai iškiliausi protai viešai buvo pareiškę, kad jis tik švaisto savo laiką bei, kad tai, ko jis siekia, yra neįmanoma.

Po apytiksliai 5000 nesėkmingų bandymų atėjo žurnalistas ir tiesiai šviesiai paklausė:
-Kodėl jūs švaistote savo gyvenimą? Juk visi žino, kad to padaryti neįmanoma.
-Matau, kad nesupranti vieno dalyko apie gyvenimą. Aš ne suklydau 5000 kartų, tačiau išbandžiau 5000 būdų kaip tai padaryti, vadinasi, kad dabar prie savo tikslo esu gerokai priartėjęs. Norėdamas atrasti lemputę, turėsiu atlikti net 5000 eksperimentų mažiau!
Galų gale lemputei sukurti prireikė daugiau nei 10 000 bandymų.

Istorija išgirsta Brian Tracy garso programoje „The Psychology of Achievement“.

Tikras teigiamas požiūris…

Įsivaizduokite, kad turite verslą bei, kad jums būtinai reikia surasti investuotoją dėl lėšų stygiaus. Taigi, paskambinote daugybei žmonių, siekdami susitikti kita savaitę Vilniuje, patys tuo tarpu gyvenate kitur. Išvyka suplanuota.

Savaitės pradžia sunki, niekas rimtai nesidomi jūsų siūloma investicija. Trečiadienio vakarą grįžtate nusikalę namo, paskambinate savo sutuoktiniui ir šis praneša, kad laimėjote milijoną. Jūs iškart nudžiungate, bet nusprendžiate tęsti susitikimus. Dabar jau žinote, kad turite pakankamai pinigų, net jei visi atsisakys. Jaučiatės tvirtai, šnekate įtaigiai. Daug šypsotės. Tiesiog puikiai parduodate savo verslo idėją.

Vėlyvą penktadienio vakarą grįžtate namo, įbėgate į namus. Pabučiuojate ar apkabinate pirmą sutiktą žmogų ir klausiate:
-Na, kur mano milijonas?!
-Aš tik pajuokavau. Tiesiog buvai tokios prastos nuotaikos, jog nusprendžiau tave pralinksminti.

Kaip manote, ar jo šansai gauti finansavimą buvo didesni po to, kai jo požiūris ir elgesys pasikeitė, sužinojus apie laimėtą milijoną? Ar visa tai buvo netikra? To suvaidinti negalima, tačiau tai sukėlusios priežastys gali būti melagingos. Jei patiko istorija, rekomenduoju paskaityti straipsnį, kuris labiau įsigilina į šią temą: „Gyvenimo kokybė: nuostatos apie save, lūkesčiai ir požiūris“.

Istorija išgirsta Brian Tracy garso programoje „The Psychology of Achievement“.

Manau, kad visi sutiksime, kad teigiamas požiūris padės kiekvienoje situacijoje labiau nei neigiamas. Tačiau kaip požiūris suformuojamas?

Manau, jog seka yra tokia: įsitikinimai apie save –> lūkesčiai ateičiai –> požiūris.

Nuostatos apie save

Kiekvienas jų turime daugybę. Manau, kad bent kelis šimtus. Turime atskiras nuomones apie savo gebėjimus vadovauti žmonėms, mokėjimą žaisti krepšinį,  auginti vaikus ir t.t.

Tačiau kartu turime galutinį savęs įvertinimą, t.y., kiek daug pasitikime savimi. Kitaip tariant, kiek patys sau patinkame. Kadangi tai suma, vadinasi, kad kuo labiau savimi pasitikime kiekvienoje srityje, tuo esame labiau patenkinti savo asmenybe. Nors galima viską pasukti iš kito taško: kuo daugiau sričių, kuriose jaučiamės užtikrintai, tuo labiau pasitikime savimi.

Lūkesčiai ir jų įtaka požiūriui

Lūkesčiai viso labo savęs mėgimo išraiška arba tąsa.

Kuo geriau galvojame apie save, tuo tikimės aukštesnių rezultatų. Žinoma, kuo tikimės geresnių rezultatų, tuo mūsų požiūris labiau teigiamas. Tokiu būdu gavome pradžioje minėtą grandinę: savo gebėjimų vertinimas formuoja lūkesčius, kurie nulemia mūsų požiūrį kiekvienoje situacijoje.

Kodėl taip sunku pakeisti savo nusistatymą

Todėl, kad reikia pradėti nuo pradžių. Jei statote 50 aukštų pastatą, o pirmieji 3 vos stovi, tuomet teks viską nugriauti ir pradėti iš naujo. Pirmiausia reikia pradėti vis labiau teigiamai apie save galvoti. Kaip tai padaryti, galite rasti čia: „Kaip labiau pasitikėti savimi I“ ir „Kaip labiau pasitikėti savimi II“.

Labiau save pamėgę, automatiškai pradėsite formuoti aukštesnius lūkesčius, kuriuos seks labiau teigiamas požiūris. Žemiau pateikiu puikius pavyzdžius, kaip visa tai veikia praktiškai. Išgirdau juos besiklausydamas Brian Tracy garso programos „The Pshycology of Achiement“.

Asmeninių įsitikinimų įtaka

Vienas vaikinas, pavadinkime jį Vardeniu, laikė stojamąjį egzaminą į universitetą, gavo 98. Pastarasis žmogus nusprendė, kad tai yra intelekto koeficientas (angl. IQ). Tokiu atveju jam tai reiškė, jog jis yra žemiau žmonijos vidurkio ir įprasto minimalaus balo, reikiamo įstoti į aukštąją mokyklą.

Taigi, pirmąjį semestrą jis susimovė beveik visuose dalykuose, o kitų gavo mažiausius teigiamus balus. Tuomet į kabinetą jį pasikvietė katedros vedėjas:
-Kodėl pradėjote taip prastai mokytis? Mokykloje jums sekėsi puikiai, buvote vienas puikiausių moksleivių.
-Matote, stojimo metu sužinojau, kad mano intelekto koeficientas labai mažas.
-Iš kur tai ištraukėte?
-Gavau tik 98 balus, kas yra 20 balų žemiau būtino vidurkio, norint patekti į universitetą.
-Šie 98 reiškia procentinį įvertinimą.
-Kaip suprasti?
-Kad jūs esate tarp dviejų procentų gabiausių stojusiųjų studentų visoje šalyje, kitaip tariant esate imlesnis mokslui už likusius 98%.

Postūmis buvo radikalus. Kitą semestrą Vardenis gavo maksimalius įvertinimus. Kaip žinome iš pasakojimo, turėjo išskirtinius gebėjimus, pasireiškusius dar mokykloje, tačiau pats save apribojo.

Kitų žmonių lūkesčių poveikis atlikimo kokybei ir efektyvumui

Tokio pobūdžio bandymai buvo atlikti daugybę kartų, tai viso labo vienas pavyzdys.

Eksperimentas vyko mokykloje, kur trys mokytojai buvo pakviesti į direktoriaus kabinetą. Jiems buvo pasakyta, kad jie yra geriausi, todėl gauna garbę mokyti mokinius su aukščiausiu intelektu visoje įstaigoje. Tačiau dėl etikos draudžiama apie tai informuoti mokinius ar jų tėvus

Pasibaigus metams, šios trys klasės parodė 20-80% geresnius rezultatus už kitas. Tuomet lygiai tie patys mokytojai vėl buvo pakviesti pasikalbėti:
-Puikiai padirbėjote, jūsų klasės stipriai pranoko beveik visas kitas, net esančias kitose mokyklose.
-Tai todėl, kad jie labai žingeidūs ir protingi. Mums buvo malonumas su jais dirbti.
-Turiu jums pasakyti, kad iš tiesų, mes mokinius atrinkome visiškai atsitiktinai, t.y., tai toli gražu nėra geriausieji. Kita vertus, jų rezultatai įspūdingi. Kaip tai galėjo nutikti?
Mokytojai pamąsto ir įžvelgia vieną galimą priežastį:
-Taip galėjo nutikti todėl, kad mes esame vieni geriausių mokytojų.
-Deja, jums teks išgirsti dar vieną akibrokštą – prieš mokslo metus, visų mokytojų vardai buvo sumesti į urną. Buvo ištraukti trys – tai esate jūs.

Išvados

Taigi, net jei įsitikinimai ar lūkesčiai yra netikri, jie vis tiek nulemia atitinkamus rezultatus: tiek blogus, kaip pirmame pavyzdyje, tiek gerus, kaip antrame. Žmonės natūraliai stengiasi išpildyti jiems primetamus lūkesčius.

Ne visada taip bus

Kartą gyveno žmogus, kuriam labai nesisekė: šeima byrėjo į šipulius, verslas artėjo link bankroto, sveikata vis labiau šlubavo. Vyras buvo išbandęs įvairiausių būdų padėčiai pataisyti, bet niekas nepadėjo. Sekantis šiaudas buvo religija.

Nuėjo pas rabiną, viską jam papasakojo ir šis sako:
- Pasikabink ant savo durų užrašą „Ne visada taip bus“.

Žmogus taip ir padarė. Grįžo pas rabiną po metų, kai verslas klestėjo, santuoka buvo tvirta, o sveikata puiki. Tuomet jam šis atsakė:
- Ne visada taip bus.

Alberto Einšteino genialumo paslaptis

Jau nuo seno žmonės norėjo įminti mįslę, kodėl vieni žmonės pasiekia daug, o kiti ne. Kadangi Einšteinas buvo ypatingo proto asmuo, todėl mokslininkai paprašė leidimo ištirti jo smegenis po mirties. Albertas sutiko su viena sąlyga, kad parašys laišką, kurį jie perskaityti turės iškart po to, kai atliks skrodimą.

Pasirodė, kad Einšteino smegenys buvo net šiek tiek mažesnės nei vidutinės bei neturėjo daugiau vingių nei kitų. Kitaip tariant, mokslininkai liko nieko nepešę. Tuomet jiems beliko tik perskaityti velionio laišką, kuriame jis rašė:
- Aš neturiu jokių ypatingų sugebėjimų, tiesiog mano vaizduotė labai laki.

Ypatinga proga

Vyras išėmė iš stalčiaus gražų paketą, kuriame gulėjo dailūs apatiniai. Šilkiniai su nuostabiais nėriniukais. Žmonai juos padovanojo per pirmąją judviejų kelionę į užsienį. Tai buvo prieš maždaug 10 metų. Pastaroji juos saugojo ypatingai progai. Tačiau dabar vyras apatinius padėjo prie kitų moters daiktų, kurie buvo sukrauti aplink lovą. Visų šių daiktų daugiau niekada nebeprireiks, nes vyras neseniai grįžo iš mylimosios laidotuvių.

Istorijų autorystė

Nė vienos iš istorijų nesugalvojau. Vienas girdėjau, kitas kažkur perskaičiau. Originalių šaltinių nežinau.

Saulės ir vėjo dvikova

Vieną dieną saulė ir vėjas susiginčijo, kuris iš jų stipresnis. Todėl vėjas pasiūlė pasivaržyti. Jis parodė į einantį žmogų ir pareiškė: kuris privers šį žmogų nusivilkti apsiaustą, tas ir bus pripažintas laimėtoju. Saulė sutiko. Vėjas pradėjo pirmas. Jis pūtė ir pūtė, vis stipriau ir stipriau. Gūsiai pasidarė galingi kaip uragano. Tačiau, kuo įnirtingiau pūtė vėjas, tuo stipriau žmogus suposi į apsiaustą.
Vėjui sustojus, galimybę pasirodyti gavo saulė. Jos spinduliai ėmė šildyti žmogų, darėsi vis šiltesni ir šiltesni. Galų gale, šis nuo kaktos braukdamas prakaitą, nusirengė apsiaustą. Tuomet saulė vėjui atskleidė savąją paslaptį: švelnumas, meilumas ir gerumas stipresni už jėgą.

Istorija publikuota Dale Cernegie knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“.

Mus valdo mintys

Kartą arklį išgąsdino gyvatė, kuri tupėjo ant kelmo šalia kelio. Nuo tada kiekvieną kartą, priartėjęs prie to paties kelmo, arklys baidydavosi. Tai trukdė ūkininkui, todėl šis išrovė ir sudegino kelmą bei išlygino tą vietą. Tačiau tai nepadėjo. Arklys vis tiek kiekvieną kartą eidamas pro tą vietą, kur kadaise buvo kelmas, mesdavosi į šalį. Jis baidėsi, prisiminęs kelmą. Mūsų baimės nėra konkretūs dalykai ar daiktai, tačiau mintys įstrigusios mūsų galvoje.

Istorija publikuota Joseph Murphy knygoje „Jūsų pasąmonės galia“.

Pasiduodantys niekada nelaimi, o laimėtojai niekada nepasiduoda

Kartą žmogus nusipirko kalnakasybos lauką, t.y. tokį, kuriame prasminga ieškoti aukso. Jis kasė ir kasė, tačiau nieko nerado. Turėjo brangią įrangą su kuria kasė ir kasė, tačiau ir ji nepadėjo. Galų gale psichologiškai sužlugęs ir praradęs ryžtą jis pasidavė, pardavė lauką kitam vyrui. Pastarasis pradėjo kasti ten, kur pirmasis sustojo. Pakasė tik vieną metrą giliau ir pasiekė auksą. Jis akimirksniu tapo milijonieriumi. Žmogus, kuris pardavė buvo tik vieno metro atstumu nuo aukso. Dažnai nuo sėkmės mus skiria taip mažai.

Istorija publikuota Napoleon Hill knygoje „Think and grow rich“.

Kaip daryti tai, ką nori
Kartą verslininkai keliavo per Afriką ir pamatė po bananų medžiu gulinti juodaodį, valganti medžio vaisius. Jie jam ir sako:
-Žinai, jei nuneštum į turgų šitų medžių bananus, gautum pinigų.
-O kas iš to? – paklausė afrikietis.
-Po kiek laiko galėtum nusipirkti sunkvežimį ir juo vežti vaisius, tada gautum dar daugiau pinigų.
-O kas iš to?
-Na, po dar šiek tiek laiko, galėtum samdyti kitus, kad jie tavo pirktais sunkvežimiais vežtų prekes į turgų, o tu uždirbtum daugybę pinigų.
-Vis tiek nesuprantu, kokia man iš to nauda?
-Na, turėdamas daug pinigų galėtum veikti ką tik nori.
-Norite pasakyti, kad dirbdamas kaip arklys 10 metų, po to užsitarnaučiau veikti ką noriu? Kad ir taip veikiu, ką noriu. Guliu čia sau po medžiu, valgau bananus…

Ką darytum, jei turėtum milijoną
Taigi, vieną dieną Džonas nusprendė, kad jam pasiekti savo tikslų galėtų pagelbėti asmeninio tobulėjimo treneris. Susirado vieną tokį ir štai jų pokalbis:
T: Kokį tikslą labiausiai nori pasiekti?
D: Noriu būti turtingas.
T: Ką turi omeny, sakydamas turtingas?
D: Noriu 1 000 000$ savo sąskaitoje.
T: Ką tu darytum, jei turėtum tiek daug pinigų?
D: Am.. Na.. Jau žinau! Eičiau žvejot!
T: Bet juk tam nereikia milijono…

Broliai dvyniai – pasirinkimo teisė
Gyveno kartą du identiški dvyniai. Bet kaip žinia, jokie du žmonės pasaulyje nėra vienodi. Jų mama mirė anksti, o tėvas buvo alkoholikas. Per daug metų vaikai užaugo. Vienas tapo labai sėkmingu ir turtingu verslininku. Tuo tarpu kitas tapo alkoholiku, kaip ir jo tėvas.

Žurnalistas sužinojęs apie šiuos dvynius, nusprendė juos iškvosti, kas gi nulėmė jų abiejų gyvenimų skirtingumą. Pirmiausia jis paklausė dvynio alkoholiko:
-Kas lėmė tai, kuo dabar esi?
-Na, mano tėvas buvo alkoholikas. Tai ko dar galima buvo tikėtis iš manęs?.. Sėkmingojo dvynio atsakymas į tą patį klausimą buvo toks:
-Juk mano tėvas buvo alkoholikas, ko dar galima buvo tikėtis iš manęs?..

Manau, kad dvynių istoriją perskaičiau Zig Ziglar knygoje „Sėkmė žaliems”.