Asmeninio tobulėjimo blogas

Rašau todėl, kad susidarė įspūdis, jog skaitytojai klaidingai supranta, kaip gyvena dauguma „patariančiųjų“. Lygiai dėl to paties jų galvose atsiranda klaidingas įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti jų pačių gyvenimas. Tai savo ruožtu kelia psichologinį nepasitenkinimą savimi.

Patarėjai naudojasi ne visais savo patarimais

Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad patenku į tokių patarėjų kategoriją. Pirmoji priežastis ta, kad rašydamas straipsnį, mėgstu paieškoti, ką apie tai rašo kiti – tai naujos įžvalgos, kuriomis galbūt pats niekad nepasinaudosiu, bet paskelbiu svetainės įrašuose, jei atrodo priimtinos.

Yra dalykų, kuriais pasinaudoju, bet vėliau atsisakau. Kartais net ką tik labai įkvėpusi idėja labai greit pridedama prie visai niekam tikusių. Tačiau juk dėl to nerašysiu atskiro straipsnio.

O kur dar gausybė autorių, kurie taip greit leidžia naujus blogo įrašus, kai dažnas iš jų prieštarauja ankstesniųjų straipsnių idėjoms.

Gyvenimas per sudėtingas, kad visada pavyktų vadovautis patarimais

Tarkime pamokančiose istorijose rašiau:

Akiplėšiškas vairavimas

Visą dieną žmogui prieš pat pat nosį užlindo kitas automobilis, todėl teko staigiai stabdyti. Žinoma, asmuo labai susinervino, pradėjo spaudyti garso signalą. Daug kartų. Sau panosėj niurnėjo, kad įvažiuos į jį kitą kartą tyčia, jei šis taip dar padarys. Galų gale žmogus pasiekė savo darbą ir pirmam sutiktam pasakoja:
-Nepatikėsi, kas nutiko. Jau koks asilų asilas šiandien užlindo prieš mane! Tu net neįsivaizduoji! Tik per plauką neįvyko avarija. Kaip tokius žemelė nešioja?! Pakliūtų jis man į rankas! Oi kaip jį pamokyčiau!

Tuo tarpu kitame miesto gale savo darbą pradėjo vyrukas, kuris neturi nė menkiausio supratimo, jog kažkas taip širsta ant jo. Tačiau šiuo metu yra visiškai užvaldęs pastarojo mintis.

Prieš kitą kartą leidžiant kažkam užvaldyti jūsų protą ir užvirinti kraują, pamėginkite save sustabdyti ir padaryti kažką teigiamo vietoj to, kad švaistytumėte savo ir kitų laiką bei energiją.

Istorija išgirsta Zigo Ziglaro tinklalaidės programoje (podcast).

Bet tuo pat metu vairuodamas kartas nuo karto susinervinu. Na, pvz., ką sakyti žmogui, kuris įvažiuodamas iš kairės juostos į žiedą, išsuka pačiame pirmame išvažiavime į dešinę? Jis tikrai gali taip daryti, bet tai absoliučiai kvaila. O ypač, jei aš dešine juosta įvažiuoju į žiedą kartu su juo bei noriu važiuoti toliau nei pirmas posūkis, bet tenka jį praleisti, staigiai stabdant Viską, paskaičiuoji, kad niekam nesutrukdysi ir šia tau, kad nori, atsiranda juokingai vairuojantis žmogus, kuris vos į mane neįvažiuoja (pagal eismo taisykles tai kaltas likčiau aš).

Perskaitytas straipsnis ar knyga nepakeis gyvenimo

Dabar priartėjome prie straipsnio esmės:

1. Gyvenimą keisti teks palaipsniui, nebent pavyks išgyventi kažkokį ypatingą gyvenimo sukrėtimą, kuris radikaliai pakeistų mąstymą. Būtent todėl tokia svarbi yra aplinka ir įpročiai. Apie tai daug rašiau, tad siūlau pasinaudoti nuorodomis ir paieška.
2. Klaidinga manyti, kad autorius gyvena visiškai pagal tai ką rašo. Tačiau dar blogiau iš savęs reikalauti tobulo patarimų ir įpročių laikymosi. Gyvenimas tiesiog taip neveikia. „Suklupti“ yra natūralu.

Taigi, kai kitą kartą save pluksite, kad jums kažkas nepavyko, kad vėl „nolaifinonot“ kelias dienas, kad nustojote planuoti darbus, kad, …, kad, … , tuomet prisiminkite, kad tai natūralu. Padarykite išvadas, pasimokykite iš klaidų, bet niekada savęs nesmerkite. Reikia gyventi ir mėgautis šia akimirka.

Jau ilgą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad kelias į produktyvumą yra darbo ribojimas. Paradoksalu, bet kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

– kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

– rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.

Vienas pagrindinių dabartinių tikslų yra finansinė nepriklausomybė. Turiu idėjų, ką išbandyti, tačiau niekaip neprisiverčiu. Esu pradėjęs „knibinėti“, tačiau prie rimtų veiksmų niekaip nepereinu. Negaliu nei suplanuoti, nei kitaip pradėti tvirtai dirbti ties ta linkme.

Atidėliojimo priežasčių galima būtų sugalvoti daug, bet susikoncentruokime ties sprendimu. Šiuo konkrečiu atveju jis susideda iš dviejų dalių:
a) kelio atgal sunaikinimas (angl. burn the ships);
b) laiko limito naudojimas (angl. timeboxing).

Kelio atgal sunaikinimas (prisivertimas pradėti)

Iki šiol dar nebuvo nė vieno dalyko, kurį parašiau bloge, bet vėliau neįvykdžiau. Tai tam tikra prasme yra viešas tikslo siekimo paskelbimas, nes realiai kelias atgal yra – galiu juk nesiimti veiksmų – rimtos žalos nepatirsiu. Galų gale, vėliau galėčiau apie tai puslapyje tiesiog neužsiminti. Tačiau mano akimis – kas čia parašyta – tas turi būti padaryta, todėl suvokiu tai, kaip kelio atgal sunaikinimą.

Manau, kad verta paminėti daugiau pavyzdžių:

• Kazino savininkas, kuris pakabino visiems matome vietoje lapus su savo nuotrauka ir pasižadėjimu sumokėti 1 000 000$ tam, kuris pamatys jį rūkantį.
• Žmogus įmetęs į pašto dėžutę laišką apie atsistatydinimą.
• Iš Sun Tzu knygos „Karo menas“: jei karvedys savo armiją nuveda į tokią vietą, kad jie neturi galimybės atsiraukti, pvz., už jų tik status skardis, tuomet jie kaunasi kur kas geriau, nes žino, kad arba žus, arba laimės (turbūt iš čia kilo angliškas pavadinimas, kai kažkoks karvedys išsilaipino svetimoje žemėje, liepė sudeginti laivus, kuriais atvyko. Tada kariams nebeliko nieko kito, kaip sėkmingai užgrobti naujas žemes arba mirti).
• Nesąmoningas, tačiau tinkamas pavyzdys: studentų mokymąsi paskutinę naktį. Nebelikus kur atidėti, pagaliau pradedama mokytis.
• Pažadas sau kažką padaryti. Jei jau pažadėjau, tuomet tikrai padarysiu. Tačiau retai naudojuosi šiuo stebuklingu žodžiu, nes pažadas tai absoliuti būtinybė jį įvykdyti – turiu būti įsitikinęs, kad galėsiu. Tik nereikia painioti su paprastu pasakymu, kad kažką nuveiksiu – jį galima keisti, modifikuoti, atidėti ir pan.

Laiko išskyrimas (angl. timeboxing)

Gal kas žino geresnį lietuvišką terminą? Esmė tokia, kad kol kas nėra nei darbo pradžios nei pabaigos. Neaiškios jokios darbų trukmės. Nieko panašaus nesu daręs. Turbūt reiks išmokti keletą naujų dalykų. Tokio tipo darbus mėgstame atidėlioti.

Kad visa tai palengvinti, tiesiog skirsiu tam 20 minučių, per kurias negaliu nieko daryti išskyrus tai, kas susiję su mano tikslu.

Pirma, tai trumpas laiko tarpas, todėl lengva įsipareigoti ir nė nepastebėti, kaip praėjo laikas. Antra, dažniausiai pradžia sunkiausia, o prisėdus, pavyksta be jokios prievartos tam skirti kur kas daugiau laiko nei planuota.

Kaip tai veikia?

Nuo 2011.05.05 iki 2011.06.03 imtinai (30 dienų), kiekvieną šiokiadienį skirsiu 20 minučių laiko savo tikslo siekimui. Po šio eksperimento, nuspręsiu ar pratęsti darbą ir apie tai parašysiu puslapyje.

Štai praktiškas šiame puslapyje aprašomų metodų panaudojimas.

Jau rašiau „Kaip taupyti pinigus“. Kaip ir bet kurioje gyvenimo srityje, norint ko nors pasiekti, pirmiausia teks sužinoti, kur esame. Todėl šįkart apie įrankį www.kurdingopinigai.lt, kurį man rekomendavo komentatorius slapyvardžiu tinginius. Ačiū tau

Langas kurį dažniausiai matysite:

Jame pateikiama svarbiausia informacija. Kam daugiausia išleidote (šiuo atveju Automobilis), kiek per laikotarpį gavote, išleidote, koks balansas. Žinoma, ir visų išlaidų bei pajamų detalus sąrašas bei galimybė įterpti naują informaciją.

Galima sudaryti biudžetą, t.y., priskirti, kiek kiekvienai kategorijai ketinate išleisti. Kaip matote, net 3 vietose yra viršyta. 2 kartus prie maisto, kartą ant transporto. Naudos iš to mažai, išskyrus tai, kad žmogus pradeda suvokti, kiek jam paprastai reikia vienai ar kitai išlaidų grupei.

Taip pat galima pamatyti išlaidų ir pajamų kalendorių, kuriame viskas sugrupuota savaitėmis:

Taip pat yra galimybė peržiūrėti duomenis įvairiais pjūviais:

Iš tokios diagramos iškart matosi, kam daugiausia išleidžiama pinigų. Palyginimui pateikiu sekančio mėnesio statistiką:

Duomenys nemeluoja, vos nusipirkau automobilį, šis iškart tapo pagrindine išlaidų rūšimi Kadangi prieš tai turėjau Alfa Rome 156, tai šįkart buvau protingesnis ir pirkau įprastą lietuviui modelį Volkswagen Passat.

Kodėl jis geriau už excelį?

• Patogesnis įvedimas;
• Įvairi statistika;
• Galima pasiekti iš bet kurio kompiuterio;
• Pajamų ir išlaidų kalendorius;
• Patogus ir krintantis į akis išlaidų, pajamų ir balanso atvaizdavimas;
• Papildomos galimybės, kurių nenaudoju ir čia nepaminėjau, pvz., pirkinių sąrašas pasiekiamas tiek internetu, tiek telefonu.

Keletas patarimų

Šia programa naudojuosi jau nuo rugpjūčio 1 dienos. Labai greitai galiu sužinoti vidutines išlaidas bet kuriam laikotarpiui. Tarkim visam: 4899.46 / 6 = 816.58 litų.

Iš pradžių stengdavausi išlaidas ir kategorijas vesti labai tiksliai. Bet vėliau nusprendžiau, kad tai bergždžias darbas. Keli ar keliasdešimt litų atsidūrę kitoj kategorijoj bendro vaizdo neiškreips, o vedimo laiko susitaupys.

Lygiai taip pat, visiškai nesvarbu, kurią dieną išleidote pinigus. Užtenka mėnesio tikslumo. Pačiame pirmame paveiksliuke galite matyti vieną įrašą pavadinimu „Iš daug čekių“, tai reiškia, kad į vieną vietą sudėjau kelių dienų čekių duomenis.

Viskas labai paprasta: kasdien atsigulus į lovą, mintims perbėgu visus dienos įvykius.

Jau pamiršau, kur apie tai perskaičiau, bet iškart kilo noras išbandyti. Gal dėl to, kad nuolat pamirštu, ką veikiau vakar ar praeitą savaitgalį, tačiau puikiai atsimenu visus banko kortelės slaptažodžius.

Šį metodą taikau jau penktą savaitę. Be pertraukų 11 dienų. Vis pamiršdavau, kad turiu prisiminti, kol galų gale ant nešiojamojo kompiuterio nugaros ir prie lovos esančios sienos priklijavau lapelius su žodžiu „Prisimink”.

Praktinė nauda

• Kur kas geriau prisimenu, ką veikiau, praeitą savaitgalį, ką dirbau, kur buvau.
• Geriau įsijaučiu į dabarties momentą. Ką matau, ką girdžiu, koks tai jausmas, kas yra ir vyksta aplink mane.
• Lengviau užmiegu. Nežinau kodėl, tačiau mėginant galvoti apie savo dieną, užmiegu kur kas greičiau.
• Padeda prisiminti, ką turiu padaryti. Pvz., perbėginėdamas savo dieną, prisimenu/pastebiu, kad turiu padaryti vieną ar kitą svarbų darbą būtent rytoj. Čiumpu rašiklį ir įrašau į kalendorių.

Teorinė nauda

• Geriau įsimenami visi dalykai. Negaliu šito patvirtinti, tyrimų neatlikau. Tačiau, jei kilnojant svarmenis auga raumenys, tai treniruojant atmintį, ji turi gerėti.
• Galima tą pačią dieną prisiminti antrą kartą, išgyvenant ją tokią, kokios norite. Pvz., jei padarėte klaidą ar žinote, kaip geriau pasielgti kažkurioje situacijoje, tuomet tai ir darote savo dienos versijoje.

Baigiamasis žodis

Ketinu tai daryti ir toliau, nors dar toli 30 dienų ribą be „suklupimo“. Malonus procesas, apčiuopiama nauda, padeda užmigti. Siūlau ir jums išmėginti!

Kai kurių klaidų neįmanoma ištaisyti, atšaukti ar kaip nors kitaip sušvelninti situaciją. Pavyzdžiui, pardavėte akcijas po 3 litus, o dabar jos kainuoja 9. Šiuo atveju nusivylimas sąlyginai menkas, nes tų pinigų parduodami neturėjote. Todėl nieko nepraradote, tik praleidote galimybę uždirbti. Žmogus kur kas labiau stengiasi išsaugoti tai, ką turi, nei stengiasi pasiekti daugiau. Todėl praradimas daro didesnę įtaką mūsų elgesiui.

Štai šiandien ryte padariau vieną klaidą. Buvau tik 5 minutės atsikėlęs, staiga pamačiau šį tą internete, padariau greitas išvadas, pasinaudodamas miegančiomis smegenimis, atlikau veiksmus ir dabar „mėgaujuosi“ 24 valandų trukmės kančia kartu su dar 11 žmonių, kuriuos paveikė mano klaida. Vietoj to, kad būčiau mėgavęsis 48 valandų trukmės džiaugsmu su tais pačiais 11 draugų. Visą rytą mėginau sugalvot, kaip ištaisyti situaciją, tariausi su kitais. Joks sprendimas negarantuoja patenkinamų rezultatų, tik apsaugo nuo visiško fiasko. Bandžiau visaip prieiti prie problemos.

Taip man besistengiant viską ištaisyti, pradėjau jausti savo kūne stresą, išsiblaškymą, prastą atminties darbą. Nesugebėjau atsiminti prisijungimo kodo prie banko, nors moku visus 36 mintinai. Kaskart galimai problemai atradus naują sprendimą, visas stresas sukildavo iš naujo.

Žinoma, kad visa tai neprasidėjo šiandien. Truputis ten, dar ten. Tiesiog šiandien taurė prisipildė. Viena klaida retą žmogų išmuša iš vėžių, nebent jos įtaka labai didelė.

Vėliau teko priimti pavėluotą sprendimą dėl investavimo, šiaip ne taip pardaviau vienas akcijas 200 lt pigiau nei galėjau tada, kai “logika sakė, kad parduočiau, o nuojauta, kad dar kils”. Tik ateitis parodys, ar tai buvo geras sprendimas.

Darbe nustojau dirbti iš sąrašo, pamiršau keletą darbų. Atsilikau nuo grafiko ir pan.

Mėginau taikyti čia rašytus streso valdymo metodus. Tačiau, kai bėdų vis daugėja, o problema pamatai kaskart kitu kampu, tuomet kiekvieną procedūrą tenka kartoti. O galų gale pamiršti, kad reikia viską sutvarkyti, t.y., kad metas atsipalaiduoti ir nusiraminti, o tuomet jau spręsti uždavinius.

Pakeisti aplinką

Pirmas žingsnis paprastas žingsnis, kuris iš tiesų padeda, tai pakeisti aplinką. Nukreipti mintis šiek tiek kita linkme. Nustoti tiesiai žiūrėti į problemą ir mėginti ją spręsti. Kai nuėjau į kitą kabinetą pietauti, iškart pradėjau blaiviau mąstyti. Visos problemos susitraukė, vėl prisiminiau streso valdymo metodus. Staiga pradėjau suvokti, kad pasaulis visai negriūna man ant galvos.

Greitai mintyse permečiau pagrindines 4 problemas. Nusprendžiau, ką su kiekviena darau. Tuomet jos nebeteko galios.

Taigi, kartais tereikia prisiminti, kad stresą ir problemas reikia konstruktyviai įveikti.

Užrašyti savo mintis

Nuolatinis galvojimas apie tą patį dažnai neša tik dar didesnį stresą. Nėra didesnės baimės nei tą, kuri slypi mūsų galvoje. Tai leidžia ją išgyventi daug kartų, įvairiausiais kampais. Tuo tarpu rašant, mėginant viską išdėlioti iš eilės, suteikti tam struktūrą, viskas pradeda aiškėti. Pradedama suprasti, kas, kaip ir kur.

Todėl siūlau pirmiausia surašyti savo mintis, o tada iš eilės išsirašyti problemas. Šalia kiekvienos parašyti, kas blogiausio gali nutikti. Kitaip tariant, kaip tai paveiks jus. Dažniausiai vos pamačius blogiausią scenarijų suprasite, kokia tai menka problema.

Nėra priežasties tam, kad iš musės padarę dramblį, tuo baustumėte savo kūną pasinaudodami stresu.

Prisiminkite, kad viskas baigiasi

Tai primena vieną istoriją, kurią jau talpinau savo puslapyje:

Kartą gyveno žmogus, kuriam labai nesisekė: šeima byrėjo į šipulius, verslas artėjo link bankroto, sveikata vis labiau šlubavo. Vyras buvo išbandęs įvairiausių būdų padėčiai pataisyti, bet niekas nepadėjo. Sekantis šiaudas buvo religija.

Nuėjo pas rabiną, viską jam papasakojo ir šis sako:
- Pasikabink ant savo durų užrašą „Ne visada taip bus“.

Žmogus taip ir padarė. Grįžo pas rabiną po metų, kai verslas klestėjo, santuoka buvo tvirta, o sveikata puiki. Tuomet jam šis atsakė:
- Ne visada taip bus.

Niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti blogiau. Iš pirmo žvilgsnio tai demotivuojanti mintis. Kita vertus, tai reiškia, kad jūs esate pakankamai geroje padėtyje, nes būna blogiau. Tad pasidžiaukite, kad jums gerai sekasi

Nėra gyvenimo be problemų

Prieš kokius 10 metų, vis pagalvodavau, kaip būtų šaunu, jei dingtų visos mano problemos. Tai labai primena tą frazę: „nuo rytojaus gyvensiu gerai“. Tas rytojus niekada neateina. Kad ir kaip gražiai susitvarkote gyvenimą, vis tiek į jūsų gyvenimą atslinks kažkokios bėdos. Vadinkime jas iššūkiais

Būtent todėl reikia mokėti susidoroti su stresu ir įtampu bei konstruktyviai spręsti problemas. Kai stresas mus aplanko, tuomet jau vėlu mokytis, tada metas jį minimizuoti ir susigrumti su „iššūkiais“.

Turbūt sunkiausia yra pastebėti, kad jau kažkas blogai ir derėtų imtis priemonių situacijai pataisyti. Tokių situacijų metu, mūsų inteligentiškoji smegenų dalis visiškai arba dalinai atjungiama, todėl sunku prisiminti, kad galima su situacija susidoroti visiškai kitaip – konstruktyviai ir be streso.

Tiek šįkart apie mane ir stresą.

Sprendimus priimame kasdien: nuo to, ar geriamą kavą ar arbatą, iki prie altoriaus ištarto atsakymo. Šįkart norėčiau susitelkti į tai, kaip sužinoti, ar sprendimas teisingas bei kaip pripažinti klaidas ir imtis taisymo veiksmų.

Nepripažįsta savo klaidų

Taip jau yra, kad žmonės dažnai linkę ignoruoti savo klaidas. Užtenka vien pasižiūrėti į knygas, kuriose nuolat mokoma atsiprašyti ir pripažinti klydus. Kažkodėl tai labai sudėtinga. Matyt, todėl, kad pripažinti klaidas ir atsiprašyti gali tik brandžios asmenybės.

Dažnas nė nesusimąsto, kad tai kažką kainuoja. Kaštai būna dvejopi. Pvz., investavote 10 000 bei per metus uždirbote 500 litų. Tuo tarpu į banką galėjote padėti už 10% metinių palūkanų, tokiu atveju būtumėte gavę 1000 lt. Vadinasi, kad iš tiesų jūsų investicija prarado 500 litų, kuriuos lengvai galėjote uždirbti.

Tuo noriu pasakyti, kad visuomet reikia įskaičiuoti ne tik tai, ką gauname, bet ir tai, ką (potencialiai) prarandame.

Dar vienas pavyzdys iš investavimo. Dažniausia klaida yra nesugebėjimas pripažinti, kad buvo pasirinkta bloga investicija. Todėl, kai akcijos kaina pradeda smukti, ji nebūna laiku parduodama arba netgi perkama dar daugiau, tikintis, kad dabar jau tas metas, kai kaina tikrai pradės kilti. Juk, jei pasirinkote teisingai, tai tik laiko klausimas, kada vertė šaus į viršų. Štai taip rinkoje prarandami pinigai. Lygiai taip pat jūsų džiaugsmas dingsta iš gyvenimo, kai gyvenate įsikibę blogų sprendimų bei kiekvieną naują pasirinkimą statote atsižvelgdami į juos.

Ar sprendimas teisingas?

Žinoma, kiekvienas klystame, dvejojame. Gyvenimas gražus tuo, kad visada siunčia mums vis sunkesnius išbandymus, nes smulkesnių nė nepastebime, išspręsdami juos mechaniškai.

Patikrinti pasirinkimą galima labai paprastai. Praėjus dienai, savaite mėnesiui, metams ar dešimtmečiui, tereikia savęs paklausti: ar žinodamas tai, ką žinau dabar, nuspręsčiau lygiai taip pat? Jei atsakymas ne, tuomet jau žinote ką turėtumėte daryti.

Dabar esate išmintingesnis ir galite priimti teisingesnį sprendimą bei ištaisyti senojo klaidas.

Ilgalaikė perspektyva

Įsivertinus sprendimą, vis tiek gali kilti noras likti su senuoju pasirinkimu, nes jau tiek laiko buvo taikstytasi, o ištaisymas tikrai sukels nemalonių emocijų bei pareikalaus daugybės pastangų. Tokiu atveju verta pasitelkti ilgalaikę perspektyvą.

Kiek laiko gyvenate su sprendimu? Metus? Galbūt 10 ar 20? Bet tai visiškai nesvarbu. Klausimas priešingas, kiek dar ketinate gyventi su juo? Manau, kad dauguma skaitančių, tikisi gyventi kur kas ilgiau nei jau praleido besitaikstydami su klaida. Įsivaizduokite dar 20-30 metų gyvenant ne taip, kaip galite ir norite, bet taip, kaip kažkada pasirinkote. Juk visada viską galima pradėti iš naujo ir ištaisyti.

Išvados

Kartais paslysime ir padarysime klaidų. Tačiau kur kas svarbiau yra sugebėti pripažinti klydus ir jas ištaisyti. Nėra prasmės taikstytis ir vogti iš savęs gyvenimo džiaugsmą. Juk gyventi dar liko daug metų, kurių metu norite būti kuo laimingesni.

Šis „dėsnis“ teigia, kad 20% darbo duoda 80% produkto. Tuo tarpu likę 80% teatneša 20% pageidaujamo rezultato.

Dėsnį atrado italų ekonomistas Vilfredas Paretas. Pirmiausia jį pastebėjo šalies žemės pasiskirstyme: 20% Italijos gyventojų valdė 80% žemės. Vėliau ištyrė ir nustatė, kad šis dėsnis galioja kur kas plačiau.

Galiausiai pasirodė, kad taisyklę įvairiomis variacijomis galima pritaikyti visose gyvenimo srityse, pradedant tuo, kad 20% įmonės darbuotojų uždirba 80% įmonės pelno, baigiant tuo, kad 80% žemės gyventojų aplanko tik 20% svetainių. Santykis gali būti įvairus, svarbu, kad galima išskirti mažesnį pastangų kiekį, duodantį didesnį rezultatą.

Šiame įraše tenoriu pasidalinti paprastais pavyzdžiais, kur tai pasireiškia mano gyvenime.

Bendravimas trunka ilgiau nei darbas

Turiu galvoje ne tai, kad jei su klientu kalbėjau 1 valandą, tai darbą padarysiu per 12 minučių (20% nuo valandos). Tačiau tą faktą, kad norint gauti informaciją, patvirtinimą ar kažką kito, teks laukti kur kas ilgiau, negu užtruks patys programavimo ar projektavimo darbai.

Paprastai taip nutinka todėl, kad klientui reikia gerai apmąstyti ir apsispręsti. Kitais atvejais todėl, kad kažkas kitas turi priimti sprendimą, o kontaktinis žmogus tik tarpininkauja ir pataria. Todėl darbe stengiuosi bendravimą atlikti pirmiausia, nes žinau, kaip ilgai gali tekti laukti rezultato.

Akcijų rinka

Esu investavęs beveik vienerių metų atlyginimą. Štai rezultatas: 4 įmonių akcijos duoda gerokai daugiau pelno nei likusios 10. Šiuo atveju gauname, kad 26% duoda 76% rezultato.

Pareto dėsnis (20/80)

Kasdieniai darbai

Sąrašas būna ilgas, bet dauguma iš jų net neneša tiesioginės naudos. Rūbai turi būti švarūs, kambarys sutvarkytas, el. pašto dėžutė tuščia, vakarienė pagaminta ir t.t. Bet juk visa tai gali palaukti… Na, bent tol, kol yra švarių kojinių

Bendravimas

Tiksliai neskaičiavau, bet situacija tokia pati: 80% bendravimo vyksta su 20% artimiausių draugų. Kitaip tariant, jei pamesčiau 80% draugų, tai dingtų tik 20% su žmonėmis praleidžiamo laiko.

Remonto darbai

Reikia apkalti sieną lentelėmis. Pats lentelių tvirtinimas labai lengvas ir greitas darbas: pamatuoti, atpjauti, prikalti. Tačiau visą laiką užims paruošiamieji darbai: padaryti, kad būtų prie ko jas kalti, viską išmatuoti, išgręžti skyles tvirtinimams, prisukti tvirtinimus, paskaičiuoti, kiek metrų tvirtinimų reikės, nupirkti, atvežti ir t.t.

Tačiau Pareto taisyklę galima pritaikyti ir pačiam apkalimui. Per 20% laiko bus apkalta 80% sienų ploto. Nes daugiausia laiko užtruks kampai, plotas aplink duris ir pan.

Drabužiai

Manau, kad čia dėsnis veikia dar stipriau: 10% drabužių nešioju 90% laiko Nesu iš tų, kurie kasdien turi atrodyti kitaip. Jei drabužiai švarūs, galiu visą darbo savaitę nešioti tuos pačius. Dabar iškyla klausimas, kokio velnio pirkau tuos likusius 90% rūbų… Galėjau sutaupyti krūvą pinigų.

Kitų pavyzdžiai

Štai pora angliškų straipsnių su dar daugiau pavyzdžių:

• How to apply the 80/20 rule to earn more, work less, and dominate
• Understanding the Pareto Principle (The 80/20 Rule)

Išvados

Akivaizdu, kad dėsnis galioja visose gyvenimo srityse. Todėl verta įsivesti tam tikrus elgesio pokyčius: Kiekvienam padėti neužteks laiko, reikia dažniau sakyti „ne“. Ne kiekvienas gautas el.laiškas reikalauja detalaus atsakymo, galima tiesiog iškart ištrinti arba atrašyti 1-3 sakiniais.

Susimąstykite, ar tai ką darote duoda naudos? Galbūt galėtumėte daryti tai, kas atneštų kur kas daugiau rezultato? Išmatuokite, kiek vienas ar kitas veiksmas užtrunka bei kiek atneša naudos.

Svarbu išsiaiškinti kas yra tie „gerieji“ 20% ir jiems skirti kuo daugiau laiko. Tuo tarpu su likusiais 80% terliotis kuo mažiau.

Kur savo gyvenime labiausiai pastebite šį dėsnį, mieli skaitytojai?