* You are viewing the archive for the ‘Psichologija’ Category

Psichologija ir eksperimentai 3

public-domain-images-free-stock-photos-animals-farm-horsesVyrų požiūris į apkūnias moteris

Socialiniai psichologai Mark Snyder ir Julie Haugen (1994, 1995) paprašė 76 vyriškos lyties studentų (Minesotos universitetas) susipažinti telefonu su viena iš 76 moterų studenčių.

Moterys to nežinojo, tačiau, prieš kiekvieną pokalbį, pusei vyrų buvo parodyta nutukusios moters nuotrauka, bei pasakyta, kad tai moteris su kuria jie netrukus kalbėsis. Kitai pusei – normalaus svorio moteris.

Vėliau buvo atlikta tik moterų pusės pokalbio analizė, kuri atskleidė, kad moterys kalbėjo šalčiau ir buvo mažiau laimingos, jeigu jos buvo laikomos apkūniomis.

Akivaizdu, kad kažkas vyrų balso tone ir pokalbio turinyje privertė moteris kalbėti tam tikru būdu, tarsi patvirtinant, kad apkūnios moterys nėra patrauklios.

Vyrų išankstinis nusistatymas ir diskriminacija turi poveikį.

Bandos vedami

Solomon Asch atliko eksperimentą, kuriame kiekvieną kartą yra 8 dalyviai. Septyni visad yra tie patys, o aštuntasis to nežino ir galvoja, kad visi aštuoniese dalyvauja eksperimente.

Užduotis paprasta. Solomon Asch Conformity eksperimentasYra dvi kortelės: vienoje yra viena linija, o kitoje trys, sunumeruotos nuo A iki C. Reikia pasakyti, kurią iš tų linijų atitinka pirmoji pagal ilgį.

Dalyviai pateikdavo skirtingus atsakymus, priklausomai nuo to, ar 7 aktoriai/dalyviai rinkdavosi neteisingą atsakymo variantą. 32% dalyvių pritardavo akivaizdžiai neteisingam grupės pasirinkimui ir pateikdavo klaidingą atsakymą.

Kartojant bandymą keletą kartų su tais pačiais dalyviais net 75% bent kartą per 12ka mėginimų pasirinkdavo neteisingai bei 25% niekad nepasiduodavo spaudimui ir rinkdavosi teisingą atsakymą.

Jei grupė nesukeldavo spaudimo, klaidingai pasirinkdavo mažiau nei 1%.

Halo efektas

2015-03-Life-of-Pix-free-stock-photos-parc-garden-trees-lights-leeroyNisbett ir Wilson atliko eksperimentą, kurio metu buvo įrašytos dvi to paties dėstytojo paskaitos. Turinys buvo identiškas, tačiau vienoje paskaitoje jis atsakydavo šiltai ir draugiškai, kitoje – šaltai ir autoritetingai.

Studentų buvo paprašyta įvertinti dėstytoją keletoje sričių: išvaizda, akcentas ir kalbėjimo maniera. Akcentas buvo visur vienodas.

Rezultatai patvirtino ankstesnius tyrimus. Grupė, kuri matė „draugišką“ lektoriaus paskaitą, vertino išvaizdą, kalbėjimo manierą ir net akcentą daug geriau.

Beje, reiškinys vyksta priešingai su neigiamais dalykais. Jei žmogus padaro kažkokią klaidą ar jam nesiseka kažkokioj vienoj srity, tuomet jis laikomas netikusiu ir kitose.

Vienas iš efekto pavyzdžių būtų „brandas“. Uždėk žymaus dizainerio etiketę ant paprastų džinsų, staiga, jie tampa daug brangesni. Žmonės sutiks mokėti daugiau.

 

Ankstesnės dalys: pirmoji, antroji.

Share

Vertinimo paklaida: kaip meluojame sau, kitiems ir apie kitus (angl. hindsight bias)

hindsight bias

Tyrimų rezultatai būna tokie, kokių tikėjomės.

Atliekama daug socialinių psichologijos tyrimų ir gaunami rezultatai būna tokie, kokių visi tikėjomis. Kiekvienam buvo žinoma, kas bus nustatyta. Atsiranda net pasipriešinimas tyrimams, nes jie suprantami kaip beprasmiai. Tad kam vargintis?

Štai vienas tokių tyrimų, kuris vaizdžiai padės suprasti situaciją. Arthur Schlesinger, Jr. (1949) viešai rodė nepagarbą amerikiečių antro pasaulinio karo kareivių tyrimams.  Štai ką per tyrimus sociologas Paul Lazardfeld (1949) nustatė:

  1. Geresnį išsilavinimą turintys kareiviai turėjo daugiau prisitaikymo problemų nei mažiau išsimokslinę (intelektualai mažiau pasirengę mūšio iššūkiams nei paprasti žmonės).
  2. Kariai iš pietų geriau susitvarkė su Pietų Jūros salos (South Sea Island) klimatu negu šiauriečiai (kitaip tariant, pietiečiai buvo geriau pripratę prie karšto oro).
  3. Baltieji labiau siekė paaukštinimo nei juodaodžiai (daug metų priespaudos priverčia sumažinti ambicijas).
  4. Pietiečiai juodaodžiai teikė pirmenybę pietiečių karininkams lyginant su šiauriečių (pietuose daugiau juodaodžių, todėl iš tos vietos kilę baltaodžiai karininkai labiau patyrę ir geriau pasirengę elgtis su juodaodžiais).

Po laiko visiems atrodo, kad tai akivaizdu. Tad kam dar tirti?

Esu įsitikinęs, kad skaitydami pagalvojote tą patį.

Dabar padarykite 30 sekundžių pertraukėlę ir paklauskite savęs, ar tikrai tai taip akivaizdu ir tyrimas beprasmis?

 

 

 

Prie reikalo esmės

Smegenys operuoja tik naujausia informacija, iškreipdamos praeities įsitikinimus.

Smegenys operuoja tik naujausia informacija, iškreipdamos praeities įsitikinimus.

Tyčia palikau viršuje laisvos vietos, kad būtinai savo kailiu patirtumėte, kaip susimovėte.

Visi aukščiau esantys teiginiai yra klaidingi ir rezultatai buvo priešingi (pvz., intelektualai geriau prisitaiko prie mūšio situacijų).

Žmonių smegenys operuoja ne logikos pagrindu. Intuityvioji ir autonominė smegenų dalis (dažnai angliškai vadinama System 1) tiesiog visad stengiasi padaryti kuo nuoseklesnę istoriją iš turimų faktų.

Tačiau niekada negali vertinti, kas buvo anksčiau ir kaip tada jautėmės. Tai yra, vos gavus naują informaciją, kuri pakeičia jūsų supratimą ir požiūrį, jūs iškart galvosite ir elgsitės taip, kad visada tai žinojote ar bent nujautėte. Smegenys nėra pajėgios atsakyti į klausimus, kokia praeitis buvo iš tiesų, ką tada galvojote, kaip jautėtės. Kai jau įsisavinote naują informaciją, ji įtakos jūsų mąstymą apie tai, kas buvo praeityje, kad ir kaip subjektyvu tai būtų.

Atrodo, kad tai neįmanoma? Šįkart tai ne pokštas. Tai tiesa. Pagrįsiu tai Baruch Fischh ir Ruth Beyth eksperimentu, kuris požiūrį „po-laiko-protingas“ prigavo pirmą kartą.

Jie atliko apklausą prieš prezidentui Ričardui Niksonui (angl. Richard Nixon) keliaunant vizito į Kiniją ir Rusiją 1972. Respondentai priskyrė tikimybes penkiolikai galimų šio vizito rezultatų. Pvz., ar Mao Zedong sutiks pasimatyti su Niksonu? Ar Jungtinės valstijos suteiks diplomatinį pripažinimą Kinijai? Ar po dešimtmečių priešiškumo Jungtinės Valstijos ir Rusija pagaliau sugebės susitarti dėl ko nors svarbaus?

Po vizito buvo sukviesti tie patys dalyviai ir apklausti dar kartą. Rezultatai buvo įspūdingi. Pirma, jei įvykis iš tiesų įvyko, tai jie teigė, kad tam įvykiui priskyrė žymiai didesnę tikimybę nei iš tiesų. Antra, jei tai neįvyko, tuomet jie teigdavo, kad jie to tikėjosi daug mažiau nei iš tiesų.

O dabar pati svarbiausia dalis: jie ne tik savo rezultatus iškreipė, bet lygiai taip pat pakeitė tikimybes, kokiomis manė, kad kiti to tikėjosi. Klaidos analogiškos, kaip „meluojant“ apie savo spėjimus.

Tai priverčia mus kaltinti kitus, kad jie turėjo žinoti geriau, nes juk tikimybė tam įvykti buvo tokia didelė! Kiekvienas ekspertas ar patarėjas turėjo tai numatyti ir tam tinkamai pasiruošti.

Kokią įtaką tai turi mūsų kasdieniam gyvenimui

  • Gyvenkime draugiškai suprasdami, kad visi, tame tarpe ir mes, nesame protingesni už kitus. Mums tik taip atrodo

    Gyvenkime draugiškai suprasdami, kad visi, tame tarpe ir mes, nesame protingesni už kitus. Mums tik taip atrodo po laiko.

    Kai politikas suklysta, visi protingi, nes visi „žinojo“. Kyla didelis nepasitenkinimas. Tuo tarpu, kai politikas pasielgia teisingai ir po metų matome, kad viskas gerai su tuo sprendimu, mes elgiamės analogiškai. Kadangi viskas buvo „akivaizdu“, tai nėra čia ko liaupsinti.

  • Aukščiau esantis punktas galioja daug plačiau. Pvz., ekspertai, kurie žinojo, kad krizė bus. Arba tai, kad jūsų finansinis patarėjas blogai akcijas parinko. Visos tokios klaidos NEteisėtai elementarios ir priverčia mus kaltinti kitus, nes jie elgėsi kaip silpnapročiai, kai turėjo žinoti geriau.
  • Tai suteikia perdėtą pasitikėjimą mūsų pasaulio suvokimui bei iškreipia visas mintis apie praeitį. Jei negalima objektyviai žvelgti į praeitį, turime pripažinti, kad klaidos tikimybė daug didesnė nei mums piešia rožinė praeitis. Žiūrėti eksperimentą aukščiau.
  • Tai lemia subjektyvius teismo sprendimus, pvz., buvo atliekama mažos rizikos operacija bei pacientas mirė. Visi po laiko manys, kad rizika buvo daug didesnė, nes pacientas nebegyvas. Todėl daktaras, kuris paskyrė operaciją, turėjo būti protingesnis ir taip nesielgti. Tuo tarpu, maža rizika objektyviai reiškia būtent tai, kad kažkiek žmonių mirs. Kitu atveju rizika būtų nulinė.

Vienu sakiniu: Negebėjimas objektyviai pažvelgti į mūsų praeities įsitikinimus, priverčia mus klysti, būti subjektyviais, perdėtai teisti kitus už jų klaidas.

Share

Ar jums nuolat kažko trūksta, kad būtumėte laimingi? (kaskart pasiekus vieną tikslą, puolat siekti kito?)

Manau, kad yra du svarbiausia aspektai, norint tai įsisąmoninti ir pakeisti. Pirma, žmonės nuolat kažko siekia, o pasiekę, nori dar daugiau. Pvz., nori nusipirkti svajonių automobilį ir jau įsivaizduoja, kokie patenkinti bus, kai juo važiuos. Tačiau nusipirkus automobilį, po pradinio laimės pliūpsnio atsiranda sekantis tikslas bei įsivaizdavimas, kad jau jį pasiekę galėsime nurimti ir būti laimingi. Išvada ta, kad reikia džiaugtis dabartimi, o ne įsivaizduojama puikia ateitimi. Dabar žinau, ką pagalvojote: lengva pasakyti, bet kaip padaryti? Reikia lavintis, už dyką tik sūris pelėkautuose.

Taip pat, reikia prisiminti, kad išleidžiami pinigai suteikia daugiau malonumo ir laimės, jei už juos gauname potyrius, bet ne fizinius daiktus.

Antra, ar tikrai turite būti pas geriausias savo srityje? Pats turtingiausias? Pats kūrybiškiausias ir t.t.? Ar tikrai norite nuolat dirbti ir spręsta pastoviai kylančias problemas? Su kiekvienu nauju etapu viskas vis sudėtingėja?

Štai neseniai mane sužavėjęs pavyzdys: https://37signals.com/ (nėra tiesioginės nuorodos į jų naujausią pasisakymą, bet šiuo metu jis yra vienintelis šio puslapio turinys). Kuo ši įmonė išskirtinė? Ji ne tik sukūrė plačiai žinomą ir pelningą produktą bei keletą kitų, tačiau taip pat nuo pat pradžių buvo kitokia įmonė. Dabar ji išsiplėtusi iki 43 žmonių, jiems trūksta darbuotojų. Tačiau jie nusprendė daugiau nebesamdyti naujų žmonių. Jie nori, kad darbe visi vieni kitus pažinotų, būtų tinkama darbinė atmosfera, būtų malonu kasdien eiti į darbą. Taip pat, jie turės tik vieną produktą, likusius parduos, jei atsiras norinčių. Jei ne, tai tiesiog juos palaikys, bet naujų dalykų jiems nebekurs.

Apjungtus abu šiuos dalykus, matome, kad 37signals.com puikiai suprato abiejų esmę. Pirma, jie suprato, kad neturi būti pati didžiausia ir nuostabiausia įmonė, kad būtų patenkinti. Bei, kad svarbu pats gyvenimo procesas. Jie nori, kad jų kasdienybė darbe būtų maloni, kad visi visus pažinotų. Štai kas yra supratimas, kad gyventi reikia dabartimi, kad gana yra tada, kai daugiau mums nebedidins malonumo, bet pradės jį atiminėti.

Mano ir mano partnerio vizija

Visai neseniai rašiau, kad tapau draugo partneriu ir dabar turime mažą programavimo verslą. Prieš tampant partneriais pasidalinome įmonės vizijomis, kad vėliau nekiltų nesutarimų. Abu supratome, kad norime to paties: kuo pasyvesnis procesas, t.y., kuo mažiau mums reikia įsikišti. Darbas kada nori ir prie kokio nori funkcionalumo. Niekada nesiplėsti bei netapti didele įmone (išskyrus suradimą žmogaus, kuris atsakinėtų į el.laiškus ir telefono skambučius).

Verta pastebėti tai, kad, kai dirbau Lietuvoje, mažoje įmonėje, kažkaip visad norėjau, kad ji išaugtų, susitvarkytų finansiniai srautai. Kad padidėjus įmonei, gyvenimas taptų įdomesnis. Tačiau kažkaip pradėjus daryti savo verslą poreikiai ir norai visai kitokie…

Turbūt todėl, kad iš arti teko pamatyti, kuo daugiausiai užsiima projektų vadovas, direktorius, kaip vyksta pardavimai. Ne, ačiū. Yra įdomesnių darbų, būtent ta darbų dalis, kuria jiems tenka užsiimti mažiausiai.

Share

Kaip uždirbti daugiau pinigų? (Kodėl žmonės nepatenkinti savo uždarbiu)

Pradėsiu nuo trumpos ir vaizdžios istorijos apie „lengvą“ darbą ir „didelį atlygį“:

Veiksmas vyksta servise. Atsidarė kapotą šaltkalvis, užvožė su plaktuku ir nurimo tas variklio kalimas. Už darbą paprašė 100 Lt. Žmogelis pakraupęs, kodėl tiek daug. Juk plaktuku ir jis pats galėjo trinktelt. Šaltkalvis ir sako, tai už trinktelėjimą 5 Lt, o vat už žinojimą kur trinktelt…

Žmonės visada greiti paskaičiuoti kitų pinigus bei prieiti išvadą, kad jiems per mažai moka algos, nes jų vadovas yra baisus tironas ir šykštuolis, liaudyje vadinamas skupaika.
Turbūt tai dažnai pastebite patys? Tie žmonės tai kaip kokios teigiamos energijos siurbėlės.

Manau, kad tiems žmonėms neteko girdėti apie tai, kad kiek įdedi pastangų, darbo, tiek gauni atpildo ir atlygio. Kai reikia gauti pinigus, visi „greiti“, tačiau kai reikia dirbti, kelti kvalifikaciją, tuomet tai jų manymu laiko švaistymas. Ypač, jei dar už tai reikia eikvoti savo laisvalaikį ir mokėti iš savo kišenės. Nematymo toliau nosies sindromas.

Galbūt jie atitrūkę nuo realybės ir vis dar nesupranta, kad didžioji pasaulio dalis gyvena kapitalizmo sąlygomis? Kuo daugiau sugebi, kuo daugiau vertės sukuri – tuo labiau esi vertinamas, atitinkamai daugiau uždirbi bei gali pasirinkti geresnes darbo sąlygas, kaip grafikas, baldai, kompiuteris ir pan.

Bet eikime prie esmės, kaip čia dabar vieni gyvena patenkinti, kad jiems gerai moka, vertina jų darbą. Tačiau kiti zyzia kaip blogai, oj kaip blogai yra gyventi, kai tau moka katinuko ašaras.

Reikia mokytis mąstyti iš naujo

Svarbiausia čia pasaulio suvokimo koncepcijos atitikimas tikrovei. Dauguma žmonių nesugeba suprasti, kad jų bosas ne šiaip sau pluša, kad įmonės savininkas ne šiaip sau įkūrė įmonę ir sunkiai dirbo, ko galbūt dabar nesimato, kai verslas klesti.

Pabandytų jie save įsivaizduoti jo vietoj? Verslo planas paprastas, perki kuo pigiau, parduodi kuo brangiau ir nori turėti kuo mažiau problemų (žinoma, yra keletas ir kitokių verslo modelių). O ką reiškia pirkti kuo pigiau? Jei turite piceriją, tai reiškia ne tik maisto produktus, bet mokėti kuo pigesnę nuomą, kuo mažesnius mokesčius ir, žinoma, kuo mažesnius atlyginimus. Na, jei būtų tas žmogus picerijos savininkas, argi pats darytų kitaip?..

Tačiau čia yra vienas didelis bet. Jeigu samdytas žmogus sugeba uždirbti tau daugiau pinigų, išspręsti kažkokias tavo problemas, tu jam mielai sumokėsi daugiau, nes, pirma, surasti ir pasamdyti tai galintį žmogų yra sunku, antra, jis sukuria daugiau vertės, todėl net mokant jam didesnį atlyginimą, vis tiek įmonei iš to bus pelnas.

(Taip pat, galbūt reikėtų atmesti valstybines įstaigas, kur nežinau, pagal ką yra keliamos algos. Bet kas juos verčia ten dirbti?..)

Šiek tiek asmeninės patirties

Pats pradėjau dirbti 2007, pačiame pakilime, kai buvo euforija vis dar. Pradėjau programuotoju nuo 1000 Lt/mėn. Dar kartą pabrėžiu, kad čia buvo pakilimas. Vėliau alga kilo kilo, bet galų gale nusprendžiau nesiplėšyti ir dirbdavau tik 4 dienas per savaitę. Visad mieliau renkuosi mažiau darbo nei daugiau atlygio. Tačiau kai dirbu, tai jau dirbu – todėl ir sutinka darbdaviai suteikti tokias geras sąlygas. Tuo norėjau pasakyti, kad žinau, kas yra maža alga ir ką reiškia dirbti taip, kad tau mielai keltų algą ir suteiktų išskirtinių sąlygų.

Atvykus į Londoną, darbą susiradau ne tik dėl turimų įgūdžių. Pokalbio metu sutarėme, kad turiu tik 60-70% įgūdžių, kurių reikia tai pozicijai, tad nesu idealus kandidatas. Tačiau visa tai kompensavau savo asmenybe ir požiūriu į darbą bei kokybę. Trumpai tariant, darbdaviui atrodžiau kaip žmogus, kuris bus naudingas įmonei. Čia dar vienas svarbus momentas, nesvarbu koks genijus esate, jei nesugebate maloniai bendrauti bei to parodyti, tuomet maža nauda iš tų jūsų įgūdžių. Manau, kad kiekvienas sutiks, kad kai žmogus praveria burną, labai greitai nustatote, kiek jis protingas ir kiek ne. Bei, ar norėtumėte su juo dar kada nors bendrauti. Tiesiog iš kalbos viskas matosi.

Žinau, kaip yra sunku pasamdyti padavėją Londone. Gal ieškančių tokio darbo yra daug, tačiau surasti gerą darbuotoją, yra sunku. Paprastai atlyginimas yra minimumas, bet darbas daug paprastesnis ir geresnis nei kitur už tą pačią algą. Be to, kas tokio darbo ieško, tai neturi kvalifikacijos, tad natūralu gauti mažus pinigus. Taip pat, pridėjus arbatpinigius gali gautis visai patraukli suma, ypač, kaip už nekvalifikuotą darbą. Tuo noriu pasakyti, kad nereikia savęs išaukštinti ir teigti, kad kaip čia mažai moka, kaip čia nėra darbo. Jeigu nieko nemoka žmogus, turi prastą asmenybę, tai jau jo problemos, kad net padavėja (padavėju) nepriima (konkretūs atleistų padavėjų trūkumai: kaip robotas, nesišypso klientams, todėl mažai paliekama arbatos; gadina atmosferą įmonėje neigiamais pasisakymais, blogu požiūriu į gyvenimą ir išgalvotom istorijom).

Tokiu atveju neturėtum gyventi iš kitų malonės, jų mokamų mokesčių. Nebent pasirinktum juos išleisti taip, kad pakeltum kvalifikaciją ir galų gale susirastum darbą.

Tai čia buvo apie tuos, kurie visad nepatenkinti savo gyvenimu, alga ir darbdaviais.

Visi kvalifikuoto darbo dirbti ne tik, kad negali, bet ir nenori

Žmogui yra gana tada, kai jis pasakė, kad jam gana. Labai gera savybė, žinoti, kada sustoti. Geras darbas žmogui yra toks, kuris jam patinka ir, kurio atlygiu jis yra patenkintas. Dirbdamas Londone sutikau žmonių, kurie labai patenkinti savo minimaliu atlyginimu ir darbu gamyklinėje įmonės dalyje. Jie neketina nei kelti kvalifikacijos, nei ieškoti kito darbo. Buvo pasitaikiusi proga vienai merginai šiek tiek pakilti karjeros laiptais ir dirbti administratore laikinai, kol tikroji atostogaus. Tačiau tas darbas nepatiko, nes visą dieną sėdi prie ekrano ir nieko neveiki. Tiesiog nuo žmogaus priklauso, vieni turi judėti ir dirbti fizinį darbą, kiti protinį, treti dar kitaip.

Džiugu, kad pats žmogus tai supranta, mielai grįžo atgal į gamyklą ir vėl buvo laimingas bei patenkintas savo darbu.

Tuo noriu pasakyti, kad tie, kurie skundžiasi, dažnai patys nežino, ką gali, ko nori, bet kažkodėl žino, kiek jiems turėtų būti mokama, mat, jo pažįstamam Petrui, kuris visą dieną tik sėdi prie kompo ir nieko nedaro, moka 3 kartus daugiau nei jam. Tai tegu pabando pats pasėdėti prie to kompo.

Share

Struktūros paradoksas: gyvenimą ribojančios ir lengvinančios struktūros

Vaikų žaidimų aikštelė autorius quinetLankau „Change, Innovation, and Creativity“ internetinius kursus (angl. MOOC) ir ten sutikau pratimą pavadinimu struktūros paradoksas (angl. paradox of structure). Mane šitas paradoksas labai nustebino ir privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą, todėl noriu jums apie tai papasakoti.

Eksperimentas su mažais vaikais

Buvo atliktas eksperimentas, kurio metu iki mokyklinio amžiaus vaikų grupė vieną dieną buvo nuvežta į žaidimų aikštelę su tvora, o kitą be. Kaip manote kas nutiko? Tą dieną, kai vaikai žaidė aikštelėje su tvora, jie užėmė visą plotą iki pat tvoros. Kitą dieną, jie buvo susispietę aplink aikštės vidurį. Taigi, nors vaikų niekas neribojo, tačiau jie užėmė mažesnę erdvę.

Tęsiant mintį, galima susimąstyti apie kitas gyvenimą ribojančias struktūras. Viena paprasčiausių būtų kelių eismo taisyklės. Jos leidžia sumažinti avaringumą, nuspėti, kur ir kaip važiuos kiti eismo dalyviai. Tačiau kartu neleidžia mums važiuoti kaip norime. Kiek kartų teko pažeisti taisykles sukant į kairę ar apsisukti, kur negalima? Pravažiuoti plytą ir pan. Jau tos taisyklės…

Kitos ribojančios struktūros

Toliau galima prieiti prie jūsų turimų pinigų ribojančios struktūros. Ji tikrai nėra tik ribojanti. Pvz., neturėjimas pakankamai pinigų, priverčia keisti darbą, tobulėti, pradėti kurti verslą ir pan. T.y., sunku surasti struktūrą, kuri būti tik ribojanti visais atvejais.

Jei tai sudomino, galite apie gyvenimą pamąstyti šių struktūrų rėmuose: jūsų draugų ratas, šeima, šalis, miestas, gyvenamoji patalpa, jūsų darbo įranga, darbo kolektyvas, jūsų darbo žinios (kvalifikacija). Susimasčius, galima mėginti plėsti ar keisti struktūrą.

Share

Stresas

Žmonės į tas pačias situacijas reaguoja visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, skrendant lėktuvu galima naudotis internetu. Vienas asmuo galvoja, kaip tai nuostabu, kad tokiu greičiu tobulėja technologijos. Šalia sėdintis žmogus tai laiko savaime suprantamu dalyku ir netikėtinai dingus ryšiui, labai susinervina ir pradeda keiktis – patiria stresą.

Stresas, įtampa kyla tada, kai žmogaus lūkesčiai nesutampa su rezultatu. Be to, dar reikia pasirinkti priešinimąsi vietoj susitaikymo. Vienodose situacijose, asmenys su vienodais lūkesčiais reaguoja skirtingai.

Be to, esame išmokyti, kad turime kontroliuoti gyvenimą, kiek įmanoma labiau. Tačiau dažnai padėties ištaisymas, sukelia daugiau streso nei tiesiog susitaikymas su esama situacija. Tikras nutikimas: įmonė priskaičiavo 0,14 centų delspinigių, nors komunaliniai mokesčiai buvo mokami laiku. Tai kelia stresą, nes žmogus paprastai jausis nuskriaustas ar, kad tai yra neteisinga bei, kad reikia kažko imtis. Norėdamas ištaisyti klaidą, jis ne paskambino, bet atėjo tiesiai į darbovietę, išplūdo darbuotojus ir pareikalavo tučtuojau atsiųsti teisingą sąskaita. Labai dažnai maži nepatogumai būna neverti nueinamų „kryžiaus“ kelių…

Trečia, jei žmogus žino, kad nieko negali pakeisti, tada paprastai jis pasirenka su tuo susitaikyti automatiškai. Tarkime, žmogus ketina atlikti svarbų skambutį, staiga telefone dingsta ryšys, jis susinervina. Vėliau, sužinojus, kad neveikia ryšys visam mieste, visas jo stresas dingsta – vien todėl, kad neįmanoma nieko pakeisti.

Gera naujiena ta, kad reakciją galima pasirinkti. Mintys turi būti kaip vanduo. Vanduo nuolat patiria situacijas, kurios žmogui sukeltų stresą (erzintų, didintų širdies ritmą, išskirtų adrenaliną ir t.t.). Tačiau vanduo nesinervina, tiesiog atitinkamai išsilenkia. Jei yra akmuo, tiesiog jį apgaubia ir teka toliau, jei yra krantas, atsimuša į jį ir teka toliau, jei kas nors į jį įmetama, vanduo daiktą suėda ir vėl tampa ramus. Žmogui yra ko pasimokyti.

Reikia suprasti, kad yra dalykų, kurių mes nepakeisime ir niekada neegzistuos tobulas gyvenimas, kai viskas tik gerai. Nuolat atsiras nenumatytų dalykų, kurie mus erzins, pykdys, nuvils ir kels kitus neigiamus jausmus. TAČIAU reakcijos pasirinkimas jūsų rankose. Pasirinkite teisingai.

Autorius Povilas Panavas

Share

Knyga. 59 sekundės. Akimirkos galia tavo gyvenime, arba Psichologijos įdomybės – Richard Wiseman

knyga 59 sekundėsKas tai per knyga? Iš esmės tai yra rinkinys psichologijos eksperimentų, sudarytas siekiant surasti įdomiausius ir praktiškiausius. Pradedant tuo, ką daryti, kad tikimybė atgauti piniginę po jos pametimo būtų didžiausia, baigiant tuo, kaip pagerinti kūrybinį mąstymą. Beje, pabaigoje yra surinkti 10 įdomiausių praktinių naudų, kurias autorius teigia galįs pristatyti greičiau nei per minutę. Taip, matyt, ir kilo pavadinimas.

Knygoje daugiau nei 20 puslapių nuorodų į atliktus eksperimentus, spausdintus mokslinius darbus ir kitus šaltinius. Taigi, reiktų manyti, kad rašoma tiesa 😉

Bendras įspūdis: knyga lengvai skaitosi, apie daugelį eksperimentų dar nebuvau girdėjęs. Sužinojau šį tą naujo ir apie save bei pritaikiau keletą dalykų praktiškai.

Knyga pati apie save: Psichologijos profesorius Richardas Wisemanas atskleidžia šiuolaikinius proto mitus ir pateikia naują požiūrį į žmogaus galimybės pasikeisti. Autorius tyrinėja nuotaikos ir atminties, įtikinėjimo ir patrauklumo, tarpusavio santykių ir vaikų auklėjimo klausimus bei siūlo keistų, netikėtų būdų, kaip sparčiai pakeisti kasdienį gyvenimą. Teprireiks 59 sekundžių vienai gerai minčiai, naudingam veiksmui ar poelgiui, ir taps daug lengviau pasiekti savo tikslą bei įgyvendinti ambicijas.

Tai moksliniais tyrimais pagrįstas, bet ne mažiau žaismingas saviugdos vadovas, labai parankus užimtiems, smalsiems ir sumaniems  žmonėms.

Privalumai:

  • labai lengva skaityti. Vieni skyriai visiškai nepriklausomi nuo kitų;
  • daug įdomių eksperimentų ir praktinio jų pritaikymo;
  • duoda tai ką žada aprašymas.

Trūkumai:

  • nėra. Niekas neužkliuvo.

Nuosprendis. Knyga pateikia būtent tai ką žada, mokslinius tyrimus ir jų praktinį pritaikymą. Manau, kad kiekvienas perskaitęs, ras bent kažką naudingo, ką galės tuoj pat panaudoti.

Galutinis vertinimas 8.

Share

Psichologija ir eksperimentai 2

Tai tęsinys, aprašantis psichologinius eksperimentus ir žmonių psichologijos vingrybes. Pirmoji dalis yra čia.

Įgytas bejėgiškumas

1283987699 1561Fec602Kas tai yra? Psichologinė būsena, kuomet žmogus ar gyvūnas atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad turi galios pakeisti esamą (nemalonią ar pavojingą) situaciją. Įgytas bejėgiškumas mažina motyvaciją, skatina depresiją. Žmogus pastoviai sau kartoja, kad jis negali pasikeisti, kad viskas, kas nesiseka yra jo asmeninė kaltė, kad jam nieko nepavyksta atlikti teisingai. Įgytas bejėgiškumas tiesiogiai susijęs ir su nevisavertiškumo kompleksu.

Eksperimentas: 1965 m. psichologai Martin Seligman ir Steve Maier atliko bandymą, kuriame dalyvavo tris grupės šunų, talpinamos į narvus. Pirmo eksperimento šunys būdavo išleidžiami be jokios žalos po tam tikro laiko. Šunys iš antros grupės gaudavo elektros šoką, kurį galėdavo išjungti nuspausdami mygtuką. Vėliau antros grupės šunys būdavo prijungiami prie srovės kartu su trečios grupės šunimis. Dabar abu šunys gaudavo tokią pačią srovę, kurią nutraukdavo gyvūnas iš antros grupės, vos jam nuspaudus mygtuką. Šunims iš trečios grupės atrodydavo, kad elektros šokas baigdavosi atsitiktiniu metu bei, kad to pakeisti jie negali. Pirmos ir antros grupės šunys greit atsigavo po patirties, tačiau trečioji gyvūnų grupė išmoko būti bejėgiais, jiems pasireiškė simptomai panašūs į klinikinę depresiją.

Vėliau bandymas buvo pratęstas, patalpinus trečios grupės šunis į narvus. Vėl jiems būdavo leidžiama elektros srovė, kurią jie galėjo lengvai nutraukti, tiesiog išlįsdami iš narvo. Tačiau šunys nieko nedarė, tiesiog gulėjo.

Išvados: man tai panašu į žmones, kurie dejuoja, bet nieko nedaro… Žinoma, turbūt labai maža asmenų, kurie taip elgiasi visose gyvenimo srityse, bet bent vienoje tikrai daug.

Stanfordo kalėjimo eksperimentas

Tikslas: nustatyti, ar aplinka įtakoja žmogaus elgesį. Kas bus, jei kalėjime bus patalpinti geri žmonės? Laimės gėris ar bloga aplinka?

Eksperimentas: buvo atrinkti 24 studentai iš 75 asmenų pareiškusių norą dalyvauti. Atsitiktine tvarka žmonės buvo suskirstyti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų.

Pradžioje net talkino policija, kuri atliko suėmimus namuose, apkaltindama plėšikavimu. Atvežė į kalėjimą ir užregistravo pagal visas procedūras. Kalėjimas buvo įrengtas Stanfordo universiteto rūsyje. Tikroviška.

Planuota trukmė buvo 2 savaitės, tačiau jau po 6 dienų eksperimentas buvo visiškai sustabdytas.

5 dalyviai atsisakė tęsti eksperimentą dar anksčiau. Net pats organizatorius Philip Zimbardo buvo paveiktos tokios aplinkos. Jam derėjo eksperimentą nutraukti gerokai anksčiau.

Eiga: riaušės prasidėjo jau antrą dieną, kai vienos kameros kaliniai užbarikadavo duris lovomis, nustojo vykdyti prižiūrėtojų reikalavimus. Vėliau viskas darėsi tik blogiau. Sargybiniai darėsi vis žiauresni (pvz., neleisdavo tuštintis, tiesiogiai naudodavo fizinį smurtą), o kaliniai vis geriau vykdydavo paklusniųjų rolę, tačiau su pasitaikančiais išsišokimais.

Rezultatai: mūsų elgesį lemia ne tik mūsų asmenybė. Tačiau ir tai, kaip jai leidžiama pasireikšti. Sunku vienareikšmiškai teigti, jog kalta kalėjimo aplinka. Galbūt ji tik padėjo atskleisti tikruosius žmonių veidus… Kurie paprastai būna nušlifuoti visuomenės primestos kultūros ir įstatymų.

Share