Asmeninio tobulėjimo blogas

Skaitydamas autoriaus Paul Myers kūrinį „Need To Know“, radau įdomią koncepciją apie tikslų siekimą, kuria norėčiau pasidalinti su jumis, mieli skaitytojai.

Perpildyta kantrybės taurė

Kaip jau rašiau anksčiau, paprastai žmonės stengiasi išlaikyti įprastą komforto zoną, t.y., viską palikti taip, kaip yra dabar. Jei kažkas blogai, jie tai kenčia. Tačiau tik iki tol, kol tai pasidaro nepakeliama. Kitaip tariant, imamės keisti padėtį tada, kai nieko nedarymas kainuoja tiek daug, kad esame motyvuoti veikti.

Žinoma, įvairūs aspektai skirtingus žmones veikia įvairiai. Kai ką išjudinti gali menkniekis, o kitus tik gresianti „katastrofa“. Pavyzdžiui, asmuo mėgsta tvarką ir net vienas nešvarus puodelis ant stalo, gali jį priversti susitvarkyti. Tuo tarpu kitas žmogus gali krauti tuščius indus ant stalo tol, kol nebeliks švarių ir bus priverstas eiti plauti.

Vieną asmenį ieškoti naujos darbo vietos privers 20% algos sumažinimas, tuo tarpu kitas, net sumažinus uždarbį per pus, liks dirbti ten pat ir skųsis, koks gyvenimas neteisingas.

Norėjimas prieš valią

Žmonės visad kažko nori: užkalbinti patinkančią merginą, numesti svorio, pradėti savo verslą ir t.t. Klausimas, kodėl asmuo to nepasiekė, turi du pagrindinius atsakymus: norima per silpnai, arba, kad tam tereikia šiek tiek valios, kurią galima nuolat stiprinti.

Valia leidžia padaryti mums tai, ko mes nenorime. Tuo tarpu gyvenime siekiame dalykų, kurių norime. Taigi, jei žmogus remiasi valios pastangomis, tuomet jis kovoja prieš dalykus, kurių iš tiesų nori, pakeisdamas juos dalykais, kurių turėtų trokšti.

Matome, kad žmoguje vyksta kova tarp dalykų, kurie skatina tai daryti, bei dalykų, kurie mus stabdo. Tuo turėtume pasinaudoti.

Tikslų siekimas

Tikslo pasiekimą nulemia tai, kiek malonumo gausime (už), ir, kiek skausmo išvengsime (prieš), suma. Jei suma neigiama, tuomet einame atgal, jei teigiama – stumiamės į priekį. Kuo balansas didesnis, tuo greičiau pasieksime tikslą.

Įdomu, kad žmonės dažnai nė nesusirašo už ir prieš argumentų, tuomet tai už juos padaro pasąmonė. Iš tiesų, mes galime jais manipuliuoti. Tarkime, kad turime tikslą praleisti daugiau laiko su sporto draugais.

Gali būti, kad jūs tik manote, kad turite praleisti laiką su jais, nors iš tiesų to nelabai norite. Tuomet už grafoje atsirastų: atstūmimo išvengimas. Tačiau prieš grafoje galima parašyti atkirtį: neleisiu kitiems nuspręsti, ką turiu daryti.

Norint pridėti daugiau prieš, galima šį laiką lyginti su kitomis socialinėmis gyvenimo dalimis. Pvz., bus nuvilta mergina, dėl mažiau su ja praleidžiamo laiko.

Taip pat, galima pasinaudoti mažiau tiesiogiai susijusiais dalykais. Juk rūpinatės sveikata, tuomet jums nepatiks tai, jog draugai leidžia laiką bare, kur daug dūmų ir nesveikas maistas. Dar vienas punktas į išvengtino skausmo (prieš) grafą: tai kainuos pinigus, kuriuos galėtumėte išleisti labiau maloniems dalykams.

Tokiu būdu galima ženkliai paspartinti tikslo pasiekimą arba suvokti, kad jis mums menkavertis, ir išstumti jį iš dienotvarkės.

Ką apie tai manote? Ar valia iš tiesų mus tolina nuo mūsų tikslų? Ar pagrindinis siekis yra kuo didesnė norimų dalykų suma gyvenime?

Daugiau pinigų galima turėti trim būdais: daugiau uždirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog mažiau išleisti. Pirmieji du punktai reikalauja naujų įgūdžių ar žymiai daugiau pastangų, tuo tarpu taupymas yra paprastas metodas, kurio efektyvumą apriboja tik jūsų gaunamų pajamų suma

Veskite išlaidų žurnalą

Tokį žurnalą turiu nuo 2009 metų gegužės mėnesio. Iš pradžių išlaidas surašydavau pagal kategorijas, kad matyčiau, kur išleidžiu daugiausia pinigų. Štai nuoroda į kitame puslapyje pateiktą šabloną: išlaidų fiksavimo failas. Tai labai padeda suprasti, kur galima sutaupyti ir kiek vis dėl to mes išleidžiama.

Pradėsite skaičiuoti kiekvienos kategorijos išlaidas. Pastebėję, kad kažkurio konkretaus tipo išlaidų padarėte per daug, stengsitės jas apriboti. Pavyzdžiui, išsiaiškinsite, kad pramogoms išleidžiate 300 lt/mėn. Vadinasi, viršiję šią sumą, tapsite labai motyvuotas neišleisti nė cento.

Trečia, pradėjęs vesti tokį žurnalą, supratau, kokia pinigų suma leidžia išlaikyti įprastą komforto zoną ir išleisti sąlyginai mažą sumą, kuri yra 1100 lt/mėn. Į šią sumą neįeina didieji pirkiniai, kaip automobilis, baldai ir pan. Juk vien automobilio pirkimas metinį vidurkį padvigubintų.

Žinoma, dažniausiai kiekvieną mėnesį išleidžiu mažiau, bet kitais mėnesiais darau didelius pirkimus, pvz., drabužius susiperku vieną mėnesį, kelionės ir žygiai vyksta vasarą ir pan. Todėl turiu ir kitą vidurkį – 800lt/mėn., kuris galioja, jei neturiu jokių išlaidų, kurių nepriskiriu į išskirtinių ar brangiųjų kategorijas.

Pastaruoju metu pradėjau vesti į žurnalą tik išleidžiamas sumas, taip ignoruodamas išlaidų kategorijas. Tai leidžia sutaupyti laiko ir užtikrinti, kad vidutinės išlaidos išlieka tokios pačios.

Mokėkite grynaisiais

Dabar paplitus kortelėms ir galimybėms jomis atsiskaityti, dažnas žmogus grynuosius nešiojasi mažais kiekiais. Tyrimais yra nustatyta, kad asmeniui yra sunkiau išsiskirti su realiais banknotais nei kortele. Mėginau surasti konkretų straipsnį, kur tai skaičiau, bet nesėkmingai. Todėl papasakosiu iš atminties: žmonėms duodami grynieji arba kortelė ir siūloma pirkti konkrečius daiktus. Asmenys su kortele dažniau sutinka mokėti brangiau už tą patį daiktą. Tuo tarpu atsiskaitantys grynais dažniau atsisako pirkti.

Tą galima lengvai pagrįsti keliais pavyzdžiais. Pirma, mokėdami grynaisiais sąmoningai ar pasąmoningai fiksuojate savo išlaidas. Todėl pasiekus tam tikrą išleistų pinigų lygį, norite apkarpyti pirkimus. Antra, nuolat matote kaip piniginėje menka esama suma. Trečia, įsivaizduodami pirkinio kainą, geriau suvokiate, kokio ji dydžio, mintimis lygindami ją su turimais ir/ar uždirbamais pinigais.

Geriau jausti, kaip naudojami pinigai

Šiuo metu važinėju troleibusu ir stengiuosi važiuoti taip, kad užtektų pramušti vieną 2 litų bilietėlį. Kai pagalvoji, kad stengiesi dėl 2 litų, pasidaro truputį nejauku.

Kai važinėdavau automobiliu, apie tai nė nemąstydavau. Užsipili pilną baką, o tada nesvarbu, kad ta pati kelionė kainuoja gerokai brangiau. Dar paspaudi kaip reikalas, kas stipriai įtakoja kuro sąnaudas. Štai čia priėjome dar vieną išvadą: kai pinigų išleidimas yra atskiriamas nuo realaus jų sunaudojimo (benzino mažėjimo bake), tuomet leisti juos kur kas lengviau.

Pridėsiu dar vieną pavyzdį. Pamenu, kaip valgiau mažytį šokoladą, kuris kainavo 10 ar 20 litų. Regis, gavau jį dovanų. Paėmiau vieną mažą skiltelę, įsidėjau į burną ir sakau: šiuo metu jaučiu, kaip mano burnoje tirpsta vienas litas… Brangu.

Patarimas būtų toks: susimąstykite, kiek iš tiesų kainuoja kiekvienas jūsų daromas veiksmas.

Skūpus moka du kartus arba kiek sumoki, tiek ir gauni

Esu tikras, kad beveik kiekvienam teko nusipirkti kokį pigų daiktą, kurį buvo nei malonu naudoti nei jis ilgai tarnavo. Pavyzdžiui, nusiperki kinišką grąžtą, o tada paimi vokišką. Koks skirtumas? Su kinišku turi spausti iš visų jėgų, kad atsirastų skylė, o vokišką laikai, kad savaime per sieną nepralįstų. Kitas pavyzdys, kiniška kojinė pompa automobiliui, pripūsite ratus kokius du kartus ir galėsite eiti pirkti naujos.

Tas pats galioja drabužiams. Manote, žmogus perka batus už 150 lt, vietoj maximinių už 50 lt taip permokėdamas 3 kartus? Iš tiesų, tai permoka taupantysis. Jam reiks pirkti bent dvi poras, kad tarnautų tiek pat laiko. Tikėtina, kad reikės keisti viduje esančias pagalvėles, batraiščius ir t.t.  Be to, nešioti bus kur kas mažiau malonumo. Taigi, suskaičiavus sugaištą laiką, benziną važinėjimui ir pan., išvada viena: nieko čia nesutaupysi – nusipirkite žmoniškus batus iškart.

Tas pats galioja ir kompiuteriams. Palyginęs nešiojamųjų kainas bei parametrus, pastebiu, kad kai kurie kainuoja gerokai daugiau, nors jų sparta identiška. Ką pastebėjau iš tokios įrangos pirkimų? Dažnas garantinis, visokie keisti pakibimai, nepatogios klaviatūros, prastas ekrano spalvingumas. Išvada ta pati – kiek moki, tiek gauni.

Dabar apie saugumą. Beveik visą gyvenimą teko važinėti pigiomis padangomis, kurių pats nepirkdavau, nes net automobilio neturėjau. Tačiau šįkart tėtis pasistengė ir sumokėjo ~60 litų brangiau nei maksimoje. Taip pat, pirko ne universalias, o žiemines. Jei gerai pamenu, stumti teko vos 2-3 kartus (važinėjama Ignalinoje, kur sniego iš tiesų būna, priešingai, nei Vilniuje, kur kelias savaites plikas ledas ant asfalto yra normalu). Anksčiau reikėdavo nusikasti visą kalną vedantį iš garažo į kelią, dabar ne tik, kad kasti nereikia, bet dažnai galima apsieiti be įsibėgėjimo. Tik ~240 lt skirtumas. Jau net nekalbu apie stipriai padidėjusį saugumą. Ar jūsų gyvybė verta poros šimtų litų? Tą patį galiu pasakyti apie buvusio automobilio padangas, kurias paliko savininkas. Akivaizdu, kad užsienietis nepagailėjo pinigų, nes ant jų puikavosi žymūs prekinis ženklas „Michelin“ („Alpin“ rūšis). Užsikasiau tik vieną vienintelį kartą, nes buvau užtraukęs rankinį… Bet atleidus, iškart nuvažiavau savais keliais

Atidėkite pirkimą, kol praeis pradinis impulsas

Tiesiog niekada nepirkite antro būtinumo daikto vos jį pamatę. Pirkimą atidėkite bent savaitei. Per ją impulsas išblės ir pamatysite, ar iš tiesų to daikto reikia.

Man tai tapo tokiu natūraliu dalyku, kad galima priskirti prie trūkumų. Visad pasižiūriu apžvalgas internete ir kainas skirtingose parduotuvėse, kad būčiau tikras, jog perku tai, ko noriu už protingą kainą. Tada dar paklausinėju pažįstamų rate. Tokiu būdu naujo daikto įsigijimas gerokai užtrunka. Sakyčiau, kad net per ilgai.

Pinigų kišimas vis į tą patį

Žmonės paprastai stengiasi patvirtinti savo sprendimų teisingumą, todėl elgiasi neracionaliai.

Pavyzdys iš mano gyvenimo. Turėjau išsvajotąjį automobilį Alfa Romeo 156. Tačiau pirkinys buvo velniškai nesėkmingas. Kadangi ketinau šiuo automobiliu važinėti bent 5 metus ir įsidėti dujinę įrangą, todėl pradiniam remontui negailėjau pinigų (diržų keitimas su guoliais, visiškai sintetiniai tepalai ir pan.), todėl jau iš pat pradžių išleidau ženklią sumą. Vėliau prasidėjo mistinės problemos, kurių normaliai išspręsti nepavyko nė vienam servisui. Pasiekiau stadiją, kai buvau į ją sudėjęs 5000 lt, permokėjęs daugybę pinigų už kurą, nes pakankamo patikimumo dujų įrangai automobilis taip ir nepasiekė.

Be to, vienintelis tolimesnis problemos sprendimo būdas būtų kainavęs dar 2000 lt (originalus greičio pedalo padėties daviklis). Dar buvo žadama, kad netrukus reikės pakabą remontuoti, išmoningoji hidraulinė pavarų perjungimo įranga (Selespeed) kartais suveikdavo klaidingai ar trumpam užsikirsdavo. Taigi, galbūt dar keli tūkstančiai remontui, nes šis įrenginys tikrai dažnai pavesdavo šios markės mašinų vairuotojus, kaip pasakojo servisų darbuotojai. Trumpai tariant, dar mažiausiai 2500 ir nežinomybė bei abejonės, ar to pakaks, kad galėčiau ramiai gyventi.

Taigi, automobilį pardaviau 4000 pigiau nei pirkau. Vadinasi, vien tiesioginis piniginis nuostolis yra 9000. Tačiau paskaičiavus, kad toliau tektų važinėti benzinu, dvejones dėl galutinio automobilio remonto ir pinigų stygiaus, diena kai atsikračiau šio kledaro buvo ypatingai laiminga. Nuo širdies akmuo nusirito.

Išvada paprasta: kartais geriau nusipirkti naują daiktą, nei stengtis sutvarkyti senąjį. Taip tarsi prarandame pinigus, kai iš tiesų sutaupome. Jei ne pinigų (tuo atveju, jei 2500 lt remontas iš tiesų būtų buvęs paskutinis), tai bent laiko, ilgų pokalbių su servisų meistrais ir nervų.

Ar esate save pagavę situacijoje, kai mėginate padaryti kažką sudėtingo, o tuomet pašalinis žmogus vienu sakiniu braukte nubraukia visą problematiškumą?

Supaprastinimas

Pvz., dirbi dirbi išsijuosęs, turi planą, pirma darai A, tada B, tada C, tada D. Po viso šito gauni rezultatą X. Ateina žmogus iš šalies ir sako, bet tam juk pakanka padaryti E ir šis veiksmas labai paprastas. Tokiu būdu greitai ir lengvai gausi X. Trumpam pasijunti nejaukiai, kad pats apie tai nepagalvojai ir netrukus jau turi išsvajotąjį X.

Ši problema gali kilti dėl daugybės priežasčių:

1. „Užstrigimas“ vienoje vietoje, t.y., matymas sau po nosimi, nesidairant kitų galimybių;
2. Informacijos stoka, žmogus gali tiesiog nežinoti apie tokio sprendimo egzistavimą
3. Beprasmis greitesnis užduoties įvykdymas. Jei nėra iš to naudos, tai kam sukti galvą – juk sunkųjį būdą jau turime.
<…>
100. Žmonės mėgsta sudėtingus dalykus. Pagal straipsnio pavadinimą akivaizdu, kad šis punktas pats įdomiausias.

Kas genialu, tas paprasta

Yra toks posakis: „Kas genialu, tas paprasta. Tačiau tai kas paprasta nebūtinai genialu.“ O kaip kasdieniniame gyvenime?

Eilinis žmogus perskaito daugybę knygų, kaskart ieškodamas stebuklingo metodo praturtėti ar pasiekti kitokią sėkmę. Įvairūs būdai pastoviai kartojami skirtingose knygose. Tačiau tipiškas skaitytojas iki galo neišbando ir nepritaiko nė vieno sau. Iš tiesų, jis ieško kažko sudėtingo, kažko tokio, ką pamatęs galėtų pasakyti, jog dabar pasikeis visas jo gyvenimas.

Bet ką jis randa asmeninio tobulėjimo knygose? Pradėk nuo tikslų, paimk popieriaus lapą ir išsikelk juos. Pirmą kartą žmogus pagalvoja: „šaunu, čiumpam rašiklį ir dirbam“. Žinoma, iš karto niekas sėkmės nesusilaukė, todėl laikui bėgant asmuo pamiršta tikslus ir nustoja jų siekti.

Tačiau ateina laikas, kai jis vėl susimąsto apie gyvenimo gerovę ir ieško naujo įkvėpimo šaltinio. Dabar jis supranta, kad reikia išsikelti tikslus ir jų laikytis, tačiau mano, kad pirmoji knyga buvo bloga ir neatsakė į klausimą, kaip nuolat siekti tikslų ir nepamesti jų iš akių.

Bet antroji knyga rašo praktiškai tą patį. Po kiek laiko žmogus randa knygą, kuri žada kažką naujo: metodas skiriasi per nago juodymą, tačiau asmuo įtiki jo stebuklingumu. Vėliau eilinį sykį nusivilia, mat, po kiek laiko tikslai vėl būna pamesti. Tokia pasaka tęsiasi be galo.

Kaip manote toks žmogus reaguos, jei jam pasakysime, kad geriausias darbų planavimo įrankis yra popierius ir rašiklis? Jis atrėš, kad toks paprastas metodas neveikia. O dabar tam pačiam žmogui užsiminkite apie super/duper/mega programą skirtą darbų susirašymui, kuri tiesiog už jį nudirbs darbus. Tuomet žmogelis čiups jautį už ragų ir ims ją naudoti. Tačiau rezultatas bus toks pat.

Sėkmė yra paprasta

Dažnai būna taip: kai paklausiate žmogaus, kaip jis kažką padarė, sulaukiate maždaug tokio atsakymo: dariau, dariau ir padariau. Nepasitelkiau nei ypatingų žinių nei metodų, tiesiog po truputį triūsiau, kol pabaigiau. Tuomet numojate ranka ir pagalvojate: „Ot melagis – neišduoda savo paslapties.“ Tačiau mes abu žinom, kad paslapties nėra…

Paprastumą dažnai lydi nuobodulys

Įsivaizduokite, kad norite būti pasaulinio garso pianistas, tuomet viskas paprasta: kasdien groji nustatytą valandų skaičių ir po kokių 10-15 metų toks ir būsi. Žinoma, jei pradėsi nuo 4-8 metų. Man toks gyvenimo būdas atrodo velniškai nuobodus, nes grojimas instrumentu manęs visiškai netraukia. Turbūt numirčiau, jei tektų tiek daug groti.

Tačiau paklauskime, koks skirtumas tarp žymaus muzikanto ir sėkmingo žmogaus? Vienas savo laiką aukoja muzikai, kitas gyvenimo harmonijai. Tad tampa akivaizdu, kad, pavyzdžiui, norint tapti turtingu, reikia pastoviai tam skirti savo laiko. Nuolat daryti tą patį: peržiūrėti investicijas, skaityti verslo leidinius, ieškoti naujų idėjų pasipelnymui. Juk nuobodu kasdien daryti tą patį? Todėl žmonės ir susimąsto visokiausių vingrybių ir aplinkkelių, kad tik būtų įdomu tuo keliu eiti. Kitaip tariant dažnai meta takelį dėl šunkelio, kurį iš pradžių palaiko greitkeliu.

Taigi, kol ieškosite sudėtingų ir įmantrių gyvenimo problemų sprendimų, tol tiesiog atidėliosite paprasčiausių veiksmų darymą ir kartu savo laimės valandas. Juk viskas yra paprasta.

Nuo balandžio pabaigos keliuosi 7:30 arba taip, kad miegočiau ne daugiau kaip 7,5 valandos. Išimtys buvo dvi dienos, po baidarių žygio, kai norėjau panaikinti sukauptą miego trūkumą. Vadinasi, tai darau jau daugiau nei porą mėnesių. Šiame straipsnyje noriu pasidalinti savo pastebėjimais.

Praeitis

Dar puikiai prisimenu laikus, kai voliodavausi lovoje iki 13-15 valandos, kartais ir ilgiau. Gryno gulėjimo lovoje apie 10-12 h. Nuolat manydavau, kad svarbu gerai išsimiegoti, kad man reikia bent 10 valandėlių brangaus poilsio. Tačiau tiesa yra kitokia – tai paprasčiausia saviapgaulė. Taip, tuomet buvau dar augantis vaikas, todėl galbūt miego reikėdavo šiek tiek daugiau, bet tikrai mažiau nei drybsodavau lovoj.

Šiuo trumpu pasakojimu norėjau pasakyti tai, kad anksčiau keltis gali net tie žmonės, kurie laiko save užkietėjusiais pelėdžiukais – eina vėlai miegot, keliasi dar vėliau. Kitas pastebėjimas toks, kad kai kam maniškės 7:30 atrodo vėlai. Tačiau man tai anksti, nes iki darbo 8 min. kelio pėsčiomis, o pasirodyti reikia tik 9:00. Vadinasi, keliuosi visa valanda anksčiau nei būtina.

Dabartis

Sunku miegoti ilgiau nei 8 h, tiesiog pabundu ir viskas. Be to, visad jaučiuosi žvalus. Nebereikia net nusnūdimų (Power Naps). Nors pradžioje tikėjausi, kad jie bus pastovūs mano kompanionai.

Iš tiesų, kai pradėjau mažiau miegoti, pradėjau geriau išsimiegoti, jausti miego ritmą (kada jau gulti), gerai jaustis, o visų svarbiausia – nuveikiu daugiau nei anksčiau. Iš pat ryto paskaitau, dar kokį darbelį nuveikiu.

Taigi, išmokau, jog organizmas pats puikiai pasirūpina tapti mieguistu ankščiau ir taip gauti daugiau valandų miego. Tad kartais miegu daugiau, kartais mažiau, bet visada užtektinai.

Sunku patikėti, tačiau mažiau miego davė daug naudos ir pagerino miego kokybę – paradoksas. Tačiau grynų gryniausia tiesa. Šis pastebėjimas verčia susimąstyti, kas būtų, jei miego kiekį dar labiau sumažinčiau?..

Kaip gerai išsimiegoti

Kaip ir bet kur kitur gyvenime, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą „kodėl?“. Pasakysiu trumpai ir aiškiai: tikslas keltis anksti dėl to, kad keltis anksti yra pasmerktas žlugti. Taip pat žlugs kėlimasis dėl to, kad nueitumėte anksčiau į darbą, kad turėtumėte daugiau laiko, jei iš anksto nenumatėte, ką veiksite ryte. Turėkite konkrečią priežastį.

Man patinka, kad ryte visada galiu paskaityti gerą knygą ir su pasimėgavimu laukiu šio momento. Vos išlipus puolu naršyti knygos puslapius. Tokiu būdu pakyla nuotaika ir dingsta visi mieguistumai. Vėl paradoksas, nes vakare skaitant knygą tampu mieguistas

Svarbu keltis tuo pat metu. Tokiu būdu organizmas apsnūs anksčiau arba vėliau priklausomai nuo nuovargio, todėl bus gauta optimali poilsio dozė.

Jei vakarojate ilgai ir iki kėlimosi meto liko vos keletas valandų, tuomet nusistatykite žadintuvą taip, kad miegotumėte 7-7,5h, tokiu būdu organizmas turės mažą miego stygių. Trūkumas bus menkas, todėl produktyvumo nesmukdys, tačiau ateinantį vakarą nuvarys jus anksčiau į lovą. Taip bus išlaikytas pastovumas. Verta priminti frazę: „Anksti atsikėlę pradedate dieną su +1 balu, tačiau neišsimiegoję su -5“.

Darykite tai bent 30 dienų. Juk norime, kad tai virstų įpročiu? Be to, kai būna sunku atsikelti, prisimenu, kiek laiko tai darau sėkmingai ir mano valia draudžia nutraukti šią sėkmių grandinę. Daugiau apie įpročius.

Dieną galima nusnūsti ne ilgiau kaip 30 minučių. Kitaip iškraipysite miego ciklų ritmą.

Apibendrinimas

Galima apie tai parašyti ištisą knygą arba išmarginti straipsnį mokslininkų pastebėjimais bei „protingomis“ frazėmis, bet manau, kad šios 4-5 tiesos yra daugiau nei užtektinai. Iš tiesų, viskas yra taip paprasta: priežastis, pastovus laikas, bent 30 dienų ir snausti dieną trumpiau nei 30 min. Štai ir mokame keltis anksti

Ar teko kada pagalvoti, koks būtų gyvenimas nuostabus, jei kiekvieną sprendimą priimtumėte taip, kaip kompiuteryje?

Štai iššoka langas su klausimu „Ar tekėti už jo?“, galite rinktis „No“, „Yes“ arba „Cancel“. Be to, dar esate pažymėję varnelę ties „Automatically move pointer to the default button in dialog box“. Tik žodį „default“ pakeiskime į „right“. Gyvenimas būtų toks paprastas…

Tačiau čia iškyla standartinė problema, kad tiesa yra reliatyvus dalykas. Prisiminkime moters paveikslą, kai vienas žmogus mato jauną, kitas seną moterį viename ir tame pačiame piešinyje – abu teisūs. Taigi, vieno žmogaus teisingas sprendimas, kitam atrodo klaidingas.

Iki šios vietos dar galime būti savanaudiški ir pasakyti sau, kad „teisingas“ atsakymas yra tas, kurį mes patys laikysime geru, t.y., mums jis bus teisingas, o ką pagalvos kiti nėra svarbu. Manau, kad tai korektiškas požiūris. Tačiau kaip su sprendimais, kurie trumpuoju laikotarpiu yra teisingi, vidutiniu klaidingi, o ilguoju patys geriausi jūsų gyvenime?..

Kitokie sprendimai ir problemos

Būna taip, kad sprendimas net negali būti priimtas. Pavyzdžiui, manote, kad turėtumėte išsiskirti su savo vyru, tačiau galų gale nusprendžiate, kad liksite su juo. Iš tiesų, šioje situacijoje net negali iššokti joks langelis ir apie jūsų sprendimą niekas nežinos, tik jūs. O abejonei atklydus į mintis jūs imsite vėl svarstyti šį klausimą. Ar apskritai čia egzistuoja sprendimo priėmimas?

O ką daryti tuomet, jei mylite savo žmoną ir kitą moterį? Jums net nebūtina fiziškai ko nors išduoti. Juk taip būna… Kuris sprendimas teisingas? Ar apskritai tok yra?

Štai dar viena mažiau gyvenimiška situacija, nes perskaičiau ją knygoje. Vaikinukas įsimylėjo savo nusižudžiusio draugo merginą, kuriai pakriko nervai. Jis pastarosios ilgai laukė, pažadėjo laukti tiek, kiek reikės, nebevaikščiojo pas kitas, visaip mėgino padėti. Tačiau įsimylėjėliai buvo atskirai, jam reikėjo su kažkuo bendrauti. Atsirado tik draugė. Galų gale jis suprato, kad ją įsimylėjo, o naujoji draugė – jį. Tačiau jis kartu mylėjo ir ankstesniąją. Tokioje situacijoje bet kuris jo sprendimas bus skausmingas, todėl daugiau ar mažiau klaidingas.

Tačiau tai dar ne viskas. Dabar įsivaizduokite, kad pirmoji mergina nusižudo tuomet, kai visi teigė, kad jai labai pagerėjo. Vaikinas jai net nespėja papasakoti apie kitą bei, kad sulaužė pažadą. Tuo tarpu kaip pasakyti naujajai, kad jie dabar galį būtų daugiau nei tik draugai? Pirma, vaikinas sulaužė pažadą, kurio išlaikymu tikėjo jo padarymo momentu ir tikrai myli tą merginą. Antra, naujoji mergina jo akyse lieka nuskriaustoji, nes ją pasirinkti gali tarsi kažkokį atsarginį variantą, kai pirmoji mirė. Sudėtinga…

Pavyzdys iš H. Murakmi knygos „Norvegų giria“.

Išvados

Gyvenimas yra tai, ką darome priėmę blogus sprendimus. Tai, ko iš jų išmokstame. Tai, kaip stiprėjame.

Pradžioje pavartojau žodį, kad gyvenimas būtų „nuostabus“, tačiau iš tiesų, jis tebūtų paprastas, nuobodus ir tikrai esanti toli toli nuo „nuostabus“. Po kiekvienos gyvenimo krizės galime mėgautis tuo, kad tapome dar stipresni, kad nuo šiol tokio nepakeliamo lygio problemos mums bus tarsi riešuto išgliaudymas su tinkamu įrankiu: trakšt ir jau valgome skanumyną.

Tačiau ateis diena, kai vėl turėsime priimti sprendimą… To reikia tam, kad galėtume džiaugtis ir liūdėti, kad išlaikytume balansą. Kad ir ką pasirinktumėte, džiaukitės klaidomis, kurios atneš tolimesnę sėkmę, ir mėgaukitės pergalėmis. Nėra nieko blogo ar gero – viskas jūsų galvoje.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad norėjau tokio, kuris didžiąją dalį investuoja į akcijas su galimybe krizių laikotarpiais pasirinkti konservatyvesnį fondą. Pasirodo, kad dabar kiekviena įmonė tai leidžia ir nuo šių arba praeitų metų neima už tai jokio mokesčio. Štai dar viena priežastis, kodėl krizės yra gerai – viską sustato į savo vietas.

Visą laiką naudojausi „Swedbank“ (buvęs „Hansa“) paslaugomis, tad jų fondo pasirinkimas leistų visus savo finansus ir toliau tvarkyti vienoje vietoje. Taip pat, pensijų fondų pririšimas prie banko pavadinimo, suteikia patikimumo. O kur dar tai, kad jie valdo didžiausią rinkos dalį ir varžosi dėl jos dydžio tik su „Seb“.

Buvau susitikęs su MP Baltic fondų ir Swedbank konsultantais. Pirmas susitikimas vyko pavasario pradžioje, kitas prieš 1-2 mėnesius. Tuo tarpu sutartį pasirašiau tik šiandien (2010.06.21).

Kas svarbu renkantis fondą?

Manau, kad įvairūs mokesčiai, užimama rinkos dalis bei fondo rezultatai parodo 80% svarbių kriterijų. Likę 20% galėtų būti tokie, kaip jau minėtas bankų vardų siejimas su pensijų fondų įmonėmis. Tačiau vardas kainuoja, kaip ir įprastų prekių rinkose.

Atmetimo metodas
„Seb“ atmečiau, nes nesugebėjau rasti normalios informacijos apie jų fondų mokesčius. Ar paprastas žmogus turi nagrinėti taisykles, norėdamas susižinoti paprasčiausius dalykus? Draugiškumas patenka į minėtuosius 20%. Pradėjau rinkti apie jį duomenis ir supratau, kad tai per sudėtinga. Dar pridėjau prielaidą, kad vargu, ar kuo skiriasi nuo „Swedbank“, nes užimamos rinkos dalys panašios kaip ir pati darbo specifika.

„Aviva“ – ta pati problema kaip „Seb“, bet bent rodiklius patogiai pateikia. Pažiūrėjau fondų rezultatus – geri, bet neypatingi, tad neverta lyginti.

Atmetam, atmetam, atmetam.

Kas liko?
„Swedbank“, „Finasta“, „MP“.

Fondų lyginimas

Kopijuota tiesiai iš MS Excelio, orginalų failą galima rasti čia. Įvertinimas daugiausia susideda iš fondų rezultatų ir jų renkamų mokesčių palyginimo. Kodėl svarbūs rezultatai turbūt akivaizdu – kuo didesni rezultatai, tuo daugiau pensijos gausime.

Dabar apie mokesčių svarbą. Tarkim, Sodra perveda į „Swedbank“ 100lt, tai šis pasiima sau 3% = 3 litus. Tuo tarpu „Finasta“ tik 1,49 lito. Tai reiškia, kad nuo kiekvieno šimto lito, investuodamas į Finastą iškart uždirbu 1,51% – manau, tai ženklus procentas.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad yra dabar taikomi ir maksimalūs mokesčiai.
Dabartiniai – mokesčiai, kuriuos bankas nuskaičiuoja dabar.
Maksimalūs – tai riba iki kurios pensijų fondo įmonė turi teisę kelti dabartinį mokestį.

Šiuo metu „krizė“ ir visi bet kokiais būdais bando pritraukti klientus, todėl einamuosius mokesčius mažina. Tačiau, kai krizė baigsis, jie ramia sąžine galės mokesčius didinti – sutartis jiems suteikia tokią teisę. Turėkite omenyje, kad sutartį nutraukti galima tik po 3 metų, o pensiją kaupti reikės dešimtis metų, todėl remtis vien einamuoju mokesčiu būtų kvailas sprendimas.

Rezultatai ir nugalėtojas

Į aukščiau esančią lentelę neįeina 20%, kuriuos turi „Swedbank“. Taip pat nesu susipažinęs su „Finasta“, todėl per didelio pasitikėjimo ji man nekelia. Įvyko dviprasmybė, norėjau rinktis pagal skaičius, bet kartu ir pagal emocijas. Todėl galų gale mečiau monetą su mintimi – „tegu laimi Finasta“. Laimėjo! O gyvenime atsitiktinumų nebūna.

Šiandien buvau Finastoje ir pasirašiau sutartį, pasirinkdamas Racionalios rizikos fondą. Labai patiko konsultantas. Ačiū tau!

Išvados
Nesu finansų ekspertas. Be to, esu optimistas linkęs rizikuoti, todėl į pateiktą informaciją žiūrėkite itin atsargiai.

Tačiau manau, kad informacija pravers tiems, kurie aktyviai vairuoja savo finansinį gyvenimą. O ypatingai tiems, kurie negali išsirinkti konkretaus pensijų fondo. Manau, kad turite keletą variantų, kuriems galite panaudoti čia taikytą vertinimo metodą ir galų gale apsispręsti. O taip, žinau, kad tai sunkus ir alinantis darbas

Dažnai net pasibaigus atliekamam veiksmui, mes vis dar elgiamės taip, tarsi jis tebevyktų. Ar teko jums patirti vieną iš žemiau esančių situacijų?

Ausinių nusiėmimas po ilgo laiko
Net po kelių minučių atrodo, kad ausinės tebėra ausyse. Jaučiamas tiek pats jų fizinis buvimas, tiek įspūdis, kad mus pasiekiantys garsai yra prislopinti.

Žvejyba
Ypatingai trunkanti daugiau nei vieną dieną. Tuomet užsimerkus matoma plūdė, miegant sapnuojamos žuvys. Patinka, nes užsimerkus visada kimba

Ūkio darbai – bulvių kasimas
Tai „žiauriausias“ prisiminimas. Bet taip jau yra, kad po poros dienų kasimo, užsimerkus matau bulves. Daugybę bulvių: tiek mažų, tiek didelių.

Garsus šaukimas
Esate vakarėlyje, kur daug triukšmo. Jūs pasakojate draugams istoriją. Staiga, aplinka aptyla ir tik po minutėlės suprantate, kad šaukiate visa gerkle be jokio reikalo – visi jus puikiai girdi.

Įsijautimas į gyvenimą

Ar manote, kad tai galioja tik aukščiau paminėtiems dalykams? Galiu lažintis, kad patys žinote dar bent vieną tokią situaciją.

Pagalvokite, kas bus, jei įsijautėte į aukos vaidmenį? Į mažai uždirbančiojo vaidmenį? Į nelaimėlio vaidmenį? Į narkomano? Į plaukiančiojo pasroviui?

Ar prisimenate kaip reikia išsiugdyti įpročius? Reikia padaryti taip, kad kažkoks veiksmas vyktų autopilotu. Kaip atsikratyti įpročio? Nutraukti nuolatinio atlikimo grandinę.

Tai labai panašu į fizikinį inercijos dėsnį. Kūnas išlaiko rimties būseną arba tolygų judėjimą, jei nėra veikiamas jokių išorinių jėgų. Taigi, be papildomų pastangų ar išorinių dirgiklių, įsijautę į kažkokį vaidmenį, ji automatiškai stengiamės atlikti nuolat. Visa laimė, kad mes turime valią ir galime bet kada pradėti pokyčius arba atsverti mus stabdančias išorines jėgas (pvz., pesimistus).

Pasinaudokite tuo savo gyvenime

Jau kartą minėtas mano straipsniuose, angliškas posakis: „Apsimesk tokiu, kokiu nori būti iki tol, kol juo tapsi” („fake it till you make it”). Jei „apsimetate”, kad puikiai valdote savo laiką, tuomet tikrai tampate laiko ekspertu. Jei nuolat būnate tvarkingas, tuomet tampate tvarkingu žmogumi.

Įsijauskite į tokį vaidmenį, kokį tik norite. Pasirinkimas jūsų rankose.

Norėdami laimingai gyventi, darykite viską priešingai nei čia parašyta. Pateikiamos klaidos dažnai esti labiau įsimintinos nei taisyklės, kaip teisingai elgtis.

Dažniausia bėda – buto paskola
Reikia imti paskolą savo galimybių ribose. Tarkime šeima gauna 3000 litų pajamų, tuomet paskolą reikia imti tokią, kad 1500 lt ar daugiau tektų atiduoti bankui.

Imkite daugiau paskolų
Mums liko pinigų, todėl galime juos išleisti. Paimkime kitą paskolą naujam automobiliui. Juk bankui tereiks mokėti 500 lt. per mėnesį, o mes galėsime puikuotis prieš visus draugus, kad nusipirkom automobilį iš salono. Juk už mums likusius 1000 lt (3000 – 1500 – 500) dar galėsim gyventi pakankamai padoriai: užteks maistui ir komunaliniams. Kartais net drabužių nusipirkti galėsim.

Dar būtinai pamirškit, kad naujam automobiliui reiks brangesnio nei civilinio draudimo, nes bankas lizingo sutartyje įpareigos apdrausti nuo vagysčių ir kitų nelaimių.

Netikėtai netekite darbo
Atsisakykite pripažinti atsakomybę dėl savo darbo. Niekada gyvenime niekas nebuvo atleistas iš giedro dangaus. Visada tą galima nujausti, iš anksto ieškoti kito darbo. Nėra darbų? Tai keiskit specialybę. Nors problema net ne čia. Kas ieško tas randa.

Padarykime prielaidą, kad abu tėvai uždirbdavo po 1500 lt, vienas neteko darbo. Kadangi reikia gyventi taip, kad viską išleistumėm ir nieko nesutaupytumėm, todėl sekantį mėnesį šeima sumoka 1500 lt bankui, trūkstamus 500 lt randa kojinėse ir taupyklėse, o maistui skolinasi pinigų iš giminaičių.

Viską išleiskite
Kam tos santaupos? Visokie kvailiai rekomenduoja turėti tiek grynųjų pinigų, kad galėtume pragyventi pusę metų nedirbdami. Pvz., jei per mėnesį išleidžiate 1000, tuomet kvailiai rekomenduoja turėti 6000 banke.

Tačiau juk esate gimęs laimėti, todėl kas jau kas, bet jūs tikrai niekada nesusilaužysite rankos, nepakliūsite į avariją, nebūsite atleistas ir t.t. Taigi, tie kas taupo yra kvailiai, todėl mes turime elgtis priešingai.

Tik pagalvokite, kas mėnesį išleisti nesutaupytus 100-200 litukų! Kiek išorinių malonumų išeina! Išvada tik viena, reikia gyventi nuo algos iki algos. Dar geriau gyventi net trumpiau – skolintis trumpam laikotarpiui, o gavus algą mokėti palūkanas.

Taip pat visiems reikia įrodyti, kad nėra iš ko sutaupyti – juk  viską išleidžiate. Gerai pagalvoję galėtumėm atsidėti kokį 1% (30 lt.) kas mėnesį, bet kokia iš to nauda, nes tai per maža suma.  Todėl geriau viską išleiskime.

Tolimą ateitį patikėti kitiems
Sodra visagalė – išmokės pensiją. Kažkaip tuo labai lengva patikėti, nes išsivysčiusios šalys padarė ar daro priešingai, t.y., naikina sodrą ir leidžia patiems susikaupti pensiją. Todėl pasitikėkime ja, gaukime pensiją, kuri mažai priklauso nuo uždirbamo atlyginimo dydžio. Juk koks skirtumas, kad mokesčių sumokam sodrai dvigubai daugiau už kitus? Algos gausim 100-300 lt daugiau, jei išvis gausim.

Todėl net nemėginkime kaupti papildomos pensijos investiciniuose fonduose.

Venkite finansinio išprusimo
Galima sutaupyti daug laiko, jei vengsime informacijos apie pinigus.
Reikia apeiti visas knygas ir blogus apie tai kuo didesniu spinduliu.
Gautą papildomą laiką vėliau sunaudoti kiurksant prieš TV.

Ignoruokite sudėtines palūkanas
Kadangi jau puikiai laikotės aukščiau esančio reikalavimo, apie šį galite net neskaityti

Reikia manyti, kad jei metinės palūkanos yra 10%, o mes turime 1000 lt, tuomet pinigai padvigubės po 10 metų. Iš tiesų tai įvyks po 72/10 = 7,2 = 7 metų ir 1 mėnesio. Yra tokia 72 taisyklė, kuri leidžia pakankamai tiksliai apskaičiuoti, kada pinigai padvigubės…

Kaip manote kokių palūkanų reikia, kad pinigai padvigubėtų per 5 metus?
72/x = 5
x = 14,4 %

Tačiau, jei norite gyventi teisingai, galvokite, kad kasmet reikia gauti 20%, siekiant padvigubinti santaupas.

Dar kartelį ignoruokite sudėtinių palūkanų galią
Tarkime žmogus investuos kas mėnesį po 100 litų. Tai darys 46 metus. Metinės palūkanos bus 10 %. Reikia būti įsitikinusiam, kad atsiėmus visus pinigus jų suma bus 100 * 12 mėn. * 46 m. + 10% = 55 200 * 10% = 60 720 litų.

Rūpi tikroji suma? Ji būtų apytiksliai 1 045 169 lt. O taip! Tai virš milijono. Skaičiavimai apytiksliai, tačiau galit patikrinti – gausite panašų skaičių.

Taip pat reikia teigti, kad 10% yra per didelės palūkanos ir nepasiekiamos. Nors čia akivaizdus melas. Tiesiog toliau atidėkite savo finansinį išprusimą, kaip buvo išdėstyta aukščiau.

Turbūt dar visi pamena laikus, kai bankai lengva ranka už indėlius mokėjo 5%. Tuomet sukaupta suma būtų: 212 543. Manau, kad su tokiais pinigėliais jau galima šį tą nuveikti

Jei manot, kad kaupti 46 metus yra per ilgai, tuomet pagalvokime, ar tikrai? Dabar pensija prasideda 62 metų. Manau, kad „mano laikais“ ji bus nuo 70.

Dabar pradedama dirbti ~20-22.  Pats darbuojuosi nuo antro kurso baigimo (21 m.). Taigi ~42 darbo metai, ateityje 50. Taip pat, reikia ignoruoti galimybę nuspręsti, kokią sumą investuojame, kai pajamos padidėja.

Manykite, kad atlyginimas yra didžiausias pajamų šaltinis
Tarkime uždirbate 2000 lt/mėn. Tuomet per visą savo gyvenimą uždirbsite 2000 * 12 mėn. * 46 m. = 1 104 000. Savaime suprantama, kad visos sumos sutaupyti nepavyks. Tačiau dar turėtumėte atmesti galimybę sutaupyti 10% atlyginimo, kas vien grynuoju pavidalu tai būtų 110 400 litų. Sakyčiau apvali sumelė. O kur dar anksčiau minėtos sudėtinės palūkanos… Ak, tiesa, juk jas reikia pamiršti, nes šįkart apie klaidas

Tikėkite, kad butas/namas yra investicija
Jau pabodo skaičiuoti, todėl paminėsiu, jog jums tiesiog reikia taip mąstyti. Paprasčiausiai jums būtinai reikia buto. Kur kitaip gyvensit? Neeee, tikrai nenuomosit. Geriau leiskite bankui uždirbti.

Žinote kaip daro kvailiai? Jie taupo ir investuoja pinigus. Tokiu būdu skolinasi iš banko mažiau, o investicijos leidžia sumokėti banko palūkanas, tačiau kartu ir išlaikyti savo pinigus. Bet juk jie kvailiai, jūs esate protingesnis ir „investuojate“ į būstą.

Perskaitykite knygą R. Kiysaki „Du tėčiai – turtingas ir vargšas”, kurią laikau nuostabia finansinio išprusimo pradžia. Dar kartą įsitikinkite, kad namas yra aktyvas.

Atiduokite savo sielą daiktams ir nuo jų priklausykite
Viskas panašu į didžiules paskolas paimtas iš bankų tik kitu kampu. Juk jūs esate inteligentiška asmenybė, todėl puikiai suprantate, kad būtų kvaila būti savo gyvenimo šeimininku. Todėl negalite mesti darbo, eksperimentuoti, keliauti ir t.t. Juk jums reikia apmokėti savo sąskaitas. Jei negalite sau ko nors leisti todėl, kad mokate už daiktus, tuomet kas jus valdo? Daiktai.

Bet jūs tuo netikite, jūs esate savo daiktų valdovas, todėl jei jie valdo jus, tuomet iš tiesų jūs valdote save )) Suktas reikalas…

Tikėkite nenumatytomis išlaidomis
Ar tokių būna? Tikrai ne! Juk jūsų automobilis kaip supermenas, niekada negenda ir nepatenka į avarijas. Be to, jūs niekad nesergate. Jūsų baldai amžini, drabužiai nesuplyšta ir t.t. Viskas amžina.

Juk būtų kvaila manyti, kad šias išlaidas galima numanyti paskaičiuojant pernai metų vidurkius… Taip daro tik keistuoliai.

Didinkite išlaidas, kai padidėja jūsų pajamos
Štai jūs, esate puikus žmogus – gyvenate gerai. Taip jau nutinka, kad jūsų atlyginimas pakeliamas. Kur dėti padidėjusį pinigų kiekį? Būtinai viską išleiskite iki paskutinio cento ir nieko neinvestuokite į savo išprusimą.

Išvados
Jei laikysitės visų šių patarimų, tuomet mes tikrai nesusitiksime. Ketinu eiti į viršų, o ne nerti į apačią kaip laivo inkaras.

Jei atpažinote save nors vienoje iš situacijų, nenusiminkite – žmonės įdomūs sutvėrimai, paprastai, mokosi tik iš savo klaidų. Be to, kiekviena pamoka, tai žingsnis link sėkmės. Kuo pamoka skaudesnė, tuo žingsnis didesnis