Asmeninio tobulėjimo blogas

Jau ilgokai buvau sustabdęs tokių įrašų talpinimą, tačiau nuomonė pasikeitė, tad štai prieš jus, mieli skaitytojai, jų atgaivinimas. Malonaus skaitymo!

Motyvacijos pliūpsnis

Visai neseniai atradau naują blogą pavadinimu „Valdau Kuriu Žaidžiu“, kurio vienas straipsnis yra puikus tikėjimo savimi pliūpsnis, pavadintas „Pokyčio akimirka“. Pasisemkime įkvėpimo ir stverkimės pokyčių.

Apmąstymai

Kad ir kaip lengvai bei plačiai informacija būtų prieinama, daugybė žmonių save vis tiek pasmerkia nesėkmei. Šį klausimą puikiai nagrinėja šie trys straipsniai: „Pasroviui minios mąstymui“ ir „Nesėkmei programuojamės patys“ kartu su oponuojančiu įrašu „Mes esame užprogramuoti sėkmei“. Telieka pridurti – pasirinkimas jūsų rankose!

Įdomybės

Pabaigai desertas Pats labai mėgstu pamokančias istorijas, todėl štai gabalas jų: „Pamėgti pasakojimai“. O kartu ir „Geros mintys“, ir dar „Mintys iš perskaitytos knygos“. Ačiū Vilte, kad daliniesi!

Beveik kiekvienas iš mūsų norime kažko pasiekti. Dažniausiai pasiekimas yra kažko darymas, turėjimas ar išmanymas gerokai geriau nei tai geba vidutinybė. Štai čia atsiskleidžia viena svarbi gyvenimo tiesa.

Be to, šioji tiesa galioja į dvi puses. Pirma, jei jūs kažkurioje (gal daugumoje) gyvenimo sričių rodote vidutinius gebėjimus, tuomet tokie ir jūsų rezultatai: vidutinis atlyginimas, vidutinio gerumo poilsis, pramogos ir t.t. Antra, jei kažkurioje srityje esate išskirtinis, tuomet galite jos padedamas gauti ypatingas pajamas ar tiesiog pasitenkinimą dėl aukšto gebėjimo (pvz., mokėjimas puikiai žaisti poolą).

Išvada peršasi savaime: kol viską darai kaip visi, tol turi tiek kaip visi. Vadinasi, pirmasis žingsnis norint kažko pasiekti gyvenime, pradėti viską daryti kitaip nei jūsų kaimynas Petras. Kaimyno klaidos visada matosi geriau nei savosios

Tačiau kaip tai pasiekti? Pastarąją savaitę sirgau ir užsikabliavau (o taip, žinau, kad toks žodis neegzistuoja ) ant visų laikų geriausio strateginio žaidimo (Age of Empires II: The Conqueros Expansion). Kaip jau rašiau viename straipsnyje, net atrodo beprasmiškai leidžiant laiką, galima pamatyti tobulėjimo rezultatus. O štai dabar dar supratau, kad net peržengti tam tikras gyvenimo ribas.

Prieš pereinant toliau, verta paminėti, kad kompiuteriniai žaidimai oficialiai yra sporto šaka. Egzistuoja įvairūs turnyrai, lygos ir t.t. Geriausieji žaidėjai gali pragyventi vien iš to, kad „žaidžia“, tad čia rimtas dalykas, o ne vaikų pramogos.

Konkretumą paliksiu paslaptyje, tačiau duodu štai tokį pavyzdį. Yra žaidėjas A ir žaidėjas B. Abu jie prie kompiuterio praleidžia po 6 valandas per dieną. A žaidėjas yra maniakiškai įnikęs į žaidimus ir nuolat pliekia tikėdamasis kažkada tapti vienu geriausių pasaulyje. Tiek daug tam skiriamo laiko, leidžia jam suformuoti tokius įgūdžius, kad visus draugus ir pažįstamus įveikia be problemų, tačiau Lietuvos mąstu ar pasaulio yra tik šiek tiek aukščiau nei vidurkis.

Tuo tarpu žaidėjas B, praleidžia prie žaidimo tiek pat laiko. Tačiau jį išnaudoja visiškai kitaip. Pirma, visad ieško stipresnių žaidėjų už save, nes tik taip tobulėjama. Jis taip elgiasi nepaisant to, kad pralaimėjimo jausmas pasiekiamas daug dažniau. Tačiau lengva pergalė dar niekam neleido nieko išmokti ar tuo labiau pajusti pasitenkinimą. Antra, jis žaidimus analizuoja, ypač tuos, kuriuose pralaimėjo. Trečia, išsiaiškina visus žaidimo niuansus, pvz., ar labiau apsimoka išrasti kažkokį patobulinimą ar pagaminti daugiau darbininkų ir t.t. Tokių dalykų yra begalės, kuriuos daro B, bet ne A.

Realiai abu žaidėjai dėl praleidžiamo laiko turi tokį patį greitį, skiriasi tik jų mąstymas. Pirmasis viską daro bukai, tuo tarpu antrasis numato priešininką, sutaupo laiko ten, kur A net nežino, kad tai įmanoma. Būtent visi šitie pirmaeiliai dalykai ir atskiria pelus nuo grūdų.

Taigi, A daro kaip visi – tiesiog žaidžia, tad čempionu niekada nebus. B imasi konkrečių veiksmų savo sugebėjimams gerinti.

Grįžtant prie gyvenimo: jei žaidi teisininką, bet nesiaiškini, kur sutaupyti laiko, kokie šio žaidimo niuansai, tuomet būsi vidutinis teisininkas, kas garantuos vidutinį rezultatą – atlyginimą. Jei žaidi stalių ir viskas, ką darai yra darymas darymas ir darymas. Tuomet pasiekus tam tikrą lygį taip pat įstringi. Reikia domėtis naujais metodais ir technologijom. Jei programuoji ir tuo nesidomi, tuomet gali tikėtis tik vidutinės algos. Visas gyvenimas kaip žaidimas…

Ar esate save pagavę situacijoje, kai mėginate padaryti kažką sudėtingo, o tuomet pašalinis žmogus vienu sakiniu braukte nubraukia visą problematiškumą?

Supaprastinimas

Pvz., dirbi dirbi išsijuosęs, turi planą, pirma darai A, tada B, tada C, tada D. Po viso šito gauni rezultatą X. Ateina žmogus iš šalies ir sako, bet tam juk pakanka padaryti E ir šis veiksmas labai paprastas. Tokiu būdu greitai ir lengvai gausi X. Trumpam pasijunti nejaukiai, kad pats apie tai nepagalvojai ir netrukus jau turi išsvajotąjį X.

Ši problema gali kilti dėl daugybės priežasčių:

1. „Užstrigimas“ vienoje vietoje, t.y., matymas sau po nosimi, nesidairant kitų galimybių;
2. Informacijos stoka, žmogus gali tiesiog nežinoti apie tokio sprendimo egzistavimą
3. Beprasmis greitesnis užduoties įvykdymas. Jei nėra iš to naudos, tai kam sukti galvą – juk sunkųjį būdą jau turime.
<…>
100. Žmonės mėgsta sudėtingus dalykus. Pagal straipsnio pavadinimą akivaizdu, kad šis punktas pats įdomiausias.

Kas genialu, tas paprasta

Yra toks posakis: „Kas genialu, tas paprasta. Tačiau tai kas paprasta nebūtinai genialu.“ O kaip kasdieniniame gyvenime?

Eilinis žmogus perskaito daugybę knygų, kaskart ieškodamas stebuklingo metodo praturtėti ar pasiekti kitokią sėkmę. Įvairūs būdai pastoviai kartojami skirtingose knygose. Tačiau tipiškas skaitytojas iki galo neišbando ir nepritaiko nė vieno sau. Iš tiesų, jis ieško kažko sudėtingo, kažko tokio, ką pamatęs galėtų pasakyti, jog dabar pasikeis visas jo gyvenimas.

Bet ką jis randa asmeninio tobulėjimo knygose? Pradėk nuo tikslų, paimk popieriaus lapą ir išsikelk juos. Pirmą kartą žmogus pagalvoja: „šaunu, čiumpam rašiklį ir dirbam“. Žinoma, iš karto niekas sėkmės nesusilaukė, todėl laikui bėgant asmuo pamiršta tikslus ir nustoja jų siekti.

Tačiau ateina laikas, kai jis vėl susimąsto apie gyvenimo gerovę ir ieško naujo įkvėpimo šaltinio. Dabar jis supranta, kad reikia išsikelti tikslus ir jų laikytis, tačiau mano, kad pirmoji knyga buvo bloga ir neatsakė į klausimą, kaip nuolat siekti tikslų ir nepamesti jų iš akių.

Bet antroji knyga rašo praktiškai tą patį. Po kiek laiko žmogus randa knygą, kuri žada kažką naujo: metodas skiriasi per nago juodymą, tačiau asmuo įtiki jo stebuklingumu. Vėliau eilinį sykį nusivilia, mat, po kiek laiko tikslai vėl būna pamesti. Tokia pasaka tęsiasi be galo.

Kaip manote toks žmogus reaguos, jei jam pasakysime, kad geriausias darbų planavimo įrankis yra popierius ir rašiklis? Jis atrėš, kad toks paprastas metodas neveikia. O dabar tam pačiam žmogui užsiminkite apie super/duper/mega programą skirtą darbų susirašymui, kuri tiesiog už jį nudirbs darbus. Tuomet žmogelis čiups jautį už ragų ir ims ją naudoti. Tačiau rezultatas bus toks pat.

Sėkmė yra paprasta

Dažnai būna taip: kai paklausiate žmogaus, kaip jis kažką padarė, sulaukiate maždaug tokio atsakymo: dariau, dariau ir padariau. Nepasitelkiau nei ypatingų žinių nei metodų, tiesiog po truputį triūsiau, kol pabaigiau. Tuomet numojate ranka ir pagalvojate: „Ot melagis – neišduoda savo paslapties.“ Tačiau mes abu žinom, kad paslapties nėra…

Paprastumą dažnai lydi nuobodulys

Įsivaizduokite, kad norite būti pasaulinio garso pianistas, tuomet viskas paprasta: kasdien groji nustatytą valandų skaičių ir po kokių 10-15 metų toks ir būsi. Žinoma, jei pradėsi nuo 4-8 metų. Man toks gyvenimo būdas atrodo velniškai nuobodus, nes grojimas instrumentu manęs visiškai netraukia. Turbūt numirčiau, jei tektų tiek daug groti.

Tačiau paklauskime, koks skirtumas tarp žymaus muzikanto ir sėkmingo žmogaus? Vienas savo laiką aukoja muzikai, kitas gyvenimo harmonijai. Tad tampa akivaizdu, kad, pavyzdžiui, norint tapti turtingu, reikia pastoviai tam skirti savo laiko. Nuolat daryti tą patį: peržiūrėti investicijas, skaityti verslo leidinius, ieškoti naujų idėjų pasipelnymui. Juk nuobodu kasdien daryti tą patį? Todėl žmonės ir susimąsto visokiausių vingrybių ir aplinkkelių, kad tik būtų įdomu tuo keliu eiti. Kitaip tariant dažnai meta takelį dėl šunkelio, kurį iš pradžių palaiko greitkeliu.

Taigi, kol ieškosite sudėtingų ir įmantrių gyvenimo problemų sprendimų, tol tiesiog atidėliosite paprasčiausių veiksmų darymą ir kartu savo laimės valandas. Juk viskas yra paprasta.

Dažnai net pasibaigus atliekamam veiksmui, mes vis dar elgiamės taip, tarsi jis tebevyktų. Ar teko jums patirti vieną iš žemiau esančių situacijų?

Ausinių nusiėmimas po ilgo laiko
Net po kelių minučių atrodo, kad ausinės tebėra ausyse. Jaučiamas tiek pats jų fizinis buvimas, tiek įspūdis, kad mus pasiekiantys garsai yra prislopinti.

Žvejyba
Ypatingai trunkanti daugiau nei vieną dieną. Tuomet užsimerkus matoma plūdė, miegant sapnuojamos žuvys. Patinka, nes užsimerkus visada kimba

Ūkio darbai – bulvių kasimas
Tai „žiauriausias“ prisiminimas. Bet taip jau yra, kad po poros dienų kasimo, užsimerkus matau bulves. Daugybę bulvių: tiek mažų, tiek didelių.

Garsus šaukimas
Esate vakarėlyje, kur daug triukšmo. Jūs pasakojate draugams istoriją. Staiga, aplinka aptyla ir tik po minutėlės suprantate, kad šaukiate visa gerkle be jokio reikalo – visi jus puikiai girdi.

Įsijautimas į gyvenimą

Ar manote, kad tai galioja tik aukščiau paminėtiems dalykams? Galiu lažintis, kad patys žinote dar bent vieną tokią situaciją.

Pagalvokite, kas bus, jei įsijautėte į aukos vaidmenį? Į mažai uždirbančiojo vaidmenį? Į nelaimėlio vaidmenį? Į narkomano? Į plaukiančiojo pasroviui?

Ar prisimenate kaip reikia išsiugdyti įpročius? Reikia padaryti taip, kad kažkoks veiksmas vyktų autopilotu. Kaip atsikratyti įpročio? Nutraukti nuolatinio atlikimo grandinę.

Tai labai panašu į fizikinį inercijos dėsnį. Kūnas išlaiko rimties būseną arba tolygų judėjimą, jei nėra veikiamas jokių išorinių jėgų. Taigi, be papildomų pastangų ar išorinių dirgiklių, įsijautę į kažkokį vaidmenį, ji automatiškai stengiamės atlikti nuolat. Visa laimė, kad mes turime valią ir galime bet kada pradėti pokyčius arba atsverti mus stabdančias išorines jėgas (pvz., pesimistus).

Pasinaudokite tuo savo gyvenime

Jau kartą minėtas mano straipsniuose, angliškas posakis: „Apsimesk tokiu, kokiu nori būti iki tol, kol juo tapsi” („fake it till you make it”). Jei „apsimetate”, kad puikiai valdote savo laiką, tuomet tikrai tampate laiko ekspertu. Jei nuolat būnate tvarkingas, tuomet tampate tvarkingu žmogumi.

Įsijauskite į tokį vaidmenį, kokį tik norite. Pasirinkimas jūsų rankose.

Saulės ir vėjo dvikova

Vieną dieną saulė ir vėjas susiginčijo, kuris iš jų stipresnis. Todėl vėjas pasiūlė pasivaržyti. Jis parodė į einantį žmogų ir pareiškė: kuris privers šį žmogų nusivilkti apsiaustą, tas ir bus pripažintas laimėtoju. Saulė sutiko. Vėjas pradėjo pirmas. Jis pūtė ir pūtė, vis stipriau ir stipriau. Gūsiai pasidarė galingi kaip uragano. Tačiau, kuo įnirtingiau pūtė vėjas, tuo stipriau žmogus suposi į apsiaustą.
Vėjui sustojus, galimybę pasirodyti gavo saulė. Jos spinduliai ėmė šildyti žmogų, darėsi vis šiltesni ir šiltesni. Galų gale, šis nuo kaktos braukdamas prakaitą, nusirengė apsiaustą. Tuomet saulė vėjui atskleidė savąją paslaptį: švelnumas, meilumas ir gerumas stipresni už jėgą.

Istorija publikuota Dale Cernegie knygoje „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“.

Mus valdo mintys

Kartą arklį išgąsdino gyvatė, kuri tupėjo ant kelmo šalia kelio. Nuo tada kiekvieną kartą, priartėjęs prie to paties kelmo, arklys baidydavosi. Tai trukdė ūkininkui, todėl šis išrovė ir sudegino kelmą bei išlygino tą vietą. Tačiau tai nepadėjo. Arklys vis tiek kiekvieną kartą eidamas pro tą vietą, kur kadaise buvo kelmas, mesdavosi į šalį. Jis baidėsi, prisiminęs kelmą. Mūsų baimės nėra konkretūs dalykai ar daiktai, tačiau mintys įstrigusios mūsų galvoje.

Istorija publikuota Joseph Murphy knygoje „Jūsų pasąmonės galia“.

Pasiduodantys niekada nelaimi, o laimėtojai niekada nepasiduoda

Kartą žmogus nusipirko kalnakasybos lauką, t.y. tokį, kuriame prasminga ieškoti aukso. Jis kasė ir kasė, tačiau nieko nerado. Turėjo brangią įrangą su kuria kasė ir kasė, tačiau ir ji nepadėjo. Galų gale psichologiškai sužlugęs ir praradęs ryžtą jis pasidavė, pardavė lauką kitam vyrui. Pastarasis pradėjo kasti ten, kur pirmasis sustojo. Pakasė tik vieną metrą giliau ir pasiekė auksą. Jis akimirksniu tapo milijonieriumi. Žmogus, kuris pardavė buvo tik vieno metro atstumu nuo aukso. Dažnai nuo sėkmės mus skiria taip mažai.

Istorija publikuota Napoleon Hill knygoje „Think and grow rich“.