Asmeninio tobulėjimo blogas

Jau ilgą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad kelias į produktyvumą yra darbo ribojimas. Paradoksalu, bet kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

– kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

– rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.

Tai tęsinys, aprašantis psichologinius eksperimentus ir žmonių psichologijos vingrybes. Pirmoji dalis yra čia.

Įgytas bejėgiškumas

Kas tai yra? Psichologinė būsena, kuomet žmogus ar gyvūnas atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad turi galios pakeisti esamą (nemalonią ar pavojingą) situaciją. Įgytas bejėgiškumas mažina motyvaciją, skatina depresiją. Žmogus pastoviai sau kartoja, kad jis negali pasikeisti, kad viskas, kas nesiseka yra jo asmeninė kaltė, kad jam nieko nepavyksta atlikti teisingai. Įgytas bejėgiškumas tiesiogiai susijęs ir su nevisavertiškumo kompleksu.

Eksperimentas: 1965 m. psichologai Martin Seligman ir Steve Maier atliko bandymą, kuriame dalyvavo tris grupės šunų, talpinamos į narvus. Pirmo eksperimento šunys būdavo išleidžiami be jokios žalos po tam tikro laiko. Šunys iš antros grupės gaudavo elektros šoką, kurį galėdavo išjungti nuspausdami mygtuką. Vėliau antros grupės šunys būdavo prijungiami prie srovės kartu su trečios grupės šunimis. Dabar abu šunys gaudavo tokią pačią srovę, kurią nutraukdavo gyvūnas iš antros grupės, vos jam nuspaudus mygtuką. Šunims iš trečios grupės atrodydavo, kad elektros šokas baigdavosi atsitiktiniu metu bei, kad to pakeisti jie negali. Pirmos ir antros grupės šunys greit atsigavo po patirties, tačiau trečioji gyvūnų grupė išmoko būti bejėgiais, jiems pasireiškė simptomai panašūs į klinikinę depresiją.

Vėliau bandymas buvo pratęstas, patalpinus trečios grupės šunis į narvus. Vėl jiems būdavo leidžiama elektros srovė, kurią jie galėjo lengvai nutraukti, tiesiog išlįsdami iš narvo. Tačiau šunys nieko nedarė, tiesiog gulėjo.

Išvados: man tai panašu į žmones, kurie dejuoja, bet nieko nedaro… Žinoma, turbūt labai maža asmenų, kurie taip elgiasi visose gyvenimo srityse, bet bent vienoje tikrai daug.

Stanfordo kalėjimo eksperimentas

Tikslas: nustatyti, ar aplinka įtakoja žmogaus elgesį. Kas bus, jei kalėjime bus patalpinti geri žmonės? Laimės gėris ar bloga aplinka?

Eksperimentas: buvo atrinkti 24 studentai iš 75 asmenų pareiškusių norą dalyvauti. Atsitiktine tvarka žmonės buvo suskirstyti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų.

Pradžioje net talkino policija, kuri atliko suėmimus namuose, apkaltindama plėšikavimu. Atvežė į kalėjimą ir užregistravo pagal visas procedūras. Kalėjimas buvo įrengtas Stanfordo universiteto rūsyje. Tikroviška.

Planuota trukmė buvo 2 savaitės, tačiau jau po 6 dienų eksperimentas buvo visiškai sustabdytas.

5 dalyviai atsisakė tęsti eksperimentą dar anksčiau. Net pats organizatorius Philip Zimbardo buvo paveiktos tokios aplinkos. Jam derėjo eksperimentą nutraukti gerokai anksčiau.

Eiga: riaušės prasidėjo jau antrą dieną, kai vienos kameros kaliniai užbarikadavo duris lovomis, nustojo vykdyti prižiūrėtojų reikalavimus. Vėliau viskas darėsi tik blogiau. Sargybiniai darėsi vis žiauresni (pvz., neleisdavo tuštintis, tiesiogiai naudodavo fizinį smurtą), o kaliniai vis geriau vykdydavo paklusniųjų rolę, tačiau su pasitaikančiais išsišokimais.

Rezultatai: mūsų elgesį lemia ne tik mūsų asmenybė. Tačiau ir tai, kaip jai leidžiama pasireikšti. Sunku vienareikšmiškai teigti, jog kalta kalėjimo aplinka. Galbūt ji tik padėjo atskleisti tikruosius žmonių veidus… Kurie paprastai būna nušlifuoti visuomenės primestos kultūros ir įstatymų.

Laiko perspektyvos pasirinkimas labai panašus į planavimą – darbai savaitei, mėnesiui, ketvirčiui, metams ir t.t. Skiriasi tuo, kad padeda pamatyti ne tai, ką norime padaryti, bet kas iš tiesų išeis.

Trumpalaikė perspektyva

Kaip manote, kokie žmonės gyvena dabarties akimirka? Turbūt matėte tą reklamą apie „dabartistus“. Patinka man pavadinimas. Taigi, jie gyvenai trumparegiškai, visai kaip alkoholikai, kurių vienintelis tikslas išgerti nepaisant nieko: nei to, kas bus ryt, nei poryt, nei tuo labiau už savaitės ar mėnesio.

Kodėl jų gyvenimą vertiname kaip prastą? Neprasmingą ir be tikro džiaugsmo? Visai ne todėl, kad jie dabar girti ir vepa nesąmones – juk jie „laimingi“ ir daro tai, ką nori. Bet todėl, kad puikiai automatiškai išskaičiuojame ir matome jų ateities perspektyvas – jų būsimą kasdienybę.

Vadinasi, pasinaudodami šiandiena, galime pamatyti, kaip atrodys rytojus ar net kitas mėnuo.

Ilgalaikė perspektyva

Galima paimti savaitę praeities, ją įvertinti ir prognozuoti ateinančią savaitę, mėnesį ar pusmetį. Manau, kad tai paprastas metodas, kuris leidžia greit suvokti, ar einate norimu keliu.

Pvz., keliatės vėlai, daug laiko praleidžiate prie interneto, atsėdite darbo valandas su kančia akyse ir pan. Kokias ateities perspektyvas galima nubrėžti? Kad darysite lygiai tą patį ir toliau. Vadinasi, iš esmės nejudėsi iš esamos padėties taško.

Ateities vizija

Įsivaizduokite, kaip atrodytų jūsų artimos savaitės dienotvarkė, kuri jus tenkintų. Turbūt egzistuoja darbų sąrašas, siekiami tikslai, turiningas laisvalaikis. Įsivaizduokite kaip dirbate, kaip pramogaujate, su kuo bendraujate. Malonu? Norite to?

Dabar paimkite praeitą savaitę, kokią ateities viziją matote? Ar ji sutampa su prieš tai įsivaizduota? Jei taip, sveikinu, esate sąmoningą gyvenimo būdą pasirinkęs žmogus. Jei ne, visada galima tokį pasiekti.

Žvelgdami į praėjusią savaitę, puikiai suprantame, ką turėtume daryti, kad viskas pakryptų mums naudingesne linkme. Tereikia pastebėtus skirtumus pašalinti. Galima pradėti mažais žingsniais ir užsibrėžti, kasdien atlikti po vieną iš anksto paskirtą darbą.

Dabar paimkite visą praeities mėnesį ir pamėginkite nutiesti ateitį pusmetį į priekį. Rezultatai džiugina? Ne? Visada galite rinktis, esate savo sprendimų valdovas, ką pasirinksite, taip ir gyvensite.

Laiko valdymas, tikslai ir planavimas

Taigi, planuodami savo dienas, savaites, keldami tikslus ar tiesiog gyvendami, kartas nuo karto patikrinkite, kokį gyvenimą matote ateityje. Dažnai tai praveria akis.

Seminarai, smegenų plovimas ir NPL

Dar vienas straipsnis publikuotas Petro svetainėje:„Smegenų plovimas arba pirmoji pažintis su NPL“. Rašoma apie asmeninę patirtį seminaro metu ir autoriaus pastebėjimus. Nors straipsnis ilgas, tačiau skaityti įdomu, todėl neprailgsta.

Labiausiai įstrigo naudojamos technikos, kurias pirmą kartą sužinojau:

• Prieš seminarą apgalvotai prašoma palikti savo rankines už durų. Primena tą jausmą, kai palieki automobilį draudžiamoje vietoje. Žmogus patenka į tokią būseną, kurios metu jį lengviau paveikti, nes mintimis esi dvejose vietose.
• Priverstinai keičiama sėdėjimo vieta seminaro metu, leidžia ištrūkti iš komforto zonos ir tapti imlesniam naujai mąstymo programai.
• Neigiamų prisiminimų iš vaikystės atgaivinimas – veikia kaip ir pirmasis punktas.

Nebūk auka

Nors straipsnio pavadinimas apima tik siaurą poziciją „Patyčios mokykloje“, tačiau straipsnis nagrinėja aukos sindromą (pasidavimą) bei, kaip tam duoti atkirtį. Motyvuoja veikti.

Jei niekas neduos atkirčio, niekas ir nepasikeis.

Rūkymo eksperimentas – aparatas sutraukiantis 400 cigarečių vienu ypu

Kaip visa tai atrodo, galite pamatyti čia: „Rūkymo eksperimentas įrodantis rūkymo žalą“. Tiesiog surūkoma 400 cigarečių, taršalus sugeriant į vandenį. Vėliau vanduo virinamas, kol išgaruoja. Teršalų kiekis toks didžiulis, kad sunku įsivaizduoti, kad žmogus neuždustų nuo to. Turėtų visi plaučių takai užsikimšti nuo klampios dervos.

Pabaigai daugiadarbingumo žaidimas

Žaidime „MultiTask 2“ kas tam tikrą laiko intervalą yra pridedamas dar vienas papildomas veiksmas (žaidimas). Toliau kaip 4 vienu metu nenuėjau – asmeninis rekordas 63, kaip sekasi jums?

Sugedęs gyvenimo šviesoforas

Kada paskutinį kartą jautėte, kad visiškai kontroliuojantys situaciją?

Prisipažinsiu, kad šiais metais dar taip nebuvo. Keletas sričių vis likdavo numestos.

Neigiamas atsakymas iškart sufleruoja mintį, kad, jei jūs nesirūpinate, kur teka jūsų gyvenimas, tuomet labai mažai šansų, kad gausite tai, ko norite. Tačiau tuo pat metu, juk negalima daryti iškart visko. Tad nepamirškime, kad tobulybės siekimas gali dažnai tapti kliūtimi.

Kontrolės trūkumas – streso šaltinis

Kada jaučiame didžiausią nerimą? Kai žinome, kad kažkas gali nutikti blogo, bet jaučiamės taip, kad to negalime kontroliuoti. Kartais tai tiesa, kartais ne.

Dažnai įveikti stresui ar minčių „šokinėjimui“ užtenka tiksliai apsibrėžti problemą. Nurodyti jos priežastis, įveikimo būdus. Paprasčiausia yra pasakyti sau, kas blogiausia gali nutikti, jei nieko nesiimsite. Dažnai „nuostoliai“ pasirodo tokie maži, kad iškart suprantate, jog veltui jaudinatės. Trumpai tariant, jūs pradedate vadovauti situacijai.

Tikslinga gyvensena veda į pasitenkinimą

Kai gyvename taip, kad kiekvieną dieną kažko siekiame, mes esame labiau motyvuoti, nes jaučiame rankose savo gyvenimo vadžias. Labiausiai tai pasireiškia, kai mūsų tikslas yra gerai pailsėti

Antras svarbus dalykas, kad betikslis gyvenimas yra plaukimas gyvenimo upe be jokios kontrolės. Ar būtų malonu važiuoti autobusu, kuris važiuoja be maršruto, tačiau jūs kažkodėl naiviai tikitės su jo pagalba patekti į kažkokią konkrečia vietą?..

Kokių gyvenimo sričių kontrolę apleidote?

Esu įsitikinęs, kad būtent tose srityse jaučiatės mažiausiai laimingi. O taip yra dėl lygiai tos pačios priežasties. Tos sritys valdo jus, o ne jūs jas.

Begalinis darbų sąrašas

Ne seniai skaičiau apie „Will do“ sąrašą vietoj „To do“. Esmė tokia, kad turime tik 1-3 darbus, kuriuos privalome padaryti, o visi kiti keliauna į sąrašą „Padarysiu vėliau“.

Skirtumas toks, kad paprastai dienos darbų sąrašas tik ilgėja, nes atsiranda naujų ir būtinai skubių klientų poreikių. Ištinka kokia krizė. Tokiu būdu pradiniai darbai visuomet lieka nebaigti. O matant vis daugiau bei nebaigtų darbų, pradedame jaustis blogai. Priežasčių vardinti net neverta. Taigi, pritaikius šias naujas technikas, į darbų sąrašą patenka tik tie, kuriuos esate visiškai įsipareigojęs atlikti, o visi kiti keliauja į kitą sąrašą.

Tokiu būdu kontrolė pereina į jūsų rankas ir grįžta pasitenkinimas daromais dalykais. Taigi, dar kartelį laimę lemia tai, ar esate padėties šeimininkas.

Atidėliojimas

Tai dar viena streso ir nemalonių jausmų priežastis. Kai atidedame darbus, nustojame siekti to, ką žinome, jog norime turėti, tada vėl atsiranda tuštuma. Kitaip tariant, suprantame, kad situacija išslydo iš mūsų rankų. Tam tikra prasme ji pradeda mus kontroliuoti.

Kaip perimti kontrolę į savo rankas?

Manau, kad pirmiausia reikia nustoti bėgti nuo problemų. Tačiau reikia suprasti, kad negalima visko pataisyti iškart. Jei darysite viską priešingai nei viršuje, tuomet beveik didžiąją dalį gyvenimo vadžių automatiškai perimsite į savo rankas.

Konkretesnių patarimų pilna šio puslapio archyvuose, pavyzdžiui, Laiko valdymas IV – planavimas, Kaip įveikti baimę.

Būkite smalsūs, kai jaučiate, kad kažkas blogai, nevenkite problemos, konfrontuokite su ja. Klauskite savęs, kodėl taip jaučiuosi? Fizinis skausmas nurodo kažkokį fizinį negalavimą, pvz., danties skausmas reiškia, kad sugedo dantis ir reikia kažko imtis. Nemalonūs emociniai pojūčiai lygiai taip pat nurodo, kad reikia imtis veiksmų ir taisyti padėtį.

Mus supančią aplinką galima suskirstyti į tris grupes: materialią, psichologinę ir žmones. Pastarosios dvi grupės glaudžiais susijusios.

Materiali aplinka (fiziniai daiktai)

Apie tai jau rašiau savo straipsniuose. Šaunus pavyzdys, kaip stipriai mus veikia aplinka:

Buvo atliktas toks bandymas. Dvi vienodos rūšies žuvys patalpinamos į skirtingus akvariumus. Viena į mažutį, šiek tiek didesnį už ją pačią. Kita, į didžiulį akvariumą. Eksperimento rezultatas toks, kokio ir galima tikėtis: mažame akvariume plaukiojusi žuvytė buvo kelis kartus mažesnė nei ta, kuri augo didesniame. Žuvys priešingai nei žmonės, neturi gebėjimo mąstyti ir daryti įtaką aplinkai, tačiau geba puikiai prie jos prisitaikyti.

Trumpai apibendrinsiu: žmonių lūkesčiai ir tvarkinga bei maloni aplinka „priverčia“ mus geriau jaustis, daugiau siekti ir gyventi našiau.

Mus supantys žmonės

Su stipria žmonių įtaka susidūriau virtualioje žaidimų erdvėje (www.nukezone.nu). Apie žaidimą papasakot galiu tik tiek, kad tai paskutinis raundas (sausio 3 – kovo 3), kuriame žaidžiu, nes reikia daugybės laiko. Prieš tai buvau žaidęs prieš maždaug 4 metus.

Kaip ir visur gyvenime, visada atsiranda aktyvesnių žmonių, kurie nori, kuo geriau ir efektyviau viską atlikti. Lygiai tas pats vyksta ir virtualioje aplinkoje, šiuo konkrečiu atveju susirinko 15 bendro tikslo siekiančių žmonių. Žaidime tai vadinama klanu.

Prasideda vidinės lenktynės, kas geriau, gudriau ir daugiau padarys. Tačiau tenka paplušėti, kol žmonės supranta, kad bendras tikslas turi būti aukščiau kiekvieno individo atskiro indėlio. Visada galima padaryti sau geriau, atimant balus iš bendro tikslo.

O viskas buvo taip

Turėjom vidutiniškai stiprų klaną, kuris užėmė 11tą vietą. Daug kas jau galvojo nustoti žaisti, bet sutarėm padaryti paskutinį raundą ir tada atsisveikinti su žaidimu ilgam (vėl kokiem 4 metam ). Bet prieš pradedant žaisti pakeitėme 5 žmonės iš 15, t.y., atsisakėme visų silpniausių narių ir priėmėm geresnių.

Įvyko kažkoks sinergetinis veiksmas. Pasitempė visi iki vieno. Žaidimas tapo nebe žaidimu, o rimtu užsiėmimu. Žmonės keliasi naktį, kad tik neprarastų taškų, dalinasi idėjomis kaip viską pagerinti, uoliai talkina vieni kitiems. Rezultatas toks, kad dabar esame pirmoje vietoje bei norime pakeisti dar vieną narį.

Žmonės padedantys vieni kitiems

Jau seniai mintyse sklaidė idėja, kad reikėtų suburti grupę, kuri motyvuotų jos narius aktyviau siekti savo tikslų. Neseniai įvykęs veiksmas virtualioje erdvėje tai tik dar kartą patvirtino.

Mus supantys žmonės labai svarbu. Tačiau vieno ar dviejų žmonių nepakanka. Sunku įvertinti, kada įvyko lūžis, nes būtent dėl jo matosi kiekvieno atskiro žaidėjo suaktyvėjimas. Manau, kad teisinga būtų lūžio tašką apibrėžti pagal tokią formulę: 33% narių ypatingai aktyvūs, likę 67% beveik tokio paties kalibro ir mažai nusileidžia lyderiams. Silpnų narių skaičius 0-7%.

Dabar galima pritaikyti tai gyvenimui. Su kiek žmonių daugiausia bendraujate? Kiek procentų iš jų jums padeda siekti savo tikslų, pasirodyti vis geriau? Kiek žmonių jūsų gyvenime jus tempia į apačią pesimizmu ir niurzgėjimu?

Turbūt jau numanote, kiek naujų draugų reikia, kad pasiektumėt sekantį gyvenimiško produktyvumo lygį.

Išvados

Dažnai tokie paprasti dalykai, kaip padedanti aplinka yra pamirštami. Tačiau, iš tiesų, tai būtų puikus pats pirmasis žingsnis. Tai panašu į siūlymą sienas išklijuoti savo tikslais. Kasdienis jų matymas primena, ką norite ir turite daryti. Lygiai taip apsupti tinkamų žmonių, gyvensite gyvybingesnį ir produktyvesnį gyvenimą.

Fizinės galimybės

Kai tik šis vaizdo klipas mane pasiekė, pagalvojau, kad tai puiki medžiaga straipsniui. Žmonės išdarinėja sunkiai įsivaizduojamus dalykus. Pažiūrėkit ir dar kartą paklauskit savęs, ar yra kažkokios ribos žmogaus gebėjimams? Manau, kad ne.

Daugumą šių vaizdelių teko matyti atskirai, bet kartu jie sukelia, kur kas stipresnę įtaigą.

Protiniai gebėjimai

12 metų mergaitė su draugų grupele surinko pinigus, nuvykti 8000 kilometrų ir kalbėti per konferenciją apie aplinkos problemas. Sunku patikėti, kad tuos žodžius taria vaikas. Koks įtaigumas! Pasižiūrėkite patys.

Jei tai gali maža mergaitė, tuomet paklauskite savęs, ką galite jūs?..

Ne visada taip bus

Kartą gyveno žmogus, kuriam labai nesisekė: šeima byrėjo į šipulius, verslas artėjo link bankroto, sveikata vis labiau šlubavo. Vyras buvo išbandęs įvairiausių būdų padėčiai pataisyti, bet niekas nepadėjo. Sekantis šiaudas buvo religija.

Nuėjo pas rabiną, viską jam papasakojo ir šis sako:
- Pasikabink ant savo durų užrašą „Ne visada taip bus“.

Žmogus taip ir padarė. Grįžo pas rabiną po metų, kai verslas klestėjo, santuoka buvo tvirta, o sveikata puiki. Tuomet jam šis atsakė:
- Ne visada taip bus.

Alberto Einšteino genialumo paslaptis

Jau nuo seno žmonės norėjo įminti mįslę, kodėl vieni žmonės pasiekia daug, o kiti ne. Kadangi Einšteinas buvo ypatingo proto asmuo, todėl mokslininkai paprašė leidimo ištirti jo smegenis po mirties. Albertas sutiko su viena sąlyga, kad parašys laišką, kurį jie perskaityti turės iškart po to, kai atliks skrodimą.

Pasirodė, kad Einšteino smegenys buvo net šiek tiek mažesnės nei vidutinės bei neturėjo daugiau vingių nei kitų. Kitaip tariant, mokslininkai liko nieko nepešę. Tuomet jiems beliko tik perskaityti velionio laišką, kuriame jis rašė:
- Aš neturiu jokių ypatingų sugebėjimų, tiesiog mano vaizduotė labai laki.

Ypatinga proga

Vyras išėmė iš stalčiaus gražų paketą, kuriame gulėjo dailūs apatiniai. Šilkiniai su nuostabiais nėriniukais. Žmonai juos padovanojo per pirmąją judviejų kelionę į užsienį. Tai buvo prieš maždaug 10 metų. Pastaroji juos saugojo ypatingai progai. Tačiau dabar vyras apatinius padėjo prie kitų moters daiktų, kurie buvo sukrauti aplink lovą. Visų šių daiktų daugiau niekada nebeprireiks, nes vyras neseniai grįžo iš mylimosios laidotuvių.

Istorijų autorystė

Nė vienos iš istorijų nesugalvojau. Vienas girdėjau, kitas kažkur perskaičiau. Originalių šaltinių nežinau.