Asmeninio tobulėjimo blogas

Taigi, kaip rašiau praeitame straipsnyje, pritrūkau laiko, tad nusprendžiau išsiaiškinti, kiek vis gi jo turiu kiekvieną dieną. Šįkart apie tai, kaip sekiau laiko panaudojimą minučių tikslumu.

Laiko fiksavimo procesas

Tam panaudojau labai „primityvų“ įrankį, kurį galite pamatyti žemiau. Žinoma, dar reikėjo rankinio laikrodžio.

Toks būdas padėjo labai greitai ir patogiai viską fiksuoti, tačiau išgauti duomenis užtrukau velniškai ilgai.

Stropiai žymėjausi dvi dienas ką veikiu, nuo pabudimo akimirkos iki atsigulimo į lovą.

Ilgiausiai užtruko duomenų įkėlimas į kompiuterį, kurio tikslas buvo suskaičiuoti, kiek praleidau laiko kiekvienoje srityje.

Kaskart susivedus duomenis į excelį, trūkdavo maždaug poros valandų per parą. Tad galų gale pradėjau viską daryti po vieną puslapį (viena para užima 3,5 puslapio). Todėl prie kiekvienos eilutės dešinėje surašyti skaičiai, reiškiantys tos veiklos trukmę minutėmis, o apačioje galutinė puslapio trukmė. Tad šiaip ne taip, per kokias 2-3 valandas pavyko viską susisteminti ir apskaityti visas 24 valandas per parą.

Savistabos privalumai

Šitas eksperimentas leido pamatyti, kad gyvenime galioja kvantinės fizikos dėsniai – nuo stebėtojo veiksmų priklauso stebimas reiškinys.

Kadangi fiksavau kiekvienos veiklos pasikeitimą, tai kaskart norint pakeisti veiklą, pvz., užeiti į facebooką, turėdavau tai pažymėti užrašų knygutėje. Tačiau vos suvokdavau, kad noriu užsiimti niekais, toliau tęsdavau produktyvią veiklą.

Tai mane gerokai nustebino. Juk paprastai mes ir taip suvokiame, kad, kai dirbame, turėtume dirbti, kai pramogaujam, turime nedirbti. Tačiau lygiai tas pats veiksmas atliekamas, kruopščiai fiksuojant laiko sąnaudas (minutės tikslumu), savistabą padidino keleriopai. Kartu padidėjo produktyvumas. Taigi, nors laiko sekimas užima kažkiek laiko, tačiau produktyvumą padidina gerokai daugiau nei jo sueikvoja.

Šitas faktas mane apstulbino, nes visad buvau įsitikinęs, kad laiko sekimas yra laiko švaistymas, kuris būtinas, norint tinkamai išrašyti sąskaitas klientams bei žinoti įmonės galimybes.

Stebėjimo rezultatai

Abi stebėjimo dienos parodė beveik tokius pačius rezultatus. Įdomumo dėlei žemiau pateikiu vienos dienos laiko „išlaidas“.

Teorijos ir praktikos skirtumai

Taigi, praktika parodė, kad per dieną galiu išnaudoti apie 4,5 valandos, nors teoriškai spėjau, kad tik apie 3,5. Per savaitę susidaro ženklus skirtumas.

Tiesa, reikia prisiminti, kad savistaba leido veikti produktyviau ir kartu turbūt leido atrasti šiek tiek daugiau laiko nei jo būtų su tipišku kasdieniu nusiteikimu.

Atlikęs šį eksperimentą, esu patenkintas jo rezultatais bei siūlau patiems išmėginti tai daryti porą dienų. Esu įsitikinęs, kad tai leis sužinoti kažką naujo apie save. Blogiausiu atveju turėsite porą produktyvesnių dienų

Jau ilgą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad kelias į produktyvumą yra darbo ribojimas. Paradoksalu, bet kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

– kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

– rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.

Dažnam teko išgirsti, jog kompiuteriai visiškai išstums popierių, tačiau taip toli gražu nebus. Šįkart apie tai, kodėl geriausia darbų organizavimo priemonė yra paprasčiausias popierius ir rašiklis. Straipsnį parašyti įkvėpė įrašas „Kaip analoginiai ritualai gali stipriai padidinti efektyvumą“.

Išbandžiau daugybę skaitmeninių įrankių…

Tiek tokių, kurie gali sinchronizuoti duomenis, kad ir kur nukeliaučiau. Tiek tokių, kurie veikia tik vienoje vietoje. Esu programuotojas, tad natūraliai pirmą vietą turėčiau duoti kompiuterinėms programoms. Tačiau viskas yra priešingai. Kad ir kokią programą naudočiau, visada kyla noras užsirašyti, užbraukti užduotį ranka ar padaryti tai, ko programa tiesiog negali. Analogiškai greičiau, patogiau ir maloniau.

Skaitmeninė mano įrankių kolekcija

Šiuo metu naudoju RTM saugoti darbų (ir įdėjų) sąrašams, kuriuos reikia padaryti „kada nors“. Susitikimų ir įvykių saugojimui naudoju Google Calendorių, Outlook ir telefoną. Outlook reikalingas todėl, kad telefonas tiesiogiai su Google nesidalina duomenimis. O peržiūrėti mėnesio ar savaitės susitikimus kompiuteryje (Google) paprasčiau nei telefone.

Dabar jau turėjo iškilti klausimas, tai kur čia analogiški įrankiai?

Darbų organizavimas vyksta popieriuje

Sekmadienį susirašau visus darbus, kuriuos noriu nuveikti. Tada kiekvienos dienos rytą arba vakarą atsiverčiu Google kalendorių, pasižiūriu į susitikimus ar įvykius, kurie turi specifinę datą, bei apie kuriuos noriu gauti priminimą. T.y., tai tokie darbai, kurių pastumti neišeina, pvz., ėjimas pas daktarą, susitikimas su draugais ir pan. Taip pat į šią kategoriją patinka periodiškai pasikartojantys dalykai, pvz., gimtadieniai.

Šalia šių dalykų įrašau keletą darbų iš savaitės plano.

Popierių naudoju ne tik asmeniniams darbams. Nepaisant to, kad įmonėje turime vidinę darbų/klaidų/patobulinimų registravimo sistemą, tačiau darbus dirbu tik iš sąrašo esančio popieriaus lape, užpildyto mano ranka. Tačiau, jei reikia kažką prisiminti tam tikru laiku, drąsiai sukuriu elektroninį priminimą – deja, bet popierius šito negali.

Išvada: darbai be priskirtos datos ir idėjos saugomi kompiuterinėse laikmenose, kad kaskart neperrašinėti. Tai leidžia viską patogiai peržiūrėti, atlikti paiešką ir saugoti atskiruose sąrašuose pagal kategoriją, pvz., investicijos, blogas. Tuo tarpu konkretūs atliekami darbai visada būna surašomi ant popieriaus lapo.

Daug geriausių ir produktyviausių žmonių naudoja popierių

Taip, iš pažiūros jie daro kvailus dalykus. Tuos pat darbus perrašo iš vieno lapo į kitą, vietoj to, kad tiesiog nukopijuotų nepadarytus vakarykščius darbus į naują lapą, skirtą šiandienos darbams. Arba dar geriau – naudotųsi skaitmeniniu įrankiu, kuris tai atlieka automatiškai.

Darydami viską „neproduktyviai“, jie:

• Geriau viską apgalvoja ir prioritezuoja.
• Gauna naujų minčių.
• Jaučia tiesioginį ryšį su darbais ir rezultatais.
• Kaskart perrašydami tą pačią užduotį į naują lapą, gali apskritai jos atsisakyti, deleguoti arba galų gale padaryti. Nebaigtumo jausmas priverčia kažkokiu būdu ją pašalinti iš sąrašo.
• Anot Brian Tracy, tikslų perrašymas padeda juos greičiau pasiekti, manau, kad tai vienodai veikia su darbų vykdymu.

Galų gale rezultatas toks, kad jie yra vieni efektyviausiai dirbančių, nors atlieka daug monotoniško perrašymo, kuris galėtų būti lengvai automatizuotas.

Popierius geriausias būdas užsirašinėti

Tai tiesiog dar vienas įrodymas, kad informacinės technologijos nėra visagalės ar patogiausios. Citata iš mano paties straipsnio: „Štai pažiūrėkime, kad ir populiaraus puslapio lifehacker.com straipsnį „Penki geriausi užrašų darymo įrankiai”. Anot skaitytojų antras geriausias būdas užsirašinėti yra tiesiog rašiklis ir popierius. To puslapio skaitytojai tikrai yra gerokai labiau apsišvietę ir produktyvesni nei vidutinis žmogus, tačiau vis tiek teigia, kad pati paprasčiausia priemonė yra pati geriausia“

Išvados

Tai primena situaciją, kai dalyko pasiekti tiesiogiai nėra įmanoma, bet per aplinkui tai pavyksta be problemų. Taigi, kartais lėčiau yra efektyviau, todėl ir greičiau.

Paisiimkime geriausius dalykus tiek iš skaitmeninio, tiek analoginio pasaulio.