* You are viewing Posts Tagged ‘paprastumas’

Apie atidėliojimą, stresą ir produktyvumą

Jau ilgą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad kelias į produktyvumą yra darbo ribojimas. Paradoksalu, bet kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.

Share

Žmonės mėgsta sudėtingus dalykus

Ar esate save pagavę situacijoje, kai mėginate padaryti kažką sudėtingo, o tuomet pašalinis žmogus vienu sakiniu braukte nubraukia visą problematiškumą?

Supaprastinimas

Pvz., dirbi dirbi išsijuosęs, turi planą, pirma darai A, tada B, tada C, tada D. Po viso šito gauni rezultatą X. Ateina žmogus iš šalies ir sako, bet tam juk pakanka padaryti E ir šis veiksmas labai paprastas. Tokiu būdu greitai ir lengvai gausi X. Trumpam pasijunti nejaukiai, kad pats apie tai nepagalvojai ir netrukus jau turi išsvajotąjį X.

Ši problema gali kilti dėl daugybės priežasčių:

1. „Užstrigimas“ vienoje vietoje, t.y., matymas sau po nosimi, nesidairant kitų galimybių;
2. Informacijos stoka, žmogus gali tiesiog nežinoti apie tokio sprendimo egzistavimą
3. Beprasmis greitesnis užduoties įvykdymas. Jei nėra iš to naudos, tai kam sukti galvą – juk sunkųjį būdą jau turime.
<…>
100. Žmonės mėgsta sudėtingus dalykus. Pagal straipsnio pavadinimą akivaizdu, kad šis punktas pats įdomiausias.

Kas genialu, tas paprasta

Yra toks posakis: „Kas genialu, tas paprasta. Tačiau tai kas paprasta nebūtinai genialu.“ O kaip kasdieniniame gyvenime?

Eilinis žmogus perskaito daugybę knygų, kaskart ieškodamas stebuklingo metodo praturtėti ar pasiekti kitokią sėkmę. Įvairūs būdai pastoviai kartojami skirtingose knygose. Tačiau tipiškas skaitytojas iki galo neišbando ir nepritaiko nė vieno sau. Iš tiesų, jis ieško kažko sudėtingo, kažko tokio, ką pamatęs galėtų pasakyti, jog dabar pasikeis visas jo gyvenimas.

Bet ką jis randa asmeninio tobulėjimo knygose? Pradėk nuo tikslų, paimk popieriaus lapą ir išsikelk juos. Pirmą kartą žmogus pagalvoja: „šaunu, čiumpam rašiklį ir dirbam“. Žinoma, iš karto niekas sėkmės nesusilaukė, todėl laikui bėgant asmuo pamiršta tikslus ir nustoja jų siekti.

Tačiau ateina laikas, kai jis vėl susimąsto apie gyvenimo gerovę ir ieško naujo įkvėpimo šaltinio. Dabar jis supranta, kad reikia išsikelti tikslus ir jų laikytis, tačiau mano, kad pirmoji knyga buvo bloga ir neatsakė į klausimą, kaip nuolat siekti tikslų ir nepamesti jų iš akių.

Bet antroji knyga rašo praktiškai tą patį. Po kiek laiko žmogus randa knygą, kuri žada kažką naujo: metodas skiriasi per nago juodymą, tačiau asmuo įtiki jo stebuklingumu. Vėliau eilinį sykį nusivilia, mat, po kiek laiko tikslai vėl būna pamesti. Tokia pasaka tęsiasi be galo.

Kaip manote toks žmogus reaguos, jei jam pasakysime, kad geriausias darbų planavimo įrankis yra popierius ir rašiklis? Jis atrėš, kad toks paprastas metodas neveikia. O dabar tam pačiam žmogui užsiminkite apie super/duper/mega programą skirtą darbų susirašymui, kuri tiesiog už jį nudirbs darbus. Tuomet žmogelis čiups jautį už ragų ir ims ją naudoti. Tačiau rezultatas bus toks pat.

Sėkmė yra paprasta

Dažnai būna taip: kai paklausiate žmogaus, kaip jis kažką padarė, sulaukiate maždaug tokio atsakymo: dariau, dariau ir padariau. Nepasitelkiau nei ypatingų žinių nei metodų, tiesiog po truputį triūsiau, kol pabaigiau. Tuomet numojate ranka ir pagalvojate: „Ot melagis – neišduoda savo paslapties.“ Tačiau mes abu žinom, kad paslapties nėra…

Paprastumą dažnai lydi nuobodulys

Įsivaizduokite, kad norite būti pasaulinio garso pianistas, tuomet viskas paprasta: kasdien groji nustatytą valandų skaičių ir po kokių 10-15 metų toks ir būsi. Žinoma, jei pradėsi nuo 4-8 metų. Man toks gyvenimo būdas atrodo velniškai nuobodus, nes grojimas instrumentu manęs visiškai netraukia. Turbūt numirčiau, jei tektų tiek daug groti.

Tačiau paklauskime, koks skirtumas tarp žymaus muzikanto ir sėkmingo žmogaus? Vienas savo laiką aukoja muzikai, kitas gyvenimo harmonijai. Tad tampa akivaizdu, kad, pavyzdžiui, norint tapti turtingu, reikia pastoviai tam skirti savo laiko. Nuolat daryti tą patį: peržiūrėti investicijas, skaityti verslo leidinius, ieškoti naujų idėjų pasipelnymui. Juk nuobodu kasdien daryti tą patį? Todėl žmonės ir susimąsto visokiausių vingrybių ir aplinkkelių, kad tik būtų įdomu tuo keliu eiti. Kitaip tariant dažnai meta takelį dėl šunkelio, kurį iš pradžių palaiko greitkeliu.

Taigi, kol ieškosite sudėtingų ir įmantrių gyvenimo problemų sprendimų, tol tiesiog atidėliosite paprasčiausių veiksmų darymą ir kartu savo laimės valandas. Juk viskas yra paprasta.

Share