Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Mano gyvenime yra grėblys, ant kurio sugebu užlipti bent kartą kas porą mėnesių. Jo pavadinimas  „persitempimas”.

Kai esi kupinas energijos, entuziazmo ir veiklos, tuomet viskas atrodo kaip mažmožis. Padarysiu dar šitą, va ir tą. Na, šitą tik kitą savaitę. Dar būtinai reikia nepamiršti pailsėti. Na, bet užteks tam ir pusdienio, reikia nuveikti kažką naudingo iš ryto.

Po kokių 3-5 savaičių ateina toks metas, kai darbų planavimas sustoja. Energija išsenka. Nesinori nieko, tik atsiriboti, velniškai gerai ir daug išsimiegoti bei paskaityti gerą knygą ar pažiūrėti filmą.

Tokia būsena trunka 1-2 savaites. Joms pasibaigus, viskas prasideda iš pradžių. Daugybė jėgų bei krūva susikaupusių darbų, tad puolu juos atlikti. Šįkart vis labiau mėgindamas prisiminti, kad reikia pailsėti.

Cikliškumas

Kaip turbūt jau supratote, viskas vyksta ciklais. Ar teko girdėti sąvoką bioritmas? Tai matematinis modelis, rodantis kaip žmogui gyvenime seksis fizine, emocine ir intelektualine prasme priklausomai nuo laiko, t.y., leidžia nustatyti geras ir blogas dienas. Paprastai sudaromas 30-60 dienų. Atlikus daugiau tyrimų, dabar tai laikoma pseudo mokslu. Tačiau, net jei to išskaičiuoti negalima ar paklaidos per didelės, tačiau mano gyvenimas tikrai yra ciklinis. Kylam iki viršūnės, krentam iki dugno, tada vėl kylam ir t.t. Kadangi buvo atsiradęs net toks mokslas, todėl galiu teigti, kad daugumos žmonių gyvenimą lydi pastovūs pakilimai ir nuopuoliai.

Kaip tai įveikti

Manau, kad cikliškumą galima suvaldyti kelias pagrindiniais būdais.: kitaip išdėstyti darbą ir poilsį, riboti darbą, turėti kokybiškesnį poilsį.

Savaitę dirbi, savaitę ilsiesi.

Daugiausia darbo įveikiama tada, kai daug energijos ir įsijautimo. Tada laikas prabėga nepastebimai. Tokiomis dienomis dirbti reikia kuo daugiau, kad kitomis būtų galima ramiai atsipūsti. Steve Pavlina perskaičiau patarimą išmėginti dirbti vieną savaitę, o kitą nedirbti bei keletą to variacijų. Kai pagrindinės pajamos gaunamos iš samdomo darbo, tai padaryti sudėtinga. Todėl pasitenkinau vieną savaitę dirbti vakarais asmeninius darbus, pvz., šis puslapis ar investavimas, o kitą ilsėtis ir pramogauti.

Sunku rezultatą įvertinti vienpusiškai. Poilsio turėdavau tikrai daugiau ir išsekimo riba gerokai nutolo. Kita vertus, nudirbti per vieną savaitę visus 2 savaičių darbus sunku. Todėl tai vienas, tai kitas darbelis likdavo ateinančiai savaitei. Žingsnis po žingsnio ir suvokiau, kad nebesilaikau šios sistemos.

Be to, grynojo poilsio negaudavau, nes įprastą darbo dieną tekdavo atidirbti bet kokiu atveju. Rezultatai man patiko, manau, kad artimiausiu metu išmėginsiu grįžti prie šiek tiek patobulinto sistemos varianto.

Laiko/darbo ribojimas

Kai darai viską, tai nepadarai nieko. Tačiau kai susikoncentruoji ties vienu dalyku, gali nuversti kalnus. Paprasčiausias būdas tiesiog mažiau dirbti. Tačiau norint kažką padaryti, reikia tai atlikti. Todėl labiau priimtinas metodas išmesti darbus, kurie teikia mažai naudos, pritaikyti Pareto taisyklę.

Kuo toliau, tuo daugiau matau tokių darbų, kuriuos galima drąsiai atidėti, ar išvis nepadaryti. Pirma manydavau, kad kažkas tą pastebės, ar tai turės kitokių neigiamų pasekmių. Tačiau viskas vyksta priešingai, nes svarbesni darbai gauna daugiau laiko.

Kokybiškesnis poilsis

Pasivaikščiojimas po gamtą atgaivina geriau nei filmas. Bei leidžia susidėlioti savo mintis. Išėjimas pasižmonėti leidžia pailsėti labiau nei sėdėjimas namuose.

Problema paprastutė, kai būname išsekę, tuomet nenorim nieko kito, kaip nieko neveikti, žiūrėti filmus, televiziją, skaityti romanus ir pan. Tai pasyvus poilsis, todėl jėgos atstatomos pamažu.

Turbūt vardinti kaip smagiau ir kokybiškiau praleisti laisvalaikį nereikia. Juk esate kūrybingos ir išradingos asmenybės.

Kas vis dėl to yra apatija ir tingėjimas

Tai fizinių, emocinių ir intelektualinių jėgų atgavimas. Kai šios jėgos išsenka, būtent tuomet organizmas pereina į priverstinio poilsio būseną. Tai natūralus metodas atsitiesti.

Tačiau norėtųsi tokių epizodų kiekį sumažinti, o tingėti iš didžiosios raidės tada, kai darbai nudirbti. Tokį poilsį prilyginu pavėluotam automobilio pakabos remontui: vietoj to, kad pakeisti porą detalių, tenka keisti daugybę, nes sugedusios priverčia labai sparčiai sudilti likusias.

Todėl tikiu, kad tam reikia užkirsti kelią. Tačiau tam įvykus reikia mažiau sielotis, leisti sau ramiai pailsėti ir prisiminti, kad netrukus vėl būsite darbingas ir kupinas energijos.

Šis „dėsnis“ teigia, kad 20% darbo duoda 80% produkto. Tuo tarpu likę 80% teatneša 20% pageidaujamo rezultato.

Dėsnį atrado italų ekonomistas Vilfredas Paretas. Pirmiausia jį pastebėjo šalies žemės pasiskirstyme: 20% Italijos gyventojų valdė 80% žemės. Vėliau ištyrė ir nustatė, kad šis dėsnis galioja kur kas plačiau.

Galiausiai pasirodė, kad taisyklę įvairiomis variacijomis galima pritaikyti visose gyvenimo srityse, pradedant tuo, kad 20% įmonės darbuotojų uždirba 80% įmonės pelno, baigiant tuo, kad 80% žemės gyventojų aplanko tik 20% svetainių. Santykis gali būti įvairus, svarbu, kad galima išskirti mažesnį pastangų kiekį, duodantį didesnį rezultatą.

Šiame įraše tenoriu pasidalinti paprastais pavyzdžiais, kur tai pasireiškia mano gyvenime.

Bendravimas trunka ilgiau nei darbas

Turiu galvoje ne tai, kad jei su klientu kalbėjau 1 valandą, tai darbą padarysiu per 12 minučių (20% nuo valandos). Tačiau tą faktą, kad norint gauti informaciją, patvirtinimą ar kažką kito, teks laukti kur kas ilgiau, negu užtruks patys programavimo ar projektavimo darbai.

Paprastai taip nutinka todėl, kad klientui reikia gerai apmąstyti ir apsispręsti. Kitais atvejais todėl, kad kažkas kitas turi priimti sprendimą, o kontaktinis žmogus tik tarpininkauja ir pataria. Todėl darbe stengiuosi bendravimą atlikti pirmiausia, nes žinau, kaip ilgai gali tekti laukti rezultato.

Akcijų rinka

Esu investavęs beveik vienerių metų atlyginimą. Štai rezultatas: 4 įmonių akcijos duoda gerokai daugiau pelno nei likusios 10. Šiuo atveju gauname, kad 26% duoda 76% rezultato.

Pareto dėsnis (20/80)

Kasdieniai darbai

Sąrašas būna ilgas, bet dauguma iš jų net neneša tiesioginės naudos. Rūbai turi būti švarūs, kambarys sutvarkytas, el. pašto dėžutė tuščia, vakarienė pagaminta ir t.t. Bet juk visa tai gali palaukti… Na, bent tol, kol yra švarių kojinių 😉

Bendravimas

Tiksliai neskaičiavau, bet situacija tokia pati: 80% bendravimo vyksta su 20% artimiausių draugų. Kitaip tariant, jei pamesčiau 80% draugų, tai dingtų tik 20% su žmonėmis praleidžiamo laiko.

Remonto darbai

Reikia apkalti sieną lentelėmis. Pats lentelių tvirtinimas labai lengvas ir greitas darbas: pamatuoti, atpjauti, prikalti. Tačiau visą laiką užims paruošiamieji darbai: padaryti, kad būtų prie ko jas kalti, viską išmatuoti, išgręžti skyles tvirtinimams, prisukti tvirtinimus, paskaičiuoti, kiek metrų tvirtinimų reikės, nupirkti, atvežti ir t.t.

Tačiau Pareto taisyklę galima pritaikyti ir pačiam apkalimui. Per 20% laiko bus apkalta 80% sienų ploto. Nes daugiausia laiko užtruks kampai, plotas aplink duris ir pan.

Drabužiai

Manau, kad čia dėsnis veikia dar stipriau: 10% drabužių nešioju 90% laiko 🙂 Nesu iš tų, kurie kasdien turi atrodyti kitaip. Jei drabužiai švarūs, galiu visą darbo savaitę nešioti tuos pačius. Dabar iškyla klausimas, kokio velnio pirkau tuos likusius 90% rūbų… Galėjau sutaupyti krūvą pinigų.

Kitų pavyzdžiai

Štai pora angliškų straipsnių su dar daugiau pavyzdžių:

• How to apply the 80/20 rule to earn more, work less, and dominate
• Understanding the Pareto Principle (The 80/20 Rule)

Išvados

Akivaizdu, kad dėsnis galioja visose gyvenimo srityse. Todėl verta įsivesti tam tikrus elgesio pokyčius: Kiekvienam padėti neužteks laiko, reikia dažniau sakyti „ne“. Ne kiekvienas gautas el.laiškas reikalauja detalaus atsakymo, galima tiesiog iškart ištrinti arba atrašyti 1-3 sakiniais.

Susimąstykite, ar tai ką darote duoda naudos? Galbūt galėtumėte daryti tai, kas atneštų kur kas daugiau rezultato? Išmatuokite, kiek vienas ar kitas veiksmas užtrunka bei kiek atneša naudos.

Svarbu išsiaiškinti kas yra tie „gerieji“ 20% ir jiems skirti kuo daugiau laiko. Tuo tarpu su likusiais 80% terliotis kuo mažiau.

Kur savo gyvenime labiausiai pastebite šį dėsnį, mieli skaitytojai? 🙂