* You are viewing Posts Tagged ‘požiūrių visuma’

Psichologija ir eksperimentai

Dažnas psichologijos mokslų imasi norėdamas pažinti save ir išspręsti asmenines problemas. Iš tiesų, tai mokslas, kuris leidžia suprasti žmonių elgesio priežastis bei įvairius iracionalumus. Todėl manau, kad kiekvienam bus įdomu susipažinti su keliais žemiau aprašomais reiškiniais/keistenybėm. Deja, nežinau, kaip tai vadinasi lietuviškai.

Milgramo eksperimentas (angl. Milgram)

Tikslas: nustatyti, ar autoritetas gali priversti žmones atlikti veiksmus, prieštaraujančius natūraliam jų elgesiui ir/ar moralei.

Metodas: kviečiami savanoriai, kuriems mokama 4,5 $ (1963 metais buvo padori suma) už dalyvavimą atminties bandyme. Į patalpą įeina du asmenys, vienas tik apsimeta savanoriu. Abu jie traukia po kortelę, kuris bus mokytojas, kuris mokinys. Tačiau iš tiesų, abejose kortelėse parašyta mokytojas, todėl tiriamasis visad tampa mokytoju. O apsimetėlis visad pameluoja, kad ištraukė mokinio kortelę ir vėliau turi iš atminties perskaityti žodžių sąrašą.

Už kiekvieną klaidą mokinys gauna elektros šoką, kaskart ją didinant 15 voltų. Mokytojui duodama pajusti, kas yra 45 voltai, tuo tarpu bandymas nutraukiamas primygtinai savanoriui atsisakius jį tęsti (po 4 įtikinamų nurodymų tęsti) arba, kai mokinys gauna tris kartus iš eilės maksimalią 450 srovę. Žinoma, srovės iš tiesų niekas negauna, tačiau taip galvoja mokytojas, girdintis kartais net šūksnius ir beldimą iš už sienos.

Rezultatai: 65% dalyvių pasiuntė maksimalią 450 voltų srovę, nors dauguma dėl to jautėsi labai nepatogiai. Kai kurie net žadėjo grąžinti pinigus, kad tik to nereiktų daryti.

Papildomos aplinkybės: jei eksperimentui vadovaujama telefonu, tuomet autoritetui atsispiria daugiau žmonių. Jei eksperimentas vykdomas, paprastame pastate, o ne prestižiniame universitete, tuomet vėlgi eksperimentatoriui paklūsta mažiau žmonių. Tačiau bet kuriuo atveju, paklūstančių žmonių kiekis išlieka svarus, bent apie 50%.

Etika: šiuo metu tokį eksperimentą atlikti draudžiama. Tačiau dauguma dalyvių dėkojo už šią patirtį, prašė priimami į darbą laboratorijoje ar siūlėsi kitaip pagelbėti.

Išvada: autoritetas didžiąją dalį žmonių gali priversti atlikti veiksmus, prieštaraujančius jų įsitikinimams. Todėl neturėtume nustebti, kai žmonės paklusdami kitiems, daro jiems nepatinkančius dalykus.

Detaliau lietuviškai ir angliškai.

Savybės charakteriui priskyrimo klaida (angl. fundamental attribution error)

Šis „dėsnis“ akivaizdžiai parodo, kad lygiai tokį patį elgesį žmonės savyje ir kituose traktuoja skirtingai, t.y., neatsižvelgia į svarbiausią dalyką – kontekstą.

Kaip tai vyksta? Asmuo kito žmogaus elgesį priskiria jo charakteriui ar tiesiogiai valdomiems dalykams, tačiau atmeta aplinkos (konteksto) įtaką. Kaip matėme ką tik aukščiau aprašytame pavyzdyje, kontekstas gali priversti elgtis priešingai nei teigia mūsų moralinės normos.

Eksperimentas: dalyviai turėjo vertinti kalbėtojus pagal tai, kiek pastarieji savo kalboje palaiko Fidelį Kastro (angl. Fidel Castro). Vertintojams buvo iš anksto pasakyta, kad pristatantiesiems buvo liepta rašyti viena arba kita tema, t.y., tai nėra jų nuomonė. Kitu atveju, dalyviai manydavo, kad pranešėjai savo noru pasirinko kurią pusę palaikyti. Vertinimo rezultatai būdavo vienodi. Taigi, tiriamieji neatsižvelgdavo į išorinius veiksnius.

Daugiau pavyzdžių: štai automobilis stovintis kreivai aikštelėje, kiti automobiliai šalia stovi tiesiai, tad taip išeina, kad šalia netelpa mašina, todėl jis užima 2 vietas. Žmogus pagalvoja „ot niekšelis, galėtų kaip žmogus pasistatyti mašiną!“. Tačiau tuo pat metu jis pamiršta, kad galbūt tas vairuotojas čia pastatė automobilį seniai, kai taip stovėjo visa eilė, t.y., jis buvo priverstas taip statyti, kitaip būtų netilpęs arba užėmęs dvi vietas (nes jei visi stovi kreivai, vienas tiesiai pastatytas automobilis privers šalia statomus automobilius palikti daug laisvos nepanaudojamos vietos).

Žmogus nusirašė per egzaminą. Daugelis gali pasakyti, kad jis nesąžiningas, linkęs vogti ir t.t. Bet galbūt jis tai darė vieną ir vienintelį kartą arba tiesiog turėjo rimtą priežastį. Galbūt jo požiūris kitoks: mokausi tik tai, kas man įdomu, o visa kita gali eiti velniop.

Išvados: toks žmonių elgesys turi vieną pliusą: padeda žmonėms lengviau suvokti pasaulį, nuspėti kitų elgesį bei neišdarko absoliutaus gyvenimo suvokimo. Tačiau kartu leidžia klysti dėl žmogaus būdo, jaustis geresniu ar protingesniu už kitus ir pan.

Daugiau informacijos angliškai.

Tuo tarpu kontekstas labai svarbu

Nukrito nuo stogo plyta ir partrenkė praeivį. Subėgo žmonės, visi piktinasi:
-Ach, ach. Jau ir plytos nuo stogo krenta, žmonėms nebėra kur vaikščioti…
Išėjęs vienas iš minios pasilenkė ties nukentėjusiuoju:
-Ei, ponai, bet juk tai draugas iš nomenklatūrinių KGB šnipų.
Visi:
-Ach, ach. Kiek tų šnipų priviso. Jau ir plytai nebėra kur nukristi…

Tai anekdotas, kuris parodo, kaip nesvarbu yra pats faktas (žmogus gavo plyta per galvą), nes viską lemia nuomonė (ant ko konkrečiai užkrito plyta).

Straipsnio tęsinį galite rasti čia.

Share

Gyvenimo kokybė: nuostatos apie save, lūkesčiai ir požiūris

Manau, kad visi sutiksime, kad teigiamas požiūris padės kiekvienoje situacijoje labiau nei neigiamas. Tačiau kaip požiūris suformuojamas?

Manau, jog seka yra tokia: įsitikinimai apie save –> lūkesčiai ateičiai –> požiūris.

Nuostatos apie save

Kiekvienas jų turime daugybę. Manau, kad bent kelis šimtus. Turime atskiras nuomones apie savo gebėjimus vadovauti žmonėms, mokėjimą žaisti krepšinį,  auginti vaikus ir t.t.

Tačiau kartu turime galutinį savęs įvertinimą, t.y., kiek daug pasitikime savimi. Kitaip tariant, kiek patys sau patinkame. Kadangi tai suma, vadinasi, kad kuo labiau savimi pasitikime kiekvienoje srityje, tuo esame labiau patenkinti savo asmenybe. Nors galima viską pasukti iš kito taško: kuo daugiau sričių, kuriose jaučiamės užtikrintai, tuo labiau pasitikime savimi.

Lūkesčiai ir jų įtaka požiūriui

Lūkesčiai viso labo savęs mėgimo išraiška arba tąsa.

Kuo geriau galvojame apie save, tuo tikimės aukštesnių rezultatų. Žinoma, kuo tikimės geresnių rezultatų, tuo mūsų požiūris labiau teigiamas. Tokiu būdu gavome pradžioje minėtą grandinę: savo gebėjimų vertinimas formuoja lūkesčius, kurie nulemia mūsų požiūrį kiekvienoje situacijoje.

Kodėl taip sunku pakeisti savo nusistatymą

Todėl, kad reikia pradėti nuo pradžių. Jei statote 50 aukštų pastatą, o pirmieji 3 vos stovi, tuomet teks viską nugriauti ir pradėti iš naujo. Pirmiausia reikia pradėti vis labiau teigiamai apie save galvoti. Kaip tai padaryti, galite rasti čia: „Kaip labiau pasitikėti savimi I“ ir „Kaip labiau pasitikėti savimi II“.

Labiau save pamėgę, automatiškai pradėsite formuoti aukštesnius lūkesčius, kuriuos seks labiau teigiamas požiūris. Žemiau pateikiu puikius pavyzdžius, kaip visa tai veikia praktiškai. Išgirdau juos besiklausydamas Brian Tracy garso programos „The Pshycology of Achiement“.

Asmeninių įsitikinimų įtaka

Vienas vaikinas, pavadinkime jį Vardeniu, laikė stojamąjį egzaminą į universitetą, gavo 98. Pastarasis žmogus nusprendė, kad tai yra intelekto koeficientas (angl. IQ). Tokiu atveju jam tai reiškė, jog jis yra žemiau žmonijos vidurkio ir įprasto minimalaus balo, reikiamo įstoti į aukštąją mokyklą.

Taigi, pirmąjį semestrą jis susimovė beveik visuose dalykuose, o kitų gavo mažiausius teigiamus balus. Tuomet į kabinetą jį pasikvietė katedros vedėjas:
-Kodėl pradėjote taip prastai mokytis? Mokykloje jums sekėsi puikiai, buvote vienas puikiausių moksleivių.
-Matote, stojimo metu sužinojau, kad mano intelekto koeficientas labai mažas.
-Iš kur tai ištraukėte?
-Gavau tik 98 balus, kas yra 20 balų žemiau būtino vidurkio, norint patekti į universitetą.
-Šie 98 reiškia procentinį įvertinimą.
-Kaip suprasti?
-Kad jūs esate tarp dviejų procentų gabiausių stojusiųjų studentų visoje šalyje, kitaip tariant esate imlesnis mokslui už likusius 98%.

Postūmis buvo radikalus. Kitą semestrą Vardenis gavo maksimalius įvertinimus. Kaip žinome iš pasakojimo, turėjo išskirtinius gebėjimus, pasireiškusius dar mokykloje, tačiau pats save apribojo.

Kitų žmonių lūkesčių poveikis atlikimo kokybei ir efektyvumui

Tokio pobūdžio bandymai buvo atlikti daugybę kartų, tai viso labo vienas pavyzdys.

Eksperimentas vyko mokykloje, kur trys mokytojai buvo pakviesti į direktoriaus kabinetą. Jiems buvo pasakyta, kad jie yra geriausi, todėl gauna garbę mokyti mokinius su aukščiausiu intelektu visoje įstaigoje. Tačiau dėl etikos draudžiama apie tai informuoti mokinius ar jų tėvus

Pasibaigus metams, šios trys klasės parodė 20-80% geresnius rezultatus už kitas. Tuomet lygiai tie patys mokytojai vėl buvo pakviesti pasikalbėti:
-Puikiai padirbėjote, jūsų klasės stipriai pranoko beveik visas kitas, net esančias kitose mokyklose.
-Tai todėl, kad jie labai žingeidūs ir protingi. Mums buvo malonumas su jais dirbti.
-Turiu jums pasakyti, kad iš tiesų, mes mokinius atrinkome visiškai atsitiktinai, t.y., tai toli gražu nėra geriausieji. Kita vertus, jų rezultatai įspūdingi. Kaip tai galėjo nutikti?
Mokytojai pamąsto ir įžvelgia vieną galimą priežastį:
-Taip galėjo nutikti todėl, kad mes esame vieni geriausių mokytojų.
-Deja, jums teks išgirsti dar vieną akibrokštą – prieš mokslo metus, visų mokytojų vardai buvo sumesti į urną. Buvo ištraukti trys – tai esate jūs.

Išvados

Taigi, net jei įsitikinimai ar lūkesčiai yra netikri, jie vis tiek nulemia atitinkamus rezultatus: tiek blogus, kaip pirmame pavyzdyje, tiek gerus, kaip antrame. Žmonės natūraliai stengiasi išpildyti jiems primetamus lūkesčius.

Share

Paradigmos poslinkio jėga

Šis straipsnis glaudžiai susijęs su ankstesniuoju – „kaip mes tobulėjame”. Šįkart ne apie konkrečių sugebėjimų ir charakterio savybių, bet pažiūrų ir pasaulio suvokimo tobulėjimą. Parašyti įkvėpė Stephen R. Covey knyga „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai”.

Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ką reiškia paradigma? Šį terminą į mokslinę veiklą pirmasis įvedė T. Kunas (Thomas Kuhn) knygoje „Mokslinių revoliucijų struktūra”.

Paradigma – teorinių ir metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus mokslinis tyrimas, visuma.

Asmeniniame tobulėjime ši sąvoka reiškia požiūrių į pasaulį sistemą, tam tikrą pasaulio modelį, kuriuo naudodamiesi interpretuojame kasdienius įvykius.

Eksperimentas su dvireikšmiu piešiniu
Šį eksperimentą atliko Harvardo universiteto dėstytojas, kuris studentų auditoriją padalino į dvi dalis. Pirmajai pusei davė jaunos moters atvaizdus, o kitai senos. Tokius atvaizdus, jauna_sena_moteriskuriuose galima įžiūrėti tik vieną moterį. Tuomet dėstytojas parodė ant sienos didelį jungtinį piešinį, kurį matote kairėje ir paklausė studentų, ką jie mato. Auditorijoje užvirė karšti ginčai. Vieni įnirtingai mėgino įtikinti kitus, kad čia jauna moteris, o kiti priešingai – kad pagyvenusi. Galų gale studentai pradėjo detaliai analizuoti piešinį, kol ir vieni ir kiti įžvelgė abi moteris.

Eksperimentas puikiai demonstruoja kaip lengva supainioti faktus su jų interpretacijomis. Šiuo atveju faktai yra viso labo baltos ir juodos linijos. Tuo tarpu vaizdas, kurį matome yra mūsų interpretacija, kuri remiasi mūsų tikrovės suvokimo paradigmomis.

Taigi, žmonės linkę manyti, kad pasaulį mato objektyviai, tačiau iš tiesų taip nėra. Pasaulį matome tokį, kokie esame mes.

Paradigmos poslinkio jėga
Paradigmos poslinkis yra požiūrių visumos pokytis, lemiantis naują įvykių ir aplinkybių interpretavimą. Pavyzdžiui, ankstesniame pavyzdyje šis poslinkis įvyko tuomet, kai studentai pamatė abi moteris viename paveiksle.

Pereikime prie labiau gyvenimiškų situacijų. Vėlus vakaras, vykstate namo. Į metro įlipa vyras su trimis vaikai. Pastarieji elgiasi it pašėlę, akivaizdu, kad jie pradeda vis labiau erzinti ir trukdyti keleiviams. Tačiau tėvas nesigriebia jokių veiksmų, kad juos sudrausmintų. Galų gale netenkate kantrybės ir tariate: „Sveiki, jūsų vaikai kelia labai daug triukšmo ir trukdo keleiviams. Manau, kad turėtumėte juos sudrausminti.” Prieš jus sėdintis vyras tarsi pabunda iš sapno ir taria: „O taip, atsiprašau. Matot ir pats nebežinau ką daryti, mes grįžtame iš ligoninės, kur ką tik mirė jų mama.” Po šių žodžių staiga pasikeičia jūsų požiūris į vyrą ir vaikus. Nesvarbu, kad jie elgiasi kaip ir iki tol, juk vyras dar nesudrausmino vaikų, o jie vis dar elgiasi it pašėlę. Tačiau tikėtina, kad dabar jūsų paradigmų visuma pateisina tokį elgesį ir net pasiūlo pagalbą.

Dabar įsivaizduokime, kad vietoj malonaus kreipimosi į vyrą, jūs šiurkščiai jam išrėžiate: „Gal apramintum savo neklaužadas? Ką nematai, kad jie visiems trukdo?!” Na, po tokių žodžių galbūt nė nesužinotumėte, kodėl vyksta, tai kas vyksta. O sužinoję turbūt susigėstumėte, kad buvote tokie „teisingi” ir viską tėkšte tėškėt vyriškiui į veidą.

Visa tai vyksta ir kur kas didesniu mastu. Pavyzdžiui, R. Kiyosaki knygos „Du tėčiai – turtingas ir vargšas” perskaitymas radikaliai pakeitė mano požiūrį į pinigus. Pradėjau mąstyti apie tai, kaip gerai būtų turėti atsidėtų pinigų juodai dienai, kad išleisti pinigus už automobilį ant jūsų piniginės ribų yra kvaila. Kad pirkimas išsimokėtinai yra tas pats, kas mokėjimas jau už nudvėsusį arklį ir dar brangiau. O svarbiausia, kad pinigai turi būti asmeniniai darbuotojai, kurie dirba patys. Jų uždirbti pinigai tampa naujais darbuotojais, kurie vėl dirba jums ir t.t.

Kaip pakeisti paradigmą – atlikti jos poslinkį

  • Kuo įvairesnė gyvenimiška patirtis. Nauji išgyvenimai, kitos kultūros ir vietovės mus skatina į viską pažvelgti kitaip. Klaidos verčia mus jas taisyti ir iš jų pasimokyti, t.y., kitą kartą tai daryti kitaip.
  • Skaitymas, skaitymas ir dar kartą skaitymas. Geriausia skaityti knygas, kurių idėjos prieštarauja jūsų įsitikinimams. Jei skaitoma norint suprasti kitą požiūrį ir jį remiančius argumentus, tuomet tikėtina, kad jūsų paties požiūris pakis. Nebūtinai iš esmės, tačiau tam tikri paradigmos aspektai tikrai pakis.
  • Bendrauti su įvairiais žmonėmis. Panašu į atvejį su knygomis. Skirtingi žmonės gyvenimą mato skirtingai. Jų paradigmų perpratimas padeda pakoreguoti savąsias, priartinant jas prie objektyvaus tikrovės suvokimo.

Santrauka
Paradigma – tai požiūrių visuma pro kurią žmonės žvelgia į gyvenimą. Žmonės su skirtingomis paradigmomis pasaulį mato visiškai skirtingai. Tai reiškia, kad žmonės mano, kad žvelgia į pasaulį objektyviai, tačiau jie mato tai, kas patys yra. Dėl to atsiranda klaidos interpretuojant duomenis, kai faktai painiojami su pačiomis interpretacijomis.

Norint patobulinti pasaulio supratimą ir priartinti jį prie objektyvios tikrovės reikia savo paradigmas lyginti su kitomis esančiomis pasaulyje bei atsirinkti, kas yra tikra, o kas ne.

Share