Tyrimų rezultatai būna tokie, kokių tikėjomės.

Atliekama daug socialinių psichologijos tyrimų ir gaunami rezultatai būna tokie, kokių visi tikėjomis. Kiekvienam buvo žinoma, kas bus nustatyta. Atsiranda net pasipriešinimas tyrimams, nes jie suprantami kaip beprasmiai. Tad kam vargintis?

Štai vienas tokių tyrimų, kuris vaizdžiai padės suprasti situaciją. Arthur Schlesinger, Jr. (1949) viešai rodė nepagarbą amerikiečių antro pasaulinio karo kareivių tyrimams.  Štai ką per tyrimus sociologas Paul Lazardfeld (1949) nustatė:

1. Geresnį išsilavinimą turintys kareiviai turėjo daugiau prisitaikymo problemų nei mažiau išsimokslinę (intelektualai mažiau pasirengę mūšio iššūkiams nei paprasti žmonės).
2. Kariai iš pietų geriau susitvarkė su Pietų Jūros salos (South Sea Island) klimatu negu šiauriečiai (kitaip tariant, pietiečiai buvo geriau pripratę prie karšto oro).
3. Baltieji labiau siekė paaukštinimo nei juodaodžiai (daug metų priespaudos priverčia sumažinti ambicijas).
4. Pietiečiai juodaodžiai teikė pirmenybę pietiečių karininkams lyginant su šiauriečių (pietuose daugiau juodaodžių, todėl iš tos vietos kilę baltaodžiai karininkai labiau patyrę ir geriau pasirengę elgtis su juodaodžiais).

Po laiko visiems atrodo, kad tai akivaizdu. Tad kam dar tirti?

Esu įsitikinęs, kad skaitydami pagalvojote tą patį.

Dabar padarykite 30 sekundžių pertraukėlę ir paklauskite savęs, ar tikrai tai taip akivaizdu ir tyrimas beprasmis?

Prie reikalo esmės

Smegenys operuoja tik naujausia informacija, iškreipdamos praeities įsitikinimus.

Tyčia palikau viršuje laisvos vietos, kad būtinai savo kailiu patirtumėte, kaip susimovėte.

Visi aukščiau esantys teiginiai yra klaidingi ir rezultatai buvo priešingi (pvz., intelektualai geriau prisitaiko prie mūšio situacijų).

Žmonių smegenys operuoja ne logikos pagrindu. Intuityvioji ir autonominė smegenų dalis (dažnai angliškai vadinama System 1) tiesiog visad stengiasi padaryti kuo nuoseklesnę istoriją iš turimų faktų.

Tačiau niekada negali vertinti, kas buvo anksčiau ir kaip tada jautėmės. Tai yra, vos gavus naują informaciją, kuri pakeičia jūsų supratimą ir požiūrį, jūs iškart galvosite ir elgsitės taip, kad visada tai žinojote ar bent nujautėte. Smegenys nėra pajėgios atsakyti į klausimus, kokia praeitis buvo iš tiesų, ką tada galvojote, kaip jautėtės. Kai jau įsisavinote naują informaciją, ji įtakos jūsų mąstymą apie tai, kas buvo praeityje, kad ir kaip subjektyvu tai būtų.

Atrodo, kad tai neįmanoma? Šįkart tai ne pokštas. Tai tiesa. Pagrįsiu tai Baruch Fischh ir Ruth Beyth eksperimentu, kuris požiūrį „po-laiko-protingas“ prigavo pirmą kartą.

Jie atliko apklausą prieš prezidentui Ričardui Niksonui (angl. Richard Nixon) keliaunant vizito į Kiniją ir Rusiją 1972. Respondentai priskyrė tikimybes penkiolikai galimų šio vizito rezultatų. Pvz., ar Mao Zedong sutiks pasimatyti su Niksonu? Ar Jungtinės valstijos suteiks diplomatinį pripažinimą Kinijai? Ar po dešimtmečių priešiškumo Jungtinės Valstijos ir Rusija pagaliau sugebės susitarti dėl ko nors svarbaus?

Po vizito buvo sukviesti tie patys dalyviai ir apklausti dar kartą. Rezultatai buvo įspūdingi. Pirma, jei įvykis iš tiesų įvyko, tai jie teigė, kad tam įvykiui priskyrė žymiai didesnę tikimybę nei iš tiesų. Antra, jei tai neįvyko, tuomet jie teigdavo, kad jie to tikėjosi daug mažiau nei iš tiesų.

O dabar pati svarbiausia dalis: jie ne tik savo rezultatus iškreipė, bet lygiai taip pat pakeitė tikimybes, kokiomis manė, kad kiti to tikėjosi. Klaidos analogiškos, kaip „meluojant“ apie savo spėjimus.

Tai priverčia mus kaltinti kitus, kad jie turėjo žinoti geriau, nes juk tikimybė tam įvykti buvo tokia didelė! Kiekvienas ekspertas ar patarėjas turėjo tai numatyti ir tam tinkamai pasiruošti.

Kokią įtaką tai turi mūsų kasdieniam gyvenimui

• 

  Gyvenkime draugiškai suprasdami, kad visi, tame tarpe ir mes, nesame protingesni už kitus. Mums tik taip atrodo po laiko.

  Kai politikas suklysta, visi protingi, nes visi „žinojo“. Kyla didelis nepasitenkinimas. Tuo tarpu, kai politikas pasielgia teisingai ir po metų matome, kad viskas gerai su tuo sprendimu, mes elgiamės analogiškai. Kadangi viskas buvo „akivaizdu“, tai nėra čia ko liaupsinti.

• Aukščiau esantis punktas galioja daug plačiau. Pvz., ekspertai, kurie žinojo, kad krizė bus. Arba tai, kad jūsų finansinis patarėjas blogai akcijas parinko. Visos tokios klaidos NEteisėtai elementarios ir priverčia mus kaltinti kitus, nes jie elgėsi kaip silpnapročiai, kai turėjo žinoti geriau.
• Tai suteikia perdėtą pasitikėjimą mūsų pasaulio suvokimui bei iškreipia visas mintis apie praeitį. Jei negalima objektyviai žvelgti į praeitį, turime pripažinti, kad klaidos tikimybė daug didesnė nei mums piešia rožinė praeitis. Žiūrėti eksperimentą aukščiau.
• Tai lemia subjektyvius teismo sprendimus, pvz., buvo atliekama mažos rizikos operacija bei pacientas mirė. Visi po laiko manys, kad rizika buvo daug didesnė, nes pacientas nebegyvas. Todėl daktaras, kuris paskyrė operaciją, turėjo būti protingesnis ir taip nesielgti. Tuo tarpu, maža rizika objektyviai reiškia būtent tai, kad kažkiek žmonių mirs. Kitu atveju rizika būtų nulinė.

Vienu sakiniu: Negebėjimas objektyviai pažvelgti į mūsų praeities įsitikinimus, priverčia mus klysti, būti subjektyviais, perdėtai teisti kitus už jų klaidas.