Šeštadienio nuorodos
Žymos: Atsakomybė, Lietuva, lyderystė, Nuorodos, rutina, vertybės
Rutinos privalumai
Retas užsisukęs rutinos rate susimąsto, kad ji gali būti naudinga. Dažniausiai girdime, kad turėtume daryti, tai ką mėgstame. Kad rutina yra blogai: tiek darbe, tiek namuose, tiek visur kitur. Šis straipsnis teigia priešingai ir išryškina jos privalumus. Rutina arba valios ugdymas.
Sunkmetis puikus metas parodyti savo sugebėjimus
Straipsnis apie tai, kad vertybės bėgant amžiams nesikeičia. Kad svarbu prisiimti atsakomybę už gyvenimą, tuomet bus galima susikurti jį tokį, kokio trokštame. Kad tikras lyderis nėra tas, kuris užima kažkokį postą ar turi pinigų, o tas, kuris savo vidumi priverčia žmones pasiekti daugiau. Sunkmetis – pats metas kurti, siekti ir veržtis į priekį.
Lietuvos vaizdų video
Yra toks posakis: „visur gerai, kur manęs nėra” arba kitaip „pas kaimyną visada žolė žalesnė”. Nemėgstu šio posakio, nes jį sakantys žmonės man iškart sukelia mintis apie atsakomybės vengimą ir subjektyvų realybės suvokimą. Pabaigai siūlau pasižiūrėti, kokia graži Lietuva. Juk visai nebūtina važiuoti į svečias šalis, kad pasigrožėtumėme vaizdais – nuoroda į Ruvi bloge esantį video.
Labas rytas 🙂 . Įdomi apžvalga.
Dėl rutinos tai nevisai sutikčiau. Gal čia netinkamas terminas. Rutina ir disciplina – du skirtingi dalykai, iš esmės skirtingi. Vat niekada nesutiksiu su tuo, kad automatizmas yra gerai – juk jis ir bukina žmogų. Pamąstymai puikūs, bet gal sąvokos kiek supainiotos 🙂 . Labai gerai žinau, kaip nelengva išsiugdyti savidiscipliną 😉 , bet niekaip to nepavadinčiau rutinos siekimu.
Na, aš sutikčiau, kad galbūt terminas netinkamas. Bet manau, kad atsikėlus ryte veikianti automatika yra privalumas. Tikrai nenorėčiau kaskart pasitelkti valią, kad atlikčiau rytinę rutiną. Atsikeli, mankštiniesi, prausiesi, valgai. Čia turi būti automatika arba ką tame straipsnyje vadina rutina. Po to jau esi visiškai pabudęs, žvalus ir pasiruošęs darbams – metas išjungti automatiką.
Ir prieštarauju idėjai, kad šiuos tris dalykus kas rytą reikėtų atlikti valios pastangomis (disciplina) – juk kartais būnam neišsimiegoję, pavargę, galbūt bloga nuotaika. Aš asmeniškai nesugebėčiau kiekvieną rytą to daryti, jei naudočiausi tik valia, o ne įpratimu – rutina.
Žinoma, kiekvienas vadovaujasi savo supratimu 🙂 . Man priimtinas visiškas sąmoningumas, gyvenimas „čia ir dabar”, kurį ne taip lengva pasiekti, nes trukdo automatizmas.
Gal tai rytų filosofijos įtaka, bet aš sau padariau išvadą, kad tai ir yra tikrasis gyvenimas – kai kiekvieną minutę išgyveni sąmoningai 🙂 .
Toks net keistas efektas, tai įvaldžius – labai prasiplečia laikas, jo „padaugėja”, nes jis neprabėga, o yra sąmoningai išgyvenamas.
Dar Buda sakė, kad tai nėra paprasta, ypač jei turime tiek išorinių dirgiklių 🙂 ..
Na, man patinka atlikti tuos veiksmus automatiškai, bet tai nereiškia, kad jų metu jais nesimėgauju 🙂 Jei man nepatiktų kažkuris iš jų, tuomet to tiesiog nedaryčiau. Bet automatika padeda pradėti ir keisti veiksmus apie tai negalvojant. Na, kai pasieksiu sekantį „lygį”, galbūt galvosiu kitaip.
Be to, man patinka sąmoningai neišgyvenamas laikas. Pvz., kai taip įsijauti į atliekamą veiklą, kad ji vyksta taip sklandžiai ir maloniai, kad net nežiūri į laikrodį, o galų galę sužinojęs kiek valandų, staiga meti visus darbus, nes jau kažkur vėluoji 🙂 Na, bet čia turbūt dar kitoks laikas nei turi omeny, Vilte.
Privertei susimąstyti. Nėra nemalonaus laiko, kurį sugebi išgyventi nesąmoningai. Jei darai kažką nepatinkančio, nuolat žiūri į laikrodį arba iš visų jėgų mėgini, kuo greičiau tai baigti ar tiesiog išsisukti nuo tos veiklos. Dabar nesugalvoju atvejo, kad būčiau nepastebėjęs kaip prabėgo laikas, jei daromas darbas buvo nemalonus. TAČIAU, jei darbas malonus, tuomet dažniausiai nesuprantu, kur dingo tas laikas..
Povilai, man rodos, mes kalbam apie tą patį, tik iš skirtingų taškų 🙂
Kai įsijauti į atliekamą veiklą (tai jau negali būti automatizmas, nes įsijauti), kai ji vyksta sklandžiai ir maloniai, kad net prarandi laiko nuovoką – tai jau ir yra aukščiausias suvokimas, buvimas „čia ir dabar”.. arba įkvėpimas, kūrybinio potencialo veikimas, bet tik ne rutina.
Tas posakis: „laimingi laiko neskaičiuoja”, turi gilesnę potekstę: laimingi laiką išgyvena pilnai, todėl jis jiems kaip ir neaktualus 🙂 ..
Būti „čia ir dabar” – ir yra pats kokybiškiausias (jei taip galima pasakyti) gyvenimas. Kitaip jis prabėga, jei jungiamės į automatizmą, arba galim jį prastumti, jei darom neįdomius darbus 🙂
Na, tuomet tikrai šnekam apie tą patį, tik vadinam skirtingais vardais 🙂
Tikrai 🙂 Ir labai snagu, kad taip pozityviai, nesiginčydami išsiaiškinome.
O straipsnio autorius, mano manymu, daugiau įvardina savidiscipliną, kuri ilgainiui padeda išsiugdyti pozityvias savybes ir pasiekti tai, ko norime..
Nes rutina visgi turi negatyvią reikšmę: tai pasenęs įprotis arba veiklos būdas, šabloniškumas, sustabarėjimas. Manau, tai niekaip negali atvesti į pozityvius rezultatus..