* You are viewing the archive for birželio, 2011

Pamokančios ir įkvepiančios istorijos

Vienuoliai ir purvinas kelias
Kartą keliavo du vienuoliai iš miesto atgal į savo namus. Dar visai neseniai pliaupė lietus, todėl buvo daug purvo ir balų. Beeidami jie pastebėjo labai dailią merginą, kuri negalėjo pereiti per vieną balą. Vienas vienuolis iškart pasisiūlė ją paimti ant rankų, pastaroji sutiko, todėl jis merginą pernešė per gamtos sukurtą kliūtį.

Kitas vienuolis visą kelią tylėjo, kol priėjo šventovę, tada nesusilaikė ir tarė:
-Mums vienuoliams reikia laikytis kuo toliau nuo moterų, ypač tokių jaunų ir gražių. Jos yra pavojingos. Kam tu tai padarei?
-Tą vienuolę palikau prie pat tos balos, kur ją nuleidau ant žemės, o tu vis dar ją nešiojiesi?

Katedros statytojai
Mieste buvo statoma katedra, ten dirbo trys akmenskaldžiai. Į klausimą, ką jie čia daro, atsakė: „Aš užsidirbu pragyvenimui“, „Esu pats geriausias akmenskaldys, tuo čia ir užsiimu“ ir „Statau katedrą“.

Tarkime, kad jie akmenis skaldo identiškai greitai ir kokybiškai, tačiau net tokiu atveju tampa aišku, kad jų indėliai į katedros pastatymą bus skirtingi.

Pirmasis bus kruopštus ir atliks darbą taip, kaip jam bus pasakyta.
Antrasis gali sukelti daugiausia rūpesčių, nes gali manyti, kad jis geriau žino, kaip čia viskas turi būti.
Trečiasis rūpinsis, kad katedra būtų pabaigta, t.y., ne tik paruošti akmenys, bet tai padaryta greičiau, kokybiškiau. Pateiks papildomų pasiūlymų ir pastabų.

Taigi, tiesioginį darbą galbūt jie dirbs vienodai, tačiau galutinis indelis siekiant rezultato bus skirtingas.

Žmonių kalbų nesupaisysi
Turėjo malūnininkas sūnų, žmoną ir tvirtą, gerai prižiūrėtą arklį. Vieną dieną su sūnumi išsiruošė į miestą. Buvo pavasaris, šlapia, balos. Taigi, senas tėvas užlipo ant arklio, o sūnus ėjo šalia. Taip jiems bekeliaujant, pro juos praėjo pakeleiviai, kurie murmėjo: „Žiūrėk koks tas malūnininkas! Dar jaunas ir tvirtas kaip ąžuolas, sėdi tarpu ant arklio, o savo jauną vaikiščią verčia eiti per purvą!“ Po tokių kalbų malūnininkas liepė lipti sūnui ant arklio.

Taip jie jojo, kol vėl išgirdo žmones besišnibždant: „Koks kvailas tas malūnininkas. Vaikas jaunas ir stiprus, o tėvas turi bristi per balas.“ Tada jau senis nusprendė, kad jos abu ant vieno arklio.

Keliavo jie toliau, kol vėl sutiko žmonės, kurie šįkart kalbėjo: „Kokie bjaurūs žmonės tie malūnininkai! Stiprūs, o joja ant vargšo arklio, kuris vos kojas velka.“ Tada senis nusprendė, kad abu su sūnumi turi eiti pėsti ir iš paskos vestis arklį.

Žinoma, jie ir vėl sutiko žmones, kurie šįkart šnekėjo: „Arklys nupenėtas, stiprus, tie kvaileliai vos jį nulaiko, tačiau brenda pėsti per balas“. Tada senis tarė sūnui: „Ką bedarėm, žmonėms neįtikom. Taigi kalbų ir vėjų nesugaudyti. Niekada nekreipk dėmesio, ką žmonės sako“.

Share

Apie atidėliojimą, stresą ir produktyvumą

Jau ilgą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad kelias į produktyvumą yra darbo ribojimas. Paradoksalu, bet kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.

Share

Psichologija ir eksperimentai 2

Tai tęsinys, aprašantis psichologinius eksperimentus ir žmonių psichologijos vingrybes. Pirmoji dalis yra čia.

Įgytas bejėgiškumas

1283987699 1561Fec602Kas tai yra? Psichologinė būsena, kuomet žmogus ar gyvūnas atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad turi galios pakeisti esamą (nemalonią ar pavojingą) situaciją. Įgytas bejėgiškumas mažina motyvaciją, skatina depresiją. Žmogus pastoviai sau kartoja, kad jis negali pasikeisti, kad viskas, kas nesiseka yra jo asmeninė kaltė, kad jam nieko nepavyksta atlikti teisingai. Įgytas bejėgiškumas tiesiogiai susijęs ir su nevisavertiškumo kompleksu.

Eksperimentas: 1965 m. psichologai Martin Seligman ir Steve Maier atliko bandymą, kuriame dalyvavo tris grupės šunų, talpinamos į narvus. Pirmo eksperimento šunys būdavo išleidžiami be jokios žalos po tam tikro laiko. Šunys iš antros grupės gaudavo elektros šoką, kurį galėdavo išjungti nuspausdami mygtuką. Vėliau antros grupės šunys būdavo prijungiami prie srovės kartu su trečios grupės šunimis. Dabar abu šunys gaudavo tokią pačią srovę, kurią nutraukdavo gyvūnas iš antros grupės, vos jam nuspaudus mygtuką. Šunims iš trečios grupės atrodydavo, kad elektros šokas baigdavosi atsitiktiniu metu bei, kad to pakeisti jie negali. Pirmos ir antros grupės šunys greit atsigavo po patirties, tačiau trečioji gyvūnų grupė išmoko būti bejėgiais, jiems pasireiškė simptomai panašūs į klinikinę depresiją.

Vėliau bandymas buvo pratęstas, patalpinus trečios grupės šunis į narvus. Vėl jiems būdavo leidžiama elektros srovė, kurią jie galėjo lengvai nutraukti, tiesiog išlįsdami iš narvo. Tačiau šunys nieko nedarė, tiesiog gulėjo.

Išvados: man tai panašu į žmones, kurie dejuoja, bet nieko nedaro… Žinoma, turbūt labai maža asmenų, kurie taip elgiasi visose gyvenimo srityse, bet bent vienoje tikrai daug.

Stanfordo kalėjimo eksperimentas

Tikslas: nustatyti, ar aplinka įtakoja žmogaus elgesį. Kas bus, jei kalėjime bus patalpinti geri žmonės? Laimės gėris ar bloga aplinka?

Eksperimentas: buvo atrinkti 24 studentai iš 75 asmenų pareiškusių norą dalyvauti. Atsitiktine tvarka žmonės buvo suskirstyti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų.

Pradžioje net talkino policija, kuri atliko suėmimus namuose, apkaltindama plėšikavimu. Atvežė į kalėjimą ir užregistravo pagal visas procedūras. Kalėjimas buvo įrengtas Stanfordo universiteto rūsyje. Tikroviška.

Planuota trukmė buvo 2 savaitės, tačiau jau po 6 dienų eksperimentas buvo visiškai sustabdytas.

5 dalyviai atsisakė tęsti eksperimentą dar anksčiau. Net pats organizatorius Philip Zimbardo buvo paveiktos tokios aplinkos. Jam derėjo eksperimentą nutraukti gerokai anksčiau.

Eiga: riaušės prasidėjo jau antrą dieną, kai vienos kameros kaliniai užbarikadavo duris lovomis, nustojo vykdyti prižiūrėtojų reikalavimus. Vėliau viskas darėsi tik blogiau. Sargybiniai darėsi vis žiauresni (pvz., neleisdavo tuštintis, tiesiogiai naudodavo fizinį smurtą), o kaliniai vis geriau vykdydavo paklusniųjų rolę, tačiau su pasitaikančiais išsišokimais.

Rezultatai: mūsų elgesį lemia ne tik mūsų asmenybė. Tačiau ir tai, kaip jai leidžiama pasireikšti. Sunku vienareikšmiškai teigti, jog kalta kalėjimo aplinka. Galbūt ji tik padėjo atskleisti tikruosius žmonių veidus… Kurie paprastai būna nušlifuoti visuomenės primestos kultūros ir įstatymų.

Share