Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Patiko ši šmaikšti istorija http://think-outside-the-box.pen.io/, todėl nusprendžiau ja pasidalinti lietuviškai.

Įsivaizduokite, kad važiuojate keliu savo jaukiame automobilyje. Naktis, stipri audra. Pravažiuojate pro autobuso stotelę, kurioje laukia 3 žmonės:

1. Sena močiutė, kuri atrodo tarsi tuoj numirs.
2. Senas draugas, kuris kartą išgelbėjo jums gyvybę.
3. Tobulas partneris, apie kurį svajojate.

Jūsų automobilyje yra tik viena vieta, kurį keleivį pavešite? Gerai pagalvokite prieš skaitydami toliau.

Čia akivaizdžiai matoma moralinė pasirinkimo pusė. Klausimas buvo užduodamas per darbo pokalbį. Galėtumėte pasirinkti senutę, nes ji greit numirs, todėl turėtumėte pavežti ją. Arba galėtumėte paimti draugą, nes jis juk išgelbėjo jums gyvybę ir, tai būtų puiki proga jam atsilyginti. Tačiau, tokiu atveju tikėtina, kad niekada nebesusiktumėte savo tobulo partnerio.

Kandidatė, kurią pasamdė, pasirinko tokį atsakymą: „Duočiau raktelius senam draugui ir leisčiau jam nuvežti senutę į ligoninę. Pati pasilikčiau su savo partneriu ir, kartu lauktume autobuso.“

Tokį patį atsakymą pasirinkau pats, o jūs?

Išvada tokia, kad mes dažnai apsiribojame mąstydami ir nepastebime akivaizdžiai geresnių problemos sprendimo būdų. Nepamirškite mąstyti kūrybingai.

Kaip bebūtų, teisingas atsakymas yra pervažiuoti močiutę, išlaisvinant ją nuo kančių, pasimylėti su tobulu partneriu stotelėje ir tada nuvažiuoti su senu draugu…

Du profesoriai (Frank Flynn ir Cameron Anderson) atliko eksperimentą, siekdami išsiaiškinti kaip skiriasi mūsų suvokimas apie moterį ir vyrą, jei abu yra tokie patys.

Kaip pagrindą jie pasirinko tikros moters Heidi Roizen istoriją, kuri turėjo didelį asmeninį ir darbinį pažinčių ratą technologijų pasaulyje, kurio sudėtyje buvo daug įtakingiausių pasaulio žmonių. Taip pat, ji buvo labai sociali ir draugiška asmenybė. Pasiekė karjeros aukštumų rizikos kapitalo rinkoje (angl. venture capital).

Studentams buvo duota ši istorija. Jie turėjo parašyti savo nuomonę apie istorijos herojaus pasiekimus ir asmenines savybes. Tačiau vienai grupei buvo duotas Heidi (moteriškas) vardas, o kitai Howard (vyriškas).

Kadangi pasiekimai buvo identiški, tai kompetencija buvo įvertinta vienodai. Tačiau Howardas buvo įvertintas kaip geresnis darbdavys ir kolega.

Tuo tarpu Heidi buvo vertinama kaip savanaudiška ir ne tokio tipo žmogus, kuriam norėtum dirbti ar kurį norėtum samdyti.

Svarbiausia, kad vienintelis istorijos skirtumas buvo vardas!

Iš esmės, šis eksperimentas patvirtino tai, kas buvo nustatyta anksčiau: kai vyras sėkmingas, jis teigiamai būna įvertintas tiek vyrų, tiek moterų. Kai sėkminga moteris, tuomet ji mažiau patinka abejoms lytims. Svarbus momentas – pačios moterys taip pat save vertina blogiau.

Išvada ta, kad žmones vertiname ne pagal nuopelnus, o pagal stereotipus. Todėl, kai moteris suklesti pagal vyriškus stereotipus, ji būna mažiau patraukli tiek kolegų, tiek darbdavių akyse.

Beje, skaitydamas būtent šią knygą, o ne tik eksperimentą, pagavau save daugybėje vietų pritariant autorei. Kad ir kaip keista pačiam būtų, bet iš tiesų, esu šališkas moterų ir vyrų atžvilgiu. Na, pripažinkit, kad ir patys esat. Pagalvokite apie ypatingai sėkmingą moterį ir dabar apie tokį patį vyrą. Tiesiog, atlikite eksperimentą mintyse. Dar prie jo pridėkite ne tik darbą, bet šeimą, vaikus ir visa kita. Kaip vertintumėte vyrą agresyviai lipantį karjeros laiptais ir moterį? Kuriam dirbti norėtumėte labiau? Jei būsite nuoširdūs, tikrai rasite bent kažkiek skirtumų.

Tikiuosi, kad žinodami šią informaciją, galėsime būti objektyvesni.

Apie šį eksperimentą sužinojau iš knygos Lean In, autorė Sheryl Sandberg. Rekomenduoju perskaityti. Patį eksperimentą atliko ir aprašė Frank Flynn ir Cameron Anderson.

Šešta valanda ryto. Lauke -12. Diena po truputį įsišvinta padedama gausybės balto sniego. Viduje jauku ir šilta.

Prie lango pristumtas mažas staliukas prie kurio sėdi Asmenybė. Jai iš burnos dvokia pagiriomis, marškiniai pritvinkę prakaito ir cigarečių dūmų. Galva pilna minčių.

Ant grindų išmėtyti rūbai, darbinis stalas apkrautas nešvariais puodukais, po juo stovi tušti alaus buteliai ir pora degtinės.

Iš kito kambario pasigirsta knarkimas, Asmenybė jį atpažįsta ir sukuria mintį: „Štai su kuo vakar gėriau… Nusiritau… Nusiritau.“.

Asmenybė tvirtai atsistoja, išsitiesia pilnu ūgiu. Užgesina įpusėtą cigaretę į peleninę.

Minčių eiga sparti, smegenys džiaugiasi dar viena savo pergale, jos jau nujaučia viso šito baigtį. Ši pergalė bus viena svarbiausių Asmenybės gyvenime.

Tai buvo paskutinė jo cigaretė, paskutinės pagirios ir paskutinė diena tokiam baisiam kambary. Tai buvo paskutinė jo senojo gyvenimo diena.

Jis nesurūkė cigaretės iki galo, nesugėrė paskutinio butelio alaus, nelaukė pirmadienio. Asmenybė viską pradėjo dabar.

Autorius Povilas Panavas

Vidutinėje šalyje, gyveno vidutinis pilietis, kuris uždirbo vidutinį atlyginimą ir vidutiniškai stengėsi viską pagerinti. Jo vardas buvo Saulius.

Jis buvo tikras technologijų meistras: išmaniausias telefonas, išmaniausia planšetė (pvz., IPad), puikus kompiuteris. Kiekvieną akimirką jį bombardavo elektroniniai laiškai, skype, facebook ir twitter pranešimai, nauji blogų įrašai, pasaulio naujienos.

Saulius nenorėjo atsilikti, todėl apie kiekvieną naują įvykį gaudavo pranešimą. Jei atsirasdavo keliolika ramių minučių, pats nuspręsdavo patikrinti paštą ar naujienų puslapį.
Šis informacinis žmogus laikė save pavyzdžiu, kaip reikia išnaudoti technologijas iki maksimumo. Tam tikra prasme taip ir buvo, nes visi klientai ir bendradarbiai jį mėgo dėl greitos reakcijos į jų bėdas. Taip pat, jie mėgdavo sužinoti kažką naujo tiesiai iš Sauliaus, nespėjus to pamatyti per žinias.

Kurį laiką Saulius buvo patenkintas savimi, kol galų gale suprato, kad tai tėra dar viena priklausomybė, kaip rūkymas ar alkoholizmas. Tikrinti, ar nėra pranešimų, vis atsidaryti twitter ar kitą puslapį tapo stipriais įpročiais. O kur dar telefonas ir kompiuteris, nuolat siunčiantys įvairius priminimus. Galima sakyti, kad jis buvo darbų kaitaliojimo karalius (multitasking). Prie vieno darbo be pertraukimo teišdirbdavo 10-20 minučių.

Saulius išjungė visus priminimus tiek kompiuteryje, tiek telefone, tiek planšetėje. Vienintelis realus būdas pertraukti jo darbą, buvo skambutis. Kai norėdavo iš tiesų produktyviai ir kūrybiškai dirbti, išjungdavo net šį prietaisą.

Kaip manote, kuris Sauliaus variantas buvo produktyvesnis, patirdavo mažiau streso, įsiklausydavo į save, turėjo vidinę ramybę, rasdavo laiko geroms knygoms? O į kurį variantą vis labiau panašėja jūsų kasdienis gyvenimas?

„Gyvenime yra svarbesnių dalykų nei jo spartos didinimas“ (angl. „There is more to life than increasing its speed.”) Gandhi

Autorius: Povilas Panavas

Vienuoliai ir purvinas kelias
Kartą keliavo du vienuoliai iš miesto atgal į savo namus. Dar visai neseniai pliaupė lietus, todėl buvo daug purvo ir balų. Beeidami jie pastebėjo labai dailią merginą, kuri negalėjo pereiti per vieną balą. Vienas vienuolis iškart pasisiūlė ją paimti ant rankų, pastaroji sutiko, todėl jis merginą pernešė per gamtos sukurtą kliūtį.

Kitas vienuolis visą kelią tylėjo, kol priėjo šventovę, tada nesusilaikė ir tarė:
-Mums vienuoliams reikia laikytis kuo toliau nuo moterų, ypač tokių jaunų ir gražių. Jos yra pavojingos. Kam tu tai padarei?
-Tą vienuolę palikau prie pat tos balos, kur ją nuleidau ant žemės, o tu vis dar ją nešiojiesi?

Katedros statytojai
Mieste buvo statoma katedra, ten dirbo trys akmenskaldžiai. Į klausimą, ką jie čia daro, atsakė: „Aš užsidirbu pragyvenimui“, „Esu pats geriausias akmenskaldys, tuo čia ir užsiimu“ ir „Statau katedrą“.

Tarkime, kad jie akmenis skaldo identiškai greitai ir kokybiškai, tačiau net tokiu atveju tampa aišku, kad jų indėliai į katedros pastatymą bus skirtingi.

Pirmasis bus kruopštus ir atliks darbą taip, kaip jam bus pasakyta.
Antrasis gali sukelti daugiausia rūpesčių, nes gali manyti, kad jis geriau žino, kaip čia viskas turi būti.
Trečiasis rūpinsis, kad katedra būtų pabaigta, t.y., ne tik paruošti akmenys, bet tai padaryta greičiau, kokybiškiau. Pateiks papildomų pasiūlymų ir pastabų.

Taigi, tiesioginį darbą galbūt jie dirbs vienodai, tačiau galutinis indelis siekiant rezultato bus skirtingas.

Žmonių kalbų nesupaisysi
Turėjo malūnininkas sūnų, žmoną ir tvirtą, gerai prižiūrėtą arklį. Vieną dieną su sūnumi išsiruošė į miestą. Buvo pavasaris, šlapia, balos. Taigi, senas tėvas užlipo ant arklio, o sūnus ėjo šalia. Taip jiems bekeliaujant, pro juos praėjo pakeleiviai, kurie murmėjo: „Žiūrėk koks tas malūnininkas! Dar jaunas ir tvirtas kaip ąžuolas, sėdi tarpu ant arklio, o savo jauną vaikiščią verčia eiti per purvą!“ Po tokių kalbų malūnininkas liepė lipti sūnui ant arklio.

Taip jie jojo, kol vėl išgirdo žmones besišnibždant: „Koks kvailas tas malūnininkas. Vaikas jaunas ir stiprus, o tėvas turi bristi per balas.“ Tada jau senis nusprendė, kad jos abu ant vieno arklio.

Keliavo jie toliau, kol vėl sutiko žmonės, kurie šįkart kalbėjo: „Kokie bjaurūs žmonės tie malūnininkai! Stiprūs, o joja ant vargšo arklio, kuris vos kojas velka.“ Tada senis nusprendė, kad abu su sūnumi turi eiti pėsti ir iš paskos vestis arklį.

Žinoma, jie ir vėl sutiko žmones, kurie šįkart šnekėjo: „Arklys nupenėtas, stiprus, tie kvaileliai vos jį nulaiko, tačiau brenda pėsti per balas“. Tada senis tarė sūnui: „Ką bedarėm, žmonėms neįtikom. Taigi kalbų ir vėjų nesugaudyti. Niekada nekreipk dėmesio, ką žmonės sako“.

Akiplėšiškas vairavimas

Visą dieną žmogui prieš pat pat nosį užlindo kitas automobilis, todėl teko staigiai stabdyti. Žinoma, asmuo labai susinervino, pradėjo spaudyti garso signalą. Daug kartų. Sau panosėj niurnėjo, kad įvažiuos į jį kitą kartą tyčia, jei šis taip dar padarys. Galų gale žmogus pasiekė savo darbą ir pirmam sutiktam pasakoja:
-Nepatikėsi, kas nutiko. Jau koks asilų asilas šiandien užlindo prieš mane! Tu net neįsivaizduoji! Tik per plauką neįvyko avarija. Kaip tokius žemelė nešioja?! Pakliūtų jis man į rankas! Oi kaip jį pamokyčiau!

Tuo tarpu kitame miesto gale savo darbą pradėjo vyrukas, kuris neturi nė menkiausio supratimo, jog kažkas taip širsta ant jo. Tačiau šiuo metu yra visiškai užvaldęs pastarojo mintis.

Prieš kitą kartą leidžiant kažkam užvaldyti jūsų protą ir užvirinti kraują, pamėginkite save sustabdyti ir padaryti kažką teigiamo vietoj to, kad švaistytumėte savo ir kitų laiką bei energiją.

Istorija išgirsta Zigo Ziglaro tinklalaidės programoje (podcast).

Elektros lemputės išradimas

Pradėti verta nuo to, kad tuometiniai iškiliausi protai viešai buvo pareiškę, kad jis tik švaisto savo laiką bei, kad tai, ko jis siekia, yra neįmanoma.

Po apytiksliai 5000 nesėkmingų bandymų atėjo žurnalistas ir tiesiai šviesiai paklausė:
-Kodėl jūs švaistote savo gyvenimą? Juk visi žino, kad to padaryti neįmanoma.
-Matau, kad nesupranti vieno dalyko apie gyvenimą. Aš ne suklydau 5000 kartų, tačiau išbandžiau 5000 būdų kaip tai padaryti, vadinasi, kad dabar prie savo tikslo esu gerokai priartėjęs. Norėdamas atrasti lemputę, turėsiu atlikti net 5000 eksperimentų mažiau!
Galų gale lemputei sukurti prireikė daugiau nei 10 000 bandymų.

Istorija išgirsta Brian Tracy garso programoje „The Psychology of Achievement“.

Tikras teigiamas požiūris…

Įsivaizduokite, kad turite verslą bei, kad jums būtinai reikia surasti investuotoją dėl lėšų stygiaus. Taigi, paskambinote daugybei žmonių, siekdami susitikti kita savaitę Vilniuje, patys tuo tarpu gyvenate kitur. Išvyka suplanuota.

Savaitės pradžia sunki, niekas rimtai nesidomi jūsų siūloma investicija. Trečiadienio vakarą grįžtate nusikalę namo, paskambinate savo sutuoktiniui ir šis praneša, kad laimėjote milijoną. Jūs iškart nudžiungate, bet nusprendžiate tęsti susitikimus. Dabar jau žinote, kad turite pakankamai pinigų, net jei visi atsisakys. Jaučiatės tvirtai, šnekate įtaigiai. Daug šypsotės. Tiesiog puikiai parduodate savo verslo idėją.

Vėlyvą penktadienio vakarą grįžtate namo, įbėgate į namus. Pabučiuojate ar apkabinate pirmą sutiktą žmogų ir klausiate:
-Na, kur mano milijonas?!
-Aš tik pajuokavau. Tiesiog buvai tokios prastos nuotaikos, jog nusprendžiau tave pralinksminti.

Kaip manote, ar jo šansai gauti finansavimą buvo didesni po to, kai jo požiūris ir elgesys pasikeitė, sužinojus apie laimėtą milijoną? Ar visa tai buvo netikra? To suvaidinti negalima, tačiau tai sukėlusios priežastys gali būti melagingos. Jei patiko istorija, rekomenduoju paskaityti straipsnį, kuris labiau įsigilina į šią temą: „Gyvenimo kokybė: nuostatos apie save, lūkesčiai ir požiūris“.

Istorija išgirsta Brian Tracy garso programoje „The Psychology of Achievement“.

Manau, kad visi sutiksime, kad teigiamas požiūris padės kiekvienoje situacijoje labiau nei neigiamas. Tačiau kaip požiūris suformuojamas?

Manau, jog seka yra tokia: įsitikinimai apie save –> lūkesčiai ateičiai –> požiūris.

Nuostatos apie save

Kiekvienas jų turime daugybę. Manau, kad bent kelis šimtus. Turime atskiras nuomones apie savo gebėjimus vadovauti žmonėms, mokėjimą žaisti krepšinį,  auginti vaikus ir t.t.

Tačiau kartu turime galutinį savęs įvertinimą, t.y., kiek daug pasitikime savimi. Kitaip tariant, kiek patys sau patinkame. Kadangi tai suma, vadinasi, kad kuo labiau savimi pasitikime kiekvienoje srityje, tuo esame labiau patenkinti savo asmenybe. Nors galima viską pasukti iš kito taško: kuo daugiau sričių, kuriose jaučiamės užtikrintai, tuo labiau pasitikime savimi.

Lūkesčiai ir jų įtaka požiūriui

Lūkesčiai viso labo savęs mėgimo išraiška arba tąsa.

Kuo geriau galvojame apie save, tuo tikimės aukštesnių rezultatų. Žinoma, kuo tikimės geresnių rezultatų, tuo mūsų požiūris labiau teigiamas. Tokiu būdu gavome pradžioje minėtą grandinę: savo gebėjimų vertinimas formuoja lūkesčius, kurie nulemia mūsų požiūrį kiekvienoje situacijoje.

Kodėl taip sunku pakeisti savo nusistatymą

Todėl, kad reikia pradėti nuo pradžių. Jei statote 50 aukštų pastatą, o pirmieji 3 vos stovi, tuomet teks viską nugriauti ir pradėti iš naujo. Pirmiausia reikia pradėti vis labiau teigiamai apie save galvoti. Kaip tai padaryti, galite rasti čia: „Kaip labiau pasitikėti savimi I“ ir „Kaip labiau pasitikėti savimi II“.

Labiau save pamėgę, automatiškai pradėsite formuoti aukštesnius lūkesčius, kuriuos seks labiau teigiamas požiūris. Žemiau pateikiu puikius pavyzdžius, kaip visa tai veikia praktiškai. Išgirdau juos besiklausydamas Brian Tracy garso programos „The Pshycology of Achiement“.

Asmeninių įsitikinimų įtaka

Vienas vaikinas, pavadinkime jį Vardeniu, laikė stojamąjį egzaminą į universitetą, gavo 98. Pastarasis žmogus nusprendė, kad tai yra intelekto koeficientas (angl. IQ). Tokiu atveju jam tai reiškė, jog jis yra žemiau žmonijos vidurkio ir įprasto minimalaus balo, reikiamo įstoti į aukštąją mokyklą.

Taigi, pirmąjį semestrą jis susimovė beveik visuose dalykuose, o kitų gavo mažiausius teigiamus balus. Tuomet į kabinetą jį pasikvietė katedros vedėjas:
-Kodėl pradėjote taip prastai mokytis? Mokykloje jums sekėsi puikiai, buvote vienas puikiausių moksleivių.
-Matote, stojimo metu sužinojau, kad mano intelekto koeficientas labai mažas.
-Iš kur tai ištraukėte?
-Gavau tik 98 balus, kas yra 20 balų žemiau būtino vidurkio, norint patekti į universitetą.
-Šie 98 reiškia procentinį įvertinimą.
-Kaip suprasti?
-Kad jūs esate tarp dviejų procentų gabiausių stojusiųjų studentų visoje šalyje, kitaip tariant esate imlesnis mokslui už likusius 98%.

Postūmis buvo radikalus. Kitą semestrą Vardenis gavo maksimalius įvertinimus. Kaip žinome iš pasakojimo, turėjo išskirtinius gebėjimus, pasireiškusius dar mokykloje, tačiau pats save apribojo.

Kitų žmonių lūkesčių poveikis atlikimo kokybei ir efektyvumui

Tokio pobūdžio bandymai buvo atlikti daugybę kartų, tai viso labo vienas pavyzdys.

Eksperimentas vyko mokykloje, kur trys mokytojai buvo pakviesti į direktoriaus kabinetą. Jiems buvo pasakyta, kad jie yra geriausi, todėl gauna garbę mokyti mokinius su aukščiausiu intelektu visoje įstaigoje. Tačiau dėl etikos draudžiama apie tai informuoti mokinius ar jų tėvus

Pasibaigus metams, šios trys klasės parodė 20-80% geresnius rezultatus už kitas. Tuomet lygiai tie patys mokytojai vėl buvo pakviesti pasikalbėti:
-Puikiai padirbėjote, jūsų klasės stipriai pranoko beveik visas kitas, net esančias kitose mokyklose.
-Tai todėl, kad jie labai žingeidūs ir protingi. Mums buvo malonumas su jais dirbti.
-Turiu jums pasakyti, kad iš tiesų, mes mokinius atrinkome visiškai atsitiktinai, t.y., tai toli gražu nėra geriausieji. Kita vertus, jų rezultatai įspūdingi. Kaip tai galėjo nutikti?
Mokytojai pamąsto ir įžvelgia vieną galimą priežastį:
-Taip galėjo nutikti todėl, kad mes esame vieni geriausių mokytojų.
-Deja, jums teks išgirsti dar vieną akibrokštą – prieš mokslo metus, visų mokytojų vardai buvo sumesti į urną. Buvo ištraukti trys – tai esate jūs.

Išvados

Taigi, net jei įsitikinimai ar lūkesčiai yra netikri, jie vis tiek nulemia atitinkamus rezultatus: tiek blogus, kaip pirmame pavyzdyje, tiek gerus, kaip antrame. Žmonės natūraliai stengiasi išpildyti jiems primetamus lūkesčius.