Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Vienuoliai ir purvinas kelias
Kartą keliavo du vienuoliai iš miesto atgal į savo namus. Dar visai neseniai pliaupė lietus, todėl buvo daug purvo ir balų. Beeidami jie pastebėjo labai dailią merginą, kuri negalėjo pereiti per vieną balą. Vienas vienuolis iškart pasisiūlė ją paimti ant rankų, pastaroji sutiko, todėl jis merginą pernešė per gamtos sukurtą kliūtį.

Kitas vienuolis visą kelią tylėjo, kol priėjo šventovę, tada nesusilaikė ir tarė:
-Mums vienuoliams reikia laikytis kuo toliau nuo moterų, ypač tokių jaunų ir gražių. Jos yra pavojingos. Kam tu tai padarei?
-Tą vienuolę palikau prie pat tos balos, kur ją nuleidau ant žemės, o tu vis dar ją nešiojiesi?

Katedros statytojai
Mieste buvo statoma katedra, ten dirbo trys akmenskaldžiai. Į klausimą, ką jie čia daro, atsakė: „Aš užsidirbu pragyvenimui“, „Esu pats geriausias akmenskaldys, tuo čia ir užsiimu“ ir „Statau katedrą“.

Tarkime, kad jie akmenis skaldo identiškai greitai ir kokybiškai, tačiau net tokiu atveju tampa aišku, kad jų indėliai į katedros pastatymą bus skirtingi.

Pirmasis bus kruopštus ir atliks darbą taip, kaip jam bus pasakyta.
Antrasis gali sukelti daugiausia rūpesčių, nes gali manyti, kad jis geriau žino, kaip čia viskas turi būti.
Trečiasis rūpinsis, kad katedra būtų pabaigta, t.y., ne tik paruošti akmenys, bet tai padaryta greičiau, kokybiškiau. Pateiks papildomų pasiūlymų ir pastabų.

Taigi, tiesioginį darbą galbūt jie dirbs vienodai, tačiau galutinis indelis siekiant rezultato bus skirtingas.

Žmonių kalbų nesupaisysi
Turėjo malūnininkas sūnų, žmoną ir tvirtą, gerai prižiūrėtą arklį. Vieną dieną su sūnumi išsiruošė į miestą. Buvo pavasaris, šlapia, balos. Taigi, senas tėvas užlipo ant arklio, o sūnus ėjo šalia. Taip jiems bekeliaujant, pro juos praėjo pakeleiviai, kurie murmėjo: „Žiūrėk koks tas malūnininkas! Dar jaunas ir tvirtas kaip ąžuolas, sėdi tarpu ant arklio, o savo jauną vaikiščią verčia eiti per purvą!“ Po tokių kalbų malūnininkas liepė lipti sūnui ant arklio.

Taip jie jojo, kol vėl išgirdo žmones besišnibždant: „Koks kvailas tas malūnininkas. Vaikas jaunas ir stiprus, o tėvas turi bristi per balas.“ Tada jau senis nusprendė, kad jos abu ant vieno arklio.

Keliavo jie toliau, kol vėl sutiko žmonės, kurie šįkart kalbėjo: „Kokie bjaurūs žmonės tie malūnininkai! Stiprūs, o joja ant vargšo arklio, kuris vos kojas velka.“ Tada senis nusprendė, kad abu su sūnumi turi eiti pėsti ir iš paskos vestis arklį.

Žinoma, jie ir vėl sutiko žmones, kurie šįkart šnekėjo: „Arklys nupenėtas, stiprus, tie kvaileliai vos jį nulaiko, tačiau brenda pėsti per balas“. Tada senis tarė sūnui: „Ką bedarėm, žmonėms neįtikom. Taigi kalbų ir vėjų nesugaudyti. Niekada nekreipk dėmesio, ką žmonės sako“.