Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Manai, kad esi vargšas? Kad nieko neturi? Gyveni nuo algos iki algos? Kažkaip sunku patikėti, kad žemėje egzistuoja neturtingų žmonių. Kaip manai, ką aklas žmogus paaukotų už tokį savaime suprantamą dalyką, kaip rega? O už kiek parduotum savo koją? Rankas? Jau net nekalbu apie gebėjimą valdyti savo galūnes. Pabandyk bent pusvalandį jų nejudinti ir suprasi, kaip jaučiasi paralyžiuotas žmogus.

Įdomu tai, kad sveiki žmonės tai laiko savaime suprantamu dalyku. Tuo tarpu to neturintys labai vertina šiuos „įprastus” dalykus. Dar įdomiau tai, kad dažnai kažko stokojantys ar netekę žmonės kur kas labiau kabinasi į gyvenimą.

Galėčiau prirašyti daugybę sėkmės istorijų apie kažko „savaime suprantamo” neturinčius žmones, bet apsiribosiu keliomis. Pavyzdžiui, tik vienos akies krašteliu matanti moteris įgijo 2 magistro laipsnius, o po 40 metų, patobulėjus medicinai net įgavo regėjimą. Ji turėdavo skaityti knygą laikydama ją 10 centimetrų atstumu nuo veido! Indų plovimas jai tapo švente, nes ant putų burbulėlių matydavosi plati spalvų gama.

Arba apie vaiką, kuris gimė be ausų. Galėjo girdėti tik, jei kalbėdavai į smilkinį arba šaukdavai labai garsiai – girdėjimas per kaulus. Niekad nepasidavė gyvenimui, mokėsi paprastoje mokykloje, studijavo universitete. Jam esant paskutiniame kurse, buvo išrastas klausos aparatas, kuris jam padėjo. Sužavėtas šio aparato, jis parengė dviejų metų planą, kaip didinti tokio prietaiso tikslinės rinkos pasiekiamumą. Su tuo planu nuvyko pas aparato gamyklos savininką, kuris, savaime suprantama, pasamdė šį žmogų.

Ar vis dar manai, kad esi vargšas? Man atrodo, kad esi tinginys, atidėliotojas, dykaduonis ar bet kas kitas, bet tikrai ne vargšas. Tu nesi elgeta, kuriam šiame pasaulyje reikia kažkieno kito malonės. Pabusk iš šio savo susikurto realybės sapno, kuriame save pavertei auka! Tu turi galimybes įgyti tai ko nori, gyventi taip kaip nori, būti su kuo nori ir daryti, ką tik nori. Juk tu pats tai žinai ir teguli tai ant tavo sąžinės. Naudokis savo gyvenimo suteiktomis privilegijomis ir talentais. Tu esi savo likimo kalvis.

Išvados
Pabaigoje noriu pacituoti šiuos Henrio Fordo žodžius: „Jei manai, kad gali kažką padaryti ar manai, kad negali, abiem atvejais esi teisus”. Susimąstykite apie tai.

Koks žmogus norėtum būti? Ar daug trūksta, kad juo taptum? Aišku viena, jei elgiesi, kaip tavo idealas, tuomet ir esi jis. Juk taip? Tai tikrai yra taip paprasta kaip skamba. Šiame straipsnyje pasakoju apie asmenybės tobulėjimą remiantis paties susikurtu idealu.

Pirmiausia – idealo įvaizdis
Norint pritaikyti šį metodą, pirmiausia apibūdinkite save tokį, kokį norite matyti nuolat. Paimkite popieriaus lapą ir užrašykite.

Nurodykite, kaip jis priima sprendimus, kaip elgiasi stresinėse situacijose, kokiomis charakterio ypatybėmis pasižymi. Apibūdinkite taip detaliai, kad remdamiesi aprašymu galėtumėte nustatyti, kaip jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje.

Elkitės kaip jūsų idealas
Nežinote, kokį sprendimą priimti? Ne bėda, juk žinote, ką nuspręstų idealas. O gal ir su jo pagalba negalite priimti sprendimo? Tuomet bent jau priimkite sprendimą tokiu būdu, kokiu tai darytų jis: neverkiant ir nedejuojant, bet pasveriant visus už ir prieš bei suprantant, kad neįmanoma kiekvieno išorinio veiksnio pasukti sau tinkama linkme.

Pirmas pavyzdys
Norėčiau tai iliustruoti labai paprastu pavyzdžiu. Įsivaizduokite, kad esate virtuvėje ir ką tik ant grindų nukrito vienas riebaluotas mėsos gabaliukas. Jūs galite rinktis tarp daugybės variantų:
a) apsimesti, kad to nematėt ir palikti mėsą ant grindų;
b) paimti mėsą, išmesti ir neišvalyti grindų – juk  niekas nepamatys;
c) nuspirti mėsą už šaldytuvo, o grindis pavalyti šlepete;
d) paimti mėsą, ją išmesti bei išvalyti grindis.
Mano idealas pasirinktų d variantą, o jūsiškis?

Tai labai paprasta situacija, tačiau puikiai parodo, kaip lengva pasirinkti tinkamą sprendimą pasinaudojant susikurtu idealu. Kaip jau rašiau, viskas prasideda vienu mažu žingsneliu.

Antras pavyzdys
Dabar įsivaizduokime ką nors sudėtingesnio. Einate vėlyvą naktį gatve ir pastebite, kad maždaug už 50 metrų nuo jūsų trys vyrukai prikibo prie vienos merginos. Jūs galite:
a) apsimesti, kad to nematot (juk tai ne mano reikalas);
b) patyliukais iškviesti policiją ir pasišalinti;
c) pulti vienas prieš tris – esu Chuck Norris giminaitis, tad lengvai juos įveiksiu net jei jie ginkluoti ;);
d) patyliukais iškviesti policiją ir mėginti nukreipti vaikinų dėmesį nuo merginos, kad ji turėtų laiko pasprukti.
Ką šįkart darytų jūsų idealas? Maniškis rinktųsi c variantą, tačiau kol neturiu tam reikiamų įgūdžių arba ginklo, tektų pasirinkti d variantą. Esu vikrus ir greitas, tad blogiausiu atveju išloščiau laiko, per kurį atvažiuotų policija.

Tokius pat gyvenimiškus principus galime taikyti ir platesne prasme. Ar jūsų idealas, kas 5 minutes tikrina savo paštą? Kiekvieną laisvą darbo akimirką eina į facebook’ą? O gal pirmiau atlieka darbą, o tuomet užsiima jam naudinga veikla? Ar dienų dienas leidžia prie televizoriaus? Tad elkis kaip idealas ir taip tapsi juo.

Idealas nėra ponas tobulybė
Visų pirma, manau, kad visi sutiksite, kad nėra tobulų žmonių. Be to, idealių žmonių mums nė nereikia. Nebūtina visur ir visada būti pirmam, teisiam, geriausiam ir t.t. Kur kas svarbiau mėgautis dalyvavimu ir įgyti patirties. Kaip sakoma „sustoti pauostyti rožių”, o ne bėgte prabėgti pro gyvenimą nieko nepastebėjus.

Kas nepatiria nesėkmių ir pralaimėjimų, tas niekada nepasiekia sėkmės. Manot, kad sėkmingi žmonės viską pasiekė iškart ir pirmu mėginimu? Ne, tai tie žmonės, kurie nenustojo mėginę po kiekvienos patirtos nesėkmės.

Taigi, susikurti neklystantį idealą būtų pražūtinga. Dažnai nepaisant įdėtų daugybės pastangų viskas baigsis nesėkme. Būtent tai ir bus žingsnis į priekį, o ne paika sėkmė loterijoje.

Netgi kelionė aplink pasaulį prasideda vienu mažu žingsneliu.

Visi esam susidūrę su tuo, kad reikia padaryti kažką didelio, labai didelio. Na, mums taip atrodo. Nuolat atidėliojam darbą arba susigalvojam kitų bereikšmių darbų, pvz., susitvarkyti stalą, kambarį ir pan. Ir tu, ir visi kiti žino, kad tu taip tik atidėlioji, kas neišvengiama. Kitas trukdys, kad norim padaryti tobulai ir iš pirmo karto. Taip būna? Na, kai kas tiki pasakomis ir užaugę.

Be to, visi žinom, kad reikia tiesiog imti ir padaryti tik vieną mažą dalelę darbo. Tuomet ledai būtų pralaužti. Galima susitarti su savimi, kad dabar skirsiu pusvalandį tam laiko. Tuomet nustatyti laikmatį, ir pirmyn! Vos laikas baigsis, galima bus eiti užsiimti mėgstama veikla be sąžinės graužaties, kad nieko neveiki per dienų dienas. Taip išvengiama įtampos, atsiradusios dėl įsitikinimo, jog reikia padaryti daug ir tobulai.

Siūlau šį metodą panaudoti plačiau. Kodėl tai taikyti tik vienam projektui? Galima taikyti kiekvieną dieną, bet kokiam darbui. Siūlau pamėginti štai ką: kiekvieną dieną po vakarienės atlikti vieną mažą darbą (žingsnelį) bei nuspręsti, link kur žengsi rytoj – kitas darbas.

Kad būtų dar lengviau, siūlau tai daryti tik 30 dienų. Jei po jų, tau nepatiks gauti rezultatai, galėsite drąsiai to atsisakyti. Toks paprastas lankstumas leidžia, kur kas lengviau pradėti mažų žingsnelių seriją, nes neįpareigoja to daryti nuolat.

Kad būtų dar maloniau, susigalvokite, ką gausite, jei tai vykdysite viso labo 30 dienų. Na, tarkim atsidėsite 50 lt norimam daiktui. O gal nusipirksite daug mėgstamo šokolado?

Labai paprasta ir efektyvu. Be to, padidina pasitikėjimą savimi ir pakelia nuotaiką, nes žinai, kad vakar, šiandien ir rytoj nuveiksi kažką, kas tavo gyvenimą bent mažumėlę pastūmės į gerąją pusę.