Kaip taupyti pinigus
Žymos: biudžetas, grynieji, išlaidos, išlaidų žurnalas, litai, pinigai, šeimos biudžetas, skūpumas, sutaupyti, taupymas, žurnalas
Daugiau pinigų galima turėti trim būdais: daugiau uždirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog mažiau išleisti. Pirmieji du punktai reikalauja naujų įgūdžių ar žymiai daugiau pastangų, tuo tarpu taupymas yra paprastas metodas, kurio efektyvumą apriboja tik jūsų gaunamų pajamų suma 😉
Veskite išlaidų žurnalą
Tokį žurnalą turiu nuo 2009 metų gegužės mėnesio. Iš pradžių išlaidas surašydavau pagal kategorijas, kad matyčiau, kur išleidžiu daugiausia pinigų. Štai nuoroda į kitame puslapyje pateiktą šabloną: išlaidų fiksavimo failas. Tai labai padeda suprasti, kur galima sutaupyti ir kiek vis dėl to mes išleidžiama.
Pradėsite skaičiuoti kiekvienos kategorijos išlaidas. Pastebėję, kad kažkurio konkretaus tipo išlaidų padarėte per daug, stengsitės jas apriboti. Pavyzdžiui, išsiaiškinsite, kad pramogoms išleidžiate 300 lt/mėn. Vadinasi, viršiję šią sumą, tapsite labai motyvuotas neišleisti nė cento.
Trečia, pradėjęs vesti tokį žurnalą, supratau, kokia pinigų suma leidžia išlaikyti įprastą komforto zoną ir išleisti sąlyginai mažą sumą, kuri yra 1100 lt/mėn. Į šią sumą neįeina didieji pirkiniai, kaip automobilis, baldai ir pan. Juk vien automobilio pirkimas metinį vidurkį padvigubintų.
Žinoma, dažniausiai kiekvieną mėnesį išleidžiu mažiau, bet kitais mėnesiais darau didelius pirkimus, pvz., drabužius susiperku vieną mėnesį, kelionės ir žygiai vyksta vasarą ir pan. Todėl turiu ir kitą vidurkį – 800lt/mėn., kuris galioja, jei neturiu jokių išlaidų, kurių nepriskiriu į išskirtinių ar brangiųjų kategorijas.
Pastaruoju metu pradėjau vesti į žurnalą tik išleidžiamas sumas, taip ignoruodamas išlaidų kategorijas. Tai leidžia sutaupyti laiko ir užtikrinti, kad vidutinės išlaidos išlieka tokios pačios.
Mokėkite grynaisiais
Dabar paplitus kortelėms ir galimybėms jomis atsiskaityti, dažnas žmogus grynuosius nešiojasi mažais kiekiais. Tyrimais yra nustatyta, kad asmeniui yra sunkiau išsiskirti su realiais banknotais nei kortele. Mėginau surasti konkretų straipsnį, kur tai skaičiau, bet nesėkmingai. Todėl papasakosiu iš atminties: žmonėms duodami grynieji arba kortelė ir siūloma pirkti konkrečius daiktus. Asmenys su kortele dažniau sutinka mokėti brangiau už tą patį daiktą. Tuo tarpu atsiskaitantys grynais dažniau atsisako pirkti.
Tą galima lengvai pagrįsti keliais pavyzdžiais. Pirma, mokėdami grynaisiais sąmoningai ar pasąmoningai fiksuojate savo išlaidas. Todėl pasiekus tam tikrą išleistų pinigų lygį, norite apkarpyti pirkimus. Antra, nuolat matote kaip piniginėje menka esama suma. Trečia, įsivaizduodami pirkinio kainą, geriau suvokiate, kokio ji dydžio, mintimis lygindami ją su turimais ir/ar uždirbamais pinigais.
Geriau jausti, kaip naudojami pinigai
Šiuo metu važinėju troleibusu ir stengiuosi važiuoti taip, kad užtektų pramušti vieną 2 litų bilietėlį. Kai pagalvoji, kad stengiesi dėl 2 litų, pasidaro truputį nejauku.
Kai važinėdavau automobiliu, apie tai nė nemąstydavau. Užsipili pilną baką, o tada nesvarbu, kad ta pati kelionė kainuoja gerokai brangiau. Dar paspaudi kaip reikalas, kas stipriai įtakoja kuro sąnaudas. Štai čia priėjome dar vieną išvadą: kai pinigų išleidimas yra atskiriamas nuo realaus jų sunaudojimo (benzino mažėjimo bake), tuomet leisti juos kur kas lengviau.
Pridėsiu dar vieną pavyzdį. Pamenu, kaip valgiau mažytį šokoladą, kuris kainavo 10 ar 20 litų. Regis, gavau jį dovanų. Paėmiau vieną mažą skiltelę, įsidėjau į burną ir sakau: šiuo metu jaučiu, kaip mano burnoje tirpsta vienas litas… Brangu.
Patarimas būtų toks: susimąstykite, kiek iš tiesų kainuoja kiekvienas jūsų daromas veiksmas.
Skūpus moka du kartus arba kiek sumoki, tiek ir gauni
Esu tikras, kad beveik kiekvienam teko nusipirkti kokį pigų daiktą, kurį buvo nei malonu naudoti nei jis ilgai tarnavo. Pavyzdžiui, nusiperki kinišką grąžtą, o tada paimi vokišką. Koks skirtumas? Su kinišku turi spausti iš visų jėgų, kad atsirastų skylė, o vokišką laikai, kad savaime per sieną nepralįstų. Kitas pavyzdys, kiniška kojinė pompa automobiliui, pripūsite ratus kokius du kartus ir galėsite eiti pirkti naujos.
Tas pats galioja drabužiams. Manote, žmogus perka batus už 150 lt, vietoj maximinių už 50 lt taip permokėdamas 3 kartus? Iš tiesų, tai permoka taupantysis. Jam reiks pirkti bent dvi poras, kad tarnautų tiek pat laiko. Tikėtina, kad reikės keisti viduje esančias pagalvėles, batraiščius ir t.t. Be to, nešioti bus kur kas mažiau malonumo. Taigi, suskaičiavus sugaištą laiką, benziną važinėjimui ir pan., išvada viena: nieko čia nesutaupysi – nusipirkite žmoniškus batus iškart.
Tas pats galioja ir kompiuteriams. Palyginęs nešiojamųjų kainas bei parametrus, pastebiu, kad kai kurie kainuoja gerokai daugiau, nors jų sparta identiška. Ką pastebėjau iš tokios įrangos pirkimų? Dažnas garantinis, visokie keisti pakibimai, nepatogios klaviatūros, prastas ekrano spalvingumas. Išvada ta pati – kiek moki, tiek gauni.
Dabar apie saugumą. Beveik visą gyvenimą teko važinėti pigiomis padangomis, kurių pats nepirkdavau, nes net automobilio neturėjau. Tačiau šįkart tėtis pasistengė ir sumokėjo ~60 litų brangiau nei maksimoje. Taip pat, pirko ne universalias, o žiemines. Jei gerai pamenu, stumti teko vos 2-3 kartus (važinėjama Ignalinoje, kur sniego iš tiesų būna, priešingai, nei Vilniuje, kur kelias savaites plikas ledas ant asfalto yra normalu). Anksčiau reikėdavo nusikasti visą kalną vedantį iš garažo į kelią, dabar ne tik, kad kasti nereikia, bet dažnai galima apsieiti be įsibėgėjimo. Tik ~240 lt skirtumas. Jau net nekalbu apie stipriai padidėjusį saugumą. Ar jūsų gyvybė verta poros šimtų litų? Tą patį galiu pasakyti apie buvusio automobilio padangas, kurias paliko savininkas. Akivaizdu, kad užsienietis nepagailėjo pinigų, nes ant jų puikavosi žymūs prekinis ženklas „Michelin“ („Alpin“ rūšis). Užsikasiau tik vieną vienintelį kartą, nes buvau užtraukęs rankinį… 🙁 Bet atleidus, iškart nuvažiavau savais keliais 😉
Atidėkite pirkimą, kol praeis pradinis impulsas
Tiesiog niekada nepirkite antro būtinumo daikto vos jį pamatę. Pirkimą atidėkite bent savaitei. Per ją impulsas išblės ir pamatysite, ar iš tiesų to daikto reikia.
Man tai tapo tokiu natūraliu dalyku, kad galima priskirti prie trūkumų. Visad pasižiūriu apžvalgas internete ir kainas skirtingose parduotuvėse, kad būčiau tikras, jog perku tai, ko noriu už protingą kainą. Tada dar paklausinėju pažįstamų rate. Tokiu būdu naujo daikto įsigijimas gerokai užtrunka. Sakyčiau, kad net per ilgai.
Pinigų kišimas vis į tą patį
Žmonės paprastai stengiasi patvirtinti savo sprendimų teisingumą, todėl elgiasi neracionaliai.
Pavyzdys iš mano gyvenimo. Turėjau išsvajotąjį automobilį Alfa Romeo 156. Tačiau pirkinys buvo velniškai nesėkmingas. Kadangi ketinau šiuo automobiliu važinėti bent 5 metus ir įsidėti dujinę įrangą, todėl pradiniam remontui negailėjau pinigų (diržų keitimas su guoliais, visiškai sintetiniai tepalai ir pan.), todėl jau iš pat pradžių išleidau ženklią sumą. Vėliau prasidėjo mistinės problemos, kurių normaliai išspręsti nepavyko nė vienam servisui. Pasiekiau stadiją, kai buvau į ją sudėjęs 5000 lt, permokėjęs daugybę pinigų už kurą, nes pakankamo patikimumo dujų įrangai automobilis taip ir nepasiekė.
Be to, vienintelis tolimesnis problemos sprendimo būdas būtų kainavęs dar 2000 lt (originalus greičio pedalo padėties daviklis). Dar buvo žadama, kad netrukus reikės pakabą remontuoti, išmoningoji hidraulinė pavarų perjungimo įranga (Selespeed) kartais suveikdavo klaidingai ar trumpam užsikirsdavo. Taigi, galbūt dar keli tūkstančiai remontui, nes šis įrenginys tikrai dažnai pavesdavo šios markės mašinų vairuotojus, kaip pasakojo servisų darbuotojai. Trumpai tariant, dar mažiausiai 2500 ir nežinomybė bei abejonės, ar to pakaks, kad galėčiau ramiai gyventi.
Taigi, automobilį pardaviau 4000 pigiau nei pirkau. Vadinasi, vien tiesioginis piniginis nuostolis yra 9000. Tačiau paskaičiavus, kad toliau tektų važinėti benzinu, dvejones dėl galutinio automobilio remonto ir pinigų stygiaus, diena kai atsikračiau šio kledaro buvo ypatingai laiminga. Nuo širdies akmuo nusirito.
Išvada paprasta: kartais geriau nusipirkti naują daiktą, nei stengtis sutvarkyti senąjį. Taip tarsi prarandame pinigus, kai iš tiesų sutaupome. Jei ne pinigų (tuo atveju, jei 2500 lt remontas iš tiesų būtų buvęs paskutinis), tai bent laiko, ilgų pokalbių su servisų meistrais ir nervų.
