Gyvenimas be darbo
Labai sunku pradėti šį įrašą. Bandžiau viską „protingai“ sudėlioti, kol nusprendžiau, kad paprasčiausia bus papasakoti, ką veikiau per paskutinius 5 mėnesius.
Skubu pridurti, kad gerokai kitaip įsivaizdavau, ką veiksiu, kai darbas nebetrukdys 😉
Pirmas mėnuo su puse
Smegenis išjungiau. Labai daug no-life-inau. Kitaip tariant žiūrėjau serialus, filmus, žaidžiau kompiuterinius žaidimus. Vienintelis dalykas ką reikėjo padaryti, tai susipakuoti daiktus ir parkristi į Lietuvą.
Paprastai tokiais dalykais užsiimu, kai esu protiškai ir emociškai išsekęs. Tik, kai nėra darbo, kažkodėl atsigavimo irgi nėra 🙁
Antras mėnuo
Grįžau į Lietuvą. Truputį pas tėvus, truputį pas sesę pagyvenau. Žvejyba. Susitikau su seniai matytais draugais.
Mano supratimu vis dar nieko neveikiau.
Trečias
Įsigijau motociklą, pradėjau važinėtis su draugais. Pradėjau gyventi Vilniuje.
Ketvirtas ir penktas mėnesiai
Pradėjau keliauti. Pora savaičių Italijoje (Sicilijos sala):
Diena motociklais į Lenkiją:
Savaitė Vokietijoje:
Dabar
Truko 5 mėnesius, kol atsirado noras ką nors produktyvaus daryti.
Dar taip ilgai nebuvau nepasiilgęs darbo ir/ar programavimo. Kiek pamenu anksčiau riba būdavo 3-4 savaitės. Gal čia jau senatvė ir trūksta kažkokios chemijos smegenyse? Galbūt viso labo norisi ką nors prasmingesnio veikti nei kurti programinę įrangą, kuri po 5 metų bus bevertė?
Vienintelis produktyvus dalykas tai, kad persikėliau savo Toastmasters narystę į Lietuvos Confident Voices Vilnius klubą, kur toliau tobulinu savo viešo kalbėjimo įgūdžius. Klubas apima, kiek daugiau, tačiau mano pagrindinis tikslas yra išmokti sklandžiau kalbėti, bei gebėti sudominti auditoriją. Dažnokai gaunu pasiūlymus sakyti kalbas, bet dėl scenos baimės ir įgūdžių trūkumo tekdavo atsisakyti.
Beje, visus kviečiu atvykti kaip svečius sudalyvauti (nieko nekainuoja, kalbama angliškai). Susitikimai būna kas antrą ketvirtadienį. Artimiausias rugpjūčio 2 dieną Martyno Mažvydo bibliotekoj (5-tam aukšte).
Ko labiausiai trūksta?
Labiausiai trūksta nusistovėjusios rutinos/grafiko/struktūros. Pvz., geriausią fizinę formą pasiekiau kovo pradžioje. Tačiau iki šiol dar nespėjau jos pasivyti per visokias pertraukas ir keliones. T.y., 4,5 mėnesius eiti į gym’ą ir ne tai, kad nesustiprėti, bet nė nepasivyti to, kas buvo kove – žiauriai demotyvuoja.
Labai mažai ką produktyvaus nuveikiu online, nes tiesiog vis kas nors atsiranda.
Panašu, kad darbas yra puiki priemonė, kuri nuolat spardo mums į užpakalį ir priverčia tinkamai išnaudoti laiką 😉
Skamba, kaip pasiteisinimai, tačiau, kai buvo darbas, tai nebuvo jokios problemos keltis 5:30 ryto kiekvieną dieną, kad nueiti į gymą. Tačiau dabar atsikelti net 08:30 yra sudėtinga…
Kai jau atrodo, kad po truputį atsiranda nustovėjęs grafikas, išvyksti savaitei kur nors, ir vėl visi įpročiai pradingsta.
P.S. apie finansinę dalį ir artimiausią ateitį kitame įraše.
