Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Atkeliavo dar vienas penktadienis. Staiga, visi jaučiasi daug geriau nei kurią kitą darbo dieną. Kas antras atsakymas į klausimą – „kaip sekasi?“ – yra – „puikiai, juk šiandien penktadienis!“. Visi entuziastingi, krečia pokštus darbe ir t.t. Prie to pačio galima pridėti pirmadieninius atsakymus: „Ai, šiandien ne kaip, juk pirmadienis… Iki penktadienio dar taip toli.”. Ar taip jaučiatės ir jūs? Bent retkarčiais?

Žinoma, yra daug validžių priežasčių, kodėl ši diena mus priverčia jaustis laimingesniais, pvz., žmonės nesusitvarko miego režimo, todėl laukia savaitgalio, kai galės pagaliau „atmiegoti“ prarastas valandas… Arba tiesiog yra suplanuota išvykta su draugais. Bet šįkart apie mitą.

Penktadienis yra tarsi viltis. Viltis, kad gyvenime yra ne tik darbas, kad galėsime būti laisvi bent 2,5 dienos nuo įsipareigojimų. Įsitikinimas, kad savaitgalį nuveiksite ką nors įdomaus ar produktyvaus. Iš esmės, penktadienis įkūnija viziją apie gyvenimą, koks jis turėtų būti. Tik va, darbas trukdo.

Deja, dažniausiai penktadienio vakaras ir savaitgalis praeina taip, tarsi nieko nenuveikėm. Arba dar blogiau, turime tiek įspūdžių, kad jaučiamės tarsi dabar reiktų išeiginių nuo nuotykių. Tokie dalykai palieka mumyse arba tuštumą, arba psichologinį nuovargį. Kuo tuštuma ir nuovargis didesni, tuo sekmadienio vakaras gali būti nemalonesnis, gyvenant su mintimi „rytoj vėl į darbą“.

Taigi, penktadienis ateina ir praeina. Reikia džiaugtis dabartimi. Savaitgalis nebūtinas, kad jaustumėmės gerai ir nuveiktume ką nors produktyvaus. Tūkstančio mylių kelio prasideda žingsneliu po žingsnelio.

Dabar atskleisiu paslaptį – jums nebūtina dirbti 50 metų, kol išeisite į pensiją. Būdami 70 ar 75, jau būsite sudėvėję kūnus ir mažai, kuo galėsite pasidžiaugti. Yra kitas kelias – ankstyva pensija, pvz., 30ties ar 4oties metų. Plačiau apie tai kituose straipsniuose.

Šiandienos „moralas“, visada džiaukitės dabartimi bei prisiminkite, kad absoliučiai viską galima pakeisti. Laukti savaitgalio, kad „gyventumėte“ yra kvaila. Jei visad lauksite penktadienių, taip prabėgs gyvenimas pro akis, o jūs vis jo lauksite ir lauksite.

P.S. visad yra akimirkų ir žmonių, kai norisi pirmadienį į darbą, tačiau net tokiais atvejais, maloniau būtų, kad tereiktų dirbti pusdienį ir keltis kiek vėliau 😉

Rašau todėl, kad susidarė įspūdis, jog skaitytojai klaidingai supranta, kaip gyvena dauguma „patariančiųjų“. Lygiai dėl to paties jų galvose atsiranda klaidingas įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti jų pačių gyvenimas. Tai savo ruožtu kelia psichologinį nepasitenkinimą savimi.

Patarėjai naudojasi ne visais savo patarimais

Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad patenku į tokių patarėjų kategoriją. Pirmoji priežastis ta, kad rašydamas straipsnį, mėgstu paieškoti, ką apie tai rašo kiti – tai naujos įžvalgos, kuriomis galbūt pats niekad nepasinaudosiu, bet paskelbiu svetainės įrašuose, jei atrodo priimtinos.

Yra dalykų, kuriais pasinaudoju, bet vėliau atsisakau. Kartais net ką tik labai įkvėpusi idėja labai greit pridedama prie visai niekam tikusių. Tačiau juk dėl to nerašysiu atskiro straipsnio.

O kur dar gausybė autorių, kurie taip greit leidžia naujus blogo įrašus, kai dažnas iš jų prieštarauja ankstesniųjų straipsnių idėjoms.

Gyvenimas per sudėtingas, kad visada pavyktų vadovautis patarimais

Tarkime pamokančiose istorijose rašiau:

Akiplėšiškas vairavimas

Visą dieną žmogui prieš pat pat nosį užlindo kitas automobilis, todėl teko staigiai stabdyti. Žinoma, asmuo labai susinervino, pradėjo spaudyti garso signalą. Daug kartų. Sau panosėj niurnėjo, kad įvažiuos į jį kitą kartą tyčia, jei šis taip dar padarys. Galų gale žmogus pasiekė savo darbą ir pirmam sutiktam pasakoja:
-Nepatikėsi, kas nutiko. Jau koks asilų asilas šiandien užlindo prieš mane! Tu net neįsivaizduoji! Tik per plauką neįvyko avarija. Kaip tokius žemelė nešioja?! Pakliūtų jis man į rankas! Oi kaip jį pamokyčiau!

Tuo tarpu kitame miesto gale savo darbą pradėjo vyrukas, kuris neturi nė menkiausio supratimo, jog kažkas taip širsta ant jo. Tačiau šiuo metu yra visiškai užvaldęs pastarojo mintis.

Prieš kitą kartą leidžiant kažkam užvaldyti jūsų protą ir užvirinti kraują, pamėginkite save sustabdyti ir padaryti kažką teigiamo vietoj to, kad švaistytumėte savo ir kitų laiką bei energiją.

Istorija išgirsta Zigo Ziglaro tinklalaidės programoje (podcast).

Bet tuo pat metu vairuodamas kartas nuo karto susinervinu. Na, pvz., ką sakyti žmogui, kuris įvažiuodamas iš kairės juostos į žiedą, išsuka pačiame pirmame išvažiavime į dešinę? Jis tikrai gali taip daryti, bet tai absoliučiai kvaila. O ypač, jei aš dešine juosta įvažiuoju į žiedą kartu su juo bei noriu važiuoti toliau nei pirmas posūkis, bet tenka jį praleisti, staigiai stabdant 😀 Viską, paskaičiuoji, kad niekam nesutrukdysi ir šia tau, kad nori, atsiranda juokingai vairuojantis žmogus, kuris vos į mane neįvažiuoja (pagal eismo taisykles tai kaltas likčiau aš).

Perskaitytas straipsnis ar knyga nepakeis gyvenimo

Dabar priartėjome prie straipsnio esmės:

1. Gyvenimą keisti teks palaipsniui, nebent pavyks išgyventi kažkokį ypatingą gyvenimo sukrėtimą, kuris radikaliai pakeistų mąstymą. Būtent todėl tokia svarbi yra aplinka ir įpročiai. Apie tai daug rašiau, tad siūlau pasinaudoti nuorodomis ir paieška.
2. Klaidinga manyti, kad autorius gyvena visiškai pagal tai ką rašo. Tačiau dar blogiau iš savęs reikalauti tobulo patarimų ir įpročių laikymosi. Gyvenimas tiesiog taip neveikia. „Suklupti“ yra natūralu.

Taigi, kai kitą kartą save pluksite, kad jums kažkas nepavyko, kad vėl „nolaifinonot“ kelias dienas, kad nustojote planuoti darbus, kad, …, kad, … , tuomet prisiminkite, kad tai natūralu. Padarykite išvadas, pasimokykite iš klaidų, bet niekada savęs nesmerkite. Reikia gyventi ir mėgautis šia akimirka.