Tyrimų rezultatai būna tokie, kokių tikėjomės.

Atliekama daug socialinių psichologijos tyrimų ir gaunami rezultatai būna tokie, kokių visi tikėjomis. Kiekvienam buvo žinoma, kas bus nustatyta. Atsiranda net pasipriešinimas tyrimams, nes jie suprantami kaip beprasmiai. Tad kam vargintis?

Štai vienas tokių tyrimų, kuris vaizdžiai padės suprasti situaciją. Arthur Schlesinger, Jr. (1949) viešai rodė nepagarbą amerikiečių antro pasaulinio karo kareivių tyrimams.  Štai ką per tyrimus sociologas Paul Lazardfeld (1949) nustatė:

1. Geresnį išsilavinimą turintys kareiviai turėjo daugiau prisitaikymo problemų nei mažiau išsimokslinę (intelektualai mažiau pasirengę mūšio iššūkiams nei paprasti žmonės).
2. Kariai iš pietų geriau susitvarkė su Pietų Jūros salos (South Sea Island) klimatu negu šiauriečiai (kitaip tariant, pietiečiai buvo geriau pripratę prie karšto oro).
3. Baltieji labiau siekė paaukštinimo nei juodaodžiai (daug metų priespaudos priverčia sumažinti ambicijas).
4. Pietiečiai juodaodžiai teikė pirmenybę pietiečių karininkams lyginant su šiauriečių (pietuose daugiau juodaodžių, todėl iš tos vietos kilę baltaodžiai karininkai labiau patyrę ir geriau pasirengę elgtis su juodaodžiais).

Po laiko visiems atrodo, kad tai akivaizdu. Tad kam dar tirti?

Esu įsitikinęs, kad skaitydami pagalvojote tą patį.

Dabar padarykite 30 sekundžių pertraukėlę ir paklauskite savęs, ar tikrai tai taip akivaizdu ir tyrimas beprasmis?

Prie reikalo esmės

Smegenys operuoja tik naujausia informacija, iškreipdamos praeities įsitikinimus.

Tyčia palikau viršuje laisvos vietos, kad būtinai savo kailiu patirtumėte, kaip susimovėte.

Visi aukščiau esantys teiginiai yra klaidingi ir rezultatai buvo priešingi (pvz., intelektualai geriau prisitaiko prie mūšio situacijų).

Žmonių smegenys operuoja ne logikos pagrindu. Intuityvioji ir autonominė smegenų dalis (dažnai angliškai vadinama System 1) tiesiog visad stengiasi padaryti kuo nuoseklesnę istoriją iš turimų faktų.

Tačiau niekada negali vertinti, kas buvo anksčiau ir kaip tada jautėmės. Tai yra, vos gavus naują informaciją, kuri pakeičia jūsų supratimą ir požiūrį, jūs iškart galvosite ir elgsitės taip, kad visada tai žinojote ar bent nujautėte. Smegenys nėra pajėgios atsakyti į klausimus, kokia praeitis buvo iš tiesų, ką tada galvojote, kaip jautėtės. Kai jau įsisavinote naują informaciją, ji įtakos jūsų mąstymą apie tai, kas buvo praeityje, kad ir kaip subjektyvu tai būtų.

Atrodo, kad tai neįmanoma? Šįkart tai ne pokštas. Tai tiesa. Pagrįsiu tai Baruch Fischh ir Ruth Beyth eksperimentu, kuris požiūrį „po-laiko-protingas“ prigavo pirmą kartą.

Jie atliko apklausą prieš prezidentui Ričardui Niksonui (angl. Richard Nixon) keliaunant vizito į Kiniją ir Rusiją 1972. Respondentai priskyrė tikimybes penkiolikai galimų šio vizito rezultatų. Pvz., ar Mao Zedong sutiks pasimatyti su Niksonu? Ar Jungtinės valstijos suteiks diplomatinį pripažinimą Kinijai? Ar po dešimtmečių priešiškumo Jungtinės Valstijos ir Rusija pagaliau sugebės susitarti dėl ko nors svarbaus?

Po vizito buvo sukviesti tie patys dalyviai ir apklausti dar kartą. Rezultatai buvo įspūdingi. Pirma, jei įvykis iš tiesų įvyko, tai jie teigė, kad tam įvykiui priskyrė žymiai didesnę tikimybę nei iš tiesų. Antra, jei tai neįvyko, tuomet jie teigdavo, kad jie to tikėjosi daug mažiau nei iš tiesų.

O dabar pati svarbiausia dalis: jie ne tik savo rezultatus iškreipė, bet lygiai taip pat pakeitė tikimybes, kokiomis manė, kad kiti to tikėjosi. Klaidos analogiškos, kaip „meluojant“ apie savo spėjimus.

Tai priverčia mus kaltinti kitus, kad jie turėjo žinoti geriau, nes juk tikimybė tam įvykti buvo tokia didelė! Kiekvienas ekspertas ar patarėjas turėjo tai numatyti ir tam tinkamai pasiruošti.

Kokią įtaką tai turi mūsų kasdieniam gyvenimui

• 

  Gyvenkime draugiškai suprasdami, kad visi, tame tarpe ir mes, nesame protingesni už kitus. Mums tik taip atrodo po laiko.

  Kai politikas suklysta, visi protingi, nes visi „žinojo“. Kyla didelis nepasitenkinimas. Tuo tarpu, kai politikas pasielgia teisingai ir po metų matome, kad viskas gerai su tuo sprendimu, mes elgiamės analogiškai. Kadangi viskas buvo „akivaizdu“, tai nėra čia ko liaupsinti.

• Aukščiau esantis punktas galioja daug plačiau. Pvz., ekspertai, kurie žinojo, kad krizė bus. Arba tai, kad jūsų finansinis patarėjas blogai akcijas parinko. Visos tokios klaidos NEteisėtai elementarios ir priverčia mus kaltinti kitus, nes jie elgėsi kaip silpnapročiai, kai turėjo žinoti geriau.
• Tai suteikia perdėtą pasitikėjimą mūsų pasaulio suvokimui bei iškreipia visas mintis apie praeitį. Jei negalima objektyviai žvelgti į praeitį, turime pripažinti, kad klaidos tikimybė daug didesnė nei mums piešia rožinė praeitis. Žiūrėti eksperimentą aukščiau.
• Tai lemia subjektyvius teismo sprendimus, pvz., buvo atliekama mažos rizikos operacija bei pacientas mirė. Visi po laiko manys, kad rizika buvo daug didesnė, nes pacientas nebegyvas. Todėl daktaras, kuris paskyrė operaciją, turėjo būti protingesnis ir taip nesielgti. Tuo tarpu, maža rizika objektyviai reiškia būtent tai, kad kažkiek žmonių mirs. Kitu atveju rizika būtų nulinė.

Vienu sakiniu: Negebėjimas objektyviai pažvelgti į mūsų praeities įsitikinimus, priverčia mus klysti, būti subjektyviais, perdėtai teisti kitus už jų klaidas.

Lankau „Change, Innovation, and Creativity“ internetinius kursus (angl. MOOC) ir ten sutikau pratimą pavadinimu struktūros paradoksas (angl. paradox of structure). Mane šitas paradoksas labai nustebino ir privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą, todėl noriu jums apie tai papasakoti.

Eksperimentas su mažais vaikais

Buvo atliktas eksperimentas, kurio metu iki mokyklinio amžiaus vaikų grupė vieną dieną buvo nuvežta į žaidimų aikštelę su tvora, o kitą be. Kaip manote kas nutiko? Tą dieną, kai vaikai žaidė aikštelėje su tvora, jie užėmė visą plotą iki pat tvoros. Kitą dieną, jie buvo susispietę aplink aikštės vidurį. Taigi, nors vaikų niekas neribojo, tačiau jie užėmė mažesnę erdvę.

Tęsiant mintį, galima susimąstyti apie kitas gyvenimą ribojančias struktūras. Viena paprasčiausių būtų kelių eismo taisyklės. Jos leidžia sumažinti avaringumą, nuspėti, kur ir kaip važiuos kiti eismo dalyviai. Tačiau kartu neleidžia mums važiuoti kaip norime. Kiek kartų teko pažeisti taisykles sukant į kairę ar apsisukti, kur negalima? Pravažiuoti plytą ir pan. Jau tos taisyklės…

Kitos ribojančios struktūros

Toliau galima prieiti prie jūsų turimų pinigų ribojančios struktūros. Ji tikrai nėra tik ribojanti. Pvz., neturėjimas pakankamai pinigų, priverčia keisti darbą, tobulėti, pradėti kurti verslą ir pan. T.y., sunku surasti struktūrą, kuri būti tik ribojanti visais atvejais.

Jei tai sudomino, galite apie gyvenimą pamąstyti šių struktūrų rėmuose: jūsų draugų ratas, šeima, šalis, miestas, gyvenamoji patalpa, jūsų darbo įranga, darbo kolektyvas, jūsų darbo žinios (kvalifikacija). Susimasčius, galima mėginti plėsti ar keisti struktūrą.

Kas tai per knyga? Tai pasakojimai apie vienos paauglės ir jos mamos gyvenimą, kartu pridedant šiek tiek apie jos brolį. Jų tikslas padėti tėvams suprasti vaikus, o vaikams tėvus. Manau, kad verta paskaityti kiekvienam. Ypač, jei jau primiršote, kas ta paauglystė – padės geriau suprasti jų elgesį ir motyvus.

Knygos vinis, kad apie tą patį dalyką pateikiama kiekvienos pusės nuomonė. Pavyzdys būtų toks: dauguma paauglių (asmeniškai pats galvojau taip tik apie kitų tėvus, kai mano draugam ką nors uždrausdavo) augdami galvoja, kokie blogi jų tėvai, kad neleidžia to ar ano, bando įkalbėti sportuoti ir panašiai. Vieni kitiems sako, kad kai užaugs nebus tokie žiaurūs ir blogi tėvai savo vaikams. Deja, užaugam ir suprantam, kad tėvai mumis tik rūpinosi ir, kad mes savo vaikus auklėsime panašiai.

Daugumai tekste išdėstytų minčių pritariu. Žinoma, kad užkliuvo ta dalis apie alkoholį, nenoriu atskleisti knygos turinio, tad nedetalizuosiu.

Taip pat patiko, kad yra įvairių nuomonių, pavyzdžių iš kitų paauglių ir tėvų gyvenimų. Kur gali nuvesti vieną vaiką toks pats kelias, o kitą į priešingą pusę.

Knyga lengvai skaitosi, įžvalgos geros, patarimai naudingi, paauglystės prisiminimų susigrąžinimas – trumpai tariant – rekomenduoju.

Privalumai:

• Įdomu ir lengva skaityti;
• Įvairiapusiškas situacijų vertinimas;
• Informacija iš įvairių šaltinių;
• Paauglystės prisiminimų sužadinimas;

Trūkumai:

• Neišskirčiau jokio konkretaus, kurį būtų verta paminėti;

Nuosprendis – rekomenduoju.

Galutinis vertinimas 9+.

Kas tai per knyga? Iš esmės tai yra rinkinys psichologijos eksperimentų, sudarytas siekiant surasti įdomiausius ir praktiškiausius. Pradedant tuo, ką daryti, kad tikimybė atgauti piniginę po jos pametimo būtų didžiausia, baigiant tuo, kaip pagerinti kūrybinį mąstymą. Beje, pabaigoje yra surinkti 10 įdomiausių praktinių naudų, kurias autorius teigia galįs pristatyti greičiau nei per minutę. Taip, matyt, ir kilo pavadinimas.

Knygoje daugiau nei 20 puslapių nuorodų į atliktus eksperimentus, spausdintus mokslinius darbus ir kitus šaltinius. Taigi, reiktų manyti, kad rašoma tiesa 😉

Bendras įspūdis: knyga lengvai skaitosi, apie daugelį eksperimentų dar nebuvau girdėjęs. Sužinojau šį tą naujo ir apie save bei pritaikiau keletą dalykų praktiškai.

Knyga pati apie save: Psichologijos profesorius Richardas Wisemanas atskleidžia šiuolaikinius proto mitus ir pateikia naują požiūrį į žmogaus galimybės pasikeisti. Autorius tyrinėja nuotaikos ir atminties, įtikinėjimo ir patrauklumo, tarpusavio santykių ir vaikų auklėjimo klausimus bei siūlo keistų, netikėtų būdų, kaip sparčiai pakeisti kasdienį gyvenimą. Teprireiks 59 sekundžių vienai gerai minčiai, naudingam veiksmui ar poelgiui, ir taps daug lengviau pasiekti savo tikslą bei įgyvendinti ambicijas.

Tai moksliniais tyrimais pagrįstas, bet ne mažiau žaismingas saviugdos vadovas, labai parankus užimtiems, smalsiems ir sumaniems  žmonėms.

Privalumai:

• labai lengva skaityti. Vieni skyriai visiškai nepriklausomi nuo kitų;
• daug įdomių eksperimentų ir praktinio jų pritaikymo;
• duoda tai ką žada aprašymas.

Trūkumai:

• nėra. Niekas neužkliuvo.

Nuosprendis. Knyga pateikia būtent tai ką žada, mokslinius tyrimus ir jų praktinį pritaikymą. Manau, kad kiekvienas perskaitęs, ras bent kažką naudingo, ką galės tuoj pat panaudoti.

Galutinis vertinimas 8.

Tai tęsinys, aprašantis psichologinius eksperimentus ir žmonių psichologijos vingrybes. Pirmoji dalis yra čia.

Įgytas bejėgiškumas

Kas tai yra? Psichologinė būsena, kuomet žmogus ar gyvūnas atsisako imtis kokių nors veiksmų, nes nemano, kad turi galios pakeisti esamą (nemalonią ar pavojingą) situaciją. Įgytas bejėgiškumas mažina motyvaciją, skatina depresiją. Žmogus pastoviai sau kartoja, kad jis negali pasikeisti, kad viskas, kas nesiseka yra jo asmeninė kaltė, kad jam nieko nepavyksta atlikti teisingai. Įgytas bejėgiškumas tiesiogiai susijęs ir su nevisavertiškumo kompleksu.

Eksperimentas: 1965 m. psichologai Martin Seligman ir Steve Maier atliko bandymą, kuriame dalyvavo tris grupės šunų, talpinamos į narvus. Pirmo eksperimento šunys būdavo išleidžiami be jokios žalos po tam tikro laiko. Šunys iš antros grupės gaudavo elektros šoką, kurį galėdavo išjungti nuspausdami mygtuką. Vėliau antros grupės šunys būdavo prijungiami prie srovės kartu su trečios grupės šunimis. Dabar abu šunys gaudavo tokią pačią srovę, kurią nutraukdavo gyvūnas iš antros grupės, vos jam nuspaudus mygtuką. Šunims iš trečios grupės atrodydavo, kad elektros šokas baigdavosi atsitiktiniu metu bei, kad to pakeisti jie negali. Pirmos ir antros grupės šunys greit atsigavo po patirties, tačiau trečioji gyvūnų grupė išmoko būti bejėgiais, jiems pasireiškė simptomai panašūs į klinikinę depresiją.

Vėliau bandymas buvo pratęstas, patalpinus trečios grupės šunis į narvus. Vėl jiems būdavo leidžiama elektros srovė, kurią jie galėjo lengvai nutraukti, tiesiog išlįsdami iš narvo. Tačiau šunys nieko nedarė, tiesiog gulėjo.

Išvados: man tai panašu į žmones, kurie dejuoja, bet nieko nedaro… Žinoma, turbūt labai maža asmenų, kurie taip elgiasi visose gyvenimo srityse, bet bent vienoje tikrai daug.

Stanfordo kalėjimo eksperimentas

Tikslas: nustatyti, ar aplinka įtakoja žmogaus elgesį. Kas bus, jei kalėjime bus patalpinti geri žmonės? Laimės gėris ar bloga aplinka?

Eksperimentas: buvo atrinkti 24 studentai iš 75 asmenų pareiškusių norą dalyvauti. Atsitiktine tvarka žmonės buvo suskirstyti į 12 kalinių ir 12 prižiūrėtojų.

Pradžioje net talkino policija, kuri atliko suėmimus namuose, apkaltindama plėšikavimu. Atvežė į kalėjimą ir užregistravo pagal visas procedūras. Kalėjimas buvo įrengtas Stanfordo universiteto rūsyje. Tikroviška.

Planuota trukmė buvo 2 savaitės, tačiau jau po 6 dienų eksperimentas buvo visiškai sustabdytas.

5 dalyviai atsisakė tęsti eksperimentą dar anksčiau. Net pats organizatorius Philip Zimbardo buvo paveiktos tokios aplinkos. Jam derėjo eksperimentą nutraukti gerokai anksčiau.

Eiga: riaušės prasidėjo jau antrą dieną, kai vienos kameros kaliniai užbarikadavo duris lovomis, nustojo vykdyti prižiūrėtojų reikalavimus. Vėliau viskas darėsi tik blogiau. Sargybiniai darėsi vis žiauresni (pvz., neleisdavo tuštintis, tiesiogiai naudodavo fizinį smurtą), o kaliniai vis geriau vykdydavo paklusniųjų rolę, tačiau su pasitaikančiais išsišokimais.

Rezultatai: mūsų elgesį lemia ne tik mūsų asmenybė. Tačiau ir tai, kaip jai leidžiama pasireikšti. Sunku vienareikšmiškai teigti, jog kalta kalėjimo aplinka. Galbūt ji tik padėjo atskleisti tikruosius žmonių veidus… Kurie paprastai būna nušlifuoti visuomenės primestos kultūros ir įstatymų.

Dažnas psichologijos mokslų imasi norėdamas pažinti save ir išspręsti asmenines problemas. Iš tiesų, tai mokslas, kuris leidžia suprasti žmonių elgesio priežastis bei įvairius iracionalumus. Todėl manau, kad kiekvienam bus įdomu susipažinti su keliais žemiau aprašomais reiškiniais/keistenybėm. Deja, nežinau, kaip tai vadinasi lietuviškai.

Milgramo eksperimentas (angl. Milgram)

Tikslas: nustatyti, ar autoritetas gali priversti žmones atlikti veiksmus, prieštaraujančius natūraliam jų elgesiui ir/ar moralei.

Metodas: kviečiami savanoriai, kuriems mokama 4,5 $ (1963 metais buvo padori suma) už dalyvavimą atminties bandyme. Į patalpą įeina du asmenys, vienas tik apsimeta savanoriu. Abu jie traukia po kortelę, kuris bus mokytojas, kuris mokinys. Tačiau iš tiesų, abejose kortelėse parašyta mokytojas, todėl tiriamasis visad tampa mokytoju. O apsimetėlis visad pameluoja, kad ištraukė mokinio kortelę ir vėliau turi iš atminties perskaityti žodžių sąrašą.

Už kiekvieną klaidą mokinys gauna elektros šoką, kaskart ją didinant 15 voltų. Mokytojui duodama pajusti, kas yra 45 voltai, tuo tarpu bandymas nutraukiamas primygtinai savanoriui atsisakius jį tęsti (po 4 įtikinamų nurodymų tęsti) arba, kai mokinys gauna tris kartus iš eilės maksimalią 450 srovę. Žinoma, srovės iš tiesų niekas negauna, tačiau taip galvoja mokytojas, girdintis kartais net šūksnius ir beldimą iš už sienos.

Rezultatai: 65% dalyvių pasiuntė maksimalią 450 voltų srovę, nors dauguma dėl to jautėsi labai nepatogiai. Kai kurie net žadėjo grąžinti pinigus, kad tik to nereiktų daryti.

Papildomos aplinkybės: jei eksperimentui vadovaujama telefonu, tuomet autoritetui atsispiria daugiau žmonių. Jei eksperimentas vykdomas, paprastame pastate, o ne prestižiniame universitete, tuomet vėlgi eksperimentatoriui paklūsta mažiau žmonių. Tačiau bet kuriuo atveju, paklūstančių žmonių kiekis išlieka svarus, bent apie 50%.

Etika: šiuo metu tokį eksperimentą atlikti draudžiama. Tačiau dauguma dalyvių dėkojo už šią patirtį, prašė priimami į darbą laboratorijoje ar siūlėsi kitaip pagelbėti.

Išvada: autoritetas didžiąją dalį žmonių gali priversti atlikti veiksmus, prieštaraujančius jų įsitikinimams. Todėl neturėtume nustebti, kai žmonės paklusdami kitiems, daro jiems nepatinkančius dalykus.

Detaliau lietuviškai ir angliškai.

Savybės charakteriui priskyrimo klaida (angl. fundamental attribution error)

Šis „dėsnis“ akivaizdžiai parodo, kad lygiai tokį patį elgesį žmonės savyje ir kituose traktuoja skirtingai, t.y., neatsižvelgia į svarbiausią dalyką – kontekstą.

Kaip tai vyksta? Asmuo kito žmogaus elgesį priskiria jo charakteriui ar tiesiogiai valdomiems dalykams, tačiau atmeta aplinkos (konteksto) įtaką. Kaip matėme ką tik aukščiau aprašytame pavyzdyje, kontekstas gali priversti elgtis priešingai nei teigia mūsų moralinės normos.

Eksperimentas: dalyviai turėjo vertinti kalbėtojus pagal tai, kiek pastarieji savo kalboje palaiko Fidelį Kastro (angl. Fidel Castro). Vertintojams buvo iš anksto pasakyta, kad pristatantiesiems buvo liepta rašyti viena arba kita tema, t.y., tai nėra jų nuomonė. Kitu atveju, dalyviai manydavo, kad pranešėjai savo noru pasirinko kurią pusę palaikyti. Vertinimo rezultatai būdavo vienodi. Taigi, tiriamieji neatsižvelgdavo į išorinius veiksnius.

Daugiau pavyzdžių: štai automobilis stovintis kreivai aikštelėje, kiti automobiliai šalia stovi tiesiai, tad taip išeina, kad šalia netelpa mašina, todėl jis užima 2 vietas. Žmogus pagalvoja „ot niekšelis, galėtų kaip žmogus pasistatyti mašiną!“. Tačiau tuo pat metu jis pamiršta, kad galbūt tas vairuotojas čia pastatė automobilį seniai, kai taip stovėjo visa eilė, t.y., jis buvo priverstas taip statyti, kitaip būtų netilpęs arba užėmęs dvi vietas (nes jei visi stovi kreivai, vienas tiesiai pastatytas automobilis privers šalia statomus automobilius palikti daug laisvos nepanaudojamos vietos).

Žmogus nusirašė per egzaminą. Daugelis gali pasakyti, kad jis nesąžiningas, linkęs vogti ir t.t. Bet galbūt jis tai darė vieną ir vienintelį kartą arba tiesiog turėjo rimtą priežastį. Galbūt jo požiūris kitoks: mokausi tik tai, kas man įdomu, o visa kita gali eiti velniop.

Išvados: toks žmonių elgesys turi vieną pliusą: padeda žmonėms lengviau suvokti pasaulį, nuspėti kitų elgesį bei neišdarko absoliutaus gyvenimo suvokimo. Tačiau kartu leidžia klysti dėl žmogaus būdo, jaustis geresniu ar protingesniu už kitus ir pan.

Daugiau informacijos angliškai.

Tuo tarpu kontekstas labai svarbu

Nukrito nuo stogo plyta ir partrenkė praeivį. Subėgo žmonės, visi piktinasi:
-Ach, ach. Jau ir plytos nuo stogo krenta, žmonėms nebėra kur vaikščioti…
Išėjęs vienas iš minios pasilenkė ties nukentėjusiuoju:
-Ei, ponai, bet juk tai draugas iš nomenklatūrinių KGB šnipų.
Visi:
-Ach, ach. Kiek tų šnipų priviso. Jau ir plytai nebėra kur nukristi…

Tai anekdotas, kuris parodo, kaip nesvarbu yra pats faktas (žmogus gavo plyta per galvą), nes viską lemia nuomonė (ant ko konkrečiai užkrito plyta).

Straipsnio tęsinį galite rasti čia.

Seminarai, smegenų plovimas ir NPL

Dar vienas straipsnis publikuotas Petro svetainėje:„Smegenų plovimas arba pirmoji pažintis su NPL“. Rašoma apie asmeninę patirtį seminaro metu ir autoriaus pastebėjimus. Nors straipsnis ilgas, tačiau skaityti įdomu, todėl neprailgsta.

Labiausiai įstrigo naudojamos technikos, kurias pirmą kartą sužinojau:

• Prieš seminarą apgalvotai prašoma palikti savo rankines už durų. Primena tą jausmą, kai palieki automobilį draudžiamoje vietoje. Žmogus patenka į tokią būseną, kurios metu jį lengviau paveikti, nes mintimis esi dvejose vietose.
• Priverstinai keičiama sėdėjimo vieta seminaro metu, leidžia ištrūkti iš komforto zonos ir tapti imlesniam naujai mąstymo programai.
• Neigiamų prisiminimų iš vaikystės atgaivinimas – veikia kaip ir pirmasis punktas.

Nebūk auka

Nors straipsnio pavadinimas apima tik siaurą poziciją „Patyčios mokykloje“, tačiau straipsnis nagrinėja aukos sindromą (pasidavimą) bei, kaip tam duoti atkirtį. Motyvuoja veikti.

Jei niekas neduos atkirčio, niekas ir nepasikeis.

Rūkymo eksperimentas – aparatas sutraukiantis 400 cigarečių vienu ypu

Kaip visa tai atrodo, galite pamatyti čia: „Rūkymo eksperimentas įrodantis rūkymo žalą“. Tiesiog surūkoma 400 cigarečių, taršalus sugeriant į vandenį. Vėliau vanduo virinamas, kol išgaruoja. Teršalų kiekis toks didžiulis, kad sunku įsivaizduoti, kad žmogus neuždustų nuo to. Turėtų visi plaučių takai užsikimšti nuo klampios dervos.

Pabaigai daugiadarbingumo žaidimas

Žaidime „MultiTask 2“ kas tam tikrą laiko intervalą yra pridedamas dar vienas papildomas veiksmas (žaidimas). Toliau kaip 4 vienu metu nenuėjau – asmeninis rekordas 63, kaip sekasi jums?