Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Labai dažnai tenka išgirsti sakant: „jei tik turėčiau daugiau laiko, tai padaryčiau tą ir aną”. Tačiau iš tiesų, tai tik dar vienas atidėliotųjų pasiteisinimas. Tema sena kaip pasaulis, bet sukaupiau keletą gerų pavyzdžių, kurie tikiuosi bus geras spyris į pasturgalį, priversiantis pajudėti iš vietos. O vėliau su inercijos pagalba… galima ir kalnus nuversti… 🙂

Norint surasti viskam laiko, pirmiausia reikia suprasti, kiek daug jo iššvaistome. Todėl šio straipsnio tikslas parodyti, kiek daug jo turime, tačiau nenaudojame.

Buto darbai
Šiuo metu padedu sesei remontuoti butą, tad supratau, kad dirbti 11-14h per parą visiškai nesudėtinga. Anot psichoneuroimunologo Nick Hall (angl. psychoneuroimmunologist) žmogui svarbus ne streso (atliekamo darbo) kiekis, o jo pobūdis. Jei žmogus patiria 14h per parą identišką stresą, pvz., darbas kompiuteriu, tuomet jis tikrai gali persitempti. Kita vertus, jei dieną dirbama 8h kompiuteriu, vakare bėgiojama, po to tvarkomas garažas, vėliau skaitoma knyga, tada bendraujama, tuomet sveiko žmogaus išteklių viskam turi pakakti. Galiu tik pridurti, kad tai tiesa.

Tačiau svarbu nepamiršti daryti pertraukų, gerti daug skysčių, tinkamai maitintis ir vėdinti patalpas. Dirbu programuotoju, tad esu ne kartą pajutęs, kad neišvėdinus dieną patalpų, tikimybė, kad vakare įsiskaudės galvą labai didelė.

Studijos
Egzistuoja Parkinsono (prof. C. Northcote Parkinson) dėsnis, kuris teigia, jog užduotis užpildo visą jai skirtą laiką. Pvz., kai studijavau dieniniam ir dirbau 4 dienas per savaitę po 8 valandas, tai viską spėdavau. Na, kartais tekdavo ir iki 1-4h nakties pasėdėt, o 6:00 keltis. Bet paklausiu, kiek iš jūsų kartais šiaip sau eina taip vėlai miegot?..

Baigęs studijas pradėjau tik dirbti ir daryti savo asmeninius darbus, pvz., šis puslapis. Pradėjo atrodyti, kad to laiko nėra. Klausdavau savęs: kaip galėdavau viską suspėti, kai studijavau?! Viskas paprasta, kai yra laiko, tai skiri jo daug bereikšmiam poilsiui, pvz., naršyti internetą, susitvarkyti stalą, apsipirkti. Žodžiu, darai bet ką, kas padeda atidėlioti tikrąjį darbą.

Tuo tarpu, kai laiko nėra, tai viską padarai ir dar daugiau. Ką čia ir bepridursi? Gana tingėt, griebiat jautį už ragų ir darot darbus!

Vaikai
Tik nesakykite, kad dirbate ir todėl studijoms nebepakanka laiko. Žmonės dirba, studijuoja ir dar augina mažus vaikus, kurie nuolat serga. Beje, tie žmonės viską suspėja. Jie tikrai neišgalvoti ir ne iš pasakų. Jie tokie patys žmonės kaip ir jūs.

Išvados
Laiko stygius tėra jūsų galvoje. Patys jį susikūrėte, kad pateisintumėte savo tingumą. Jei tikrai norite kažką padaryti, tuomet tikrai galite surasti tam laiko. Jei nesugebate surasti, tuomet  jūs tiesiog teigiate, kad jums tas dalykas nesvarbus.

Linkiu Naujaisiais metais gyventi dar atsakingiau ir ryžtingiau!

Linkiu pasiekti visus užsibrėžtus tikslus, kurie bus didesni nei pernykščiai!

Linkiu įveikti visas kliūtis, o suklupus, atsistoti stipresniems nei bet kada anksčiau!

Tebūna šie Naujieji metai patys sėkmingiausi!

Būna, kad sprendimo galią turi vienas asmuo, tačiau likę žmonės turi didžiulę įtaką sprendžiančiajam. Pavyzdžiui, bankas gali daryti su klientų pinigais viską, kas yra įstatymo ribose. Klientams pagrasinus, kad jie atsiims visus savo pinigus, jei jis nenustos jų naudoti savo veiklai X, situacija turbūt pasikeistų. Ypač krizės metu 🙂

Giminės ir draugų įtaka
Dar dažniau tokios situacijos įvyksta tarp draugų ir giminių. Paprastai vieni kitiems pagelbėjam be užmokesčio ar su simboliniu – gerokai mažesniu, nei darom tuos pačius darbus tretiesiems asmenims.

Jei darbų apimtis didelė, tuomet įgauname galią spausti darbų užsakovą – savo draugą. Pavyzdžiui: Esate atsakingas už dovanų pirkimą, pakavimą ir pristatymą kažkokioje labdaringoje organizacijoje. Darbai stringa, tada sulaukiate draugų pasiūlymo: „Jei visų dovanų pakavimą patikėsim Vardeniui, jis mielai tai padarys, be to, darbas bus atliktas daug greičiau. Tačiau pakavimas kainuos šiek tiek brangiau, nes jis tai atlieka su specialiu popieriumi. Tačiau turėk omeny, kad mes patys turbūt nespėsim laiku, tad praktiškai tai vienintelė išeitis. Mums teliks dovanų gabenimas ir pirkimas”. Jei draugui nepatinka Vardenio pakavimo metodas, jis vis tiek gali sutikti su mūsų pasiūlymu, juk mes ir taip daug darome, tad galime atsisakyti papildomo darbo. Tuo pačiu priversdami išleisti daugiau pinigų ir pasirinkti nepatinkantį dovanų apipavidalinimą. Dar pridėkime intensyvų pasakojimą apie tokio pasirinkimo privalumus bei tai, kad anksčiau įgytas įdirbis gali būti perkeltas į kitą vietą – nuostoliai minimalūs, o laiko sutaupyta daug.

O jei tie darbai yra buto remontas? Ir, jei tai apie pasirinkimą kokiomis medžiagomis remontuoti sienas į kurias bus žiūrimas kokius 10 metų nuo ryto iki vakaro? Ar norėtumėte patys gyventi bute, kurio sienos jums nepatinka? Atrodo šaltos, nepaisant to, kad visi kiti tvirtina, jog taip atrodo gražiau? Žmonės skirtingi, ta pati spalva gali vieniems kelti nuotaiką, o kitus liūdinti.

Galų gale įvyko tai, kas turėjo įvykti. Išaiškėjo, kad užsakovas visiškai nenori mūsų siūlomo sprendimo, tačiau su juo sutiko jausdamas mūsų spaudimą. Tuo tarpu mes viso labo norėjom kaip greičiau, paprasčiau ir geriau pačiam užsakovui. Nė nepastebėjome, kad apsisprendimą lėmė ne pateikiami argumentai pasiūlymo naudai, o tiesiog mūsų nematomas spaudimas.

Žmonės daro priešingai nei kiti verčia
Pratęskime situaciją. Užsakovas pasirinko norimą variantą, Vardenis nepakuos dovanų. Tačiau po kiek laiko pastebi, kad tikrai dovanos nebus paruoštos laiku, tad pasirenka tarpinį variantą – sutinka, kad pakuotų Vardenis, su sąlyga, kad tai bus daroma pigiausiu jo turimu popieriumi.

Dabar jau užsakovas pats nusprendė, todėl yra pilnai patenkintas savo sprendimu.

Taigi, žmonės nenori priimti sprendimų, kuriuos priimti yra spaudžiami, net jei tai tikrai pati geriausia išeitis. Juk žinot tą būseną, kai kažkas jums pasako „Tu to nepdarysi! Tau nepavyks!” ir tuomet mintyse girdi tik vieną „Padarysiu net jei tektų numirt bemėginant!”.

Išvados
Žmonės dažnai pasiduoda netyčia sukurtam spaudimui, o ne argumentams. Už tokį sprendimą būsite atsakingi jūs, o ne užsakovas. Tikėtina, kad tai vėliau išlįs kaip yla iš maišo. Tad, kad ir koks keistas jums užsakovo sprendimas, geriau padaryti, kaip nori jis, nei likti kaltam dėl nežinia ko.

Be to, tikėtina, kad paliktas ramybėje užsakovas galų gale sutiks su jūsų siūlomu variantu. Žmonės elgiasi priešingai nei yra verčiami. Tačiau vos jiems palikus veikimo laisvę, jie gali priimti tą patį taip intensyviai atmetinėtą sprendimą.

Dabar intensyviai vykdom buto remonto darbus. Dienotvarkė perkrauta, todėl nė nepastebėjau, kaip pralėkė šeštadienis su sekmadieniu. Tik vėlyvą sekmadienio vakarą supratau, kad kažką pamiršau 🙁

Kitą šeštadienį nuorodų taip pat nebus. Tačiau ketvirtadienį straipsnis turėtų pasirodyti, kaip ir planuota – ketvirtadienį.

P.S. dabar namuose interneto neturiu, nes perkeltas į kitą butą, kuriame dar negyvenama 🙂

Sakyčiau, kad Kalėdinė tema 🙂 Šiame straipsnyje noriu pasidalinti keliomis mintimis apie dovanų pirkimą.

Kaip nustatyti tikrą dovanos vertę
Kai kurios dovanos kainuoja daug. Mano perkama vidutinė dovana kainuoja ~30-60 litų. Tačiau, kartą nusprendžiau, kad radau puikią dovaną, tačiau jos kaina buvo ~150 litų. Pirma mintis buvo – „brangoka”. Na, bet aš nebūčiau aš, jei pigumui pasiduočiau 🙂 Žinoma, norint pateisinti tokį pirkinį, reikėjo pasitelkti logiką.

Viskas labai paprasta – tereikia tai palyginti su kažkuo kitu. Šiuo atveju tai buvo stalo žaidimas („Risk”), tada kainavęs 130 litų. Lyginkime jį su ėjimu į kino teatrą. Juk turbūt kiekvienas iš mūsų kartas nuo karto nueina į jį. Kaina  asmeniui maždaug 16 litų.

Stalo žaidimas vidutiniškai bus žaidžiamas trise. Net jei tai nuobodus žaidimas, tai bus daroma mažiausiai du kartus: vieną kartą besimokant ir vieną kartą dėl smagumo.

Dabar paskaičiuokim, kiek kainuoja šiuos žmones išleisti į kino teatrą du kartus: 3*16 *2 = 96 litus. Jei sužaista bus dar bent kartą, tuomet tas žaidimas pasidarys pigesnis nei ėjimas į kiną.

Dar vienas būdas nupirkti norimą dovaną
Galbūt vis dėl to manote, kad su laiku tai atsipirks, tačiau taip staiga, ta suma atrodo didelė. Ką daryti? Susimeskite, pirkite su kuo nors per pusę ar su dar daugiau žmonių.

Saugokitės akcijų
Dabar taip populiaru siūlyti 50% ar didesnes akcijas. Problema ta, kad paprastai pakeliama kaina ir pritaikius akciją, tas produktas parduodamas už įprastą kainą. Tokiu atveju nieko blogo, išskyrus tai, kad kitur turbūt galima tai nusipirkti pigiau.

Tačiau problema yra tokia, kad pardavėjai tapo tokie įžūlūs, kad prekės pritaikius akciją kainuoja brangiau nei jų įprasta kaina! Tai pastebėjau tiek pats, tiek mano draugai, tad saugokitės „akcijų”! Juk dabar interneto era, kainą pasitikrinti taip paprasta.

Kaip žinoti, ką padovanoti
Iš patirties žinau, kad šaunios idėjos gimsta netikėtai. Pravartu visada turėti, kur jas užsirašyti. Su dovanų idėjomis lygiai tas pats. Apie jas pradedu galvoti ne likus 2 dienom iki Kalėdų, o gerokai anksčiau. Be to, dar yra gimtadieniai ir kitos progos, tad galvoju ištisus metus.. 🙂

Būna, kad eini pro parduotuves ir staiga kažką pamatai – juk tai ideali dovana tam ir tam asmeniui. Todėl turiu dovanų sąrašą kiekvienam artimam žmogui. Tiesa, dovanų variantai nuolat išsemiami, nes veikia toks dėsnis, kad sugalvojus puikią dovaną, daugiau minčių nebešauna – pasireiškia optimizuotas smegenų veikimas 🙂 🙂 🙂

Tad siūlau ir jums turėti tokį sąrašą ir nuolat jį pildyti.

O dabar pat idėjų galite pasisemti čia: patarimai, kaip išrinkti dovaną.

Pabaigai
Nesu Kalėdų senelis, tad šiam kartui tiek patarimų 🙂

Rutinos privalumai
Retas užsisukęs rutinos rate susimąsto, kad ji gali būti naudinga. Dažniausiai girdime, kad turėtume daryti, tai ką mėgstame. Kad rutina yra blogai: tiek darbe, tiek namuose, tiek visur kitur. Šis straipsnis teigia priešingai ir išryškina jos privalumus. Rutina arba valios ugdymas.

Sunkmetis puikus metas parodyti savo sugebėjimus
Straipsnis apie tai, kad vertybės bėgant amžiams nesikeičia. Kad svarbu prisiimti atsakomybę už gyvenimą, tuomet bus galima susikurti jį tokį, kokio trokštame. Kad tikras lyderis nėra tas, kuris užima kažkokį postą ar turi pinigų, o tas, kuris savo vidumi priverčia žmones pasiekti daugiau. Sunkmetis – pats metas kurti, siekti ir veržtis į priekį.

Lietuvos vaizdų video
Yra toks posakis: „visur gerai, kur manęs nėra” arba kitaip „pas kaimyną visada žolė žalesnė”. Nemėgstu šio posakio, nes jį sakantys žmonės man iškart sukelia mintis apie atsakomybės vengimą ir subjektyvų realybės suvokimą. Pabaigai siūlau pasižiūrėti, kokia graži Lietuva. Juk visai nebūtina važiuoti į svečias šalis, kad pasigrožėtumėme vaizdais – nuoroda į Ruvi bloge esantį video.

Manau, kad daugelis žmonių tą supranta, tačiau vis tiek neišmeta televizoriaus lauk. Todėl šiame straipsnyje noriu priminti, kokią žalą sau darome jo neatsisakydami.

Kaip kenkia televizija

1. Didžiulis stresas smegenims. Paprastai manoma, kad televizorius alina akis. Taip, tai tiesa, tačiau jis daro ir kai ką blogesnio. Matyti akimis televizorių nėra sunku, tačiau smegenys ne tik mato vaizdą, tačiau iš tų piešinių sukuria gyvenimo realybę. Tai sudėtingas ir varginantis procesas. Teiginys, kad televizoriaus žiūrėjimas yra poilsis, yra viso labo mitas. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad žiūrint televizorių smegenų aktyvumas labai padidėja.

   Kita problema yra tame, kad žmogus suvokia, kad mato netikrą vaizdą, tačiau kitos smegenų dalys, deja, elgiasi lyg tai būtų tikrovė. Kaip tai įrodyti? Žmonės sapnuoja košmarus, žiūrėdami siaubo filmus išsigąsta, pasilenkia, kad išvengtų į juos lekiančių daiktų ir pan. Dažnas žmogus yra apsiašarojęs dėl liūdnos filmo pabaigos. Vadinasi, žmogus patiria ir psichologinį stresą. Kita vertus, komedijos ir humoro laidos gali prajuokinti.

   Taigi, žmogus žiūrintis televiziją tam, kad pailsėtų, tik dar labiau pavargsta protiškai

2. Prarandama daug laiko. Abejoju, kad vidutinis lietuvio laikas praleistas prie TV labai skiriasi nuo amerikiečių, tad pasitelksiu jų turimus duomenis. Vidutinis amerikietis į TV dėžę spokso daugiau nei 4 valandas per parą. Tai yra 28 valandos per savaitę – mažai tetrūksta iki standartinės darbo savaites. Per metus žmogus televizijai sunaudoja 2 mėnesius laiko!

   Kaip manote, ką galima nuveikti per 2 kiekvienų metų mėnesius? Tapti laimingesniu? Turtingesniu? Geresniu? Išmokti užsienio kalbą? Galima nuveikti daugybę dalykų!

   Žmogus, pasiekęs 65 metų amžių, bus praleidęs prie televizoriaus 9 savo gyvenimo metus! Turėkite omeny, kad dauguma žmonių gyvens net ilgiau nei 65 metus. Tokia statistika tikrai verčia mane susimąstyti, o jus? Ką iš tiesų norite nuveikti su taip beatodairiškai švaistomu gyvenimo laiku? Jūs galite rinktis.

3. Reklamos poveikis. Ar kada susimąstėte, kodėl ta pati reklama kartojama ir kartojama? Dažnas pagalvoja: „kas iš tos reklamos, jei vis tą patį per tą patį? Jau seniai nekreipiu į tai dėmesio”. Bet tiesa yra priešinga. Smegenys galvoja taip: šitą informaciją girdžiu ir matau nuolat, matyt, ji ypatingai svarbi. Būtinai ją įsirašysiu – ne tik į sąmonę, bet ir pasąmonę. Taip žmonės ir tampa reklamos aukomis.

   Kita problema yra ta, kad televizijos žiūrėjimas verčia mus norėti daiktų, kurie iš tiesų mums nereikalingi. Ar pastebėjote kaip reklamose stengiamasi parodyti, kad vieną ar kitą daiktą turintis žmogus yra pranašesnis, sėkmingesnis ir visaip kitaip „esnis”?

   Be to, jei žiūrėjote televizorių 1 valandą, tuomet reklama iš jų sueikvojo mažiausiai 10 minučių. Per dieną mažiausiai 40 minučių reklamai – praktiškai viena akademinė valanda, o per savaitę beveik 5 valandos. Tikra galybė laiko, tikiuosi nesate iš tų žmonių, kurie nuolat sako, kad jiems trūksta laiko?

4. Blogas informacijos šaltinis. Atsiras žmonių, kurie sakys: „bet juk žiūriu tik žinias”. Tokiam žmogui užduosiu paprastą klausimą: ką rodė per vakarykščias žinias? Na, jei šį klausimą įveiksi, tai pamėgink prisiminti, ką rodė užvakar.

   Antra, informacija, kuri nėra panaudojama yra visiškai bevertė. Kokią naudą duoda tai, jog sužinoma, kad buvo nužudytas kažkoks žmogus? Kas iš to futbolo rezultato, jei jūs net nemėgstate šios sporto šakos?

   Trečia, informacija yra faktai, bet dažniausiai rodomos nuomonės. Man neįdomios jų nuomonės. Nepažįstu tų žmonių, tai kaip galiu tikėti jų žodžiais ir pasakojamomis įvykių interpretacijomis? Manau, kad praeitas mano straipsnis puikiai iliustruoja, kaip žmonės painioja faktus su jų interpretacijomis.

5. Televizija mus programuoja (Ruvi komentaras). Visa žiniasklaida – mūsų pasaulėžiūros ir nuomonės formavimo priemonė. Į žmones, lyg į piltuvėlius, pilamas didžiulis kiekis informacijos – ilgainiui tai tampa mūsų pačių mintimis. Žmonės atbunka, atpranta mąstyti, analizuoti. Tai gali atrodyti nekalta, bet iš tiesų yra galinga programavimo priemonė.

Išvada
Yra tiek mažai priežasčių žiūrėti televiziją, kad verčiau sutaupyti pinigų ir vietos bute bei neturėti televizoriaus.

Jei žinote ir daugiau priežasčių, palikite komentaruose – atsižvelgsiu į juos ir atitinkamai papildysiu straipsnį.