Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Mano gyvenime yra grėblys, ant kurio sugebu užlipti bent kartą kas porą mėnesių. Jo pavadinimas  „persitempimas”.

Kai esi kupinas energijos, entuziazmo ir veiklos, tuomet viskas atrodo kaip mažmožis. Padarysiu dar šitą, va ir tą. Na, šitą tik kitą savaitę. Dar būtinai reikia nepamiršti pailsėti. Na, bet užteks tam ir pusdienio, reikia nuveikti kažką naudingo iš ryto.

Po kokių 3-5 savaičių ateina toks metas, kai darbų planavimas sustoja. Energija išsenka. Nesinori nieko, tik atsiriboti, velniškai gerai ir daug išsimiegoti bei paskaityti gerą knygą ar pažiūrėti filmą.

Tokia būsena trunka 1-2 savaites. Joms pasibaigus, viskas prasideda iš pradžių. Daugybė jėgų bei krūva susikaupusių darbų, tad puolu juos atlikti. Šįkart vis labiau mėgindamas prisiminti, kad reikia pailsėti.

Cikliškumas

Kaip turbūt jau supratote, viskas vyksta ciklais. Ar teko girdėti sąvoką bioritmas? Tai matematinis modelis, rodantis kaip žmogui gyvenime seksis fizine, emocine ir intelektualine prasme priklausomai nuo laiko, t.y., leidžia nustatyti geras ir blogas dienas. Paprastai sudaromas 30-60 dienų. Atlikus daugiau tyrimų, dabar tai laikoma pseudo mokslu. Tačiau, net jei to išskaičiuoti negalima ar paklaidos per didelės, tačiau mano gyvenimas tikrai yra ciklinis. Kylam iki viršūnės, krentam iki dugno, tada vėl kylam ir t.t. Kadangi buvo atsiradęs net toks mokslas, todėl galiu teigti, kad daugumos žmonių gyvenimą lydi pastovūs pakilimai ir nuopuoliai.

Kaip tai įveikti

Manau, kad cikliškumą galima suvaldyti kelias pagrindiniais būdais.: kitaip išdėstyti darbą ir poilsį, riboti darbą, turėti kokybiškesnį poilsį.

Savaitę dirbi, savaitę ilsiesi.

Daugiausia darbo įveikiama tada, kai daug energijos ir įsijautimo. Tada laikas prabėga nepastebimai. Tokiomis dienomis dirbti reikia kuo daugiau, kad kitomis būtų galima ramiai atsipūsti. Steve Pavlina perskaičiau patarimą išmėginti dirbti vieną savaitę, o kitą nedirbti bei keletą to variacijų. Kai pagrindinės pajamos gaunamos iš samdomo darbo, tai padaryti sudėtinga. Todėl pasitenkinau vieną savaitę dirbti vakarais asmeninius darbus, pvz., šis puslapis ar investavimas, o kitą ilsėtis ir pramogauti.

Sunku rezultatą įvertinti vienpusiškai. Poilsio turėdavau tikrai daugiau ir išsekimo riba gerokai nutolo. Kita vertus, nudirbti per vieną savaitę visus 2 savaičių darbus sunku. Todėl tai vienas, tai kitas darbelis likdavo ateinančiai savaitei. Žingsnis po žingsnio ir suvokiau, kad nebesilaikau šios sistemos.

Be to, grynojo poilsio negaudavau, nes įprastą darbo dieną tekdavo atidirbti bet kokiu atveju. Rezultatai man patiko, manau, kad artimiausiu metu išmėginsiu grįžti prie šiek tiek patobulinto sistemos varianto.

Laiko/darbo ribojimas

Kai darai viską, tai nepadarai nieko. Tačiau kai susikoncentruoji ties vienu dalyku, gali nuversti kalnus. Paprasčiausias būdas tiesiog mažiau dirbti. Tačiau norint kažką padaryti, reikia tai atlikti. Todėl labiau priimtinas metodas išmesti darbus, kurie teikia mažai naudos, pritaikyti Pareto taisyklę.

Kuo toliau, tuo daugiau matau tokių darbų, kuriuos galima drąsiai atidėti, ar išvis nepadaryti. Pirma manydavau, kad kažkas tą pastebės, ar tai turės kitokių neigiamų pasekmių. Tačiau viskas vyksta priešingai, nes svarbesni darbai gauna daugiau laiko.

Kokybiškesnis poilsis

Pasivaikščiojimas po gamtą atgaivina geriau nei filmas. Bei leidžia susidėlioti savo mintis. Išėjimas pasižmonėti leidžia pailsėti labiau nei sėdėjimas namuose.

Problema paprastutė, kai būname išsekę, tuomet nenorim nieko kito, kaip nieko neveikti, žiūrėti filmus, televiziją, skaityti romanus ir pan. Tai pasyvus poilsis, todėl jėgos atstatomos pamažu.

Turbūt vardinti kaip smagiau ir kokybiškiau praleisti laisvalaikį nereikia. Juk esate kūrybingos ir išradingos asmenybės.

Kas vis dėl to yra apatija ir tingėjimas

Tai fizinių, emocinių ir intelektualinių jėgų atgavimas. Kai šios jėgos išsenka, būtent tuomet organizmas pereina į priverstinio poilsio būseną. Tai natūralus metodas atsitiesti.

Tačiau norėtųsi tokių epizodų kiekį sumažinti, o tingėti iš didžiosios raidės tada, kai darbai nudirbti. Tokį poilsį prilyginu pavėluotam automobilio pakabos remontui: vietoj to, kad pakeisti porą detalių, tenka keisti daugybę, nes sugedusios priverčia labai sparčiai sudilti likusias.

Todėl tikiu, kad tam reikia užkirsti kelią. Tačiau tam įvykus reikia mažiau sielotis, leisti sau ramiai pailsėti ir prisiminti, kad netrukus vėl būsite darbingas ir kupinas energijos.

Žmogaus prigimtis

Manau, kad visi sutiksite, kad žmogui visada norisi daryti tai, kas malonu. O malonūs ir ne dalykai keičiasi. Taigi, jei vaikystėje buvo smagu važinėti triratuku, tai vargu ar tai dabar jums patinka.

Programavimu užsidegiau 9 klasėje, seniai… Iš esmės tai kūrybiškas darbas, nes viską galima padaryti tūkstančiu ir dar vienu būdu. Tik dažniausiai 999 būdus nubraukia laiko stoka (biudžetas), nuobodumas, motyvacijos stoka ir kitos priežastys.

Dauguma žmonių jaučiasi laimingesni, kai dirba

Mihaly Csikszentmihalyi žymus psichologas atliko tyrimus ir nustatė tai, ką skelbia pastraipos antraštė. Tuo tarpu dauguma žmonių bodisi darbo ir siekia laisvalaikio, kurio metu būna mažai laimingi.

Taip yra todėl, kad ideali žmogaus būsena pasiekiama, kai jis dirba prie iššūkių, kurie atitinka jo sugebėjimų lygį. Tuo tarpu siektą laisvalaikį žmonės praleidžia pasyviai ir nepatenka į šią būseną. Detaliau angliškai galima paskaityti čia.

Puikus to įrodymas būtų situacijos, kai neturit ką veikti. Pastaruoju metu toks momentas yra retas svečias mano gyvenime, tačiau matau, kaip kitus žmones jis kankina. Atrodo, kad nieko neveikimas yra pats blogiausias dalykas pasaulyje 😉

Apie autorių
Galbūt dar nepastebėjote, tačiau šis straipsnis priklauso kategorijai „Puslapis ir autorius“. Todėl sekanti straipsnio dalis yra apie mane. Jokių konkrečių pasiūlymų ar patarimų, tiesiog mano pamąstymai.

Tingiu
Jei darbas mėgstamas, tuomet juk neturėtų būti sunkumų keltis ryte ir skubėti į jį? Dažnai sunkumų atsiranda…

Profesija riboja
Būdamas programuotojas pasaulio nepakeisi, milijonų neuždirbsi. IT įmonės valdymas netraukia, revoliuciškai pakeisti kompiuterio naudotojų įpročių neketinu. Kur prasmė? Koks tikslas? Ką galiu duoti pasauliui?

Tuomet į smegenis įsisuka mintis, kad tai laikina. To pasekmė dingęs noras domėtis srities naujovėmis ir kitaip gilinti savo žinias.

Esu priverstas dirbti
Yra tekę dirbti daug žemės ūkio darbų, todėl atsisakau minties viską užsiauginti pats. Kas belieka? Kažkaip užsidirbti pinigų. Šiuo metu programavimas yra dalykas, kurį lengviausia iškeisti į padorų uždarbį.

Žinoma, turiu ir kitų pajamų šaltinių, tačiau per vieną dieną pasiturinčiu bedarbiu tapti sunku 😉

Problema ta, kad kaip ir dauguma žmonių, mėgstu viską daryti savo valia. Šiuo atveju esu priverstas, juk badu mirti nesinori…

Pasiilgstu programavimo
Ilgai mastęs priėjau išvadą, kad net galėdamas būti bedarbiu, programavimu užsiimčiau. Galbūt prisidėčiau prie kokio atviro kodo projekto (kur visi gali programuoti, tiesiog niekas negauna uždarbio), ar tiesiog sau mažas programėles kurčiau.

Būna tokių dienų, kai sėdžiu ketvirtadienio vakarą toli nuo Vln., kuriame dirbu, ir mąstau: „gaila, kad į darbą tik pirmadienį, dabar tokia įdomi užduotis, mielai paprogramuočiau“. Tiesa, taip būna vis rečiau ir rečiau…

Galiu kažką daugiau
Manau, kad programuoti sugebu, tačiau yra tam gabesnių žmonių. Turiu omeny IQ, jie gali tą patį padaryti greičiau ir kokybiškiau. Idealiame pasaulyje visi dirbtų tai, ką sugeba geriausiai. Tuomet mums reiktų mažiau programuotojų, mažiau bankininkų, mažiau pardavėjų ir kitų, nes jie sugebėtų nudirbti daugiau, sunaudodami mažiau išteklių.

Pažįstu save, todėl žinau, kad galiu įnikti į kažkokį dalyką labai beprotiškai – elgtis kvailai, mesti visus kitus reikalus, trumpai tariant, pasinerti į tai visa galva. Todėl tikiu, kad galiu kažką daugiau nei būti vidutinio lygio programuotoju.

Atsakymas
Nėra vienareikšmio atsakymo. Dabar esu ieškojimų kelyje. Jei viską žinotume iš anksto, gyvenimas būtų nuobodus… 😉

Dirbti programuotoju patinka kur kas mažiau nei programuoti. Paradoksas. O galbūt tereikia ilgų gerų atostogų…

Koks jis? Telpa viename žodyje – „veiksmas”. Kartą jau rašiau apie veiksmo svarbą, tačiau šią savaitę supratau dar vieną veikimo privalumą.

Taip, tikrai taip. Norint įveikti tingulį, tereikia imtis bet kokio veiksmo. Paprasta? Tikrai taip.

Tingėjimo priežastys

Jų tikra begalė, pradedant nuovargiu, miego trūkumu bei baigiant betiksliu blaškymųsi per gyvenimą.

Paprasčiausiu veiksmo atlikimu galima įveikti žemiau išvardintas priežastis:

Tobulybės siekimas

Norima padaryti tobulai ir iškart. Taip nebūna.

Siūlau pasinaudoti vadinamuoju laiko rėmu (angl. timeboxing). Dažnai neaišku nuo kur pradėti, ar kiek reikia laiko atlikti kažką prasmingo, tuomet paskirkite tai užduočiai nuo 30 min. iki 2 val. Paleiskite laikmatį. Kai laikas baigsis, jūs busite visiškai laisvi ir galėsite veikti ką tik norite. Nebeliks kaltės, kuri slegia, kad nieko nedarote.

Be to, pradėjus daryti bent mažą darbo dalį, pastebime, kad tai kur kas smagiau, lengviau ir einasi greičiau nei tikėtasi. Taip įveikiamas nenoras dirbti, t.y., tingėjimas.

Bloga nuotaika

Ši priežastis pati savaime turi skirtingas kilimo priežastis. Tačiau, kad ir kokios jos būtų, visada padeda susikoncentravimas į kažkokią veiklą.

Kaip tai veikia? Kai susikoncentruojame į veiklą, pamirštame savo bėdas. Be to, pasiekiame kažkokį rezultatą, kurį duoda veikla. O rezultatai visada malonūs širdžiai.

Tingiu bet ką daryti, noriu gulėti lovoje ir nieko neveikti

Tai atskiras blogos nuotaikos pavyzdys. Tačiau šiuo atveju svarbiausia yra priežastys, kurios tai sukėlė. Dažniausiai jos būna tokios: nuovargis, po kurio seka neveiksnumas. Šis savo ruožtu neigiamai paveikia mūsų vertės suvokimą. To pasekmė yra ta, kad abejojame savo galimybėmis ir ryžtu kažką padaryti. Todėl stengiamės atidėlioti darbų darymą, gulinėjame lovoje ir stumiame laiką. Vadinasi, poilsio jau gavome, tačiau turime kitą problemą.

Susidaro uždaras ratas: kuo ilgiau trunka ši būsena, tuo labiau mus neigiamai paveikia. Tuo pačiu mes vis labiau linkę atidėlioti ir kiurksoti lovoje, kas dar labiau mus neigiamai veikia… Vienintelis būdas nutraukti šį ratą, imtis veiksmų: kažką nuveikti, kažką nudirbti ar tiesiog susitvarkyti kambarį.

Išvados

Taip lengva tingėjimą įveikti paprasčiausiu veiksmu, kad net keista. Dar įdomiau, jog apie tai galima parašyti ištisą straipsnį… Taigi, mažiau tingėjimo, daugiau darbų. Marš dirbt! 😉

Labai dažnai tenka išgirsti sakant: „jei tik turėčiau daugiau laiko, tai padaryčiau tą ir aną”. Tačiau iš tiesų, tai tik dar vienas atidėliotųjų pasiteisinimas. Tema sena kaip pasaulis, bet sukaupiau keletą gerų pavyzdžių, kurie tikiuosi bus geras spyris į pasturgalį, priversiantis pajudėti iš vietos. O vėliau su inercijos pagalba… galima ir kalnus nuversti… 🙂

Norint surasti viskam laiko, pirmiausia reikia suprasti, kiek daug jo iššvaistome. Todėl šio straipsnio tikslas parodyti, kiek daug jo turime, tačiau nenaudojame.

Buto darbai
Šiuo metu padedu sesei remontuoti butą, tad supratau, kad dirbti 11-14h per parą visiškai nesudėtinga. Anot psichoneuroimunologo Nick Hall (angl. psychoneuroimmunologist) žmogui svarbus ne streso (atliekamo darbo) kiekis, o jo pobūdis. Jei žmogus patiria 14h per parą identišką stresą, pvz., darbas kompiuteriu, tuomet jis tikrai gali persitempti. Kita vertus, jei dieną dirbama 8h kompiuteriu, vakare bėgiojama, po to tvarkomas garažas, vėliau skaitoma knyga, tada bendraujama, tuomet sveiko žmogaus išteklių viskam turi pakakti. Galiu tik pridurti, kad tai tiesa.

Tačiau svarbu nepamiršti daryti pertraukų, gerti daug skysčių, tinkamai maitintis ir vėdinti patalpas. Dirbu programuotoju, tad esu ne kartą pajutęs, kad neišvėdinus dieną patalpų, tikimybė, kad vakare įsiskaudės galvą labai didelė.

Studijos
Egzistuoja Parkinsono (prof. C. Northcote Parkinson) dėsnis, kuris teigia, jog užduotis užpildo visą jai skirtą laiką. Pvz., kai studijavau dieniniam ir dirbau 4 dienas per savaitę po 8 valandas, tai viską spėdavau. Na, kartais tekdavo ir iki 1-4h nakties pasėdėt, o 6:00 keltis. Bet paklausiu, kiek iš jūsų kartais šiaip sau eina taip vėlai miegot?..

Baigęs studijas pradėjau tik dirbti ir daryti savo asmeninius darbus, pvz., šis puslapis. Pradėjo atrodyti, kad to laiko nėra. Klausdavau savęs: kaip galėdavau viską suspėti, kai studijavau?! Viskas paprasta, kai yra laiko, tai skiri jo daug bereikšmiam poilsiui, pvz., naršyti internetą, susitvarkyti stalą, apsipirkti. Žodžiu, darai bet ką, kas padeda atidėlioti tikrąjį darbą.

Tuo tarpu, kai laiko nėra, tai viską padarai ir dar daugiau. Ką čia ir bepridursi? Gana tingėt, griebiat jautį už ragų ir darot darbus!

Vaikai
Tik nesakykite, kad dirbate ir todėl studijoms nebepakanka laiko. Žmonės dirba, studijuoja ir dar augina mažus vaikus, kurie nuolat serga. Beje, tie žmonės viską suspėja. Jie tikrai neišgalvoti ir ne iš pasakų. Jie tokie patys žmonės kaip ir jūs.

Išvados
Laiko stygius tėra jūsų galvoje. Patys jį susikūrėte, kad pateisintumėte savo tingumą. Jei tikrai norite kažką padaryti, tuomet tikrai galite surasti tam laiko. Jei nesugebate surasti, tuomet  jūs tiesiog teigiate, kad jums tas dalykas nesvarbus.