Kaip labiau pasitikėti savimi I
Žymos: emocinis intelektas, intelekto koeficientas, kitų žmonių tikslai, klaidos, mąstymas, pasirinkimas, pasitikėjimas savimi, patirties stoka, pesimizmas, tobulybė
Juk visi žinom, kas tai? Tai balso intonacija, užsidegimas, laikysena, tikėjimas savo jėgomis. Tai dalykas, kuris stipriai lemia, kiek mes esame sėkmingi. Ignoruoti pasitikėjimą savimi būtų tas pats, kas išsiruošti į ilgą kelionę su pustuščiu baku benzino. Ar toli nuvažiuosit?
Jau seniai vyrauja įsitikinimas, kad „tikrieji” gebėjimai apsprendžia mūsų gyvenimo sėkmingumą tik ~20%, t.y., mūsų IK (angl. IQ) lemia tik 20%. Ironiška? Juk iš tiesų tik nuo jo priklauso, kaip greit mes galime atlikti užduotį, paruošti ataskaitą, sumodeliuoti gyvenimišką situaciją kompiuteryje. Visi sutiks, kad programuotojas su aukštesniu IK, geba suprogramuoti greičiau ir kokybiškiau. Tačiau jis nebūtinai yra laimingiausias ir uždirbantis daugiausiai.
Likę 80% tenka vadinamajam EI (angl. EQ). Jis apima žmogaus gebėjimą bendrauti, įsijausti į kitų asmenų būsenas, pasitikėjimą savimi. Taigi, viską, kas susiję su emocijų supratimu ir valdymu plačiąja prasme. Iš tiesų, intelekto rūšių galima išskirti kur kas daugiau, bet apsiribokim šįkart šiomis 🙂
Manau, kad didžiąją dalį EI užima būtent pasitikėjimas savimi. Nuo jo priklauso kaip mes bendraujam, kaip vertiname savo sugebėjimą padėti kitiems, ką manome stresinių ir kritinių situacijų metu, kaip reaguojame į problemas. Kas jums labiau patinka? Žmogus, kuris pamatęs problemą pradeda verkšlenti, ar tas, kuris objektyviai išanalizuoja ir ją išsprendžia?
Tai kas vis dėl to tas pasitikėjimas savimi?
Tai mūsų teigiamo mąstymo atspindys išorėje. Jei tikime savo jėgomis, tuomet tai atspindima mūsų pakilioje nuotaikoje, mūsų eisenoje, net mūsų akyse. Tai leidžia mums objektyviai pažvelgti problemai į akis ir tučtuojau jos imtis.
Kas mažina mūsų pasitikėjimą savimi?
Norint labiau pasitikėti savimi, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas mums trukdo tai daryti. Kai žinai, kur tavo priešas, tuomet jau galima pulti.
- Tobulybės siekimas. Net dievas nesukūrė tobulo pasaulio. Juk vyksta karai, teroristiniai išpuoliai, žemės drebėjimai, vulkanų išsiveržimai – žūsta daugybė žmonių. Nori pralenkti dievą? Tai neturi nieko bendro su tikėjimu. Nesvarbu, ar manote, kad žmogus kilo iš bakterijų ar buvo sukurtas dievo. Tačiau turite pripažinti, kad taip elgdamiesi bandote tapti dievu.
- Ankstesnės klaidos. Komentaras trumpas ir aiškus: sėkmės – išmoktos pamokos, nesėkmė – pamoka, kuri mus priartina prie sėkmės. Taigi, be nesėkmių nebus ir sėkmės. Žinoma, maloniau mokytis iš kitų klaidų, bet dažniausiai tenka kapstytis po savo purvą. Atminkite, kad kiekviena nesėkmė mus dar labiau priartina prie mūsų galutinio tikslo. Kiekviena klaida mus prie svajonių išsipildymo priartina labiau nei laikina sėkmė.
- Kitų žmonių tikslų siekimas. Dažnai žmonės jaučiasi blogai vien todėl, kad jie neturi prabangaus automobilio, tviskančio laikrodžio, naujausio modelio telefono ar kitų materialių dalykų. Be to, yra įsitikinę, kad tai yra būtina pilnaverčiam gyvenimui. Toks įsitikinimas sumenkina pasitikėjimą savimi. Kodėl tai yra kitų žmonių tikslų siekimas? Na, todėl, kad ne jūs pats sugalvojote, kad jums reikia automobilio, naujo telefono, namo ar kažko kito. Tai jums įteigė pirmiausia televizija, tada jūsų draugai, tada visuomenė. Bet leiskite jūsų paklausti, ar jūs gyvenate savo gyvenimą? Ar siekiate savo tikslų? Ar tikrai?..
- Patirties stoka. Jei žmogus kažką daro pirmą kartą, tuomet labai tikėtina, jog jis nesijaus užtikrintai. Tai juk normalu. Norite iš pirmo karto viską padaryti teisingai? Taip nebūna. Prisiminkite pirmąjį punktą – apie tobulybės siekimą ir nebijokite suklysti, juk taip mes mokomės.
- Pesimizmas. Neigiamai nusiteikę žmonės visada padarys iš musės dramblį. Tokiems žmonėms yra terminas – „musiadrambliai”. Jiems kiekviena kliūtis yra gyvenimo pabaiga, o kaimyno sėkmė visiškas atsitiktinumas. Tai visiškai nesąmoningi žmonės. Todėl noriu priminti, kad visi iki vieno mes galime rinktis. Tarp veiksmo ir mūsų atsako į jį yra tarpas. Jūs galite tą tarpą plėsti iki begalybės, tokiu būdu pasirinkdami patį tinkamiausią atsaką į bet kokią situaciją. Grafiškai tai atrodo taip:
Išvados
Dabar žinome, kas yra pasitikėjimas bei kas jį mažina. Atsikratykite aukščiau aprašytų mąstymo trūkumų, taip sutvirtindami tikėjimą savo jėgomis.
Sekantis straipsnis apie pasitikėjimo savimi didinimą – Kaip labiau pasitikėti savimi II.
Patiko straipsnis, įdomu 🙂
Va tik nesutikčiau su tuo, kad net dievas nesukūrė tobulo pasaulio 🙂 .. Labai dažnai žmonės, jei kas nesiseka, linkę suversti „aukštesnėms jėgoms”, pamiršdami, kad žmonės turi laisvą valią ir kūrėjai ar bakterijos čia ne prie ko. Gamta išties yra tobula, tik žmonių mąstymas netobulas.. Tai, ką turime Žemėje šiuo metu – ir yra žmogaus veiklos rezultatas visomis prasmėmis 🙂 ..
Suprantu, kad tai tik palyginimas, bet..
Manau, kad motyvuoja ir kelia pasitikėjimą ne tai, kad kažkas kažką padarė netobulai, o tai, kad mes apskritai turime išmesti lygiavimosi į kažką principą 🙂 .
Labai patiko kažkur skaityta mintis, kad žmonės, supratę, kad turi laisvą valią, pirmiausiai ją panaudoja mėgdžiodami vienas kitą 🙂 – iš čia ir unikalumo praradimas, ir svetimi tikslai, ir nepasitikėjimas savimi 🙂 .
Prisijungiu prie tavęs, skatindama pasitikėjimą savimi – visi esame unikalūs, ir kiekvienas turi ypatingų sugebėjimų – tereikia pradėti tikėti savimi, ir jie būtinai atsivers 😉
Lauksiu tęsinio – tikrai įdomu 🙂 Ačiū.
Ačiū, Vilte 🙂
Na, lazda turi du galus. Mąstymas, kad absoliučiai viskas priklauso nuo mūsų dažnai sukelia problemų. Lygiai taip, kaip ir tikėjimas, kad mes turime labai norėti, tuomet mums padės „aukštesnės jėgos”.
Regis dievas ypatingai jautri tema. Jau teko girdėti ne vieną pasakymą, kuris baigiasi „suprantu, kad tai tik palyginimas”.. 😉
Be to, nesutinku, kad pasaulis tobulas mano/žmonijos atžvilgiu. Manau, kad daug stichinių nelaimių visiškai nesusijusios su žmonių įtaka. Kita vertus, žemės gebėjimas „apsivalyti” (griaunant, deginant, užliejant) ir taip skatinti evoliuciją yra tikras tobulumo įrodymas.
Taip, tobulumo siekimas yra tam tikra lygiavimosi principo rūšis. Juk skiriasi, kai mes norime apskritai padaryti „tobulai” bei, kai tiesiog turime +- konkretų žmogų, į kurį lygiuojamės.
Apie vienas kitų mėgdžiojimą, supratus apie turimą laisvą valią, pirmą kartą išgirdau. Labai įdomu. Kuo remiasi tokios išvados? Kur apie tai skaitei?
Labas rytas 🙂
Apie mėgdžiojimą skaičiau indų vedose. Apsižvalgius, pažvelgus į save, man tapo aišku, kad taip ir yra. Kažkodėl visi ieškome šablonų, rėmų ir norime atitikti standartą, retas išdrįsta būti savimi. Tuo tarpu žinios turėtų būti naudojamos kūrybingai, atsižvelgus į individualumą, nes šablonas gesina kūrybiškumą, tuo pačiu galiausiai užslopina ir interesą, nes nėra šablonų, kurie idealiai tiktų visiems.
Dėl aukščiausių jėgų, kaip tu įvardinai, nesiginčysiu 🙂 . Perėjau nuo ateizmo, religijų studijavimo iki truputį kitokio suvokimo, sunku tai išreikšti. Palyginimas „ir dievas nesukūrė tobulo pasaulio” .. man skamba keistai. Bet.. turime gi laisvą valią, tai ir galime vertinti jėgas, kurios, iš esmės, mus ir sukūrė, jei sakysime supaprastintai 😉 .
Nesinori nukrypti ne į temą, nes tema įdomi ir aktuali 🙂 . Dažnai taip būna – prisikabinom prie detalės, ir nuklydom nuo esmės (čia sau taikau) 🙂
Greičiau gal norėjau pasakyti, kad norėdami pasijusti geriau, nesilygiuokime į tai, kas (mūsų manymu) netobula, nes tai bus laikinas pojūtis. Kiekvienas turi stipriųjų pusių, bruožų – jas ir reikia auginti, tuomet ir pasitikėjimas sugrįžta, ir motyvacija stiprėja 🙂
O kaip galima būti kažkuo kitu? Visada būni savimi.
Čia tik metafora, kad nemokam būti savimi, visi mes mokam būti savimi labiausiai. Tik, kad dažnai reikia prie kitų taikytis ir primesti kažką kito, negu yra pačio interesai ir tai užknisa.
Aš pats esu visada aš, todėl prie nieko nesitaikau, todėl ir nesu sėkmingas ar dar koks nors.
Visa tai yra žodžiai, kurie nieko nereiškia ir kiekvienas gyvena gyvenimą tokį, koks yra duotas ar su pastangomis, arba be jų.
Išsamūs, Vilte, tavo komentarai 🙂 Beveik straipsnis išeina ;))) Ačiū
Plepi aš 😉 Ačiū tau už įdomias mintis 🙂
[…] reikia pradėti vis labiau teigiamai apie save galvoti. Kaip tai padaryti, galite rasti čia: „Kaip labiau pasitikėti savimi I“ ir „Kaip labiau pasitikėti savimi […]
Musu instinktas išliko nuo akmens amžiaus – lygiuotis vienas į kitą, kitaip būtume neišgyvenę. Dabar atėjo galimybių laikotarpis ir pasirodo, kad jau galime išgyventi ir po 1 gyvendami. Bet instinktas niekur nedingsta…
Labas, Joni 😉 Įdomus pastebėjimas dėl „instinkto“. Turint omeny tą faktą, kad tais laikais išsiskyrimas iš minios galėdavo baigtis tragiškai, pvz., raganų deginimas, tavo minėta galimybė įgauna dar didesnę tikimybę. Žmonės tikrai turėjo lygiuotis vieni į kitus ir būti panašūs. Bet ir tais laikais kažko pasiekdavo tik tie žmonės, kurie tapdavo kitokiais.
Labas,
aš dabar galvoju, pvz. kartais labai pergyvenu dėl to, kad nesurandu draugų, nejaukiai jaučiuosi tarp svetimų žmonių, sunku net palaikyti draugišką pokalbį. Kartais pavargstu su tuo kovoti, nuleidžiu rankas ir visiškai nebesistengiu. Nepasakyčiau, kad esu nebendraujanti. Man patinka žmonės, visi man atrodo labai įdomūs. Vat pati jaučiuosi neįdomi (gal dėl to, kad neišeina užmegzt tų pažinčių). Ir tas nesugebėjimas užmegzti ryšių ir kai pasižiūri į draugę, kuri su bet kuo gali atrasti bendrą kalbą… negaliu, baltas pavydas suima 🙂
Čia kaltas savimi nepasitikėjimas? 🙂
Tai bendravimas vyksta automatiškai, nereikia čia nieko stengtis, tiesiog, manau, nerandi tinkamu žmonių ir tikrai ne visi yra įdomūs.
Čia savim pasitikėjimas niekuo dėtas, nereikia, savimi pasitikėjimo, kad bendrauti su žmonėmis.
Tiesiog arba bendraujasi automatiškai, arba nesibendrauja išvis, o dar būna, kurie bendrauja per prievartą, nes neturi ką veikti.
O kas dėl įdomumo, tai nebūtina būti pačiu įdomiausiu žmogumi pasaulyje, kad galėtum bendrauti. Tas įdomumas yra sąlyginis dalykas.
Aš sau pats irgi neįdomus, bet kai parašau ką nors į blogą, tai draugai sako, kad įdomu, tai ką aš žinau.
Neturiu aš laiko galvoti ar aš pats įdomus ar neįdomus, nu yra kaip yra, ką čia dviračio per naują neišrasi.
Sveika, Justina 🙂
Na, panašu, kad kaltas pasitikėjimas savimi. Visai neseniai peržiūrėjau šį video apie gyvenimą ir žaidimus: http://www.ted.com/talks/lang/en/jane_mcgonigal_the_game_that_can_give_you_10_extra_years_of_life.html
Tinka man jis čia – po vieną mažytį žingsnelį kaskart. Drįsčiau teigti, kad pasitikėjimas savimi yra panašus į raumenį, tad jį galima stiprinti po truputį.
Nu aš tai pesimistas konkretus, bet mano pesimizmas atsirado ne šiaip sau. O iš gyvenimo patirties, dabar labai sunku pereit į pozityvą ir apsimesti, kad viskas čia gerai, kad aš kalnus nuversiu ir taip toliau.
Viskas gal ir būtų gerai, nors nėra blogai, bet, kad aš tingiu tos sėkmės siekti, reikia labai daug stengtis, o stengtis, kur nėra aistros, kažkaip ir neverta.
Norisi daryti tai, kas teikia prasmę pačiam ir nesigilint, kad ten neuždirbi pinigų ar kažkam nepatinka ir taip toliau. Tai tą ir darau.
Kažkada turėjau daug savim pasitikėjo, bet viskas išblėso, nes esminis savim pasitikėjimo dalykas, yra kitų žmonių nuomonė apie tave, pinigai ir buvusi patirtis – tai jei visko šnipštas, tai iš kur tas savimi pasitikėjimas.
Kažkaip, kai kelis kartus nepavyksta kažko padaryt, tai ketvirtą ar kelintą kartą tiesiog nesinori bandyti, nes jau žinai, kad bus toks pats rezultatas.
Tai, kažkoks užburtas ratas.
Sveiki, Vygintai! Tiesiog siautėjate komentarų sekcijose! 🙂
Prie jūsų pastebėjimų norėčiau pridurti, kad, kai darbas, pinigai ir kiti išoriniai dalykai yra/tampa pagrindine mūsų pasitikėjimo savimi priežastimi, anksčiau ar vėliau „smogia“ realybė.
Tikėjimas savo galimybėmis turi kiek galima daugiau eiti iš savo asmeninių savybių ir/ar sugebėjimų.
Pvz., vien išlaikant integralumą ir gyvenant pagal savo vertybes, pasitikėjimas turėtų būti didelis savimi net, jei žmogus yra vargšas.