* You are viewing Posts Tagged ‘klaidos’

Sprendimų kokybė – kaip nuspręsti

Sprendimus priimame kasdien: nuo to, ar geriamą kavą ar arbatą, iki prie altoriaus ištarto atsakymo. Šįkart norėčiau susitelkti į tai, kaip sužinoti, ar sprendimas teisingas bei kaip pripažinti klaidas ir imtis taisymo veiksmų.

Nepripažįsta savo klaidų

Taip jau yra, kad žmonės dažnai linkę ignoruoti savo klaidas. Užtenka vien pasižiūrėti į knygas, kuriose nuolat mokoma atsiprašyti ir pripažinti klydus. Kažkodėl tai labai sudėtinga. Matyt, todėl, kad pripažinti klaidas ir atsiprašyti gali tik brandžios asmenybės.

Dažnas nė nesusimąsto, kad tai kažką kainuoja. Kaštai būna dvejopi. Pvz., investavote 10 000 bei per metus uždirbote 500 litų. Tuo tarpu į banką galėjote padėti už 10% metinių palūkanų, tokiu atveju būtumėte gavę 1000 lt. Vadinasi, kad iš tiesų jūsų investicija prarado 500 litų, kuriuos lengvai galėjote uždirbti.

Tuo noriu pasakyti, kad visuomet reikia įskaičiuoti ne tik tai, ką gauname, bet ir tai, ką (potencialiai) prarandame.

Dar vienas pavyzdys iš investavimo. Dažniausia klaida yra nesugebėjimas pripažinti, kad buvo pasirinkta bloga investicija. Todėl, kai akcijos kaina pradeda smukti, ji nebūna laiku parduodama arba netgi perkama dar daugiau, tikintis, kad dabar jau tas metas, kai kaina tikrai pradės kilti. Juk, jei pasirinkote teisingai, tai tik laiko klausimas, kada vertė šaus į viršų. Štai taip rinkoje prarandami pinigai. Lygiai taip pat jūsų džiaugsmas dingsta iš gyvenimo, kai gyvenate įsikibę blogų sprendimų bei kiekvieną naują pasirinkimą statote atsižvelgdami į juos.

Ar sprendimas teisingas?

Žinoma, kiekvienas klystame, dvejojame. Gyvenimas gražus tuo, kad visada siunčia mums vis sunkesnius išbandymus, nes smulkesnių nė nepastebime, išspręsdami juos mechaniškai.

Patikrinti pasirinkimą galima labai paprastai. Praėjus dienai, savaite mėnesiui, metams ar dešimtmečiui, tereikia savęs paklausti: ar žinodamas tai, ką žinau dabar, nuspręsčiau lygiai taip pat? Jei atsakymas ne, tuomet jau žinote ką turėtumėte daryti.

Dabar esate išmintingesnis ir galite priimti teisingesnį sprendimą bei ištaisyti senojo klaidas.

Ilgalaikė perspektyva

Įsivertinus sprendimą, vis tiek gali kilti noras likti su senuoju pasirinkimu, nes jau tiek laiko buvo taikstytasi, o ištaisymas tikrai sukels nemalonių emocijų bei pareikalaus daugybės pastangų. Tokiu atveju verta pasitelkti ilgalaikę perspektyvą.

Kiek laiko gyvenate su sprendimu? Metus? Galbūt 10 ar 20? Bet tai visiškai nesvarbu. Klausimas priešingas, kiek dar ketinate gyventi su juo? Manau, kad dauguma skaitančių, tikisi gyventi kur kas ilgiau nei jau praleido besitaikstydami su klaida. Įsivaizduokite dar 20-30 metų gyvenant ne taip, kaip galite ir norite, bet taip, kaip kažkada pasirinkote. Juk visada viską galima pradėti iš naujo ir ištaisyti.

Išvados

Kartais paslysime ir padarysime klaidų. Tačiau kur kas svarbiau yra sugebėti pripažinti klydus ir jas ištaisyti. Nėra prasmės taikstytis ir vogti iš savęs gyvenimo džiaugsmą. Juk gyventi dar liko daug metų, kurių metu norite būti kuo laimingesni.

Share

Mano klaidų sąrašas

Visi mes klystame ir taip mokomės. Tačiau protingas mokosi iš kitų klaidų, o kvailys iš savo. Tokia ta liaudies patarlė. Todėl šiame įraše norėčiau pasidalinti keliomis savo klaidomis.

  1. Per daug dėmesio organizavimo įrankiams. Buvo toks metas, kai galvodavau maždaug taip: jei tik šita programa darytų viską, ką noriu, tuomet savo laiką galėčiau išnaudoti maksimaliai gerai. Tiesa, priešinga. Reikia noro, tikslo, kažkokio akstino, kurio vedami mes norėtume efektyviai išnaudoti savo laiką. Tokiu atveju užtenka paprasčiausio popieriaus ir rašiklio. Dabar naudoju A4 lapą, mažą kalendorių, rašiklį, dviejų spalvų žymeklius. Retkarčiais dar pasitelkiu į pagalbą google kalendorių, kuris atsiunčia priminimo žinutes.
  2. Daugybė darbo arba darbas dėl darbo. Tai apima tiek svarbių darbų atidėliojimą, nes dabar pasidarė „būtina” sutvarkyti kambarį, tiek apskritai nereikšmingų darbų darymą. Prisiminkite Pareto taisyklę: 20% pastangų duoda 80% rezultato, likę 80% pastangų – tik 20% rezultato.
    Reikia eliminuoti darbus iš dienotvarkės, kurie neduoda naudos. Blogiausiu atveju, nustumti juos į darbų sąrašo pabaigą. Tai leistų juos atlikti tik tada, kai darbai duodantys 80% būtų padaryti.
    Pavyzdys iš mano dienotvarkės: sugalvoti temą ir parašyti pirmąsias 5 eilutes yra kur kas svarbiau nei pabaigti likusią straipsnio dalį. Temos pasirinkimas ir minčių sudėliojimas 80% darbo, nes po jo lieka tik spaudyti klaviatūros klavišus renkant mintyse plaukiantį tekstą.
  3. Koncentracijos stoka. Šitą pamoką išmokau skaudžiuoju metodu. Apsibrėždavau, ką noriu padaryti ir maniakiškai dirbdavau link tikslų. Per vieną dieną vidutiniškai skirdavau 30 min atminčiai, 30 min studijoms, 30 min skaitymui, 30 min …, 30 min … . Po kokių trijų savaičių visada ateidavo toks laikotarpis, kai viskas pasidarydavo nebesvarbu, nieko neveikdavau ir neturėdavau jokio noro.
    Viskas būtų buvę gerokai kitaip, jei vieną mėnesį skirčiai atminčiai, kitą skaitymui, dar kitą studijoms. Šiuo metu vieną mėnesį paskiriu vienai pagrindiniai veiklai. Po tokio mėnesio rezultatai apčiuopiami ir motyvuojantys. Be to, smegenys užtrunka, kol persijungia iš vieno tipo užduočių darymo prie kito.
  4. Per mažai poilsio. Poilsis yra darbas, kurį būtina atlikti. Jis mums leidžia pažvelgti į viską kitu kampu, todėl atrandame naujus problemų sprendimus. Be to, leidžia neišsekinti protinių resursų. Poilsį reikia planuoti lygiai taip pat, kaip ir darbų darymą.
    Šiuo metu perskaitęs Steve Pavlina straipsnį, bandau tokį metodą: vieną savaitę vakarais ir savaitgaliais ilsiuosi, o kitą dirbu. Metodą, taikau tik trečią savaitę, tad dar nežinau galutinio rezultatu. Bet šiuo metu esu patenkintas – darbai atliekami energingiau, o poilsis visavertiškesnis, nes protas visiškai atsipalaiduoja ištisai savaitei. Tuo tarpu darbas – produktyvesnis, nes žinai, kad turi viską padaryti per fiksuotą laiką bei, kad netrukus ateis poilsis.
  5. Mokymasis dėl mokymosi. Kaip jau rašiau twitter’yje: „Žinoti ir nedaryti iš tiesų reiškia nežinoti.” Geriau siekti žinių, kurias gali pritaikyti ir pilnai įsisavinti arba tiesiog naudoti jau esamas. Manau, kad daugybę žmonių yra perskaitę tiek straipsnių ir knygų, kad jei pasinaudotų bent 10% ten rastų žinių, galėtų tapti vienais sėkmingiausių žmonių pasaulyje.
  6. Leidimas kvailiems įsitikinimams pavergti protą. Pradėti šį puslapį buvo nedrąsu. Čia yra mano vardas ir pavardė. Trumpai tariant, visi mano pažįstami anksčiau ar vėliau pabuvos šiame puslapyje. Buvo visokių minčių, kad gal iš pradžių rašyti anonimiškai arba net visai atsisakyti šio sumanymo. Šaunu, kad kartu buvau įsitikinęs ir kitkuo: baimė įveikiama su ja susidūrus, o gailimės to, ko nepadarėm, o ne tų situacijų, kai tiesiog suklydom.
    Pastaruoju metu vis daugiau pažįstamų prisipažįsta skaitę mano puslapį. Kol kas sulaukiau tik teigiamų atsiliepimų. Be to, pradėjau gauti laiškų su klausimais apie asmeninį tobulėjimą, kas puikiai parodo, kad žmonės mano puslapį ir žinias laiko naudingais ir vertina.
    Todėl visada sakau, geriau pabandyti ir galbūt suklysti, nei po to gailėtis, kad kažko nepadarėm.
  7. To paties darymas, tikintis kitokių rezultatų. Nuolat girdime, kad reikia bandyti dar ir dar kartą, kad galų gale pavyks. Na, tai tikra tiesa, tačiau kiekvienas naujas bandymas turi kažkuo skirtis nuo ankstesnių, nes „tik kvailys, identiškai kartodamas tą patį veiksmą, gali tikėtis vis kitokio rezultato.”
Share

Kaip labiau pasitikėti savimi I

Juk visi žinom, kas tai? Tai balso intonacija, užsidegimas, laikysena, tikėjimas savo jėgomis. Tai dalykas, kuris stipriai lemia, kiek mes esame sėkmingi. Ignoruoti pasitikėjimą savimi būtų tas pats, kas išsiruošti į ilgą kelionę su pustuščiu baku benzino. Ar toli nuvažiuosit?

Jau seniai vyrauja įsitikinimas, kad „tikrieji” gebėjimai apsprendžia mūsų gyvenimo sėkmingumą tik ~20%, t.y., mūsų IK (angl. IQ) lemia tik 20%. Ironiška? Juk iš tiesų tik nuo jo priklauso, kaip greit mes galime atlikti užduotį, paruošti ataskaitą, sumodeliuoti gyvenimišką situaciją kompiuteryje. Visi sutiks, kad programuotojas su aukštesniu IK, geba suprogramuoti greičiau ir kokybiškiau. Tačiau jis nebūtinai yra laimingiausias ir uždirbantis daugiausiai.

Likę 80% tenka vadinamajam EI (angl. EQ). Jis apima žmogaus gebėjimą bendrauti, įsijausti į kitų asmenų būsenas, pasitikėjimą savimi. Taigi, viską, kas susiję su emocijų supratimu ir valdymu plačiąja prasme. Iš tiesų, intelekto rūšių galima išskirti kur kas daugiau, bet apsiribokim šįkart šiomis 🙂

Manau, kad didžiąją dalį EI užima būtent pasitikėjimas savimi. Nuo jo priklauso kaip mes bendraujam, kaip vertiname savo sugebėjimą padėti kitiems, ką manome stresinių ir kritinių situacijų metu, kaip reaguojame į problemas. Kas jums labiau patinka? Žmogus, kuris pamatęs problemą pradeda verkšlenti, ar tas, kuris objektyviai išanalizuoja ir ją išsprendžia?

Tai kas vis dėl to tas pasitikėjimas savimi?

Tai mūsų teigiamo mąstymo atspindys išorėje. Jei tikime savo jėgomis, tuomet tai atspindima mūsų pakilioje nuotaikoje, mūsų eisenoje, net mūsų akyse. Tai leidžia mums objektyviai pažvelgti problemai į akis ir tučtuojau jos imtis.

Kas mažina mūsų pasitikėjimą savimi?

Norint labiau pasitikėti savimi, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas mums trukdo tai daryti. Kai žinai, kur tavo priešas, tuomet jau galima pulti.

  1. Tobulybės siekimas. Net dievas nesukūrė tobulo pasaulio. Juk vyksta karai, teroristiniai išpuoliai, žemės drebėjimai, vulkanų išsiveržimai – žūsta daugybė žmonių. Nori pralenkti dievą? Tai neturi nieko bendro su tikėjimu. Nesvarbu, ar manote, kad žmogus kilo iš bakterijų ar buvo sukurtas dievo. Tačiau turite pripažinti, kad taip elgdamiesi bandote tapti dievu.
  2. Ankstesnės klaidos. Komentaras trumpas ir aiškus: sėkmės – išmoktos pamokos, nesėkmė – pamoka, kuri mus priartina prie sėkmės. Taigi, be nesėkmių nebus ir sėkmės. Žinoma, maloniau mokytis iš kitų klaidų, bet dažniausiai tenka kapstytis po savo purvą. Atminkite, kad kiekviena nesėkmė mus dar labiau priartina prie mūsų galutinio tikslo. Kiekviena klaida mus prie svajonių išsipildymo priartina labiau nei laikina sėkmė.
  3. Kitų žmonių tikslų siekimas. Dažnai žmonės jaučiasi blogai vien todėl, kad jie neturi prabangaus automobilio, tviskančio laikrodžio, naujausio modelio telefono ar kitų materialių dalykų. Be to, yra įsitikinę, kad tai yra būtina pilnaverčiam gyvenimui. Toks įsitikinimas sumenkina pasitikėjimą savimi. Kodėl tai yra kitų žmonių tikslų siekimas? Na, todėl, kad ne jūs pats sugalvojote, kad jums reikia automobilio, naujo telefono, namo ar kažko kito. Tai jums įteigė pirmiausia televizija, tada jūsų draugai, tada visuomenė. Bet leiskite jūsų paklausti, ar jūs gyvenate savo gyvenimą? Ar siekiate savo tikslų? Ar tikrai?..
  4. Patirties stoka. Jei žmogus kažką daro pirmą kartą, tuomet labai tikėtina, jog jis nesijaus užtikrintai. Tai juk normalu. Norite iš pirmo karto viską padaryti teisingai? Taip nebūna. Prisiminkite pirmąjį punktą – apie tobulybės siekimą ir nebijokite suklysti, juk taip mes mokomės.
  5. Pesimizmas. Neigiamai nusiteikę žmonės visada padarys iš musės dramblį. Tokiems žmonėms yra terminas – „musiadrambliai”. Jiems kiekviena kliūtis yra gyvenimo pabaiga, o kaimyno sėkmė visiškas atsitiktinumas. Tai visiškai nesąmoningi žmonės. Todėl noriu priminti, kad visi iki vieno mes galime rinktis. Tarp veiksmo ir mūsų atsako į jį yra tarpas. Jūs galite tą tarpą plėsti iki begalybės, tokiu būdu pasirinkdami patį tinkamiausią atsaką į bet kokią situaciją. Grafiškai tai atrodo taip:
    Dirgiklis_atsakas

Išvados
Dabar žinome, kas yra pasitikėjimas bei kas jį mažina. Atsikratykite aukščiau aprašytų mąstymo trūkumų, taip sutvirtindami tikėjimą savo jėgomis.

Sekantis straipsnis apie pasitikėjimo savimi didinimą – Kaip labiau pasitikėti savimi II.

Share