Ar pavyko išeiti į pensiją 30-ties?
Originalus siekis
Skaitytojas Mantas, priminė mano pradinį tikslą:
„Gyvenimo būdas: išeiti į pensiją 30-ties (2017 kovą)“
Šiandien man 31 vieneri, tad vakar buvo paskutinė diena. Ar man pavyko?
Antrasis etapas
Originalus planas buvo pakoreguotas, kai reikalingas portfelio dydis perskaičiuotas nuo 80k£ iki 150k£. Data perstumta į 2018 vidurį. Taip nutiko, nes atsisakėme classifiedsrunner.com verslo. Nutrūkus šiam pinigų srautui, reikia daugiau pinigų. Taip pat, pridėta infliacija už papildomus kaupimo metus.
Rezultatas
2018 kovo 1-mą dieną turėjau 166 152.91£ (186 971.87€). Tai generuos 623€ per mėnesį likusį mano gyvenimą (infliacija neturės tam jokios įtakos).
Taip pat, nors į darbą nebereikia nuo kovo 9-tos, mano sukauptas turtas vis dar didės iki birželio pabaigos. Tad galutinė suma bus 200 000+€.
Techniškai pinigų pakanka. Tikslas pasiektas.
Tačiau manau, kad vėliau ar anksčiau kažkokiu būdų dar grįšiu į darbo rinką. Galbūt nebe permanent, bet contract/freelance pozicijoje. Galbūt net ne programavimu užsiimsiu. Bet pirma, atostogos minimum iki rugsėjo! 🙂
Pats judu šia linke, ir pradėjau abejoti, ar tai geras tikslas mano atžvilgiu. Nelabai žinau, kaip dar, jei ne kūryboje (programavime) galėčiau išnaudoti savo gyvenimą. Tai kaip ir atsimušu į poreikį turėti visišką finansinę nepriklausomybę. Visgi kažkokių pajamų tokiu atveju bus.
Man smalsu, kaip planuoji išnaudoti savo gyvenimo ilgio atostogas?
Paatostogauti visiškai negalvojantapie kažkokius finansinius trūkumus bent pusmetį ir pasinerti į kitus gyvenimo aspektus turbūt labai geras dalykas, bet jei programuoji jau bent penketą metų ir jautiesi arti senior lygio (jei dar to nepasiekei) ar nebus taip, kad paatostogavus pusmetį ar daugiau, dalinai prarasi savo įgūdžių ir norėdamas, tarkim, 2019 sausį pradėti ieškot darbo būsi dalinai „atrofavęs” developerio mąstyme ir tame kasdieniame 6-10 valandų kodo rašymo sraute? Vis gi tavo pasirinkimas taupyti ir investuoti yra labai pagirtinas ir motyvuojantis, bet aš asmeniškai turbūt ir būčiau likęs dirbti gerą programuotojo darbą, vis daugiau taupant ir investuojant, nes na būnant keturiasdešimties ar penkasdešimties jau per prievartą reikės paatostogaut, o kol 30 tai užtektų ir iki mėnesio atostogų per metus.
Aišku, pats turbūt per tą pusmetį susirasi dar naujesnių, sau aktualių, iššūkių, gal net kokį versliuką sugalvosi sukurti ar visai pagalvosi, kad pinigai nėra reikalingi, kad gali vos ne dykaduoniauti kokios pigios šalies papludymyje, turėdamas dabartinius.
Labas, Andriau 🙂
Visaip gali nutikti. Nesu dar nieko suplanavęs. Viskas ore kabo dabar, nėra jokio apibrėžtumo. Tačiau ketinu paskelbti įrašą, kur surašysiu artimiausius („galbūt“ lygio) siekius.
Pvz., vienas iš tikslų galėtų būti užkalti papildomus 50k£. 25k motociklui ir jo paruošimui, bei 25k kelionei aplink pasaulį (50£k <= 1 metai darbo). Tokiu atveju, kaip rašiau, reiktų grįžti į darbo rinką.
Programavimo visad pasiilgdavau. Tad turbūt anksčiau ar vėliau tai nutiks. Bus matyt.
Anyway, kol kas nieko konkretaus nėra. Išskyrus, kad atostogauti iki rugsėjo, o tada galbūt grįžti į UK bent trupam – 2-6 mėn. (dėl mokestinių dalykų, plius manau, kad atsibos Lietuvoje).
Galima priešinga linkmė. Settlinti, kurti šeimą. Niekad nežinai.
Labas, Ey 🙂
Programuoju 10+ metų. Baimės dėl įgūdžių praradimo neturiu. Framework’ai greit keičiasi, programavimo prideda feature’s.
Tačiau esmė vis dar tokia pati kaip prieš 10-20 metų: https://www.joelonsoftware.com/2000/08/09/the-joel-test-12-steps-to-better-code/
Ar kas nors nuo to laiko iš esmės pasikeitė? Visi pokyčiai nėra esminiai – tiesiog daugiau žmonių pagaliau daro tai teisingai.
Žinoma, sutinku, kad po gerų atostogų būna, kad net kompiuterio slaptažodį pamiršti, ar kokio nors hot key nebežinai. Bet tai čia pora dienų ir viskas back to normal.
Jei eisiu atgal į darbo rinką, tai dar technologiškai žinias atsinaujinsiu. Paskutiniam darbe nuo programavimo ir naujausių tendencijų, kiek nutolęs buvau. Mano darbas labiau buvo prižiūrėti kitus programuojant, dalvauti meet’uose ir pan. Ir tik turint laisvo laiko, ką nors smagaus paprogramuoti – dažniausiai tai, kur kiti programeriai užstringa ir, kas nors jiems nesigauna.
Mano atveju (paskutiniais metais), kodo rašymas turbūt 2h į dieną vidutiniškai tik būtų – yra dienų kai beveik visą dieną gali kodinti, bet būna kelios iš eilės, kai nė eilutės neparašai, nes kitais reikalais reikia užsiimti.
Mėnesio man atostogų nebeužtenka 😉
Be to, mano galvoje priešingai kirba apie tuos 30 vs 40-50 metus.
Mano kūnas jau dabar nėra toks puikus kaip 20ties – žaizdos gyja ilgiau, po fizinio krūvio reikia daugiau laiko atsistatyti, virškinimo sistema blogesnė. Baisu ir pagalvoti, kaip jausiuosi būdamas 40 ar 50.
Todėl daug logiškaiu yra atostogauti nuo 30 iki 40. O tada vėl dirbti, jei pinigų trūksta. T.y., reikia geriausius metus išnaudoti.
Žinoma, dėl sudėtinių palūkanų, viską norėtųsi daryti kitaip. Taupyti kuo greičiau ir kuo daugiau, nes tada vėliau bus daugiau pinigų. Tačiau sveikata ir laikas limituoti – reikia pasidžiaugti, kol galima.
Tikrai taip, daug visko gali per pusmetį nutikti.
na taip, nuo sedimo darbo dabartiniai 30 meciia jauciasi kur kas senesni, atsiranda ivairiu sveikatos problemu. Zinau tai, nes pats sedziu per dienas.
Ovidijau, nė nepagalvojau, kad čia dėl sėdėjimo. Stengiuosi daryti daug pertraukų, sportuoju papildomai. Aišku, viso to negativity neatšaukia. Tad labai gali būti.
Tačiau mano galvoje tai daugiausia atrodė, kad kyla dėl streso ir tiesiog natūralaus kūno dėvėjimosi. Pvz., kai einu atostogų, virškinimas dažniausiai atsistato po 2-3 savaičių.
Dėl gijimo ir fizinio krūno. Tiesiog, kūnas pilnai suaugęs ir eina viskas tik prastyn lyginant su tuo metu, kai dar augo ir vystėsi. Žinoma, tai taip pat reiškia, kad skirtumas tarp 20 vs 30 metų bus daug daug didesnis nei 30 vs 40. Nes, jei senėjimo proceso greitis išliktų toks pat, tai 40tiems net smulkus įsipjovimas į pirštą gytų pusę metų 😀 O bet koks rimtesnis būtų mirtinas 😉
skaityk pavyko. FI pas tave skaityk jau yra 😉 congrats with that
Dėkui, p2035 😉
Žiūrint iš šalies:
1. O kodėl negalima vieną kitą mėnesį paatostogavus vėl kibti į darbus, tik, pavyzdžiui, dirbti dvi-tris dienas per savaitę? 🙂
2. Freelancinti gal ir atrodo patrauklu, bet laikui bėgant gali pasidaryti niūru (asmeninė patirtis). Todėl įdomus variantas – suburti nedidelį kolektyvą ir vadovauti kokiai mažajai bendrijai.
Šie pirmieji du punktai, manau, susiję su pusiausvyros išlaikymu.
3. Šeimos kūrimą vertinti tik iš finansinės perspektyvos – keistoka (apie tai buvo rašyta arba kitame straipsnyje, arba kažkuriame komentare).
Gal svarbiausia nepulti į pernelyg didelį radikalumą?
Labas, w 🙂
1. Kaip rašiau, kad turbūt grįšiu į darbo rinką ir pusė etato yra vienas iš galimų variantų. Nors šiuo metu labiau domintų rimčiau padirbti metus ir tiesiog susitaupyt papildomus 50-60k£.
2. Gali atsirasti toks niuansas. Šiaip esu labai nepriklausomas bei geriau dirbu vienas. Bet tikrai galiu matyti/įsivaizduoti, kad galėčiau pradėti jaustis izoliuotas.
3. Nesu tikras, ką turi omeny šiuo pastebėjimu. Kadangi klausimas buvo finansiniam kontekste, tai tame komentare pateikiau būtent tokį atsakymą. Kiek papildomai reiktų sukaupti.
Jei ne finansinį kontekstą, tai viskas priklauso nuo to, ar randi žmogų, su kuriuo nori kurti šeimą. Ar abu žmonės nori vaikų, nes pvz., aš tai pasirašyčiau su 0-3 variantu, t.y., galim ir visai vaikų neturėt.
Vienintelis tik dalykas, baisu, kad po to gailėčiausi, tai gal bent vieno reiktų 😉
Bet esmė čia ta, kad nesu apsisprendęs, aktyvia partnerės paieška neužsiimu.
Kokį būtent radikalumą turi omeny? Esu juoda/balta žmogus, man sunku matyti pilka…
Dėl radikalumo – turiu galvoje būtent tą pusiausvyrą (jos nebuvimas – radikalumas). T. y. bent jau man asmeniškai atrodytų patraukliau neintensyviai dirbti, kombinuoti darbą ir poilsį, užuot dirbus labai daug ir tikintis, kad po metų ar po x laiko visiškai pakaks santaupų. Tuo labiau jeigu profesinė sritis mėgstama…
Tai susiję ir su šeimos tema. Tokį dalyką sunku suplanuoti, gal rytoj sutiksi savo gyvenimo meilę. 🙂 Sakykim, dviese planuojat bendrą gyvenimą ir t. t., tai ir antrajai pusei turbūt labiau patiktų pusiausvyra, kai derinamas darbas ir poilsis suvokiant, kad ir DABAR YRA gerai, ir BUS gerai, o ne tik BUS. 🙂
Na, jei dirbi 2-3 dienas – tai nei taupai, nei visiškai laisvas esi. Suprantu, kad yra kampas į šitą žiūrėti taip, kad dirbi tiek mažai, kad tas nebetrukdytų, bet kartu dar pajamų pusė išliktų. Plius kažkoks pasitenkinimas iš darbo. Bet problema ta, kad tokiu atveju mažai ką besutaupysi.
Juk bazinės pragyvenimo išlaidos lieka tokios pačios, todėl mažesnė alga muša iškart per santaupas.
Tarkime žmogus uždirba 48k per metus. Išleidžia 12k. Sutaupo 36k per metus – 75%. Dabar, jei dirba puse etato, tai uždirba 24k, t.y., sutaupo tik 12k.
Tuo tarpu, jei dirbti nereikia, gali išsikraustyti kur nors, kur mažesnės išlaidos. T.y., net toje pačioje šalyje. Pvz., už tai kiek moku nuomos už vieną kambarį ketvirtoj zonoj, artimam mieste visą būta turėčiau.
Darbo pasitenkinimas vėl būtų mažesnis, nes visos širdies neįdėtum. Pvz., kai gerai paari su bendradarbiais, tai malonus jausmas apima. Jei dirbi 2-3 dienas, kai visi kiti normaliai, tai būtų keista.
Anyway, viskas grįžta prie to, kad mano asmenybė juoda/balta. Mane kraštutinumai labiau domina/jaudina/traukia nei kažkoks vidurys, kur nei tas nei anas 🙂
Taip, šeimos nesuplanuosi. Visko gali nutikti. Kažką paaukoti dėl to man nebūtų problema. Dėl delayed gratification, tai būtų buvę įdomu save pamatyti tame Stanford marshmallow eksperimente. Būčiau paklausęs, ar galima gauti 4, jei dvigubai ilgiau lauksiu 😀
Sklando neteisingas įsivaizdavimas, kad dirbamas 40% laiko uždirbsi 40%. Programavime taip nėra. Jei nespėsi kažko padaryti 2 dienas, tavo kolegos turės laukti +savaitę. Jei padaryti greičiau, ir liks kelios valandos, nieko pradėti nebenorėsi. Po 5 dienų reikės prisivyti progresą. Apie vadovavimą išvis pamiršk. Pažįstų bičą, kuris dirbo 10% etato. Produktyvumas beveik nulinis, atlgyinimas irgi, ateidavo vieną dieną per dvi savaitęs ir kažką neprasmingo pakrapštydavo. Kokia įmonė už tai mokės normaliai? Toks savęs nusipiginimas neįsipaišo šitame bloge 🙂 Geriau jau padirbėti 4-5 mėnesius normaliai, o tada poilsis.
Andriau, tas tiesa, įmonė gali galvoti, kad sudaro tau lengvatą ir pan.., todėl nori mokėti mažiau.
Tačiau yra du niuansai, kurie tą įgalina veikti sėkmingai:
1. Mokesčiai nuo didesnės sumos daug didesni. Tad tarkime, jei atlyginimas bus maždaug 40% nuo pilnos sumos už pusę etato, tai realiai po mokesčių gausi vis tiek beveik 50% algos (kuo didesnė alga, tuo santykis geresnis. Galima pasiekti ir 40% vs 60% procentų santykį).
2. Dėl produktyvumo – jei dirbama puse etato, tai galimas priešingas variantas. Yra žmonių, kurie padaro 75%-100% darbo per tas valandas. Taip nutinka todėl, kad dirbi tik šviežias bei neužsiimi nesąmonėm.
Galime prisiminti šalis, kurios svarsto 6 valandų darbo dieną, arba įmones, kur darbo dienos ilgis jau dabar yra 7 valandos.
Smegenys tai ne raumenys ir negali dirbti nuolat tuo pačiu pajėgimu.
Anyway, pritariu idėjai, kad arba dirbi rimtai, arba nedirbti 🙂
2. Pareto taisyklė 🙂 Jei skaičiuoti kodo outputą kaip produktyvumą, tada taip. Bet per likusį laiką vistiek esi komandos dalis, keitiesi informacija. Jei esi off tavęs nepasiekia biznio edge cases, nevisada gali laiku duoti pastabų ir pan. Žinoma, tai labai priklauso nuo pačios kompanijos. Jei kompanija kuria technologijas, kaip Google ar Uber, tada 40% etatas tikrai nepaeis. Mano požiūriu tokiose kompanijose įdomiausia dirbti 🙂
Andriau, šiaip google leidžia dirbti ne pilnu etatu. Nesu tikras, iki kiek etato leidžia susimažinti, bet žinau, kad 80% etato atvejų yra Londono ofise. Jei gerai pamenu, žmogus dirba 4 normalia dienas ir penktadienį į darbą neina.
Tai visas tas keitimasis informacija ir edge case turi būti tvarkoma taip, kad laiku pasiektų. Čia ne programerio kaltė, kad informacija ne pilna. Visi tokie dalykai yra būtent tai, ką mėginau šiam darbe pakeisti.
Taip, programeriai dirba verslui, tačiau verslas kvailas, jei nepasirūpina, kad programuotojai maksimaliai produktyviai dirbtų.
Turi būti darbų planavimas, o ne iš lempos kažkas ateina. Bus kitas sprintas, bus kitas taskas tam atlikti/įgyvendinti.
Arba gali būti dedikuota support/bug fix komanda. Įvairių strategijų įmonės turi.
Dėl team buildinimo, tai pvz., google turi pas save sporto sales, žaidimų kambarius, nemokamas vakarienes, vietas susitikti su visais ir t.t. Pvz., su pora draugų visad susitinkam googlės pastate. Tai man toks įspūdis susidaro, kad žmonės ten atidirba savo valandas, bet pastate praleidžia daugiau laiko. Tai teoriškai team buildingas neprivalo vykti darbo metu, gali vykti sporto salėj, ar vakarieniaujant.
O kaip cia paskaiciavai kad 623 eur? gal apytiksliai, ir gali svyruot nuo 400 iki 800 tarkim? Cia pasyvios pajamos matyt is dividendu ir pan, ir negali zinot kas bus gal.
Ir dar gali kilt koks karas, pvz jei baltijos akciju birzoje investicijos, tai cia viskas nukrenta, ir gal dividendai mazi jei isvis neuzsidaro imones.
Na jei uzsienio akcijos, tai gal saugiau, bet ir tai ar mes garantuoti, kad neprasides koks branduolinis pasaulinis karas? O jei prasidetu ir sleptumemes sleptuvese, tada jau akcijos tuo metu matyt nelabai padetu 🙂 o padetu kazkokie kitokie igudziai, pvz komunikacijos.
Labas, SPeed_FANat1c 🙂
186 971.87€ * 4% / 12 mėn. = 623€ / mėn.
4% yra safe withdrawal rate (https://www.madfientist.com/safe-withdrawal-rate/). Komentaruose buvo tikrinama šito skaičiaus stiprybė. Galbūt realus yra 3,25-3,5%. Bet tai esmės mano atveju daug nekeičia (ypač, kad mano turtas vis dar didėja iš darbo pajamų, kai nebeturiu darbo).
Kaip tas skaičius paskaičiuojamas? Na, daromos visokios studijos, kas būtų, jei investuotum taip, ar vienaip tam tikram laikotarpiui ir pan.
Bet lengviausia tai suprasti, kad vidutinė grąža yra 7%. Palieki 3% infliacijai, tuomet tau lieka 4%. O tavo perkamoji galia visad išliks tokia pati, nes kiekvienais metais galėsi daugiau pinigų nusiimti.
Visi tie tyrimai ir studijos reikalingi todėl, kad 7% yra vidurkis. Bet realybėj vienais metais bus +15%, kitais -10% ir t.t.
Problema kyla, kas bus, jei nusiimsi 4% tau reikalingus pirmais metais, bet tavo portfelis yra -10%, tai paliks nepakankamai pinigų ateičiai.
Be to, nemažai gaunu ir dividendų. Krizės atveju daug įmonių toliau juos moka. Mat akcijos krenta, kiek anksčiau, nei pinigai dingsta iš rinkos. Kartu ir atsistato anksčiau nei ekonomika pasitaiso.
Esu investavęs daugiausia į pasaulio indeksą, tad karas vienoj geografinėj vietovėje man nekelia grėsmės (nebent tai būtų USA).
Tuo tarpu, jei tai trečias pasaulinis karas, tai koks skirtumas, kur tu investavęs, ar kiek pinigų turi. Vis tiek bus šikna.
Pabaigoje nesu tikras, ką būtent norėjai pasakyti apie tuos karus. Kad verčiau leisčiau savo laiką ugdydamas kitokius įgūdžius nei siekčiau finansinės laisvės?
Oj daug skaityt, gal kada perskaitysiu ta straipsniuka.
„Pabaigoje nesu tikras, ką būtent norėjai pasakyti apie tuos karus. Kad verčiau leisčiau savo laiką ugdydamas kitokius įgūdžius nei siekčiau finansinės laisvės?”
Ne, nereik mest visko, tiesiog, reik matyt nepamirst kad yra ir tokia tikimybe, tad kazkiek bandyt matyt ir kitokius igudzius ugdyt. Zinau, pats labiausiai nemegstu tokiu dalyku daryt kur yra kazka sunku daryt. Pvz ten sportuot, arba kiti zmones net eina i visokias misija sibiras, kur galbut igauna kazkokiu igudziu gyvnet sunkesnemis salygomis.
SPeed_FANat1c, supratau 🙂
Supratau mintį. Išeiti iš komforto zonos sudėtinga, nes ten labai malonu.
Taip pat dirbu ties kitais skill’ais. Pvz., neperseniausiai pradėjau public speaking mokytis, nes turiu didelė kalbėjimo baimę. Atlikau jau porą kalbų ir kitų mažų dalykų (Toastmasters).
Tikiuosi, kad straipsnis padėjo įsigilinti, kodėl tie 4% egzistuoja.