Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Beveik kiekvienas iš mūsų norime kažko pasiekti. Dažniausiai pasiekimas yra kažko darymas, turėjimas ar išmanymas gerokai geriau nei tai geba vidutinybė. Štai čia atsiskleidžia viena svarbi gyvenimo tiesa.

Be to, šioji tiesa galioja į dvi puses. Pirma, jei jūs kažkurioje (gal daugumoje) gyvenimo sričių rodote vidutinius gebėjimus, tuomet tokie ir jūsų rezultatai: vidutinis atlyginimas, vidutinio gerumo poilsis, pramogos ir t.t. Antra, jei kažkurioje srityje esate išskirtinis, tuomet galite jos padedamas gauti ypatingas pajamas ar tiesiog pasitenkinimą dėl aukšto gebėjimo (pvz., mokėjimas puikiai žaisti poolą).

Išvada peršasi savaime: kol viską darai kaip visi, tol turi tiek kaip visi. Vadinasi, pirmasis žingsnis norint kažko pasiekti gyvenime, pradėti viską daryti kitaip nei jūsų kaimynas Petras. Kaimyno klaidos visada matosi geriau nei savosios 😉

Tačiau kaip tai pasiekti? Pastarąją savaitę sirgau ir užsikabliavau (o taip, žinau, kad toks žodis neegzistuoja 🙂 ) ant visų laikų geriausio strateginio žaidimo (Age of Empires II: The Conqueros Expansion). Kaip jau rašiau viename straipsnyje, net atrodo beprasmiškai leidžiant laiką, galima pamatyti tobulėjimo rezultatus. O štai dabar dar supratau, kad net peržengti tam tikras gyvenimo ribas.

Prieš pereinant toliau, verta paminėti, kad kompiuteriniai žaidimai oficialiai yra sporto šaka. Egzistuoja įvairūs turnyrai, lygos ir t.t. Geriausieji žaidėjai gali pragyventi vien iš to, kad „žaidžia“, tad čia rimtas dalykas, o ne vaikų pramogos.

Konkretumą paliksiu paslaptyje, tačiau duodu štai tokį pavyzdį. Yra žaidėjas A ir žaidėjas B. Abu jie prie kompiuterio praleidžia po 6 valandas per dieną. A žaidėjas yra maniakiškai įnikęs į žaidimus ir nuolat pliekia tikėdamasis kažkada tapti vienu geriausių pasaulyje. Tiek daug tam skiriamo laiko, leidžia jam suformuoti tokius įgūdžius, kad visus draugus ir pažįstamus įveikia be problemų, tačiau Lietuvos mąstu ar pasaulio yra tik šiek tiek aukščiau nei vidurkis.

Tuo tarpu žaidėjas B, praleidžia prie žaidimo tiek pat laiko. Tačiau jį išnaudoja visiškai kitaip. Pirma, visad ieško stipresnių žaidėjų už save, nes tik taip tobulėjama. Jis taip elgiasi nepaisant to, kad pralaimėjimo jausmas pasiekiamas daug dažniau. Tačiau lengva pergalė dar niekam neleido nieko išmokti ar tuo labiau pajusti pasitenkinimą. Antra, jis žaidimus analizuoja, ypač tuos, kuriuose pralaimėjo. Trečia, išsiaiškina visus žaidimo niuansus, pvz., ar labiau apsimoka išrasti kažkokį patobulinimą ar pagaminti daugiau darbininkų ir t.t. Tokių dalykų yra begalės, kuriuos daro B, bet ne A.

Realiai abu žaidėjai dėl praleidžiamo laiko turi tokį patį greitį, skiriasi tik jų mąstymas. Pirmasis viską daro bukai, tuo tarpu antrasis numato priešininką, sutaupo laiko ten, kur A net nežino, kad tai įmanoma. Būtent visi šitie pirmaeiliai dalykai ir atskiria pelus nuo grūdų.

Taigi, A daro kaip visi – tiesiog žaidžia, tad čempionu niekada nebus. B imasi konkrečių veiksmų savo sugebėjimams gerinti.

Grįžtant prie gyvenimo: jei žaidi teisininką, bet nesiaiškini, kur sutaupyti laiko, kokie šio žaidimo niuansai, tuomet būsi vidutinis teisininkas, kas garantuos vidutinį rezultatą – atlyginimą. Jei žaidi stalių ir viskas, ką darai yra darymas darymas ir darymas. Tuomet pasiekus tam tikrą lygį taip pat įstringi. Reikia domėtis naujais metodais ir technologijom. Jei programuoji ir tuo nesidomi, tuomet gali tikėtis tik vidutinės algos. Visas gyvenimas kaip žaidimas…

Pradėti norėčiau kinų patarle: „3 dienas neskaičius, kalba tampa beskonė“ („After three days without reading, talk becomes flavorless“). Pamenu, kad esu matęs, kur kas įtaigesnį patarlės vertimą į lietuvių kalbą. Galbūt turit geresnių variantų?

Naujos idėjos

Žmogus užsiimdamas įprasta veikla, bendraudamas su tais pačiais žmonėmis „malasi“ tose pačiose sultyse. Žinoma, yra brainstormingas, tačiau jo generuojamos mintys bus apribotos informacija, kuri jau yra gauta ir apdorota daugybę kartų.

Tai galioja ne tik idėjoms, bet ir mąstymui. Skaitymas gerokai padidina vadinamųjų „aaaa!“ momentų kiekį, t.y., kai staiga viskas susidėlioja tarsi į lentynėles ir suprantame kažkokią naują tiesą apie gyvenimą, darbą ar ką kitą.

Tai primena filosofijos dėstytojo žodžius: žmogus su turima informacija negali sugalvoti nieko naujo, ko jau ir taip nežino. Taip, tau gali kilti nauja mintis, tačiau iš tiesų ji yra sena, bet į pavirčių iškelta tik dabar.

To paties skaitymas

Ar manote, kad perskaitę knygą iš naujo, kurią paskutinį kartą matėte prieš 5 ar daugiau metų, suteiktumėte jai tą pačią prasmę ir įžvalgas? Akivaizdu, kad ne. O ką, jei nuolat skaitote knygas ta pačia tematika, pvz., asmeninio tobulėjimo? Juk daug turinio kartojasi ir pateikiama viso labo kitu kampu?

Jei aktyviai dirbama toje srityje, tuomet gims nauji pastebėjimai. Antra, bus nuolat priminamos senos geros tiesos. Kaip mano matematikos mokytojas sakydavo: „Kartojimas yra visų mokslų motina“. Ir trečia, tai įdomu ir motyvuoja.

Proto ir minčių lavinimas

Tarp filmo, pastatyto pagal knygą, žiūrėjimo ir knygos skaitymo yra didžiulis skirtumas. Ar kas nors esate matę nutikimą, kuomet filmas buvo geresnis už knygą? Tuomet prašau pasidalinti komentaruose.

Filmas mums pateikia iš anksto apdorotą informaciją, kaip kas atrodo, kur vyksta veiksmas ir t.t. Kas vyksta mūsų galvoje, kai skaitome? Visų pirma, visus veikėjus ir aplinkas tenka susikurti mintyse – darbas mūsų vaizduotei, antra, įsijautimas kur kas didesnis, juk viskas vyksta galvoje, o ne ekrane.

Perskaičius knygą, kartais pasikeičia nuomonė tam tikrais klausimais arba tiesiog tampi nebe toks kategoriškas, nes aiškiai pamatai ir antrąją pusę. Esu įsitikinęs, kad atitinkamai pasikeistų ir reali reakcija į gyvenimišką situaciją.

Tad verta ar ne?

Manau, kad kiekvienam, kuris skaito, atrodo, jog tai verta savo tam skiriamo laiko ir pinigų. Tam, kuris to nedaro, atrodo priešingai.

Kaip bebūtų, visuomet egzistuoja alternatyvieji kaštai. Tą laiką galėtumėt panaudoti ne skaitymui apie tuos pačius dalykus kitu kampu, bet jų darymui. Ne informacijos rinkimui apie verslą, bet jo kūrimui ir t.t.

Lygiai taip pat, veltui švaistomą laiką prie TV ar kompo būtų galima panaudoti proto lavinimui ir pramogai skaitant knygas.

Skaitydamas autoriaus Paul Myers kūrinį „Need To Know“, radau įdomią koncepciją apie tikslų siekimą, kuria norėčiau pasidalinti su jumis, mieli skaitytojai.

Perpildyta kantrybės taurė

Kaip jau rašiau anksčiau, paprastai žmonės stengiasi išlaikyti įprastą komforto zoną, t.y., viską palikti taip, kaip yra dabar. Jei kažkas blogai, jie tai kenčia. Tačiau tik iki tol, kol tai pasidaro nepakeliama. Kitaip tariant, imamės keisti padėtį tada, kai nieko nedarymas kainuoja tiek daug, kad esame motyvuoti veikti.

Žinoma, įvairūs aspektai skirtingus žmones veikia įvairiai. Kai ką išjudinti gali menkniekis, o kitus tik gresianti „katastrofa“. Pavyzdžiui, asmuo mėgsta tvarką ir net vienas nešvarus puodelis ant stalo, gali jį priversti susitvarkyti. Tuo tarpu kitas žmogus gali krauti tuščius indus ant stalo tol, kol nebeliks švarių ir bus priverstas eiti plauti.

Vieną asmenį ieškoti naujos darbo vietos privers 20% algos sumažinimas, tuo tarpu kitas, net sumažinus uždarbį per pus, liks dirbti ten pat ir skųsis, koks gyvenimas neteisingas.

Norėjimas prieš valią

Žmonės visad kažko nori: užkalbinti patinkančią merginą, numesti svorio, pradėti savo verslą ir t.t. Klausimas, kodėl asmuo to nepasiekė, turi du pagrindinius atsakymus: norima per silpnai, arba, kad tam tereikia šiek tiek valios, kurią galima nuolat stiprinti.

Valia leidžia padaryti mums tai, ko mes nenorime. Tuo tarpu gyvenime siekiame dalykų, kurių norime. Taigi, jei žmogus remiasi valios pastangomis, tuomet jis kovoja prieš dalykus, kurių iš tiesų nori, pakeisdamas juos dalykais, kurių turėtų trokšti.

Matome, kad žmoguje vyksta kova tarp dalykų, kurie skatina tai daryti, bei dalykų, kurie mus stabdo. Tuo turėtume pasinaudoti.

Tikslų siekimas

Tikslo pasiekimą nulemia tai, kiek malonumo gausime (už), ir, kiek skausmo išvengsime (prieš), suma. Jei suma neigiama, tuomet einame atgal, jei teigiama – stumiamės į priekį. Kuo balansas didesnis, tuo greičiau pasieksime tikslą.

Įdomu, kad žmonės dažnai nė nesusirašo už ir prieš argumentų, tuomet tai už juos padaro pasąmonė. Iš tiesų, mes galime jais manipuliuoti. Tarkime, kad turime tikslą praleisti daugiau laiko su sporto draugais.

Gali būti, kad jūs tik manote, kad turite praleisti laiką su jais, nors iš tiesų to nelabai norite. Tuomet už grafoje atsirastų: atstūmimo išvengimas. Tačiau prieš grafoje galima parašyti atkirtį: neleisiu kitiems nuspręsti, ką turiu daryti.

Norint pridėti daugiau prieš, galima šį laiką lyginti su kitomis socialinėmis gyvenimo dalimis. Pvz., bus nuvilta mergina, dėl mažiau su ja praleidžiamo laiko.

Taip pat, galima pasinaudoti mažiau tiesiogiai susijusiais dalykais. Juk rūpinatės sveikata, tuomet jums nepatiks tai, jog draugai leidžia laiką bare, kur daug dūmų ir nesveikas maistas. Dar vienas punktas į išvengtino skausmo (prieš) grafą: tai kainuos pinigus, kuriuos galėtumėte išleisti labiau maloniems dalykams.

Tokiu būdu galima ženkliai paspartinti tikslo pasiekimą arba suvokti, kad jis mums menkavertis, ir išstumti jį iš dienotvarkės.

Ką apie tai manote? Ar valia iš tiesų mus tolina nuo mūsų tikslų? Ar pagrindinis siekis yra kuo didesnė norimų dalykų suma gyvenime?

Ar esate save pagavę situacijoje, kai mėginate padaryti kažką sudėtingo, o tuomet pašalinis žmogus vienu sakiniu braukte nubraukia visą problematiškumą?

Supaprastinimas

Pvz., dirbi dirbi išsijuosęs, turi planą, pirma darai A, tada B, tada C, tada D. Po viso šito gauni rezultatą X. Ateina žmogus iš šalies ir sako, bet tam juk pakanka padaryti E ir šis veiksmas labai paprastas. Tokiu būdu greitai ir lengvai gausi X. Trumpam pasijunti nejaukiai, kad pats apie tai nepagalvojai ir netrukus jau turi išsvajotąjį X.

Ši problema gali kilti dėl daugybės priežasčių:

1. „Užstrigimas“ vienoje vietoje, t.y., matymas sau po nosimi, nesidairant kitų galimybių;
2. Informacijos stoka, žmogus gali tiesiog nežinoti apie tokio sprendimo egzistavimą
3. Beprasmis greitesnis užduoties įvykdymas. Jei nėra iš to naudos, tai kam sukti galvą – juk sunkųjį būdą jau turime.
<…>
100. Žmonės mėgsta sudėtingus dalykus. Pagal straipsnio pavadinimą akivaizdu, kad šis punktas pats įdomiausias.

Kas genialu, tas paprasta

Yra toks posakis: „Kas genialu, tas paprasta. Tačiau tai kas paprasta nebūtinai genialu.“ O kaip kasdieniniame gyvenime?

Eilinis žmogus perskaito daugybę knygų, kaskart ieškodamas stebuklingo metodo praturtėti ar pasiekti kitokią sėkmę. Įvairūs būdai pastoviai kartojami skirtingose knygose. Tačiau tipiškas skaitytojas iki galo neišbando ir nepritaiko nė vieno sau. Iš tiesų, jis ieško kažko sudėtingo, kažko tokio, ką pamatęs galėtų pasakyti, jog dabar pasikeis visas jo gyvenimas.

Bet ką jis randa asmeninio tobulėjimo knygose? Pradėk nuo tikslų, paimk popieriaus lapą ir išsikelk juos. Pirmą kartą žmogus pagalvoja: „šaunu, čiumpam rašiklį ir dirbam“. Žinoma, iš karto niekas sėkmės nesusilaukė, todėl laikui bėgant asmuo pamiršta tikslus ir nustoja jų siekti.

Tačiau ateina laikas, kai jis vėl susimąsto apie gyvenimo gerovę ir ieško naujo įkvėpimo šaltinio. Dabar jis supranta, kad reikia išsikelti tikslus ir jų laikytis, tačiau mano, kad pirmoji knyga buvo bloga ir neatsakė į klausimą, kaip nuolat siekti tikslų ir nepamesti jų iš akių.

Bet antroji knyga rašo praktiškai tą patį. Po kiek laiko žmogus randa knygą, kuri žada kažką naujo: metodas skiriasi per nago juodymą, tačiau asmuo įtiki jo stebuklingumu. Vėliau eilinį sykį nusivilia, mat, po kiek laiko tikslai vėl būna pamesti. Tokia pasaka tęsiasi be galo.

Kaip manote toks žmogus reaguos, jei jam pasakysime, kad geriausias darbų planavimo įrankis yra popierius ir rašiklis? Jis atrėš, kad toks paprastas metodas neveikia. O dabar tam pačiam žmogui užsiminkite apie super/duper/mega programą skirtą darbų susirašymui, kuri tiesiog už jį nudirbs darbus. Tuomet žmogelis čiups jautį už ragų ir ims ją naudoti. Tačiau rezultatas bus toks pat.

Sėkmė yra paprasta

Dažnai būna taip: kai paklausiate žmogaus, kaip jis kažką padarė, sulaukiate maždaug tokio atsakymo: dariau, dariau ir padariau. Nepasitelkiau nei ypatingų žinių nei metodų, tiesiog po truputį triūsiau, kol pabaigiau. Tuomet numojate ranka ir pagalvojate: „Ot melagis – neišduoda savo paslapties.“ Tačiau mes abu žinom, kad paslapties nėra…

Paprastumą dažnai lydi nuobodulys

Įsivaizduokite, kad norite būti pasaulinio garso pianistas, tuomet viskas paprasta: kasdien groji nustatytą valandų skaičių ir po kokių 10-15 metų toks ir būsi. Žinoma, jei pradėsi nuo 4-8 metų. Man toks gyvenimo būdas atrodo velniškai nuobodus, nes grojimas instrumentu manęs visiškai netraukia. Turbūt numirčiau, jei tektų tiek daug groti.

Tačiau paklauskime, koks skirtumas tarp žymaus muzikanto ir sėkmingo žmogaus? Vienas savo laiką aukoja muzikai, kitas gyvenimo harmonijai. Tad tampa akivaizdu, kad, pavyzdžiui, norint tapti turtingu, reikia pastoviai tam skirti savo laiko. Nuolat daryti tą patį: peržiūrėti investicijas, skaityti verslo leidinius, ieškoti naujų idėjų pasipelnymui. Juk nuobodu kasdien daryti tą patį? Todėl žmonės ir susimąsto visokiausių vingrybių ir aplinkkelių, kad tik būtų įdomu tuo keliu eiti. Kitaip tariant dažnai meta takelį dėl šunkelio, kurį iš pradžių palaiko greitkeliu.

Taigi, kol ieškosite sudėtingų ir įmantrių gyvenimo problemų sprendimų, tol tiesiog atidėliosite paprasčiausių veiksmų darymą ir kartu savo laimės valandas. Juk viskas yra paprasta.

Ar teko kada pagalvoti, koks būtų gyvenimas nuostabus, jei kiekvieną sprendimą priimtumėte taip, kaip kompiuteryje?

Štai iššoka langas su klausimu „Ar tekėti už jo?“, galite rinktis „No“, „Yes“ arba „Cancel“. Be to, dar esate pažymėję varnelę ties „Automatically move pointer to the default button in dialog box“. Tik žodį „default“ pakeiskime į „right“. Gyvenimas būtų toks paprastas…

Tačiau čia iškyla standartinė problema, kad tiesa yra reliatyvus dalykas. Prisiminkime moters paveikslą, kai vienas žmogus mato jauną, kitas seną moterį viename ir tame pačiame piešinyje – abu teisūs. Taigi, vieno žmogaus teisingas sprendimas, kitam atrodo klaidingas.

Iki šios vietos dar galime būti savanaudiški ir pasakyti sau, kad „teisingas“ atsakymas yra tas, kurį mes patys laikysime geru, t.y., mums jis bus teisingas, o ką pagalvos kiti nėra svarbu. Manau, kad tai korektiškas požiūris. Tačiau kaip su sprendimais, kurie trumpuoju laikotarpiu yra teisingi, vidutiniu klaidingi, o ilguoju patys geriausi jūsų gyvenime?..

Kitokie sprendimai ir problemos

Būna taip, kad sprendimas net negali būti priimtas. Pavyzdžiui, manote, kad turėtumėte išsiskirti su savo vyru, tačiau galų gale nusprendžiate, kad liksite su juo. Iš tiesų, šioje situacijoje net negali iššokti joks langelis ir apie jūsų sprendimą niekas nežinos, tik jūs. O abejonei atklydus į mintis jūs imsite vėl svarstyti šį klausimą. Ar apskritai čia egzistuoja sprendimo priėmimas?

O ką daryti tuomet, jei mylite savo žmoną ir kitą moterį? Jums net nebūtina fiziškai ko nors išduoti. Juk taip būna… Kuris sprendimas teisingas? Ar apskritai tok yra?

Štai dar viena mažiau gyvenimiška situacija, nes perskaičiau ją knygoje. Vaikinukas įsimylėjo savo nusižudžiusio draugo merginą, kuriai pakriko nervai. Jis pastarosios ilgai laukė, pažadėjo laukti tiek, kiek reikės, nebevaikščiojo pas kitas, visaip mėgino padėti. Tačiau įsimylėjėliai buvo atskirai, jam reikėjo su kažkuo bendrauti. Atsirado tik draugė. Galų gale jis suprato, kad ją įsimylėjo, o naujoji draugė – jį. Tačiau jis kartu mylėjo ir ankstesniąją. Tokioje situacijoje bet kuris jo sprendimas bus skausmingas, todėl daugiau ar mažiau klaidingas.

Tačiau tai dar ne viskas. Dabar įsivaizduokite, kad pirmoji mergina nusižudo tuomet, kai visi teigė, kad jai labai pagerėjo. Vaikinas jai net nespėja papasakoti apie kitą bei, kad sulaužė pažadą. Tuo tarpu kaip pasakyti naujajai, kad jie dabar galį būtų daugiau nei tik draugai? Pirma, vaikinas sulaužė pažadą, kurio išlaikymu tikėjo jo padarymo momentu ir tikrai myli tą merginą. Antra, naujoji mergina jo akyse lieka nuskriaustoji, nes ją pasirinkti gali tarsi kažkokį atsarginį variantą, kai pirmoji mirė. Sudėtinga…

Pavyzdys iš H. Murakmi knygos „Norvegų giria“.

Išvados

Gyvenimas yra tai, ką darome priėmę blogus sprendimus. Tai, ko iš jų išmokstame. Tai, kaip stiprėjame.

Pradžioje pavartojau žodį, kad gyvenimas būtų „nuostabus“, tačiau iš tiesų, jis tebūtų paprastas, nuobodus ir tikrai esanti toli toli nuo „nuostabus“. Po kiekvienos gyvenimo krizės galime mėgautis tuo, kad tapome dar stipresni, kad nuo šiol tokio nepakeliamo lygio problemos mums bus tarsi riešuto išgliaudymas su tinkamu įrankiu: trakšt ir jau valgome skanumyną.

Tačiau ateis diena, kai vėl turėsime priimti sprendimą… To reikia tam, kad galėtume džiaugtis ir liūdėti, kad išlaikytume balansą. Kad ir ką pasirinktumėte, džiaukitės klaidomis, kurios atneš tolimesnę sėkmę, ir mėgaukitės pergalėmis. Nėra nieko blogo ar gero – viskas jūsų galvoje.

Dažnai net pasibaigus atliekamam veiksmui, mes vis dar elgiamės taip, tarsi jis tebevyktų. Ar teko jums patirti vieną iš žemiau esančių situacijų?

Ausinių nusiėmimas po ilgo laiko
Net po kelių minučių atrodo, kad ausinės tebėra ausyse. Jaučiamas tiek pats jų fizinis buvimas, tiek įspūdis, kad mus pasiekiantys garsai yra prislopinti.

Žvejyba
Ypatingai trunkanti daugiau nei vieną dieną. Tuomet užsimerkus matoma plūdė, miegant sapnuojamos žuvys. Patinka, nes užsimerkus visada kimba 😉

Ūkio darbai – bulvių kasimas
Tai „žiauriausias“ prisiminimas. Bet taip jau yra, kad po poros dienų kasimo, užsimerkus matau bulves. Daugybę bulvių: tiek mažų, tiek didelių.

Garsus šaukimas
Esate vakarėlyje, kur daug triukšmo. Jūs pasakojate draugams istoriją. Staiga, aplinka aptyla ir tik po minutėlės suprantate, kad šaukiate visa gerkle be jokio reikalo – visi jus puikiai girdi.

Įsijautimas į gyvenimą

Ar manote, kad tai galioja tik aukščiau paminėtiems dalykams? Galiu lažintis, kad patys žinote dar bent vieną tokią situaciją.

Pagalvokite, kas bus, jei įsijautėte į aukos vaidmenį? Į mažai uždirbančiojo vaidmenį? Į nelaimėlio vaidmenį? Į narkomano? Į plaukiančiojo pasroviui?

Ar prisimenate kaip reikia išsiugdyti įpročius? Reikia padaryti taip, kad kažkoks veiksmas vyktų autopilotu. Kaip atsikratyti įpročio? Nutraukti nuolatinio atlikimo grandinę.

Tai labai panašu į fizikinį inercijos dėsnį. Kūnas išlaiko rimties būseną arba tolygų judėjimą, jei nėra veikiamas jokių išorinių jėgų. Taigi, be papildomų pastangų ar išorinių dirgiklių, įsijautę į kažkokį vaidmenį, ji automatiškai stengiamės atlikti nuolat. Visa laimė, kad mes turime valią ir galime bet kada pradėti pokyčius arba atsverti mus stabdančias išorines jėgas (pvz., pesimistus).

Pasinaudokite tuo savo gyvenime

Jau kartą minėtas mano straipsniuose, angliškas posakis: „Apsimesk tokiu, kokiu nori būti iki tol, kol juo tapsi” („fake it till you make it”). Jei „apsimetate”, kad puikiai valdote savo laiką, tuomet tikrai tampate laiko ekspertu. Jei nuolat būnate tvarkingas, tuomet tampate tvarkingu žmogumi.

Įsijauskite į tokį vaidmenį, kokį tik norite. Pasirinkimas jūsų rankose.

Norėdami laimingai gyventi, darykite viską priešingai nei čia parašyta. Pateikiamos klaidos dažnai esti labiau įsimintinos nei taisyklės, kaip teisingai elgtis.

Dažniausia bėda – buto paskola
Reikia imti paskolą savo galimybių ribose. Tarkime šeima gauna 3000 litų pajamų, tuomet paskolą reikia imti tokią, kad 1500 lt ar daugiau tektų atiduoti bankui.

Imkite daugiau paskolų
Mums liko pinigų, todėl galime juos išleisti. Paimkime kitą paskolą naujam automobiliui. Juk bankui tereiks mokėti 500 lt. per mėnesį, o mes galėsime puikuotis prieš visus draugus, kad nusipirkom automobilį iš salono. Juk už mums likusius 1000 lt (3000 – 1500 – 500) dar galėsim gyventi pakankamai padoriai: užteks maistui ir komunaliniams. Kartais net drabužių nusipirkti galėsim.

Dar būtinai pamirškit, kad naujam automobiliui reiks brangesnio nei civilinio draudimo, nes bankas lizingo sutartyje įpareigos apdrausti nuo vagysčių ir kitų nelaimių.

Netikėtai netekite darbo
Atsisakykite pripažinti atsakomybę dėl savo darbo. Niekada gyvenime niekas nebuvo atleistas iš giedro dangaus. Visada tą galima nujausti, iš anksto ieškoti kito darbo. Nėra darbų? Tai keiskit specialybę. Nors problema net ne čia. Kas ieško tas randa.

Padarykime prielaidą, kad abu tėvai uždirbdavo po 1500 lt, vienas neteko darbo. Kadangi reikia gyventi taip, kad viską išleistumėm ir nieko nesutaupytumėm, todėl sekantį mėnesį šeima sumoka 1500 lt bankui, trūkstamus 500 lt randa kojinėse ir taupyklėse, o maistui skolinasi pinigų iš giminaičių.

Viską išleiskite
Kam tos santaupos? Visokie kvailiai rekomenduoja turėti tiek grynųjų pinigų, kad galėtume pragyventi pusę metų nedirbdami. Pvz., jei per mėnesį išleidžiate 1000, tuomet kvailiai rekomenduoja turėti 6000 banke.

Tačiau juk esate gimęs laimėti, todėl kas jau kas, bet jūs tikrai niekada nesusilaužysite rankos, nepakliūsite į avariją, nebūsite atleistas ir t.t. Taigi, tie kas taupo yra kvailiai, todėl mes turime elgtis priešingai.

Tik pagalvokite, kas mėnesį išleisti nesutaupytus 100-200 litukų! Kiek išorinių malonumų išeina! Išvada tik viena, reikia gyventi nuo algos iki algos. Dar geriau gyventi net trumpiau – skolintis trumpam laikotarpiui, o gavus algą mokėti palūkanas.

Taip pat visiems reikia įrodyti, kad nėra iš ko sutaupyti – juk  viską išleidžiate. Gerai pagalvoję galėtumėm atsidėti kokį 1% (30 lt.) kas mėnesį, bet kokia iš to nauda, nes tai per maža suma.  Todėl geriau viską išleiskime.

Tolimą ateitį patikėti kitiems
Sodra visagalė – išmokės pensiją. Kažkaip tuo labai lengva patikėti, nes išsivysčiusios šalys padarė ar daro priešingai, t.y., naikina sodrą ir leidžia patiems susikaupti pensiją. Todėl pasitikėkime ja, gaukime pensiją, kuri mažai priklauso nuo uždirbamo atlyginimo dydžio. Juk koks skirtumas, kad mokesčių sumokam sodrai dvigubai daugiau už kitus? Algos gausim 100-300 lt daugiau, jei išvis gausim.

Todėl net nemėginkime kaupti papildomos pensijos investiciniuose fonduose.

Venkite finansinio išprusimo
Galima sutaupyti daug laiko, jei vengsime informacijos apie pinigus.
Reikia apeiti visas knygas ir blogus apie tai kuo didesniu spinduliu.
Gautą papildomą laiką vėliau sunaudoti kiurksant prieš TV.

Ignoruokite sudėtines palūkanas
Kadangi jau puikiai laikotės aukščiau esančio reikalavimo, apie šį galite net neskaityti 😉

Reikia manyti, kad jei metinės palūkanos yra 10%, o mes turime 1000 lt, tuomet pinigai padvigubės po 10 metų. Iš tiesų tai įvyks po 72/10 = 7,2 = 7 metų ir 1 mėnesio. Yra tokia 72 taisyklė, kuri leidžia pakankamai tiksliai apskaičiuoti, kada pinigai padvigubės…

Kaip manote kokių palūkanų reikia, kad pinigai padvigubėtų per 5 metus?
72/x = 5
x = 14,4 %

Tačiau, jei norite gyventi teisingai, galvokite, kad kasmet reikia gauti 20%, siekiant padvigubinti santaupas.

Dar kartelį ignoruokite sudėtinių palūkanų galią
Tarkime žmogus investuos kas mėnesį po 100 litų. Tai darys 46 metus. Metinės palūkanos bus 10 %. Reikia būti įsitikinusiam, kad atsiėmus visus pinigus jų suma bus 100 * 12 mėn. * 46 m. + 10% = 55 200 * 10% = 60 720 litų.

Rūpi tikroji suma? Ji būtų apytiksliai 1 045 169 lt. O taip! Tai virš milijono. Skaičiavimai apytiksliai, tačiau galit patikrinti – gausite panašų skaičių.

Taip pat reikia teigti, kad 10% yra per didelės palūkanos ir nepasiekiamos. Nors čia akivaizdus melas. Tiesiog toliau atidėkite savo finansinį išprusimą, kaip buvo išdėstyta aukščiau.

Turbūt dar visi pamena laikus, kai bankai lengva ranka už indėlius mokėjo 5%. Tuomet sukaupta suma būtų: 212 543. Manau, kad su tokiais pinigėliais jau galima šį tą nuveikti 😉

Jei manot, kad kaupti 46 metus yra per ilgai, tuomet pagalvokime, ar tikrai? Dabar pensija prasideda 62 metų. Manau, kad „mano laikais“ ji bus nuo 70.

Dabar pradedama dirbti ~20-22.  Pats darbuojuosi nuo antro kurso baigimo (21 m.). Taigi ~42 darbo metai, ateityje 50. Taip pat, reikia ignoruoti galimybę nuspręsti, kokią sumą investuojame, kai pajamos padidėja.

Manykite, kad atlyginimas yra didžiausias pajamų šaltinis
Tarkime uždirbate 2000 lt/mėn. Tuomet per visą savo gyvenimą uždirbsite 2000 * 12 mėn. * 46 m. = 1 104 000. Savaime suprantama, kad visos sumos sutaupyti nepavyks. Tačiau dar turėtumėte atmesti galimybę sutaupyti 10% atlyginimo, kas vien grynuoju pavidalu tai būtų 110 400 litų. Sakyčiau apvali sumelė. O kur dar anksčiau minėtos sudėtinės palūkanos… Ak, tiesa, juk jas reikia pamiršti, nes šįkart apie klaidas 🙂

Tikėkite, kad butas/namas yra investicija
Jau pabodo skaičiuoti, todėl paminėsiu, jog jums tiesiog reikia taip mąstyti. Paprasčiausiai jums būtinai reikia buto. Kur kitaip gyvensit? Neeee, tikrai nenuomosit. Geriau leiskite bankui uždirbti.

Žinote kaip daro kvailiai? Jie taupo ir investuoja pinigus. Tokiu būdu skolinasi iš banko mažiau, o investicijos leidžia sumokėti banko palūkanas, tačiau kartu ir išlaikyti savo pinigus. Bet juk jie kvailiai, jūs esate protingesnis ir „investuojate“ į būstą.

Perskaitykite knygą R. Kiysaki „Du tėčiai – turtingas ir vargšas”, kurią laikau nuostabia finansinio išprusimo pradžia. Dar kartą įsitikinkite, kad namas yra aktyvas.

Atiduokite savo sielą daiktams ir nuo jų priklausykite
Viskas panašu į didžiules paskolas paimtas iš bankų tik kitu kampu. Juk jūs esate inteligentiška asmenybė, todėl puikiai suprantate, kad būtų kvaila būti savo gyvenimo šeimininku. Todėl negalite mesti darbo, eksperimentuoti, keliauti ir t.t. Juk jums reikia apmokėti savo sąskaitas. Jei negalite sau ko nors leisti todėl, kad mokate už daiktus, tuomet kas jus valdo? Daiktai.

Bet jūs tuo netikite, jūs esate savo daiktų valdovas, todėl jei jie valdo jus, tuomet iš tiesų jūs valdote save :))) Suktas reikalas…

Tikėkite nenumatytomis išlaidomis
Ar tokių būna? Tikrai ne! Juk jūsų automobilis kaip supermenas, niekada negenda ir nepatenka į avarijas. Be to, jūs niekad nesergate. Jūsų baldai amžini, drabužiai nesuplyšta ir t.t. Viskas amžina.

Juk būtų kvaila manyti, kad šias išlaidas galima numanyti paskaičiuojant pernai metų vidurkius… Taip daro tik keistuoliai.

Didinkite išlaidas, kai padidėja jūsų pajamos
Štai jūs, esate puikus žmogus – gyvenate gerai. Taip jau nutinka, kad jūsų atlyginimas pakeliamas. Kur dėti padidėjusį pinigų kiekį? Būtinai viską išleiskite iki paskutinio cento ir nieko neinvestuokite į savo išprusimą.

Išvados
Jei laikysitės visų šių patarimų, tuomet mes tikrai nesusitiksime. Ketinu eiti į viršų, o ne nerti į apačią kaip laivo inkaras.

Jei atpažinote save nors vienoje iš situacijų, nenusiminkite – žmonės įdomūs sutvėrimai, paprastai, mokosi tik iš savo klaidų. Be to, kiekviena pamoka, tai žingsnis link sėkmės. Kuo pamoka skaudesnė, tuo žingsnis didesnis 😉