Pinigai visada man buvo tik priemonė, pasitikėjimo savimi pakako, tad 2009 drąsiai griebiau jautį už ragų ir pradėjau investuoti. Pradžioje perskaičiau keletą knygų. Tačiau mintys galvoje sukosi paprastos: dauguma akcijų yra žymiai pigesnės nei buvo, krizė ne amžina, grįš į savo pradines kainas. Kartu buvau ir teisus, ir klydau.

Pirmoji akcija

Pirmoji akcija iš tiesų buvo ne akcija, bet Swedbank rytų Europos obligacijų fondas. Buvo labai lengva investuoti, nes galima padaryti pavedimą kas mėnesį 100 litui. Įsigijus fondo vienetų, galima atšaukti periodinį pavedimą, vėliau vėl sukurti. Tuo metu atrodė, kad tai gera idėja. Taigi, 2009-05-15 įsigijau pirmuosius vertybinius popierius už šimtą litų. Tada 2009-05-26 dar už šimtą litų. Fondas buvo panaikintas 2009-09-03 ir uždirbau apie 19,25 Lt nuo 200 Lt, kas yra beveik 10%.

Sekanti akcija buvo Estijos telekomas, kurį priverstinai supirko. Tačiau buvo išmokėti dvigubi dividendai. Kaip bebūtų, suma buvo vis dar mažytė, bet į pliusą.

Pradėjau pirkti daugiau Swedbank fondų, nustatydamas, kad pirktų keturių rūšių fondų po šimtą litų, kas mėnesį. Tai buvo Rytų Europos nekilnojamojo turto fondas, Rytų Europos akcijų fondas, Centrinės Azijos akcijų fondas ir Rusijos akcijų fondas.

Sekantis aktyvus žingsnis įvyko 2009-07-15, draugo patartas, patikrinęs istorines kainas, nusipirkau FAS (Direxion Daily Financial Bull 3X ETF) už 2844,9 USD (7,072 Lt tuometiniu kursu). Pardaviau greičiau nei už mėnesio (2009-08-11) už 4 176,58 USD. Pelnas litais po mokesčių 2 407 Lt. Reikia pripažinti, kad buvo drąsu pulti prie tokių sumų, kai prieš tai vos po kelis šimtus investuota. Nuskilo.

Antrasis investavimo etapas

Buvau pakylėtas ir naiviai tikėjau, kad viskas taip „atšoks“, kaip FAS. Pradėjau pirkti rizikingas akcijas kaip Arco Vara, Utenos trikotažas. Žinoma, primaišiau ir gerų dalykų: Invalda, Apranga, Teo. Nemažą sumą investavau į anksčiau minėtus Swedbank fondus. Pradirbau pinigų, bet ir uždirbau.

Turėjau ir Snoro – nuplaukė mano pinigėliai.

Greitai supratau, kad investavimas į fondus duoda blogą rezultatą bei negali sužinoti, kodėl taip yra, nes ne tu valdai akcijas ir kiekvienos nepatikrinsi. Tuo metu blogai sekėsi Swedbank’o fondams. Tiesa, jiems vis dar blogai sekasi.

Todėl maždaug 2011 pabaigoje nustojau pirkti fondus. Supratau, kad reikia pirkti tik „patikimas“ akcijas. Tačiau net tokiu atveju, kai rodikliai tarsi geri, kaina nebūtinai privalo kilti. Pvz., City Service, kuri pateko į politines pinkles.

Galų gale, pasiekiau antrą investavimo etapą, kai nusprendžiau, kad investuoti reikia tik į tas akcijas, kurios moka dividendus: tuomet nesvarbu, kaina kyla ar krenta, vis tiek uždirbi. Kartu jau tada brendo mano planas, kaip nors užsitikrinti po 1000 Lt/mėn. ir nustoti dirbti. Pradėjau pildytis Teo, Vilniaus baldų ir šiek tiek Aprangos.

Be to, istoriškai dividendinės akcijos šiek tiek aplenkia grąžą iš indekso.

Trečiasis investavimo etapas

Dabar nepirkčiau jokios akcijos „spekuliavimui”. Turi mokėti dividendus, arba reikia pirkti akcijų indekso fondų vienetus. Tokiu atveju istoriškai esi garantuotas ~7-8% grąža per ilgą laikotarpį. Gal tai atrodo mažai, bet per 10 metų pinigai padvigubės. Tuo tarpu spekuliavimui neturiu nei noro, nei laiko – atsikandau to reikalo. Buvo ir sėkmių, ir nesėkmių, bet supratau, kad tai ne man.

Detalūs skaičiai

Gana sunku buvo tiksliai viską paskaičiuoti, nes Swedbank’as to automatiškai nesugeba. Be to, dar įvyksta akcijų skaičių keitimai, anuliavimai, priverstiniai supirkimai ir t.t. Tad net pačiam sunku susivokti. Bet šiaip ne taip pabaigiau surašyti viską į excelį ir pateikiu jūsų teismui.

Kiekvienas mano sandoris, gauti dividendai, išlaidos teismui ir t.t. Excelio formato versija čia.

Pagrindiniai faktai

Viskas, ką pardaviau ar praradau (pvz., Snoras) nuo 2009-05-15 telpa skaičiuje 9533,52 Lt pelno. Sunku pasakyti, kokia tiksli suma buvo suinvestuota. Bet galima sakyti, kad tiek gavosi pinigų per maždaug 5 metus nuo 20 000 – 30 000.

Dabartinė portfelio vertė atmetus indeksų fondus yra 41 735,78, įsigyti kainavo 40 613,32, pelnas 2,76%. Vien dividendų gaunu 1900 Lt per metus, kas yra 4,7% per metus.

Indeksų fondus pirkti pradėjau šiemet. Išleidau 16 109,28 + 66 518,91 = 82 628,19 Lt, dabar jie verti 16 923,55 + 69 092,75 = 86 016,3 Lt. Pelnas per kelis mėnesius 3 388,11 Lt.

Viso mano portfelio vertė 86 016,3 + 41 735,78 = 127 752,08 lt.

Swedbank portfelis

Detalus mano portfelis, kurį įsigijau Lietuvoje per Swedbank internetinę bankininkystę.

IWeb portfelis

Mano portfelis nuo mokesčių apsaugotoje Jungtinės Karalystės ISA sąskaitoje. Viskas svarais. Per vienus finansinius metus, galima investuoti 15 000 £ (66,577.5 Lt).

Pabaigai patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį

Tiems, kas nežino, nuo ko pradėti, siūlau perskaityti vieną kitą knygą apie akcijų prekybą, jų vertės įvertinimą bei nusipirkti pirmųjų akcijų už bent 500 litų.

Tuomet perskaityti dar daugiau protingų straipsnių ir knygų. Patirti savo kailiu praradimo ir pelno skonį. Kas vyksta psichologiškai, kai akcijų kaina kinta ir jūsų pelnas kinta.

Po šito, būsite praėję „pirmąjį“ investavimo etapą.

Nesu profesionalus investuotojas, mano patarimai tiesiog yra mano paties patirtis. Neprisiimu jokios atsakomybės už jų praktinį panaudojimą.

P.S. Visi mano sandoriai ir dabartiniai portfeliai kaip ant delno. Tikiuosi, kad mokesčių inspekcija nesusidomės 🙂

Motyvacija

Ar jūsų pirmadieniai ir penktadieniai bent kartais panašūs į šiuos?

Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėjo daug tokių pirmadienių bei penktadienių. Dažniausias sprendimas savipagalboje būtų rasti tai ką myli esame darbe ir stengtis koncentruotis ten arba ieškoti naujos profesijos. Jau tos tikrosios, kuri yra jūsų gyvenimo pašaukimas.
Abu šie pasiūlymai yra sąlyginai geri, bet nė vienas neišsprendžia problemos. Esmė ta, kad esame žmonės, kurie pagrįsti emocijomis, hormonais ir kitokia chemija. Jei man šią savaitę darbinė nuotaika, galiu eiti pirmadienį penktadienine video nuotaika. Bet po savaitės, galiu kasdien eiti su pirmadienine. Žmonės ne robotai – jiems reikia laisvės, pasirinkimo. Savo verslas vargiai čia padės, nes tada atsakysime ne bosui, o klientams.

Antrame ir trečiame kurse rimtai svarsčiau mesti programų sistemų studijas bei perstoti į psichologiją (laikas, kai pradėjau dirbti). Pagrindinė priežastis buvo ta, kad nejaučiau priburto malonumo savo profesijoje t.y., tokio, kuris turi būti, kai „myli“ savo darbą.
Tuomet atsakymas į klausimą, ką veiktum, jei turėtum neribotus finansus būdavo labai greitas: mesčiau visus darbus, univėrus ir nieko neveikčiau.

Finansinė nepriklausomybė – motyvacija. Nuotrauka James Willamor

Bet po truputį augau, supratimas, kad nieko neveikti yra gerai, buvo pakeistas supratimu, kad tada nesijauti laimingas. Iš esmės, reikia kažką veikti, po to ilsėtis, vėl veikti. Gyvenime būtini iššūkiai.

Galiausiai užsidegė lemputė virš mano galvos, supratau, kad programavimas man labai patinka. Tada atsakymas patapo toks: dirbčiau puse etato, gal kiek daugiau. Kitas variantas, savaitę dirbu, savaitę ne. Dirbdamas pasirinkčiau darbus, kurie duoda malonumo. T.y., jei esu pakankamai nusidirbęs, tai imčiau lengvus darbus, kurie suteikia pasitenkinimą, nes be didelių pastangų gali išbraukti iš darbų sąrašo. Jei esu gerai pailsėjęs, imčiau iššūkį metančius darbus. T.y., būčiau galėjęs net nekeisti darbovietės, jei šios sąlygos būtų patenkinamos. Iš tiesų, tikėtina, kad puse etato būčiau sukūręs beveik tiek pat vertės, kiek padarydavau dirbdamas 0,8 etato.

Taigi, jei turėčiau pinigų, kad nebereiktų apie juos galvoti, tikrai nedirbčiau programuotoju. Tačiau mielai tai veikčiau laisvalaikiu. Rašytoju irgi nedirbčiau, bet mielai bloginčiau. Po truputį ryškėja tobulo gyvenimo kontūrai.

Finansinės nepriklausomybės vizija

Ar esate sau uždavę klausimą: kiek pinigų reikia gyvenime? Skaičius bus gerokai mažesnis nei manote, bet kartu pakankamai didelis.
Jau nuo jaunų studento dienų, vos susidomėjęs investavimu, pradėjau galvoti, kaip būtų puiku turėti kokius 300 000 litų bei gauti metinių 10%. Per metus už 30 000 Lt tikrai nesunkiai pragyvenčiau – nebūčiau ponas, bet kaip vienam asmeniui, kuris tada net už butą nemokėjo, tai tikrai per akis.

Tada buvo idėjų apie verslus, generuojančius pasyvias pajamas. Beje, vieno tokio pusę turiu. Blogą rašyti pradėjau taip pat, galvodamas, kad kažkuriuo momentu, pavyks jį monetizuoti. Visad siekiau prasimanyti pasyvių pinigų šaltinį.

Tikslas

Iki trisdešimto gimtadienio išeiti į „pensiją“ (2017.03.26).  Būti pensijoje reiškia, kad nebeturėsiu jokio oficialaus darbo tik tam, kad uždirbčiau pinigų. Esminis pragyvenimo šaltinis galės būti tik tai, kas generuoja pasyvias pajamas. Daugiausia akcijos, kita dalis iš jau minėto verslo, kuriuo stipriai kliautis negaliu. Gali netikėtai pasibaigti. Net jei gyvuos toliau, tai vis tiek po 10-20 metų jo neliks (o gal transformuosis). Viskas keičiasi. Todėl didžiausias ramstis bus tiesiog finansinės priemonės, kitaip liaudyje žinomos kaip vertybiniai popieriai.

Kiek man reikia pinigų? Ar tai įmanoma? Nuo ko priklauso? Kaip tai padaryti? Atsakymai į šiuos klausimus kituose straipsniuose.

Antra dalis.

Kai kurių klaidų neįmanoma ištaisyti, atšaukti ar kaip nors kitaip sušvelninti situaciją. Pavyzdžiui, pardavėte akcijas po 3 litus, o dabar jos kainuoja 9. Šiuo atveju nusivylimas sąlyginai menkas, nes tų pinigų parduodami neturėjote. Todėl nieko nepraradote, tik praleidote galimybę uždirbti. Žmogus kur kas labiau stengiasi išsaugoti tai, ką turi, nei stengiasi pasiekti daugiau. Todėl praradimas daro didesnę įtaką mūsų elgesiui.

Štai šiandien ryte padariau vieną klaidą. Buvau tik 5 minutės atsikėlęs, staiga pamačiau šį tą internete, padariau greitas išvadas, pasinaudodamas miegančiomis smegenimis, atlikau veiksmus ir dabar „mėgaujuosi“ 24 valandų trukmės kančia kartu su dar 11 žmonių, kuriuos paveikė mano klaida. Vietoj to, kad būčiau mėgavęsis 48 valandų trukmės džiaugsmu su tais pačiais 11 draugų. Visą rytą mėginau sugalvot, kaip ištaisyti situaciją, tariausi su kitais. Joks sprendimas negarantuoja patenkinamų rezultatų, tik apsaugo nuo visiško fiasko. Bandžiau visaip prieiti prie problemos.

Taip man besistengiant viską ištaisyti, pradėjau jausti savo kūne stresą, išsiblaškymą, prastą atminties darbą. Nesugebėjau atsiminti prisijungimo kodo prie banko, nors moku visus 36 mintinai. Kaskart galimai problemai atradus naują sprendimą, visas stresas sukildavo iš naujo.

Žinoma, kad visa tai neprasidėjo šiandien. Truputis ten, dar ten. Tiesiog šiandien taurė prisipildė. Viena klaida retą žmogų išmuša iš vėžių, nebent jos įtaka labai didelė.

Vėliau teko priimti pavėluotą sprendimą dėl investavimo, šiaip ne taip pardaviau vienas akcijas 200 lt pigiau nei galėjau tada, kai “logika sakė, kad parduočiau, o nuojauta, kad dar kils”. Tik ateitis parodys, ar tai buvo geras sprendimas.

Darbe nustojau dirbti iš sąrašo, pamiršau keletą darbų. Atsilikau nuo grafiko ir pan.

Mėginau taikyti čia rašytus streso valdymo metodus. Tačiau, kai bėdų vis daugėja, o problema pamatai kaskart kitu kampu, tuomet kiekvieną procedūrą tenka kartoti. O galų gale pamiršti, kad reikia viską sutvarkyti, t.y., kad metas atsipalaiduoti ir nusiraminti, o tuomet jau spręsti uždavinius.

Pakeisti aplinką

Pirmas žingsnis paprastas žingsnis, kuris iš tiesų padeda, tai pakeisti aplinką. Nukreipti mintis šiek tiek kita linkme. Nustoti tiesiai žiūrėti į problemą ir mėginti ją spręsti. Kai nuėjau į kitą kabinetą pietauti, iškart pradėjau blaiviau mąstyti. Visos problemos susitraukė, vėl prisiminiau streso valdymo metodus. Staiga pradėjau suvokti, kad pasaulis visai negriūna man ant galvos.

Greitai mintyse permečiau pagrindines 4 problemas. Nusprendžiau, ką su kiekviena darau. Tuomet jos nebeteko galios.

Taigi, kartais tereikia prisiminti, kad stresą ir problemas reikia konstruktyviai įveikti.

Užrašyti savo mintis

Nuolatinis galvojimas apie tą patį dažnai neša tik dar didesnį stresą. Nėra didesnės baimės nei tą, kuri slypi mūsų galvoje. Tai leidžia ją išgyventi daug kartų, įvairiausiais kampais. Tuo tarpu rašant, mėginant viską išdėlioti iš eilės, suteikti tam struktūrą, viskas pradeda aiškėti. Pradedama suprasti, kas, kaip ir kur.

Todėl siūlau pirmiausia surašyti savo mintis, o tada iš eilės išsirašyti problemas. Šalia kiekvienos parašyti, kas blogiausio gali nutikti. Kitaip tariant, kaip tai paveiks jus. Dažniausiai vos pamačius blogiausią scenarijų suprasite, kokia tai menka problema.

Nėra priežasties tam, kad iš musės padarę dramblį, tuo baustumėte savo kūną pasinaudodami stresu.

Prisiminkite, kad viskas baigiasi

Tai primena vieną istoriją, kurią jau talpinau savo puslapyje:

Kartą gyveno žmogus, kuriam labai nesisekė: šeima byrėjo į šipulius, verslas artėjo link bankroto, sveikata vis labiau šlubavo. Vyras buvo išbandęs įvairiausių būdų padėčiai pataisyti, bet niekas nepadėjo. Sekantis šiaudas buvo religija.

Nuėjo pas rabiną, viską jam papasakojo ir šis sako:
– Pasikabink ant savo durų užrašą „Ne visada taip bus“.

Žmogus taip ir padarė. Grįžo pas rabiną po metų, kai verslas klestėjo, santuoka buvo tvirta, o sveikata puiki. Tuomet jam šis atsakė:
– Ne visada taip bus.

Niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti blogiau. Iš pirmo žvilgsnio tai demotivuojanti mintis. Kita vertus, tai reiškia, kad jūs esate pakankamai geroje padėtyje, nes būna blogiau. Tad pasidžiaukite, kad jums gerai sekasi 😉

Nėra gyvenimo be problemų

Prieš kokius 10 metų, vis pagalvodavau, kaip būtų šaunu, jei dingtų visos mano problemos. Tai labai primena tą frazę: „nuo rytojaus gyvensiu gerai“. Tas rytojus niekada neateina. Kad ir kaip gražiai susitvarkote gyvenimą, vis tiek į jūsų gyvenimą atslinks kažkokios bėdos. Vadinkime jas iššūkiais 🙂

Būtent todėl reikia mokėti susidoroti su stresu ir įtampu bei konstruktyviai spręsti problemas. Kai stresas mus aplanko, tuomet jau vėlu mokytis, tada metas jį minimizuoti ir susigrumti su „iššūkiais“.

Turbūt sunkiausia yra pastebėti, kad jau kažkas blogai ir derėtų imtis priemonių situacijai pataisyti. Tokių situacijų metu, mūsų inteligentiškoji smegenų dalis visiškai arba dalinai atjungiama, todėl sunku prisiminti, kad galima su situacija susidoroti visiškai kitaip – konstruktyviai ir be streso.

Tiek šįkart apie mane ir stresą.

Šis „dėsnis“ teigia, kad 20% darbo duoda 80% produkto. Tuo tarpu likę 80% teatneša 20% pageidaujamo rezultato.

Dėsnį atrado italų ekonomistas Vilfredas Paretas. Pirmiausia jį pastebėjo šalies žemės pasiskirstyme: 20% Italijos gyventojų valdė 80% žemės. Vėliau ištyrė ir nustatė, kad šis dėsnis galioja kur kas plačiau.

Galiausiai pasirodė, kad taisyklę įvairiomis variacijomis galima pritaikyti visose gyvenimo srityse, pradedant tuo, kad 20% įmonės darbuotojų uždirba 80% įmonės pelno, baigiant tuo, kad 80% žemės gyventojų aplanko tik 20% svetainių. Santykis gali būti įvairus, svarbu, kad galima išskirti mažesnį pastangų kiekį, duodantį didesnį rezultatą.

Šiame įraše tenoriu pasidalinti paprastais pavyzdžiais, kur tai pasireiškia mano gyvenime.

Bendravimas trunka ilgiau nei darbas

Turiu galvoje ne tai, kad jei su klientu kalbėjau 1 valandą, tai darbą padarysiu per 12 minučių (20% nuo valandos). Tačiau tą faktą, kad norint gauti informaciją, patvirtinimą ar kažką kito, teks laukti kur kas ilgiau, negu užtruks patys programavimo ar projektavimo darbai.

Paprastai taip nutinka todėl, kad klientui reikia gerai apmąstyti ir apsispręsti. Kitais atvejais todėl, kad kažkas kitas turi priimti sprendimą, o kontaktinis žmogus tik tarpininkauja ir pataria. Todėl darbe stengiuosi bendravimą atlikti pirmiausia, nes žinau, kaip ilgai gali tekti laukti rezultato.

Akcijų rinka

Esu investavęs beveik vienerių metų atlyginimą. Štai rezultatas: 4 įmonių akcijos duoda gerokai daugiau pelno nei likusios 10. Šiuo atveju gauname, kad 26% duoda 76% rezultato.

Pareto dėsnis (20/80)

Kasdieniai darbai

Sąrašas būna ilgas, bet dauguma iš jų net neneša tiesioginės naudos. Rūbai turi būti švarūs, kambarys sutvarkytas, el. pašto dėžutė tuščia, vakarienė pagaminta ir t.t. Bet juk visa tai gali palaukti… Na, bent tol, kol yra švarių kojinių 😉

Bendravimas

Tiksliai neskaičiavau, bet situacija tokia pati: 80% bendravimo vyksta su 20% artimiausių draugų. Kitaip tariant, jei pamesčiau 80% draugų, tai dingtų tik 20% su žmonėmis praleidžiamo laiko.

Remonto darbai

Reikia apkalti sieną lentelėmis. Pats lentelių tvirtinimas labai lengvas ir greitas darbas: pamatuoti, atpjauti, prikalti. Tačiau visą laiką užims paruošiamieji darbai: padaryti, kad būtų prie ko jas kalti, viską išmatuoti, išgręžti skyles tvirtinimams, prisukti tvirtinimus, paskaičiuoti, kiek metrų tvirtinimų reikės, nupirkti, atvežti ir t.t.

Tačiau Pareto taisyklę galima pritaikyti ir pačiam apkalimui. Per 20% laiko bus apkalta 80% sienų ploto. Nes daugiausia laiko užtruks kampai, plotas aplink duris ir pan.

Drabužiai

Manau, kad čia dėsnis veikia dar stipriau: 10% drabužių nešioju 90% laiko 🙂 Nesu iš tų, kurie kasdien turi atrodyti kitaip. Jei drabužiai švarūs, galiu visą darbo savaitę nešioti tuos pačius. Dabar iškyla klausimas, kokio velnio pirkau tuos likusius 90% rūbų… Galėjau sutaupyti krūvą pinigų.

Kitų pavyzdžiai

Štai pora angliškų straipsnių su dar daugiau pavyzdžių:

• How to apply the 80/20 rule to earn more, work less, and dominate
• Understanding the Pareto Principle (The 80/20 Rule)

Išvados

Akivaizdu, kad dėsnis galioja visose gyvenimo srityse. Todėl verta įsivesti tam tikrus elgesio pokyčius: Kiekvienam padėti neužteks laiko, reikia dažniau sakyti „ne“. Ne kiekvienas gautas el.laiškas reikalauja detalaus atsakymo, galima tiesiog iškart ištrinti arba atrašyti 1-3 sakiniais.

Susimąstykite, ar tai ką darote duoda naudos? Galbūt galėtumėte daryti tai, kas atneštų kur kas daugiau rezultato? Išmatuokite, kiek vienas ar kitas veiksmas užtrunka bei kiek atneša naudos.

Svarbu išsiaiškinti kas yra tie „gerieji“ 20% ir jiems skirti kuo daugiau laiko. Tuo tarpu su likusiais 80% terliotis kuo mažiau.

Kur savo gyvenime labiausiai pastebite šį dėsnį, mieli skaitytojai? 🙂

Knyga apie globalios ekonomikos veikimo principus bei nematomus, tačiau gresiančius pavojus.

Bendras įspūdis: per daug apie tą patį. Knygą galima sumažinti bent per pus. Tačiau ji padėjo perprasti, kaip veikia pasaulinė ekonomika. Kaip vienos šalys įtakoja kitas ir pan.

Daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip finansiniai ištekliai keliauja iš vienos vietos į kitą bei, kaip tai įtakoja viso pasaulio ekonomikos klestėjimą ar sąstingį, t.y., ar mūsų gyvenimas gerėja, ar blogėja.

Viskas pasakojama vaizdžiai, pasitelkiant daugybę autoriaus patirties ir įžvalgų. Yra šmaikščių frazių kaip „Japonijos namų šeimininkės perima finansų valdymą“. Norėta pasakyti, kad dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, jos pradėjo valdyti didelę dalį investicinio kapitalo po to, kai mokamos palūkanos už indėlius pasidarė per mažos.

Pagrindinė autoriaus idėja: norint, kad pasaulinė ekonomika klestėtų, reikia kuo mažiau barjerų finansinių srautų keliavimui iš vienos vietos į kitą. Tuo tarpu dauguma kovojančių prieš krizę, gąsdina visokiais ribojančiais įstatymais.

Kita idėja, kuri įstrigo, kad rizikuoti linkę verslininkai yra pagrindinis ekonomikos variklis. Tą iliustruoja toks pavyzdys: daugybė įmonių, esančių JAV, bankrutuoja, tačiau sukuriamos naujos, kurios kaskart pareikalauja vis daugiau naujų darbuotojų.

Taip pat autorius pateikia konkrečių pasiūlymų, kaip pagerinti visų gyvenimą: reikia leisti kiekvienam pasinaudoti investavimo teikiama nauda, tokiu būdu mažinant atotrūkį tarp mažas pajamas gaunančių ir turtingųjų.

Galutinis įvertinimas 6.

Sakyčiau, kad Kalėdinė tema 🙂 Šiame straipsnyje noriu pasidalinti keliomis mintimis apie dovanų pirkimą.

Kaip nustatyti tikrą dovanos vertę
Kai kurios dovanos kainuoja daug. Mano perkama vidutinė dovana kainuoja ~30-60 litų. Tačiau, kartą nusprendžiau, kad radau puikią dovaną, tačiau jos kaina buvo ~150 litų. Pirma mintis buvo – „brangoka”. Na, bet aš nebūčiau aš, jei pigumui pasiduočiau 🙂 Žinoma, norint pateisinti tokį pirkinį, reikėjo pasitelkti logiką.

Viskas labai paprasta – tereikia tai palyginti su kažkuo kitu. Šiuo atveju tai buvo stalo žaidimas („Risk”), tada kainavęs 130 litų. Lyginkime jį su ėjimu į kino teatrą. Juk turbūt kiekvienas iš mūsų kartas nuo karto nueina į jį. Kaina  asmeniui maždaug 16 litų.

Stalo žaidimas vidutiniškai bus žaidžiamas trise. Net jei tai nuobodus žaidimas, tai bus daroma mažiausiai du kartus: vieną kartą besimokant ir vieną kartą dėl smagumo.

Dabar paskaičiuokim, kiek kainuoja šiuos žmones išleisti į kino teatrą du kartus: 3*16 *2 = 96 litus. Jei sužaista bus dar bent kartą, tuomet tas žaidimas pasidarys pigesnis nei ėjimas į kiną.

Dar vienas būdas nupirkti norimą dovaną
Galbūt vis dėl to manote, kad su laiku tai atsipirks, tačiau taip staiga, ta suma atrodo didelė. Ką daryti? Susimeskite, pirkite su kuo nors per pusę ar su dar daugiau žmonių.

Saugokitės akcijų
Dabar taip populiaru siūlyti 50% ar didesnes akcijas. Problema ta, kad paprastai pakeliama kaina ir pritaikius akciją, tas produktas parduodamas už įprastą kainą. Tokiu atveju nieko blogo, išskyrus tai, kad kitur turbūt galima tai nusipirkti pigiau.

Tačiau problema yra tokia, kad pardavėjai tapo tokie įžūlūs, kad prekės pritaikius akciją kainuoja brangiau nei jų įprasta kaina! Tai pastebėjau tiek pats, tiek mano draugai, tad saugokitės „akcijų”! Juk dabar interneto era, kainą pasitikrinti taip paprasta.

Kaip žinoti, ką padovanoti
Iš patirties žinau, kad šaunios idėjos gimsta netikėtai. Pravartu visada turėti, kur jas užsirašyti. Su dovanų idėjomis lygiai tas pats. Apie jas pradedu galvoti ne likus 2 dienom iki Kalėdų, o gerokai anksčiau. Be to, dar yra gimtadieniai ir kitos progos, tad galvoju ištisus metus.. 🙂

Būna, kad eini pro parduotuves ir staiga kažką pamatai – juk tai ideali dovana tam ir tam asmeniui. Todėl turiu dovanų sąrašą kiekvienam artimam žmogui. Tiesa, dovanų variantai nuolat išsemiami, nes veikia toks dėsnis, kad sugalvojus puikią dovaną, daugiau minčių nebešauna – pasireiškia optimizuotas smegenų veikimas 🙂 🙂 🙂

Tad siūlau ir jums turėti tokį sąrašą ir nuolat jį pildyti.

O dabar pat idėjų galite pasisemti čia: patarimai, kaip išrinkti dovaną.

Pabaigai
Nesu Kalėdų senelis, tad šiam kartui tiek patarimų 🙂