Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Taigi, kaip rašiau praeitame straipsnyje, pritrūkau laiko, tad nusprendžiau išsiaiškinti, kiek vis gi jo turiu kiekvieną dieną. Šįkart apie tai, kaip sekiau laiko panaudojimą minučių tikslumu.

Laiko fiksavimo procesas

Tam panaudojau labai „primityvų“ įrankį, kurį galite pamatyti žemiau. Žinoma, dar reikėjo rankinio laikrodžio.

Toks būdas padėjo labai greitai ir patogiai viską fiksuoti, tačiau išgauti duomenis užtrukau velniškai ilgai.

Stropiai žymėjausi dvi dienas ką veikiu, nuo pabudimo akimirkos iki atsigulimo į lovą.

Ilgiausiai užtruko duomenų įkėlimas į kompiuterį, kurio tikslas buvo suskaičiuoti, kiek praleidau laiko kiekvienoje srityje.

Kaskart susivedus duomenis į excelį, trūkdavo maždaug poros valandų per parą. Tad galų gale pradėjau viską daryti po vieną puslapį (viena para užima 3,5 puslapio). Todėl prie kiekvienos eilutės dešinėje surašyti skaičiai, reiškiantys tos veiklos trukmę minutėmis, o apačioje galutinė puslapio trukmė. Tad šiaip ne taip, per kokias 2-3 valandas pavyko viską susisteminti ir apskaityti visas 24 valandas per parą.

Savistabos privalumai

Šitas eksperimentas leido pamatyti, kad gyvenime galioja kvantinės fizikos dėsniai – nuo stebėtojo veiksmų priklauso stebimas reiškinys.

Kadangi fiksavau kiekvienos veiklos pasikeitimą, tai kaskart norint pakeisti veiklą, pvz., užeiti į facebooką, turėdavau tai pažymėti užrašų knygutėje. Tačiau vos suvokdavau, kad noriu užsiimti niekais, toliau tęsdavau produktyvią veiklą.

Tai mane gerokai nustebino. Juk paprastai mes ir taip suvokiame, kad, kai dirbame, turėtume dirbti, kai pramogaujam, turime nedirbti. Tačiau lygiai tas pats veiksmas atliekamas, kruopščiai fiksuojant laiko sąnaudas (minutės tikslumu), savistabą padidino keleriopai. Kartu padidėjo produktyvumas. Taigi, nors laiko sekimas užima kažkiek laiko, tačiau produktyvumą padidina gerokai daugiau nei jo sueikvoja.

Šitas faktas mane apstulbino, nes visad buvau įsitikinęs, kad laiko sekimas yra laiko švaistymas, kuris būtinas, norint tinkamai išrašyti sąskaitas klientams bei žinoti įmonės galimybes.

Stebėjimo rezultatai

Abi stebėjimo dienos parodė beveik tokius pačius rezultatus. Įdomumo dėlei žemiau pateikiu vienos dienos laiko „išlaidas“.

Teorijos ir praktikos skirtumai

Taigi, praktika parodė, kad per dieną galiu išnaudoti apie 4,5 valandos, nors teoriškai spėjau, kad tik apie 3,5. Per savaitę susidaro ženklus skirtumas.

Tiesa, reikia prisiminti, kad savistaba leido veikti produktyviau ir kartu turbūt leido atrasti šiek tiek daugiau laiko nei jo būtų su tipišku kasdieniu nusiteikimu.

Atlikęs šį eksperimentą, esu patenkintas jo rezultatais bei siūlau patiems išmėginti tai daryti porą dienų. Esu įsitikinęs, kad tai leis sužinoti kažką naujo apie save. Blogiausiu atveju turėsite porą produktyvesnių dienų 😉

Pastaruoju metu pajutau ypatingą nepriteklių – laiko badą. Pagaliau radęs laiko atsipūsti, nusprendžiau, kad būtų naudinga sužinoti, kiek turiu laiko bei kaip jį panaudoju.

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad straipsnis buvo per ilgas, tad padalinau į dvi dalis. Kam įdomu tik rezultatai ir koncentruota informacija – skubėkite į paskutinę pastraipą – išvadas.

Dvilypis laikas

Manau, visi sutiks, kad laiko panaudojimą sekti reikia dviem etapais – šiokiadieniai ir savaitgaliai. Pirmiausia pradėjau nuo darbo dienų. Taigi, paskaičiavau, kiek manau, kad užtrunku per dieną prie vienų ar kitų dalykų.

Šiokiadieniai – teorija

Norėdamas gauti kokį nors apčiuopiamą rezultatą, pirmiausia susiskaičiavau, kiek trunka neišvengiami dalykai: miegas, kelionė į darbą, maistas, trumpas atokvėpis, higiena ir pats darbas. Gavau ~20,6 valandų. Trumpai tariant, nekeisdamas įprastos dienotvarkės, galiu laviruoti tik ~3,5 valandų bloku. O tai velniškai mažai. O kitiems žmonėms kelionė į darbą dažnai užima dar bent papildomą valandą dėl didesnio atstumo ir/ar kamščių.

Kadangi tai teorinis dienos apmąstymas, tai pirmiausia įsidiegiau tokį patį laiko apskaitos įrankį į kompiuterį kaip darbo vietoje. Kai seki, kur dingsta laikas, pradedi jį labiau tausoti ir kitaip leisti. Pasinaudojęs ja vos vieną nepilną vakarą, supratau, kad su mano operacine sistema ji ne visiškai draugauja, tad dabar vėl be apskaitos. Jei kas nors žino puikią laiko apskaitos programą, pasidalinkite komentaruose, nes visi bandyti įrankiai nuvylė.

Savaitgaliai – teorija

Savaitgaliai mažiau rutiniškas laikas, todėl suskaičiavau ne vienos dienos valandų panaudojimą, bet visų laisvų. Ši dalis turėtų skirtis nuo jūsų, nes paprastai mano savaitgaliai prasideda ketvirtadienio vakarą. Be to, čia siekiau sužinoti, kiek man lieka laiko, po įprastų darbų, tad įrašiau tik tai, ką darau visada.

Šiuo metu dar savaitgaliais apie 10 valandų trunka namo šiltinimo darbai, tad kaip ir pasiekiau 68 iš 72 valandų.

Kiti darbai

Dar pridėkime šiuos dalykus, kurie atliekami nereguliariai

Išvados

1. Viso per savaitę teoriškai įmanoma savo produktyviems tikslams panaudoti ~28 valandas (72 – 58 + 3,5*4). Tačiau praktiškai tik apie ~21. Tad vidutiniškai per dieną išlieka 3 valandos net pridėjus savaitgalius. Kai į tai žiūriu kaip galutinį skaičių, tai galvoju, kad ilgas laiko tarpas, bet kai į tą patį laiką pažiūriu, kiek jo galiu panaudoti per dieną, tai matau mažulytį skaičiuką.
2. Iš aukštesniame punkte minėtų valandų dar reikia išskirti laiką, skirtą poilsiui.
3. Darbo dienomis vienintelis laiko blokas yra 3 valandos. Susitarei vakare pažaisti poolo ir viskas, nebeturi daugiau nė lašo laiko.
4. Labai padeda laiko sutaupyti dviejų dalykų darymas vienu metu, pvz., audio knygos klausymas ir ėjimas į darbą. Maisto ruošimas ir laiko leidimas su artimais žmonėmis.

Pabaigai viena citata: „Don’t say you don’t have enough time. You have exactly the same number of hours per day that were given to Helen Keller, Pasteur, Michaelangelo, Mother Teresa, Leonardo da Vinci, Thomas Jefferson, and Albert Einstein. (Nesakyk, kad turi per mažai laiko. Tu turi lygiai tiek pat valandų per dieną, kiek jų buvo duota toliau išvardintiems asmenims).”

P.S. Tai straipsnis po ilgos pertraukos, priminęs kaip smagu rašyti. Sekantį kartą, kokie tikrieji skaičiai bei koks savistabos poveikis produktyvumui.