Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Manau, kad yra du svarbiausia aspektai, norint tai įsisąmoninti ir pakeisti. Pirma, žmonės nuolat kažko siekia, o pasiekę, nori dar daugiau. Pvz., nori nusipirkti svajonių automobilį ir jau įsivaizduoja, kokie patenkinti bus, kai juo važiuos. Tačiau nusipirkus automobilį, po pradinio laimės pliūpsnio atsiranda sekantis tikslas bei įsivaizdavimas, kad jau jį pasiekę galėsime nurimti ir būti laimingi. Išvada ta, kad reikia džiaugtis dabartimi, o ne įsivaizduojama puikia ateitimi. Dabar žinau, ką pagalvojote: lengva pasakyti, bet kaip padaryti? Reikia lavintis, už dyką tik sūris pelėkautuose.

Taip pat, reikia prisiminti, kad išleidžiami pinigai suteikia daugiau malonumo ir laimės, jei už juos gauname potyrius, bet ne fizinius daiktus.

Antra, ar tikrai turite būti pas geriausias savo srityje? Pats turtingiausias? Pats kūrybiškiausias ir t.t.? Ar tikrai norite nuolat dirbti ir spręsta pastoviai kylančias problemas? Su kiekvienu nauju etapu viskas vis sudėtingėja?

Štai neseniai mane sužavėjęs pavyzdys: https://37signals.com/ (nėra tiesioginės nuorodos į jų naujausią pasisakymą, bet šiuo metu jis yra vienintelis šio puslapio turinys). Kuo ši įmonė išskirtinė? Ji ne tik sukūrė plačiai žinomą ir pelningą produktą bei keletą kitų, tačiau taip pat nuo pat pradžių buvo kitokia įmonė. Dabar ji išsiplėtusi iki 43 žmonių, jiems trūksta darbuotojų. Tačiau jie nusprendė daugiau nebesamdyti naujų žmonių. Jie nori, kad darbe visi vieni kitus pažinotų, būtų tinkama darbinė atmosfera, būtų malonu kasdien eiti į darbą. Taip pat, jie turės tik vieną produktą, likusius parduos, jei atsiras norinčių. Jei ne, tai tiesiog juos palaikys, bet naujų dalykų jiems nebekurs.

Apjungtus abu šiuos dalykus, matome, kad 37signals.com puikiai suprato abiejų esmę. Pirma, jie suprato, kad neturi būti pati didžiausia ir nuostabiausia įmonė, kad būtų patenkinti. Bei, kad svarbu pats gyvenimo procesas. Jie nori, kad jų kasdienybė darbe būtų maloni, kad visi visus pažinotų. Štai kas yra supratimas, kad gyventi reikia dabartimi, kad gana yra tada, kai daugiau mums nebedidins malonumo, bet pradės jį atiminėti.

Mano ir mano partnerio vizija

Visai neseniai rašiau, kad tapau draugo partneriu ir dabar turime mažą programavimo verslą. Prieš tampant partneriais pasidalinome įmonės vizijomis, kad vėliau nekiltų nesutarimų. Abu supratome, kad norime to paties: kuo pasyvesnis procesas, t.y., kuo mažiau mums reikia įsikišti. Darbas kada nori ir prie kokio nori funkcionalumo. Niekada nesiplėsti bei netapti didele įmone (išskyrus suradimą žmogaus, kuris atsakinėtų į el.laiškus ir telefono skambučius).

Verta pastebėti tai, kad, kai dirbau Lietuvoje, mažoje įmonėje, kažkaip visad norėjau, kad ji išaugtų, susitvarkytų finansiniai srautai. Kad padidėjus įmonei, gyvenimas taptų įdomesnis. Tačiau kažkaip pradėjus daryti savo verslą poreikiai ir norai visai kitokie…

Turbūt todėl, kad iš arti teko pamatyti, kuo daugiausiai užsiima projektų vadovas, direktorius, kaip vyksta pardavimai. Ne, ačiū. Yra įdomesnių darbų, būtent ta darbų dalis, kuria jiems tenka užsiimti mažiausiai.

Pradėsiu nuo trumpos ir vaizdžios istorijos apie „lengvą“ darbą ir „didelį atlygį“:

Veiksmas vyksta servise. Atsidarė kapotą šaltkalvis, užvožė su plaktuku ir nurimo tas variklio kalimas. Už darbą paprašė 100 Lt. Žmogelis pakraupęs, kodėl tiek daug. Juk plaktuku ir jis pats galėjo trinktelt. Šaltkalvis ir sako, tai už trinktelėjimą 5 Lt, o vat už žinojimą kur trinktelt…

Žmonės visada greiti paskaičiuoti kitų pinigus bei prieiti išvadą, kad jiems per mažai moka algos, nes jų vadovas yra baisus tironas ir šykštuolis, liaudyje vadinamas skupaika.
Turbūt tai dažnai pastebite patys? Tie žmonės tai kaip kokios teigiamos energijos siurbėlės.

Manau, kad tiems žmonėms neteko girdėti apie tai, kad kiek įdedi pastangų, darbo, tiek gauni atpildo ir atlygio. Kai reikia gauti pinigus, visi „greiti“, tačiau kai reikia dirbti, kelti kvalifikaciją, tuomet tai jų manymu laiko švaistymas. Ypač, jei dar už tai reikia eikvoti savo laisvalaikį ir mokėti iš savo kišenės. Nematymo toliau nosies sindromas.

Galbūt jie atitrūkę nuo realybės ir vis dar nesupranta, kad didžioji pasaulio dalis gyvena kapitalizmo sąlygomis? Kuo daugiau sugebi, kuo daugiau vertės sukuri – tuo labiau esi vertinamas, atitinkamai daugiau uždirbi bei gali pasirinkti geresnes darbo sąlygas, kaip grafikas, baldai, kompiuteris ir pan.

Bet eikime prie esmės, kaip čia dabar vieni gyvena patenkinti, kad jiems gerai moka, vertina jų darbą. Tačiau kiti zyzia kaip blogai, oj kaip blogai yra gyventi, kai tau moka katinuko ašaras.

Reikia mokytis mąstyti iš naujo

Svarbiausia čia pasaulio suvokimo koncepcijos atitikimas tikrovei. Dauguma žmonių nesugeba suprasti, kad jų bosas ne šiaip sau pluša, kad įmonės savininkas ne šiaip sau įkūrė įmonę ir sunkiai dirbo, ko galbūt dabar nesimato, kai verslas klesti.

Pabandytų jie save įsivaizduoti jo vietoj? Verslo planas paprastas, perki kuo pigiau, parduodi kuo brangiau ir nori turėti kuo mažiau problemų (žinoma, yra keletas ir kitokių verslo modelių). O ką reiškia pirkti kuo pigiau? Jei turite piceriją, tai reiškia ne tik maisto produktus, bet mokėti kuo pigesnę nuomą, kuo mažesnius mokesčius ir, žinoma, kuo mažesnius atlyginimus. Na, jei būtų tas žmogus picerijos savininkas, argi pats darytų kitaip?..

Tačiau čia yra vienas didelis bet. Jeigu samdytas žmogus sugeba uždirbti tau daugiau pinigų, išspręsti kažkokias tavo problemas, tu jam mielai sumokėsi daugiau, nes, pirma, surasti ir pasamdyti tai galintį žmogų yra sunku, antra, jis sukuria daugiau vertės, todėl net mokant jam didesnį atlyginimą, vis tiek įmonei iš to bus pelnas.

(Taip pat, galbūt reikėtų atmesti valstybines įstaigas, kur nežinau, pagal ką yra keliamos algos. Bet kas juos verčia ten dirbti?..)

Šiek tiek asmeninės patirties

Pats pradėjau dirbti 2007, pačiame pakilime, kai buvo euforija vis dar. Pradėjau programuotoju nuo 1000 Lt/mėn. Dar kartą pabrėžiu, kad čia buvo pakilimas. Vėliau alga kilo kilo, bet galų gale nusprendžiau nesiplėšyti ir dirbdavau tik 4 dienas per savaitę. Visad mieliau renkuosi mažiau darbo nei daugiau atlygio. Tačiau kai dirbu, tai jau dirbu – todėl ir sutinka darbdaviai suteikti tokias geras sąlygas. Tuo norėjau pasakyti, kad žinau, kas yra maža alga ir ką reiškia dirbti taip, kad tau mielai keltų algą ir suteiktų išskirtinių sąlygų.

Atvykus į Londoną, darbą susiradau ne tik dėl turimų įgūdžių. Pokalbio metu sutarėme, kad turiu tik 60-70% įgūdžių, kurių reikia tai pozicijai, tad nesu idealus kandidatas. Tačiau visa tai kompensavau savo asmenybe ir požiūriu į darbą bei kokybę. Trumpai tariant, darbdaviui atrodžiau kaip žmogus, kuris bus naudingas įmonei. Čia dar vienas svarbus momentas, nesvarbu koks genijus esate, jei nesugebate maloniai bendrauti bei to parodyti, tuomet maža nauda iš tų jūsų įgūdžių. Manau, kad kiekvienas sutiks, kad kai žmogus praveria burną, labai greitai nustatote, kiek jis protingas ir kiek ne. Bei, ar norėtumėte su juo dar kada nors bendrauti. Tiesiog iš kalbos viskas matosi.

Žinau, kaip yra sunku pasamdyti padavėją Londone. Gal ieškančių tokio darbo yra daug, tačiau surasti gerą darbuotoją, yra sunku. Paprastai atlyginimas yra minimumas, bet darbas daug paprastesnis ir geresnis nei kitur už tą pačią algą. Be to, kas tokio darbo ieško, tai neturi kvalifikacijos, tad natūralu gauti mažus pinigus. Taip pat, pridėjus arbatpinigius gali gautis visai patraukli suma, ypač, kaip už nekvalifikuotą darbą. Tuo noriu pasakyti, kad nereikia savęs išaukštinti ir teigti, kad kaip čia mažai moka, kaip čia nėra darbo. Jeigu nieko nemoka žmogus, turi prastą asmenybę, tai jau jo problemos, kad net padavėja (padavėju) nepriima (konkretūs atleistų padavėjų trūkumai: kaip robotas, nesišypso klientams, todėl mažai paliekama arbatos; gadina atmosferą įmonėje neigiamais pasisakymais, blogu požiūriu į gyvenimą ir išgalvotom istorijom).

Tokiu atveju neturėtum gyventi iš kitų malonės, jų mokamų mokesčių. Nebent pasirinktum juos išleisti taip, kad pakeltum kvalifikaciją ir galų gale susirastum darbą.

Tai čia buvo apie tuos, kurie visad nepatenkinti savo gyvenimu, alga ir darbdaviais.

Visi kvalifikuoto darbo dirbti ne tik, kad negali, bet ir nenori

Žmogui yra gana tada, kai jis pasakė, kad jam gana. Labai gera savybė, žinoti, kada sustoti. Geras darbas žmogui yra toks, kuris jam patinka ir, kurio atlygiu jis yra patenkintas. Dirbdamas Londone sutikau žmonių, kurie labai patenkinti savo minimaliu atlyginimu ir darbu gamyklinėje įmonės dalyje. Jie neketina nei kelti kvalifikacijos, nei ieškoti kito darbo. Buvo pasitaikiusi proga vienai merginai šiek tiek pakilti karjeros laiptais ir dirbti administratore laikinai, kol tikroji atostogaus. Tačiau tas darbas nepatiko, nes visą dieną sėdi prie ekrano ir nieko neveiki. Tiesiog nuo žmogaus priklauso, vieni turi judėti ir dirbti fizinį darbą, kiti protinį, treti dar kitaip.

Džiugu, kad pats žmogus tai supranta, mielai grįžo atgal į gamyklą ir vėl buvo laimingas bei patenkintas savo darbu.

Tuo noriu pasakyti, kad tie, kurie skundžiasi, dažnai patys nežino, ką gali, ko nori, bet kažkodėl žino, kiek jiems turėtų būti mokama, mat, jo pažįstamam Petrui, kuris visą dieną tik sėdi prie kompo ir nieko nedaro, moka 3 kartus daugiau nei jam. Tai tegu pabando pats pasėdėti prie to kompo.

Dažnas psichologijos mokslų imasi norėdamas pažinti save ir išspręsti asmenines problemas. Iš tiesų, tai mokslas, kuris leidžia suprasti žmonių elgesio priežastis bei įvairius iracionalumus. Todėl manau, kad kiekvienam bus įdomu susipažinti su keliais žemiau aprašomais reiškiniais/keistenybėm. Deja, nežinau, kaip tai vadinasi lietuviškai.

Milgramo eksperimentas (angl. Milgram)

Tikslas: nustatyti, ar autoritetas gali priversti žmones atlikti veiksmus, prieštaraujančius natūraliam jų elgesiui ir/ar moralei.

Metodas: kviečiami savanoriai, kuriems mokama 4,5 $ (1963 metais buvo padori suma) už dalyvavimą atminties bandyme. Į patalpą įeina du asmenys, vienas tik apsimeta savanoriu. Abu jie traukia po kortelę, kuris bus mokytojas, kuris mokinys. Tačiau iš tiesų, abejose kortelėse parašyta mokytojas, todėl tiriamasis visad tampa mokytoju. O apsimetėlis visad pameluoja, kad ištraukė mokinio kortelę ir vėliau turi iš atminties perskaityti žodžių sąrašą.

Už kiekvieną klaidą mokinys gauna elektros šoką, kaskart ją didinant 15 voltų. Mokytojui duodama pajusti, kas yra 45 voltai, tuo tarpu bandymas nutraukiamas primygtinai savanoriui atsisakius jį tęsti (po 4 įtikinamų nurodymų tęsti) arba, kai mokinys gauna tris kartus iš eilės maksimalią 450 srovę. Žinoma, srovės iš tiesų niekas negauna, tačiau taip galvoja mokytojas, girdintis kartais net šūksnius ir beldimą iš už sienos.

Rezultatai: 65% dalyvių pasiuntė maksimalią 450 voltų srovę, nors dauguma dėl to jautėsi labai nepatogiai. Kai kurie net žadėjo grąžinti pinigus, kad tik to nereiktų daryti.

Papildomos aplinkybės: jei eksperimentui vadovaujama telefonu, tuomet autoritetui atsispiria daugiau žmonių. Jei eksperimentas vykdomas, paprastame pastate, o ne prestižiniame universitete, tuomet vėlgi eksperimentatoriui paklūsta mažiau žmonių. Tačiau bet kuriuo atveju, paklūstančių žmonių kiekis išlieka svarus, bent apie 50%.

Etika: šiuo metu tokį eksperimentą atlikti draudžiama. Tačiau dauguma dalyvių dėkojo už šią patirtį, prašė priimami į darbą laboratorijoje ar siūlėsi kitaip pagelbėti.

Išvada: autoritetas didžiąją dalį žmonių gali priversti atlikti veiksmus, prieštaraujančius jų įsitikinimams. Todėl neturėtume nustebti, kai žmonės paklusdami kitiems, daro jiems nepatinkančius dalykus.

Detaliau lietuviškai ir angliškai.

Savybės charakteriui priskyrimo klaida (angl. fundamental attribution error)

Šis „dėsnis“ akivaizdžiai parodo, kad lygiai tokį patį elgesį žmonės savyje ir kituose traktuoja skirtingai, t.y., neatsižvelgia į svarbiausią dalyką – kontekstą.

Kaip tai vyksta? Asmuo kito žmogaus elgesį priskiria jo charakteriui ar tiesiogiai valdomiems dalykams, tačiau atmeta aplinkos (konteksto) įtaką. Kaip matėme ką tik aukščiau aprašytame pavyzdyje, kontekstas gali priversti elgtis priešingai nei teigia mūsų moralinės normos.

Eksperimentas: dalyviai turėjo vertinti kalbėtojus pagal tai, kiek pastarieji savo kalboje palaiko Fidelį Kastro (angl. Fidel Castro). Vertintojams buvo iš anksto pasakyta, kad pristatantiesiems buvo liepta rašyti viena arba kita tema, t.y., tai nėra jų nuomonė. Kitu atveju, dalyviai manydavo, kad pranešėjai savo noru pasirinko kurią pusę palaikyti. Vertinimo rezultatai būdavo vienodi. Taigi, tiriamieji neatsižvelgdavo į išorinius veiksnius.

Daugiau pavyzdžių: štai automobilis stovintis kreivai aikštelėje, kiti automobiliai šalia stovi tiesiai, tad taip išeina, kad šalia netelpa mašina, todėl jis užima 2 vietas. Žmogus pagalvoja „ot niekšelis, galėtų kaip žmogus pasistatyti mašiną!“. Tačiau tuo pat metu jis pamiršta, kad galbūt tas vairuotojas čia pastatė automobilį seniai, kai taip stovėjo visa eilė, t.y., jis buvo priverstas taip statyti, kitaip būtų netilpęs arba užėmęs dvi vietas (nes jei visi stovi kreivai, vienas tiesiai pastatytas automobilis privers šalia statomus automobilius palikti daug laisvos nepanaudojamos vietos).

Žmogus nusirašė per egzaminą. Daugelis gali pasakyti, kad jis nesąžiningas, linkęs vogti ir t.t. Bet galbūt jis tai darė vieną ir vienintelį kartą arba tiesiog turėjo rimtą priežastį. Galbūt jo požiūris kitoks: mokausi tik tai, kas man įdomu, o visa kita gali eiti velniop.

Išvados: toks žmonių elgesys turi vieną pliusą: padeda žmonėms lengviau suvokti pasaulį, nuspėti kitų elgesį bei neišdarko absoliutaus gyvenimo suvokimo. Tačiau kartu leidžia klysti dėl žmogaus būdo, jaustis geresniu ar protingesniu už kitus ir pan.

Daugiau informacijos angliškai.

Tuo tarpu kontekstas labai svarbu

Nukrito nuo stogo plyta ir partrenkė praeivį. Subėgo žmonės, visi piktinasi:
-Ach, ach. Jau ir plytos nuo stogo krenta, žmonėms nebėra kur vaikščioti…
Išėjęs vienas iš minios pasilenkė ties nukentėjusiuoju:
-Ei, ponai, bet juk tai draugas iš nomenklatūrinių KGB šnipų.
Visi:
-Ach, ach. Kiek tų šnipų priviso. Jau ir plytai nebėra kur nukristi…

Tai anekdotas, kuris parodo, kaip nesvarbu yra pats faktas (žmogus gavo plyta per galvą), nes viską lemia nuomonė (ant ko konkrečiai užkrito plyta).

Straipsnio tęsinį galite rasti čia.

Sunku sugalvoti tiksliai straipsnio mintis atspindinčią antraštę. Šįkart apie tai, kad žmonės daro tas pačias klaidas, elgiasi pagal vienodus elgesio šablonus, nuolat žada pakeisti gyvenimą, pradedant rytojumi.

Žmonės mėgsta save apgaudinėti

Pasiteisinimai, apgavystės, atidėliojimai visa tai tik krūva savo gyvenimo apkartinimo. Pirma, įsipareigojimas sau kažką daryti ir vėliau sekęs atsisakymas, mažina mūsų savivertę, kelia nepasitenkinimą ir stresą. Antra, atsisakymas įsipareigoti, kai sąmoningai suprantama, kas mums gerai, o kas ne, veikia taip pat blogai, kaip ir pirmoji kartinimo dozė. Kai mes darome ne tai, ką turime, tuomet jaučiamės blogai: trūksta energijos ir entuziazmo.

Bet tai dar ne viskas.

Dar žmonės mėgsta gerą nuotaiką ir entuziazmą

Pasaulyje begalė knygų apie sėkmę, asmeninį tobulėjimą. Prie viso šito dar reikia pridurti krūvą internetinių svetainių. Visa tai populiaru, plačiai paplitę ir skaitoma.

Asmuo paėmęs į rankas pirmą, na, galbūt dar antrą ar trečią knygą, gali iš tiesų tikėti, kad ji jam padės. Bet dauguma kitų, tiesiog mėgsta gerą ūpą, kurį sukelia motyvuojančių knygų skaitymas. Jie tik prisidengia tuo, kad knyga atseit kažką pakeis jų gyvenime. Dažniausiai nė nepabando vykdyti ten esančių nurodymų, o tiesiog skaito nuo pradžios iki galo. Tokiems žmonėms turiu naujieną, joks tekstas nepakeis jūsų gyvenimo, jis tik gali tai paspartinti – viską atlikti teks jums pačiam.

Niekas nepasikeis tol, kol nesiimsite paprasčiausio veiksmo ir atliksite uždavinį. Tad kam save apgaudinėti? Kam visokiais planais atidėlioti rezultato siekimą? Gal iškart prie esmės?

O bet kokiam veiksmui tinkamas laikas yra tik vienas.

Egzistuoja tik dabarties akimirka

Daugelis tai supranta, bet neįsisąmonina to iki galo, todėl dar kartą noriu tai pabrėžti. Dabarties akimirka yra vienintelis dalykas, kurį turime. Vakar praėjo, rytojus neišaušo, turime veikti šiandien. Plačiau apie kiekvienos sąmoningai išnaudotos akimirkos poveikį vaizdo klipe:

Žmonės nori uždirbti, gera niša

Visa tai populiaru ir neša gerą pelną. Be to, lengva republikuoti kitų straipsnius kaip savo, pakeitus šį bei tą. Yra net tokia profesija: pasamdai žmogų, o jis tau parašo elektroninę knygą ar kokį kitą darbą. Kaip tai padaro? Paima keletą kitų žmonių straipsnių, pakeičia keletą žodžių ir turim rezultatą.

Tad, jei mokate jiems pinigus, tai bent pasinaudokite jų patarimais. Reikia pripažinti, kad daugumą technikų yra vykusios net labai. Klausimas kitoks: kada jas išbandysite? „Žinoti ir nedaryti iš tiesų reiškia nežinoti“ (Stephen R. Covey).

Tikslų siekimas – problemų sprendimas

Grįžkime prie esmės, prie to kaip gauti naudos. Šiuo straipsniu noriu sukelti jūsų galvoje mintis, kad galite ir turite padaryti tai, ką iš tiesų norite. Ne rytoj ir ne vakar, bet dabar. Todėl pabaigai noriu priminti vieną paprastą dalyką: „Problemos išspręsti nepavyks su tokiu pačiu mąstymu, kokiu problema buvo sukurta.“

Vadinasi, kad pirma teks pakeisti savo požiūrį (mintis), o tik tada sutvarkyti susiklosčiusią situaciją. Pvz., jau kuris laikas turite viršsvorio, net bandėte jo atsikratyti. Iš tiesų, kol rimtai to nesiimsite savo galvoje, tol nieko ir neįvyks.

O paskutinis dalykas, kurį noriu priminti, tai būdas prisiversti save ką nors padaryti. Pavadinčiau tai tiltų atgal sudeginimu (angl. burning the ships). Žmogus norėjo mesti rūkyti, tad po visą savo kazino išdėliojo plakatus su savo nuotrauka ir įsipareigojimus sumokėti milijoną dolerių tam, kas jį pastebės rūkantį.

Tereikia vos vos pasukti galvą, kad tai pritaikyti gyvenimui. Norite atsikratyti kažkokio įpročio? Susitarkite su draugu, kad liksite jam skolingas 1000 litų ar daugiau, jei to nepadarysite. Manau, kad tai būtų šauni papildoma motyvacija, nes žmonės kur kas labiau (2,7 karto pagal Brian Tracy) bijo prarasti nei geidžia įgyti daiktus. Tereikia lašelio fantazijos.

Baigiamasis žodis

Vakar praėjo, rytoj dar neišaušo – padarykit tai dabar.

Jau ilgokai buvau sustabdęs tokių įrašų talpinimą, tačiau nuomonė pasikeitė, tad štai prieš jus, mieli skaitytojai, jų atgaivinimas. Malonaus skaitymo! 🙂

Motyvacijos pliūpsnis

Visai neseniai atradau naują blogą pavadinimu „Valdau Kuriu Žaidžiu“, kurio vienas straipsnis yra puikus tikėjimo savimi pliūpsnis, pavadintas „Pokyčio akimirka“. Pasisemkime įkvėpimo ir stverkimės pokyčių.

Apmąstymai

Kad ir kaip lengvai bei plačiai informacija būtų prieinama, daugybė žmonių save vis tiek pasmerkia nesėkmei. Šį klausimą puikiai nagrinėja šie trys straipsniai: „Pasroviui minios mąstymui“ ir „Nesėkmei programuojamės patys“ kartu su oponuojančiu įrašu „Mes esame užprogramuoti sėkmei“. Telieka pridurti – pasirinkimas jūsų rankose!

Įdomybės

Pabaigai desertas 🙂 Pats labai mėgstu pamokančias istorijas, todėl štai gabalas jų: „Pamėgti pasakojimai“. O kartu ir „Geros mintys“, ir dar „Mintys iš perskaitytos knygos“. Ačiū Vilte, kad daliniesi! 😉

Beveik kiekvienas iš mūsų norime kažko pasiekti. Dažniausiai pasiekimas yra kažko darymas, turėjimas ar išmanymas gerokai geriau nei tai geba vidutinybė. Štai čia atsiskleidžia viena svarbi gyvenimo tiesa.

Be to, šioji tiesa galioja į dvi puses. Pirma, jei jūs kažkurioje (gal daugumoje) gyvenimo sričių rodote vidutinius gebėjimus, tuomet tokie ir jūsų rezultatai: vidutinis atlyginimas, vidutinio gerumo poilsis, pramogos ir t.t. Antra, jei kažkurioje srityje esate išskirtinis, tuomet galite jos padedamas gauti ypatingas pajamas ar tiesiog pasitenkinimą dėl aukšto gebėjimo (pvz., mokėjimas puikiai žaisti poolą).

Išvada peršasi savaime: kol viską darai kaip visi, tol turi tiek kaip visi. Vadinasi, pirmasis žingsnis norint kažko pasiekti gyvenime, pradėti viską daryti kitaip nei jūsų kaimynas Petras. Kaimyno klaidos visada matosi geriau nei savosios 😉

Tačiau kaip tai pasiekti? Pastarąją savaitę sirgau ir užsikabliavau (o taip, žinau, kad toks žodis neegzistuoja 🙂 ) ant visų laikų geriausio strateginio žaidimo (Age of Empires II: The Conqueros Expansion). Kaip jau rašiau viename straipsnyje, net atrodo beprasmiškai leidžiant laiką, galima pamatyti tobulėjimo rezultatus. O štai dabar dar supratau, kad net peržengti tam tikras gyvenimo ribas.

Prieš pereinant toliau, verta paminėti, kad kompiuteriniai žaidimai oficialiai yra sporto šaka. Egzistuoja įvairūs turnyrai, lygos ir t.t. Geriausieji žaidėjai gali pragyventi vien iš to, kad „žaidžia“, tad čia rimtas dalykas, o ne vaikų pramogos.

Konkretumą paliksiu paslaptyje, tačiau duodu štai tokį pavyzdį. Yra žaidėjas A ir žaidėjas B. Abu jie prie kompiuterio praleidžia po 6 valandas per dieną. A žaidėjas yra maniakiškai įnikęs į žaidimus ir nuolat pliekia tikėdamasis kažkada tapti vienu geriausių pasaulyje. Tiek daug tam skiriamo laiko, leidžia jam suformuoti tokius įgūdžius, kad visus draugus ir pažįstamus įveikia be problemų, tačiau Lietuvos mąstu ar pasaulio yra tik šiek tiek aukščiau nei vidurkis.

Tuo tarpu žaidėjas B, praleidžia prie žaidimo tiek pat laiko. Tačiau jį išnaudoja visiškai kitaip. Pirma, visad ieško stipresnių žaidėjų už save, nes tik taip tobulėjama. Jis taip elgiasi nepaisant to, kad pralaimėjimo jausmas pasiekiamas daug dažniau. Tačiau lengva pergalė dar niekam neleido nieko išmokti ar tuo labiau pajusti pasitenkinimą. Antra, jis žaidimus analizuoja, ypač tuos, kuriuose pralaimėjo. Trečia, išsiaiškina visus žaidimo niuansus, pvz., ar labiau apsimoka išrasti kažkokį patobulinimą ar pagaminti daugiau darbininkų ir t.t. Tokių dalykų yra begalės, kuriuos daro B, bet ne A.

Realiai abu žaidėjai dėl praleidžiamo laiko turi tokį patį greitį, skiriasi tik jų mąstymas. Pirmasis viską daro bukai, tuo tarpu antrasis numato priešininką, sutaupo laiko ten, kur A net nežino, kad tai įmanoma. Būtent visi šitie pirmaeiliai dalykai ir atskiria pelus nuo grūdų.

Taigi, A daro kaip visi – tiesiog žaidžia, tad čempionu niekada nebus. B imasi konkrečių veiksmų savo sugebėjimams gerinti.

Grįžtant prie gyvenimo: jei žaidi teisininką, bet nesiaiškini, kur sutaupyti laiko, kokie šio žaidimo niuansai, tuomet būsi vidutinis teisininkas, kas garantuos vidutinį rezultatą – atlyginimą. Jei žaidi stalių ir viskas, ką darai yra darymas darymas ir darymas. Tuomet pasiekus tam tikrą lygį taip pat įstringi. Reikia domėtis naujais metodais ir technologijom. Jei programuoji ir tuo nesidomi, tuomet gali tikėtis tik vidutinės algos. Visas gyvenimas kaip žaidimas…

Ar esate save pagavę situacijoje, kai mėginate padaryti kažką sudėtingo, o tuomet pašalinis žmogus vienu sakiniu braukte nubraukia visą problematiškumą?

Supaprastinimas

Pvz., dirbi dirbi išsijuosęs, turi planą, pirma darai A, tada B, tada C, tada D. Po viso šito gauni rezultatą X. Ateina žmogus iš šalies ir sako, bet tam juk pakanka padaryti E ir šis veiksmas labai paprastas. Tokiu būdu greitai ir lengvai gausi X. Trumpam pasijunti nejaukiai, kad pats apie tai nepagalvojai ir netrukus jau turi išsvajotąjį X.

Ši problema gali kilti dėl daugybės priežasčių:

1. „Užstrigimas“ vienoje vietoje, t.y., matymas sau po nosimi, nesidairant kitų galimybių;
2. Informacijos stoka, žmogus gali tiesiog nežinoti apie tokio sprendimo egzistavimą
3. Beprasmis greitesnis užduoties įvykdymas. Jei nėra iš to naudos, tai kam sukti galvą – juk sunkųjį būdą jau turime.
<…>
100. Žmonės mėgsta sudėtingus dalykus. Pagal straipsnio pavadinimą akivaizdu, kad šis punktas pats įdomiausias.

Kas genialu, tas paprasta

Yra toks posakis: „Kas genialu, tas paprasta. Tačiau tai kas paprasta nebūtinai genialu.“ O kaip kasdieniniame gyvenime?

Eilinis žmogus perskaito daugybę knygų, kaskart ieškodamas stebuklingo metodo praturtėti ar pasiekti kitokią sėkmę. Įvairūs būdai pastoviai kartojami skirtingose knygose. Tačiau tipiškas skaitytojas iki galo neišbando ir nepritaiko nė vieno sau. Iš tiesų, jis ieško kažko sudėtingo, kažko tokio, ką pamatęs galėtų pasakyti, jog dabar pasikeis visas jo gyvenimas.

Bet ką jis randa asmeninio tobulėjimo knygose? Pradėk nuo tikslų, paimk popieriaus lapą ir išsikelk juos. Pirmą kartą žmogus pagalvoja: „šaunu, čiumpam rašiklį ir dirbam“. Žinoma, iš karto niekas sėkmės nesusilaukė, todėl laikui bėgant asmuo pamiršta tikslus ir nustoja jų siekti.

Tačiau ateina laikas, kai jis vėl susimąsto apie gyvenimo gerovę ir ieško naujo įkvėpimo šaltinio. Dabar jis supranta, kad reikia išsikelti tikslus ir jų laikytis, tačiau mano, kad pirmoji knyga buvo bloga ir neatsakė į klausimą, kaip nuolat siekti tikslų ir nepamesti jų iš akių.

Bet antroji knyga rašo praktiškai tą patį. Po kiek laiko žmogus randa knygą, kuri žada kažką naujo: metodas skiriasi per nago juodymą, tačiau asmuo įtiki jo stebuklingumu. Vėliau eilinį sykį nusivilia, mat, po kiek laiko tikslai vėl būna pamesti. Tokia pasaka tęsiasi be galo.

Kaip manote toks žmogus reaguos, jei jam pasakysime, kad geriausias darbų planavimo įrankis yra popierius ir rašiklis? Jis atrėš, kad toks paprastas metodas neveikia. O dabar tam pačiam žmogui užsiminkite apie super/duper/mega programą skirtą darbų susirašymui, kuri tiesiog už jį nudirbs darbus. Tuomet žmogelis čiups jautį už ragų ir ims ją naudoti. Tačiau rezultatas bus toks pat.

Sėkmė yra paprasta

Dažnai būna taip: kai paklausiate žmogaus, kaip jis kažką padarė, sulaukiate maždaug tokio atsakymo: dariau, dariau ir padariau. Nepasitelkiau nei ypatingų žinių nei metodų, tiesiog po truputį triūsiau, kol pabaigiau. Tuomet numojate ranka ir pagalvojate: „Ot melagis – neišduoda savo paslapties.“ Tačiau mes abu žinom, kad paslapties nėra…

Paprastumą dažnai lydi nuobodulys

Įsivaizduokite, kad norite būti pasaulinio garso pianistas, tuomet viskas paprasta: kasdien groji nustatytą valandų skaičių ir po kokių 10-15 metų toks ir būsi. Žinoma, jei pradėsi nuo 4-8 metų. Man toks gyvenimo būdas atrodo velniškai nuobodus, nes grojimas instrumentu manęs visiškai netraukia. Turbūt numirčiau, jei tektų tiek daug groti.

Tačiau paklauskime, koks skirtumas tarp žymaus muzikanto ir sėkmingo žmogaus? Vienas savo laiką aukoja muzikai, kitas gyvenimo harmonijai. Tad tampa akivaizdu, kad, pavyzdžiui, norint tapti turtingu, reikia pastoviai tam skirti savo laiko. Nuolat daryti tą patį: peržiūrėti investicijas, skaityti verslo leidinius, ieškoti naujų idėjų pasipelnymui. Juk nuobodu kasdien daryti tą patį? Todėl žmonės ir susimąsto visokiausių vingrybių ir aplinkkelių, kad tik būtų įdomu tuo keliu eiti. Kitaip tariant dažnai meta takelį dėl šunkelio, kurį iš pradžių palaiko greitkeliu.

Taigi, kol ieškosite sudėtingų ir įmantrių gyvenimo problemų sprendimų, tol tiesiog atidėliosite paprasčiausių veiksmų darymą ir kartu savo laimės valandas. Juk viskas yra paprasta.