Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Patiko ši šmaikšti istorija http://think-outside-the-box.pen.io/, todėl nusprendžiau ja pasidalinti lietuviškai.

Įsivaizduokite, kad važiuojate keliu savo jaukiame automobilyje. Naktis, stipri audra. Pravažiuojate pro autobuso stotelę, kurioje laukia 3 žmonės:

1. Sena močiutė, kuri atrodo tarsi tuoj numirs.
2. Senas draugas, kuris kartą išgelbėjo jums gyvybę.
3. Tobulas partneris, apie kurį svajojate.

Jūsų automobilyje yra tik viena vieta, kurį keleivį pavešite? Gerai pagalvokite prieš skaitydami toliau.

Čia akivaizdžiai matoma moralinė pasirinkimo pusė. Klausimas buvo užduodamas per darbo pokalbį. Galėtumėte pasirinkti senutę, nes ji greit numirs, todėl turėtumėte pavežti ją. Arba galėtumėte paimti draugą, nes jis juk išgelbėjo jums gyvybę ir, tai būtų puiki proga jam atsilyginti. Tačiau, tokiu atveju tikėtina, kad niekada nebesusiktumėte savo tobulo partnerio.

Kandidatė, kurią pasamdė, pasirinko tokį atsakymą: „Duočiau raktelius senam draugui ir leisčiau jam nuvežti senutę į ligoninę. Pati pasilikčiau su savo partneriu ir, kartu lauktume autobuso.“

Tokį patį atsakymą pasirinkau pats, o jūs?

Išvada tokia, kad mes dažnai apsiribojame mąstydami ir nepastebime akivaizdžiai geresnių problemos sprendimo būdų. Nepamirškite mąstyti kūrybingai.

Kaip bebūtų, teisingas atsakymas yra pervažiuoti močiutę, išlaisvinant ją nuo kančių, pasimylėti su tobulu partneriu stotelėje ir tada nuvažiuoti su senu draugu…

Manau, kad yra du svarbiausia aspektai, norint tai įsisąmoninti ir pakeisti. Pirma, žmonės nuolat kažko siekia, o pasiekę, nori dar daugiau. Pvz., nori nusipirkti svajonių automobilį ir jau įsivaizduoja, kokie patenkinti bus, kai juo važiuos. Tačiau nusipirkus automobilį, po pradinio laimės pliūpsnio atsiranda sekantis tikslas bei įsivaizdavimas, kad jau jį pasiekę galėsime nurimti ir būti laimingi. Išvada ta, kad reikia džiaugtis dabartimi, o ne įsivaizduojama puikia ateitimi. Dabar žinau, ką pagalvojote: lengva pasakyti, bet kaip padaryti? Reikia lavintis, už dyką tik sūris pelėkautuose.

Taip pat, reikia prisiminti, kad išleidžiami pinigai suteikia daugiau malonumo ir laimės, jei už juos gauname potyrius, bet ne fizinius daiktus.

Antra, ar tikrai turite būti pas geriausias savo srityje? Pats turtingiausias? Pats kūrybiškiausias ir t.t.? Ar tikrai norite nuolat dirbti ir spręsta pastoviai kylančias problemas? Su kiekvienu nauju etapu viskas vis sudėtingėja?

Štai neseniai mane sužavėjęs pavyzdys: https://37signals.com/ (nėra tiesioginės nuorodos į jų naujausią pasisakymą, bet šiuo metu jis yra vienintelis šio puslapio turinys). Kuo ši įmonė išskirtinė? Ji ne tik sukūrė plačiai žinomą ir pelningą produktą bei keletą kitų, tačiau taip pat nuo pat pradžių buvo kitokia įmonė. Dabar ji išsiplėtusi iki 43 žmonių, jiems trūksta darbuotojų. Tačiau jie nusprendė daugiau nebesamdyti naujų žmonių. Jie nori, kad darbe visi vieni kitus pažinotų, būtų tinkama darbinė atmosfera, būtų malonu kasdien eiti į darbą. Taip pat, jie turės tik vieną produktą, likusius parduos, jei atsiras norinčių. Jei ne, tai tiesiog juos palaikys, bet naujų dalykų jiems nebekurs.

Apjungtus abu šiuos dalykus, matome, kad 37signals.com puikiai suprato abiejų esmę. Pirma, jie suprato, kad neturi būti pati didžiausia ir nuostabiausia įmonė, kad būtų patenkinti. Bei, kad svarbu pats gyvenimo procesas. Jie nori, kad jų kasdienybė darbe būtų maloni, kad visi visus pažinotų. Štai kas yra supratimas, kad gyventi reikia dabartimi, kad gana yra tada, kai daugiau mums nebedidins malonumo, bet pradės jį atiminėti.

Mano ir mano partnerio vizija

Visai neseniai rašiau, kad tapau draugo partneriu ir dabar turime mažą programavimo verslą. Prieš tampant partneriais pasidalinome įmonės vizijomis, kad vėliau nekiltų nesutarimų. Abu supratome, kad norime to paties: kuo pasyvesnis procesas, t.y., kuo mažiau mums reikia įsikišti. Darbas kada nori ir prie kokio nori funkcionalumo. Niekada nesiplėsti bei netapti didele įmone (išskyrus suradimą žmogaus, kuris atsakinėtų į el.laiškus ir telefono skambučius).

Verta pastebėti tai, kad, kai dirbau Lietuvoje, mažoje įmonėje, kažkaip visad norėjau, kad ji išaugtų, susitvarkytų finansiniai srautai. Kad padidėjus įmonei, gyvenimas taptų įdomesnis. Tačiau kažkaip pradėjus daryti savo verslą poreikiai ir norai visai kitokie…

Turbūt todėl, kad iš arti teko pamatyti, kuo daugiausiai užsiima projektų vadovas, direktorius, kaip vyksta pardavimai. Ne, ačiū. Yra įdomesnių darbų, būtent ta darbų dalis, kuria jiems tenka užsiimti mažiausiai.

Pradėsiu nuo trumpos ir vaizdžios istorijos apie „lengvą“ darbą ir „didelį atlygį“:

Veiksmas vyksta servise. Atsidarė kapotą šaltkalvis, užvožė su plaktuku ir nurimo tas variklio kalimas. Už darbą paprašė 100 Lt. Žmogelis pakraupęs, kodėl tiek daug. Juk plaktuku ir jis pats galėjo trinktelt. Šaltkalvis ir sako, tai už trinktelėjimą 5 Lt, o vat už žinojimą kur trinktelt…

Žmonės visada greiti paskaičiuoti kitų pinigus bei prieiti išvadą, kad jiems per mažai moka algos, nes jų vadovas yra baisus tironas ir šykštuolis, liaudyje vadinamas skupaika.
Turbūt tai dažnai pastebite patys? Tie žmonės tai kaip kokios teigiamos energijos siurbėlės.

Manau, kad tiems žmonėms neteko girdėti apie tai, kad kiek įdedi pastangų, darbo, tiek gauni atpildo ir atlygio. Kai reikia gauti pinigus, visi „greiti“, tačiau kai reikia dirbti, kelti kvalifikaciją, tuomet tai jų manymu laiko švaistymas. Ypač, jei dar už tai reikia eikvoti savo laisvalaikį ir mokėti iš savo kišenės. Nematymo toliau nosies sindromas.

Galbūt jie atitrūkę nuo realybės ir vis dar nesupranta, kad didžioji pasaulio dalis gyvena kapitalizmo sąlygomis? Kuo daugiau sugebi, kuo daugiau vertės sukuri – tuo labiau esi vertinamas, atitinkamai daugiau uždirbi bei gali pasirinkti geresnes darbo sąlygas, kaip grafikas, baldai, kompiuteris ir pan.

Bet eikime prie esmės, kaip čia dabar vieni gyvena patenkinti, kad jiems gerai moka, vertina jų darbą. Tačiau kiti zyzia kaip blogai, oj kaip blogai yra gyventi, kai tau moka katinuko ašaras.

Reikia mokytis mąstyti iš naujo

Svarbiausia čia pasaulio suvokimo koncepcijos atitikimas tikrovei. Dauguma žmonių nesugeba suprasti, kad jų bosas ne šiaip sau pluša, kad įmonės savininkas ne šiaip sau įkūrė įmonę ir sunkiai dirbo, ko galbūt dabar nesimato, kai verslas klesti.

Pabandytų jie save įsivaizduoti jo vietoj? Verslo planas paprastas, perki kuo pigiau, parduodi kuo brangiau ir nori turėti kuo mažiau problemų (žinoma, yra keletas ir kitokių verslo modelių). O ką reiškia pirkti kuo pigiau? Jei turite piceriją, tai reiškia ne tik maisto produktus, bet mokėti kuo pigesnę nuomą, kuo mažesnius mokesčius ir, žinoma, kuo mažesnius atlyginimus. Na, jei būtų tas žmogus picerijos savininkas, argi pats darytų kitaip?..

Tačiau čia yra vienas didelis bet. Jeigu samdytas žmogus sugeba uždirbti tau daugiau pinigų, išspręsti kažkokias tavo problemas, tu jam mielai sumokėsi daugiau, nes, pirma, surasti ir pasamdyti tai galintį žmogų yra sunku, antra, jis sukuria daugiau vertės, todėl net mokant jam didesnį atlyginimą, vis tiek įmonei iš to bus pelnas.

(Taip pat, galbūt reikėtų atmesti valstybines įstaigas, kur nežinau, pagal ką yra keliamos algos. Bet kas juos verčia ten dirbti?..)

Šiek tiek asmeninės patirties

Pats pradėjau dirbti 2007, pačiame pakilime, kai buvo euforija vis dar. Pradėjau programuotoju nuo 1000 Lt/mėn. Dar kartą pabrėžiu, kad čia buvo pakilimas. Vėliau alga kilo kilo, bet galų gale nusprendžiau nesiplėšyti ir dirbdavau tik 4 dienas per savaitę. Visad mieliau renkuosi mažiau darbo nei daugiau atlygio. Tačiau kai dirbu, tai jau dirbu – todėl ir sutinka darbdaviai suteikti tokias geras sąlygas. Tuo norėjau pasakyti, kad žinau, kas yra maža alga ir ką reiškia dirbti taip, kad tau mielai keltų algą ir suteiktų išskirtinių sąlygų.

Atvykus į Londoną, darbą susiradau ne tik dėl turimų įgūdžių. Pokalbio metu sutarėme, kad turiu tik 60-70% įgūdžių, kurių reikia tai pozicijai, tad nesu idealus kandidatas. Tačiau visa tai kompensavau savo asmenybe ir požiūriu į darbą bei kokybę. Trumpai tariant, darbdaviui atrodžiau kaip žmogus, kuris bus naudingas įmonei. Čia dar vienas svarbus momentas, nesvarbu koks genijus esate, jei nesugebate maloniai bendrauti bei to parodyti, tuomet maža nauda iš tų jūsų įgūdžių. Manau, kad kiekvienas sutiks, kad kai žmogus praveria burną, labai greitai nustatote, kiek jis protingas ir kiek ne. Bei, ar norėtumėte su juo dar kada nors bendrauti. Tiesiog iš kalbos viskas matosi.

Žinau, kaip yra sunku pasamdyti padavėją Londone. Gal ieškančių tokio darbo yra daug, tačiau surasti gerą darbuotoją, yra sunku. Paprastai atlyginimas yra minimumas, bet darbas daug paprastesnis ir geresnis nei kitur už tą pačią algą. Be to, kas tokio darbo ieško, tai neturi kvalifikacijos, tad natūralu gauti mažus pinigus. Taip pat, pridėjus arbatpinigius gali gautis visai patraukli suma, ypač, kaip už nekvalifikuotą darbą. Tuo noriu pasakyti, kad nereikia savęs išaukštinti ir teigti, kad kaip čia mažai moka, kaip čia nėra darbo. Jeigu nieko nemoka žmogus, turi prastą asmenybę, tai jau jo problemos, kad net padavėja (padavėju) nepriima (konkretūs atleistų padavėjų trūkumai: kaip robotas, nesišypso klientams, todėl mažai paliekama arbatos; gadina atmosferą įmonėje neigiamais pasisakymais, blogu požiūriu į gyvenimą ir išgalvotom istorijom).

Tokiu atveju neturėtum gyventi iš kitų malonės, jų mokamų mokesčių. Nebent pasirinktum juos išleisti taip, kad pakeltum kvalifikaciją ir galų gale susirastum darbą.

Tai čia buvo apie tuos, kurie visad nepatenkinti savo gyvenimu, alga ir darbdaviais.

Visi kvalifikuoto darbo dirbti ne tik, kad negali, bet ir nenori

Žmogui yra gana tada, kai jis pasakė, kad jam gana. Labai gera savybė, žinoti, kada sustoti. Geras darbas žmogui yra toks, kuris jam patinka ir, kurio atlygiu jis yra patenkintas. Dirbdamas Londone sutikau žmonių, kurie labai patenkinti savo minimaliu atlyginimu ir darbu gamyklinėje įmonės dalyje. Jie neketina nei kelti kvalifikacijos, nei ieškoti kito darbo. Buvo pasitaikiusi proga vienai merginai šiek tiek pakilti karjeros laiptais ir dirbti administratore laikinai, kol tikroji atostogaus. Tačiau tas darbas nepatiko, nes visą dieną sėdi prie ekrano ir nieko neveiki. Tiesiog nuo žmogaus priklauso, vieni turi judėti ir dirbti fizinį darbą, kiti protinį, treti dar kitaip.

Džiugu, kad pats žmogus tai supranta, mielai grįžo atgal į gamyklą ir vėl buvo laimingas bei patenkintas savo darbu.

Tuo noriu pasakyti, kad tie, kurie skundžiasi, dažnai patys nežino, ką gali, ko nori, bet kažkodėl žino, kiek jiems turėtų būti mokama, mat, jo pažįstamam Petrui, kuris visą dieną tik sėdi prie kompo ir nieko nedaro, moka 3 kartus daugiau nei jam. Tai tegu pabando pats pasėdėti prie to kompo.

Du profesoriai (Frank Flynn ir Cameron Anderson) atliko eksperimentą, siekdami išsiaiškinti kaip skiriasi mūsų suvokimas apie moterį ir vyrą, jei abu yra tokie patys.

Kaip pagrindą jie pasirinko tikros moters Heidi Roizen istoriją, kuri turėjo didelį asmeninį ir darbinį pažinčių ratą technologijų pasaulyje, kurio sudėtyje buvo daug įtakingiausių pasaulio žmonių. Taip pat, ji buvo labai sociali ir draugiška asmenybė. Pasiekė karjeros aukštumų rizikos kapitalo rinkoje (angl. venture capital).

Studentams buvo duota ši istorija. Jie turėjo parašyti savo nuomonę apie istorijos herojaus pasiekimus ir asmenines savybes. Tačiau vienai grupei buvo duotas Heidi (moteriškas) vardas, o kitai Howard (vyriškas).

Kadangi pasiekimai buvo identiški, tai kompetencija buvo įvertinta vienodai. Tačiau Howardas buvo įvertintas kaip geresnis darbdavys ir kolega.

Tuo tarpu Heidi buvo vertinama kaip savanaudiška ir ne tokio tipo žmogus, kuriam norėtum dirbti ar kurį norėtum samdyti.

Svarbiausia, kad vienintelis istorijos skirtumas buvo vardas!

Iš esmės, šis eksperimentas patvirtino tai, kas buvo nustatyta anksčiau: kai vyras sėkmingas, jis teigiamai būna įvertintas tiek vyrų, tiek moterų. Kai sėkminga moteris, tuomet ji mažiau patinka abejoms lytims. Svarbus momentas – pačios moterys taip pat save vertina blogiau.

Išvada ta, kad žmones vertiname ne pagal nuopelnus, o pagal stereotipus. Todėl, kai moteris suklesti pagal vyriškus stereotipus, ji būna mažiau patraukli tiek kolegų, tiek darbdavių akyse.

Beje, skaitydamas būtent šią knygą, o ne tik eksperimentą, pagavau save daugybėje vietų pritariant autorei. Kad ir kaip keista pačiam būtų, bet iš tiesų, esu šališkas moterų ir vyrų atžvilgiu. Na, pripažinkit, kad ir patys esat. Pagalvokite apie ypatingai sėkmingą moterį ir dabar apie tokį patį vyrą. Tiesiog, atlikite eksperimentą mintyse. Dar prie jo pridėkite ne tik darbą, bet šeimą, vaikus ir visa kita. Kaip vertintumėte vyrą agresyviai lipantį karjeros laiptais ir moterį? Kuriam dirbti norėtumėte labiau? Jei būsite nuoširdūs, tikrai rasite bent kažkiek skirtumų.

Tikiuosi, kad žinodami šią informaciją, galėsime būti objektyvesni.

Apie šį eksperimentą sužinojau iš knygos Lean In, autorė Sheryl Sandberg. Rekomenduoju perskaityti. Patį eksperimentą atliko ir aprašė Frank Flynn ir Cameron Anderson.

Linkiu gražių švenčių!

Panaudoti praeitų metų patirtį ateinančiais metais!

Nepamiršti, kad gyvenam čia ir dabar!

Stiprėti su kiekviena nesėkme!

Prisiminti, kad reikia rizikuoti ir išeiti iš komforto zonos!

Puikių Naujųjų!

Lankau „Change, Innovation, and Creativity“ internetinius kursus (angl. MOOC) ir ten sutikau pratimą pavadinimu struktūros paradoksas (angl. paradox of structure). Mane šitas paradoksas labai nustebino ir privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą, todėl noriu jums apie tai papasakoti.

Eksperimentas su mažais vaikais

Buvo atliktas eksperimentas, kurio metu iki mokyklinio amžiaus vaikų grupė vieną dieną buvo nuvežta į žaidimų aikštelę su tvora, o kitą be. Kaip manote kas nutiko? Tą dieną, kai vaikai žaidė aikštelėje su tvora, jie užėmė visą plotą iki pat tvoros. Kitą dieną, jie buvo susispietę aplink aikštės vidurį. Taigi, nors vaikų niekas neribojo, tačiau jie užėmė mažesnę erdvę.

Tęsiant mintį, galima susimąstyti apie kitas gyvenimą ribojančias struktūras. Viena paprasčiausių būtų kelių eismo taisyklės. Jos leidžia sumažinti avaringumą, nuspėti, kur ir kaip važiuos kiti eismo dalyviai. Tačiau kartu neleidžia mums važiuoti kaip norime. Kiek kartų teko pažeisti taisykles sukant į kairę ar apsisukti, kur negalima? Pravažiuoti plytą ir pan. Jau tos taisyklės…

Kitos ribojančios struktūros

Toliau galima prieiti prie jūsų turimų pinigų ribojančios struktūros. Ji tikrai nėra tik ribojanti. Pvz., neturėjimas pakankamai pinigų, priverčia keisti darbą, tobulėti, pradėti kurti verslą ir pan. T.y., sunku surasti struktūrą, kuri būti tik ribojanti visais atvejais.

Jei tai sudomino, galite apie gyvenimą pamąstyti šių struktūrų rėmuose: jūsų draugų ratas, šeima, šalis, miestas, gyvenamoji patalpa, jūsų darbo įranga, darbo kolektyvas, jūsų darbo žinios (kvalifikacija). Susimasčius, galima mėginti plėsti ar keisti struktūrą.

Žmonės į tas pačias situacijas reaguoja visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, skrendant lėktuvu galima naudotis internetu. Vienas asmuo galvoja, kaip tai nuostabu, kad tokiu greičiu tobulėja technologijos. Šalia sėdintis žmogus tai laiko savaime suprantamu dalyku ir netikėtinai dingus ryšiui, labai susinervina ir pradeda keiktis – patiria stresą.

Stresas, įtampa kyla tada, kai žmogaus lūkesčiai nesutampa su rezultatu. Be to, dar reikia pasirinkti priešinimąsi vietoj susitaikymo. Vienodose situacijose, asmenys su vienodais lūkesčiais reaguoja skirtingai.

Be to, esame išmokyti, kad turime kontroliuoti gyvenimą, kiek įmanoma labiau. Tačiau dažnai padėties ištaisymas, sukelia daugiau streso nei tiesiog susitaikymas su esama situacija. Tikras nutikimas: įmonė priskaičiavo 0,14 centų delspinigių, nors komunaliniai mokesčiai buvo mokami laiku. Tai kelia stresą, nes žmogus paprastai jausis nuskriaustas ar, kad tai yra neteisinga bei, kad reikia kažko imtis. Norėdamas ištaisyti klaidą, jis ne paskambino, bet atėjo tiesiai į darbovietę, išplūdo darbuotojus ir pareikalavo tučtuojau atsiųsti teisingą sąskaita. Labai dažnai maži nepatogumai būna neverti nueinamų „kryžiaus“ kelių…

Trečia, jei žmogus žino, kad nieko negali pakeisti, tada paprastai jis pasirenka su tuo susitaikyti automatiškai. Tarkime, žmogus ketina atlikti svarbų skambutį, staiga telefone dingsta ryšys, jis susinervina. Vėliau, sužinojus, kad neveikia ryšys visam mieste, visas jo stresas dingsta – vien todėl, kad neįmanoma nieko pakeisti.

Gera naujiena ta, kad reakciją galima pasirinkti. Mintys turi būti kaip vanduo. Vanduo nuolat patiria situacijas, kurios žmogui sukeltų stresą (erzintų, didintų širdies ritmą, išskirtų adrenaliną ir t.t.). Tačiau vanduo nesinervina, tiesiog atitinkamai išsilenkia. Jei yra akmuo, tiesiog jį apgaubia ir teka toliau, jei yra krantas, atsimuša į jį ir teka toliau, jei kas nors į jį įmetama, vanduo daiktą suėda ir vėl tampa ramus. Žmogui yra ko pasimokyti.

Reikia suprasti, kad yra dalykų, kurių mes nepakeisime ir niekada neegzistuos tobulas gyvenimas, kai viskas tik gerai. Nuolat atsiras nenumatytų dalykų, kurie mus erzins, pykdys, nuvils ir kels kitus neigiamus jausmus. TAČIAU reakcijos pasirinkimas jūsų rankose. Pasirinkite teisingai.

Autorius Povilas Panavas