Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Man nuolat tenka kovoti su perfekcionizmu. Jei perku kažkam kompiuterį, tai jis privalo būti geriausias pagal mano nustatytus parametrus. O tai užima daug laiko, bet neša maža naudos. Juk iš tiesų tų 10% greičio skirtumo niekas nepajaus…

Ar jums tai panašu į Pareto taisyklę? Juk geriausia būtų tam paskirti ribotą laiko kiekį ir pasirinkti geriausią variantą, kurį pavyko rasti. Vietoj to, kad ieškoti iš tiesų paties geriausio.

Visada atsiras geresnis variantas

Tarkime, kad galų gale nusprendėte/pasirinkote. Visos abejonės lieka praeityje. Tačiau būtent tada, kažkas pasiūlo dar geresnę išeitį. Arba net gi pareiškia, kad apskritai padarėte nesąmonę.

Net pats nustebau, kaip nepažįstamo žmogaus kritika forume vos kraujo neužvirino, kai jis parašė, kad mano pasirinkimas absoliučiai klaidingas. Galbūt todėl, kad rinkausi taip ilgai ir kruopščiai bei žinau, kad padariau tam tikrų klaidų. Kita vertus, net turėdamas naujos informacijos, pasirinkčiau labai panašiai.

Taigi, esmė tokia, kad žmonės turėdami tuos pačius poreikius ir galimybes vis tiek renkasi skirtingai. Jei būtų kitaip, tuomet būtų daug monopolijos, mažai skirtingų gamintojų. Net patys žmonės turėtų tarpusavyje būti daug panašesni. Žinoma, tai labai padėtų visiems surasti bendrą kalbą, išgelbėti pasaulį, sustabdyti globalinį atšilimą, pasiekti pasaulinę taiką… Na, bet grįžkime į realybę, kur žmonės labai skirtingi 😉

Geriau suklysti nei atidėlioti

Nėra greitesnio būdo, pasirinkimo patikrinimui, kaip apsisprendimas. Priimtas sprendimas, net jei klaidingas, visada geriau nei jokio.

Primenu, kad mokomės tik iš klaidų, o sėkmė – tai išmoktų pamokų ženklas. Jei mums puikiai sekasi, vadinasi, kad nieko nesimokome, o taikome jau anksčiau įgytas žinias.

Svarbu rezultatas

Norėčiau pakreipti problemą kitu kampu. Pavyzdį situacijos iliustravimui radau čia.

Įsivaizduokite, kad vykdote projektą. Norite, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai. Dėl to darbai pradeda vėluoti, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Jei pasakosite, kad norite viską padaryti kaip pridera, daugelis žmonių jus puikiai supras. Bet kuo ilgiau tempsite gumą, tuo visi žiūrės įtariau.

Viską sudėlioti į savo vietas padeda paprastas klausimas: kas geriau, ar kažkokių trūkumų turintis, tačiau įgyvendintas projektas, ar jokio galutinio produkto, tačiau su kai kuriomis puikiai išdailintomis dalimis?

Kol nėra projekto, tol nėra rezultato. Tuo tarpu visada svarbus būtent pastarasis. Nesvarbu, kaip puikiai jūs kažką išmanote, ar darote. Kol tai nebaigta, tol tai neturi jokios vertės.

Eilinis atidėliojimas

Kai kitą kartą mėginsite atlikti kažką nepriekaištingai, lauksite gerų aplinkybių ir pan., gerai pagalvokite, ar iš tiesų puikiai darote darbą, ar tiesiog atidėliojate projekto užbaigimą?

Baimių galima prisikurti visokių, kad kažkas sukritikuos, kad kažkam nepatiks, kad tai ne tai, ko tikėjotės ir pan.

Visada atsiras priešiškai nusiteikusių žmonių, kaip ir tokių, kuriems jūsų darbas patiks, net jei pats būsite priešingos nuomonės. Tačiau esmė paprasta – nėra rezultato, vadinasi, kad nieko nenuveikėt. O ar norite, kad jūsų rezultatas būtų nulinis? Jei ne, tuomet sukluskite.

Pakankamai dažnai dvejoju, ar straipsnis pakankamai geras, kad būtų vertas publikuoti. Tačiau dar nebuvo taip, kad kažkurio įrašo nepaskelbčiau. Juodraštis kažkur giliame užkambaryje vertas nieko, tačiau paskelbtas, kad ir prastesnės kokybės tekstas, kažkam suteiks žinių ir/ar motyvacijos. Galbūt tik keletui, bet kažkam pravers. Tuo tarpu kam nepatiks, galės neskaityti iki galo. Juk kiekvienas straipsnis negali būti auksinis.

P.S. yra vienas straipsnis, kuris nepaskelbtas, tačiau jį sudaro tik 6 eilutės, tad jis iš tiesų yra nebaigtas.

Sprendimus priimame kasdien: nuo to, ar geriamą kavą ar arbatą, iki prie altoriaus ištarto atsakymo. Šįkart norėčiau susitelkti į tai, kaip sužinoti, ar sprendimas teisingas bei kaip pripažinti klaidas ir imtis taisymo veiksmų.

Nepripažįsta savo klaidų

Taip jau yra, kad žmonės dažnai linkę ignoruoti savo klaidas. Užtenka vien pasižiūrėti į knygas, kuriose nuolat mokoma atsiprašyti ir pripažinti klydus. Kažkodėl tai labai sudėtinga. Matyt, todėl, kad pripažinti klaidas ir atsiprašyti gali tik brandžios asmenybės.

Dažnas nė nesusimąsto, kad tai kažką kainuoja. Kaštai būna dvejopi. Pvz., investavote 10 000 bei per metus uždirbote 500 litų. Tuo tarpu į banką galėjote padėti už 10% metinių palūkanų, tokiu atveju būtumėte gavę 1000 lt. Vadinasi, kad iš tiesų jūsų investicija prarado 500 litų, kuriuos lengvai galėjote uždirbti.

Tuo noriu pasakyti, kad visuomet reikia įskaičiuoti ne tik tai, ką gauname, bet ir tai, ką (potencialiai) prarandame.

Dar vienas pavyzdys iš investavimo. Dažniausia klaida yra nesugebėjimas pripažinti, kad buvo pasirinkta bloga investicija. Todėl, kai akcijos kaina pradeda smukti, ji nebūna laiku parduodama arba netgi perkama dar daugiau, tikintis, kad dabar jau tas metas, kai kaina tikrai pradės kilti. Juk, jei pasirinkote teisingai, tai tik laiko klausimas, kada vertė šaus į viršų. Štai taip rinkoje prarandami pinigai. Lygiai taip pat jūsų džiaugsmas dingsta iš gyvenimo, kai gyvenate įsikibę blogų sprendimų bei kiekvieną naują pasirinkimą statote atsižvelgdami į juos.

Ar sprendimas teisingas?

Žinoma, kiekvienas klystame, dvejojame. Gyvenimas gražus tuo, kad visada siunčia mums vis sunkesnius išbandymus, nes smulkesnių nė nepastebime, išspręsdami juos mechaniškai.

Patikrinti pasirinkimą galima labai paprastai. Praėjus dienai, savaite mėnesiui, metams ar dešimtmečiui, tereikia savęs paklausti: ar žinodamas tai, ką žinau dabar, nuspręsčiau lygiai taip pat? Jei atsakymas ne, tuomet jau žinote ką turėtumėte daryti.

Dabar esate išmintingesnis ir galite priimti teisingesnį sprendimą bei ištaisyti senojo klaidas.

Ilgalaikė perspektyva

Įsivertinus sprendimą, vis tiek gali kilti noras likti su senuoju pasirinkimu, nes jau tiek laiko buvo taikstytasi, o ištaisymas tikrai sukels nemalonių emocijų bei pareikalaus daugybės pastangų. Tokiu atveju verta pasitelkti ilgalaikę perspektyvą.

Kiek laiko gyvenate su sprendimu? Metus? Galbūt 10 ar 20? Bet tai visiškai nesvarbu. Klausimas priešingas, kiek dar ketinate gyventi su juo? Manau, kad dauguma skaitančių, tikisi gyventi kur kas ilgiau nei jau praleido besitaikstydami su klaida. Įsivaizduokite dar 20-30 metų gyvenant ne taip, kaip galite ir norite, bet taip, kaip kažkada pasirinkote. Juk visada viską galima pradėti iš naujo ir ištaisyti.

Išvados

Kartais paslysime ir padarysime klaidų. Tačiau kur kas svarbiau yra sugebėti pripažinti klydus ir jas ištaisyti. Nėra prasmės taikstytis ir vogti iš savęs gyvenimo džiaugsmą. Juk gyventi dar liko daug metų, kurių metu norite būti kuo laimingesni.

Ar teko kada pagalvoti, koks būtų gyvenimas nuostabus, jei kiekvieną sprendimą priimtumėte taip, kaip kompiuteryje?

Štai iššoka langas su klausimu „Ar tekėti už jo?“, galite rinktis „No“, „Yes“ arba „Cancel“. Be to, dar esate pažymėję varnelę ties „Automatically move pointer to the default button in dialog box“. Tik žodį „default“ pakeiskime į „right“. Gyvenimas būtų toks paprastas…

Tačiau čia iškyla standartinė problema, kad tiesa yra reliatyvus dalykas. Prisiminkime moters paveikslą, kai vienas žmogus mato jauną, kitas seną moterį viename ir tame pačiame piešinyje – abu teisūs. Taigi, vieno žmogaus teisingas sprendimas, kitam atrodo klaidingas.

Iki šios vietos dar galime būti savanaudiški ir pasakyti sau, kad „teisingas“ atsakymas yra tas, kurį mes patys laikysime geru, t.y., mums jis bus teisingas, o ką pagalvos kiti nėra svarbu. Manau, kad tai korektiškas požiūris. Tačiau kaip su sprendimais, kurie trumpuoju laikotarpiu yra teisingi, vidutiniu klaidingi, o ilguoju patys geriausi jūsų gyvenime?..

Kitokie sprendimai ir problemos

Būna taip, kad sprendimas net negali būti priimtas. Pavyzdžiui, manote, kad turėtumėte išsiskirti su savo vyru, tačiau galų gale nusprendžiate, kad liksite su juo. Iš tiesų, šioje situacijoje net negali iššokti joks langelis ir apie jūsų sprendimą niekas nežinos, tik jūs. O abejonei atklydus į mintis jūs imsite vėl svarstyti šį klausimą. Ar apskritai čia egzistuoja sprendimo priėmimas?

O ką daryti tuomet, jei mylite savo žmoną ir kitą moterį? Jums net nebūtina fiziškai ko nors išduoti. Juk taip būna… Kuris sprendimas teisingas? Ar apskritai tok yra?

Štai dar viena mažiau gyvenimiška situacija, nes perskaičiau ją knygoje. Vaikinukas įsimylėjo savo nusižudžiusio draugo merginą, kuriai pakriko nervai. Jis pastarosios ilgai laukė, pažadėjo laukti tiek, kiek reikės, nebevaikščiojo pas kitas, visaip mėgino padėti. Tačiau įsimylėjėliai buvo atskirai, jam reikėjo su kažkuo bendrauti. Atsirado tik draugė. Galų gale jis suprato, kad ją įsimylėjo, o naujoji draugė – jį. Tačiau jis kartu mylėjo ir ankstesniąją. Tokioje situacijoje bet kuris jo sprendimas bus skausmingas, todėl daugiau ar mažiau klaidingas.

Tačiau tai dar ne viskas. Dabar įsivaizduokite, kad pirmoji mergina nusižudo tuomet, kai visi teigė, kad jai labai pagerėjo. Vaikinas jai net nespėja papasakoti apie kitą bei, kad sulaužė pažadą. Tuo tarpu kaip pasakyti naujajai, kad jie dabar galį būtų daugiau nei tik draugai? Pirma, vaikinas sulaužė pažadą, kurio išlaikymu tikėjo jo padarymo momentu ir tikrai myli tą merginą. Antra, naujoji mergina jo akyse lieka nuskriaustoji, nes ją pasirinkti gali tarsi kažkokį atsarginį variantą, kai pirmoji mirė. Sudėtinga…

Pavyzdys iš H. Murakmi knygos „Norvegų giria“.

Išvados

Gyvenimas yra tai, ką darome priėmę blogus sprendimus. Tai, ko iš jų išmokstame. Tai, kaip stiprėjame.

Pradžioje pavartojau žodį, kad gyvenimas būtų „nuostabus“, tačiau iš tiesų, jis tebūtų paprastas, nuobodus ir tikrai esanti toli toli nuo „nuostabus“. Po kiekvienos gyvenimo krizės galime mėgautis tuo, kad tapome dar stipresni, kad nuo šiol tokio nepakeliamo lygio problemos mums bus tarsi riešuto išgliaudymas su tinkamu įrankiu: trakšt ir jau valgome skanumyną.

Tačiau ateis diena, kai vėl turėsime priimti sprendimą… To reikia tam, kad galėtume džiaugtis ir liūdėti, kad išlaikytume balansą. Kad ir ką pasirinktumėte, džiaukitės klaidomis, kurios atneš tolimesnę sėkmę, ir mėgaukitės pergalėmis. Nėra nieko blogo ar gero – viskas jūsų galvoje.

Situacija numeris 1

Pabundi ryte, pora minučių prieš žadintuvą. Maloniai pasirąžai. Puiki nuotaika, laukia dar viena nuostabi diena. Tu žinai, kad šiandien tavęs laukia nauji iššūkiai, kuriuos įveiksi pasinaudodamas savo gebėjimais. Kiekviena diena kupina malonių išgyvenimų.

Bėgioji parkelyje besiklausydamas motyvacinės medžiagos, kuri norą veikti užkelia į pačią viršūnę. Grįžęs nusiprausi, papusryčiauji ir puoli prie darbų. Įdomu, ar mėgstamą veiklą apskritai galima vadinti darbu? Ypač kai ji vyksta pagal sistemingą planą, su menkais nukrypimais nuo grafiko.

Įpusėjus dienai, nusprendi, jog būtų šaunu papietauti mieste. Sėdi į blizgantį automobilį, nuleki į mėgstamą kavinę, užsisakai galvodamas tik apie tai, ko nori (ir kas sveika), o ne kiek kainuoja. Laukdamas kol bus atneštas maistas, planuoji ateinančios savaitės kelionę į kalnus – ruošiesi slidinėti su sutuoktiniu.

<…>

17:00. Pypt! Darbo valandos ribotos, metas turiningam poilsiui. Priklausomai nuo savaitės dienos tai teatras, krepšinis, susitikimas su draugais, šuolis parašiutu ar kas tik nori. Užsiimdamas mėgstama veikla, sukuri tiek vertės, kad pinigais rūpintis tenka mažai.

Puikiai supranti, kad gyvenime svarbu balansas: reikia ir pabendrauti, ir sveikatą išsaugoti, ir darbus padaryti. Todėl viskuo ir rūpiniesi.

Situacija numeris 2

Atidėlioji žadintuvą jau 5tą kartą. Galų gale išsiropšti iš lovos. O juk žadėjai, kad nuo šios savaitės kelsiesi anksčiau! Kadangi laiko nukeliauti į darbą liko mažai, stveri į rankas kas papuola, sušlamšti, įsimeti į burną gumos ir leki į automobilį.

Į darbą pavyksta nepavėluoti. Pirmąją darbo valandą naršai internete, skaitinėji facebook, forumus ir panašiai. Sekančią valandą įtikinėji save, kad jau tikrai reikia dirbti, bet toliau tęsi ankstesnę veiklą. Likus porai valandų iki pietų, šiaip ne taip pradedi dirbti. Kiekviena problemėlė tau atrodo milžiniška ir demotivuojanti. Sulaukęs pietų, džiaugsmingai išleki iš kabineto ir trauki link kavinės. Grįžus po pietų apninka miegas, nes maistas buvo sunkus. Tad sekanti valanda skirtai tai pačiai rytinei veiklai…

Taigi, pagaliau 17:00! Dirbai apie 4 valandas, tačiau darbo padaryta tiek, kiek produktyvus žmogus atliktų per valandą ar pusantros. Namuose pavakarieniauji, tuomet atsisėdi prieš televizorių ar įninki į internetą. Skaitai visokius straipsnius ir kartais sau leidi pasvajoti, kad nuo ryt viską pakeisi… Tačiau rytojus yra rytoj, o tu turi tik šiandieną.

Tu gali rinktis

Juk puikiai supranti, kad tik tavo paties priimti sprendimai tave atvedė ten kur esi. Tik tavo sprendimai, gali pakeisti tavo dabartį ir ateitį. Gerai pagalvok, kas tavęs laukia, jei ir toliau taip gyvensi? Nori visą gyvenimą nieko nenuveikti?

Dabar grįžkime prie teigiamų dalykų. Kaip įsivaizduoji savo svajonių dieną? Savo svajonių namą? Savo šeimą? Draugus? Viskas prasideda vienu mažu žingsneliu ir tu gali viską gauti. Netiki? Paskaityk sėkmingų žmonių biografijas, įsitikinsi, kad daugybė iš jų nebuvo intelektualiai ar dar kažkaip kitaip išskirtiniai. Pvz., Michaelui Jordanui universitete buvo pasakyta, kad jis per prastas, kad žaistų universiteto rinktinėje… Taigi, atkaklus darbas nugali visas negandas.

Vienos dienos apsukti gyvenimui nepakaks, tačiau viena diena yra daugiau nei reikia, kad pradėtum priimti teisingus sprendimus. Kad pagaliau suimtum savo gyvenimą į rankas ir pats nustatytum jo kryptį.

Viskas kartojasi

Daug šiame puslapyje parašytų dalykų turi labai daug bendrų taškų. Todėl, kad visi gyvenimo aspektai yra susiję. Lygiai taip pat visi sėkmingo žmogaus gebėjimai yra neatskiriami. Tu negali spoksoti televizorių 4 valandas per parą ir būti sėkmingas. Valgyti nesveiką maistą, nesportuoti ir kartu būti žvaliam ir aštraus proto. Viskas yra susiję.

Visi tavo skaityti straipsniai yra panašūs, retai sužinai kažką naujo. Turbūt skaitai viską iš eilės? Nuo pradžios iki galo? Daugybę straipsnių, kurių esmę apibūdintum vis tais pačiais žodžiais. Sustok. Tavo laikas ribotas. Kam tu jį švaistai?

Pirma, išsiaiškink ko nori. Antra, susirask informacijos apie tikslus ir planavimą. Trečia, pradėk vykdyti veiksmus.

Kaip jau rašiau twitteryje: „Žinoti ir nedaryti, iš tiesų reiškia nežinoti“. TU GALI RINKTIS.

Būna, kad sprendimo galią turi vienas asmuo, tačiau likę žmonės turi didžiulę įtaką sprendžiančiajam. Pavyzdžiui, bankas gali daryti su klientų pinigais viską, kas yra įstatymo ribose. Klientams pagrasinus, kad jie atsiims visus savo pinigus, jei jis nenustos jų naudoti savo veiklai X, situacija turbūt pasikeistų. Ypač krizės metu 🙂

Giminės ir draugų įtaka
Dar dažniau tokios situacijos įvyksta tarp draugų ir giminių. Paprastai vieni kitiems pagelbėjam be užmokesčio ar su simboliniu – gerokai mažesniu, nei darom tuos pačius darbus tretiesiems asmenims.

Jei darbų apimtis didelė, tuomet įgauname galią spausti darbų užsakovą – savo draugą. Pavyzdžiui: Esate atsakingas už dovanų pirkimą, pakavimą ir pristatymą kažkokioje labdaringoje organizacijoje. Darbai stringa, tada sulaukiate draugų pasiūlymo: „Jei visų dovanų pakavimą patikėsim Vardeniui, jis mielai tai padarys, be to, darbas bus atliktas daug greičiau. Tačiau pakavimas kainuos šiek tiek brangiau, nes jis tai atlieka su specialiu popieriumi. Tačiau turėk omeny, kad mes patys turbūt nespėsim laiku, tad praktiškai tai vienintelė išeitis. Mums teliks dovanų gabenimas ir pirkimas”. Jei draugui nepatinka Vardenio pakavimo metodas, jis vis tiek gali sutikti su mūsų pasiūlymu, juk mes ir taip daug darome, tad galime atsisakyti papildomo darbo. Tuo pačiu priversdami išleisti daugiau pinigų ir pasirinkti nepatinkantį dovanų apipavidalinimą. Dar pridėkime intensyvų pasakojimą apie tokio pasirinkimo privalumus bei tai, kad anksčiau įgytas įdirbis gali būti perkeltas į kitą vietą – nuostoliai minimalūs, o laiko sutaupyta daug.

O jei tie darbai yra buto remontas? Ir, jei tai apie pasirinkimą kokiomis medžiagomis remontuoti sienas į kurias bus žiūrimas kokius 10 metų nuo ryto iki vakaro? Ar norėtumėte patys gyventi bute, kurio sienos jums nepatinka? Atrodo šaltos, nepaisant to, kad visi kiti tvirtina, jog taip atrodo gražiau? Žmonės skirtingi, ta pati spalva gali vieniems kelti nuotaiką, o kitus liūdinti.

Galų gale įvyko tai, kas turėjo įvykti. Išaiškėjo, kad užsakovas visiškai nenori mūsų siūlomo sprendimo, tačiau su juo sutiko jausdamas mūsų spaudimą. Tuo tarpu mes viso labo norėjom kaip greičiau, paprasčiau ir geriau pačiam užsakovui. Nė nepastebėjome, kad apsisprendimą lėmė ne pateikiami argumentai pasiūlymo naudai, o tiesiog mūsų nematomas spaudimas.

Žmonės daro priešingai nei kiti verčia
Pratęskime situaciją. Užsakovas pasirinko norimą variantą, Vardenis nepakuos dovanų. Tačiau po kiek laiko pastebi, kad tikrai dovanos nebus paruoštos laiku, tad pasirenka tarpinį variantą – sutinka, kad pakuotų Vardenis, su sąlyga, kad tai bus daroma pigiausiu jo turimu popieriumi.

Dabar jau užsakovas pats nusprendė, todėl yra pilnai patenkintas savo sprendimu.

Taigi, žmonės nenori priimti sprendimų, kuriuos priimti yra spaudžiami, net jei tai tikrai pati geriausia išeitis. Juk žinot tą būseną, kai kažkas jums pasako „Tu to nepdarysi! Tau nepavyks!” ir tuomet mintyse girdi tik vieną „Padarysiu net jei tektų numirt bemėginant!”.

Išvados
Žmonės dažnai pasiduoda netyčia sukurtam spaudimui, o ne argumentams. Už tokį sprendimą būsite atsakingi jūs, o ne užsakovas. Tikėtina, kad tai vėliau išlįs kaip yla iš maišo. Tad, kad ir koks keistas jums užsakovo sprendimas, geriau padaryti, kaip nori jis, nei likti kaltam dėl nežinia ko.

Be to, tikėtina, kad paliktas ramybėje užsakovas galų gale sutiks su jūsų siūlomu variantu. Žmonės elgiasi priešingai nei yra verčiami. Tačiau vos jiems palikus veikimo laisvę, jie gali priimti tą patį taip intensyviai atmetinėtą sprendimą.

Koks žmogus norėtum būti? Ar daug trūksta, kad juo taptum? Aišku viena, jei elgiesi, kaip tavo idealas, tuomet ir esi jis. Juk taip? Tai tikrai yra taip paprasta kaip skamba. Šiame straipsnyje pasakoju apie asmenybės tobulėjimą remiantis paties susikurtu idealu.

Pirmiausia – idealo įvaizdis
Norint pritaikyti šį metodą, pirmiausia apibūdinkite save tokį, kokį norite matyti nuolat. Paimkite popieriaus lapą ir užrašykite.

Nurodykite, kaip jis priima sprendimus, kaip elgiasi stresinėse situacijose, kokiomis charakterio ypatybėmis pasižymi. Apibūdinkite taip detaliai, kad remdamiesi aprašymu galėtumėte nustatyti, kaip jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje.

Elkitės kaip jūsų idealas
Nežinote, kokį sprendimą priimti? Ne bėda, juk žinote, ką nuspręstų idealas. O gal ir su jo pagalba negalite priimti sprendimo? Tuomet bent jau priimkite sprendimą tokiu būdu, kokiu tai darytų jis: neverkiant ir nedejuojant, bet pasveriant visus už ir prieš bei suprantant, kad neįmanoma kiekvieno išorinio veiksnio pasukti sau tinkama linkme.

Pirmas pavyzdys
Norėčiau tai iliustruoti labai paprastu pavyzdžiu. Įsivaizduokite, kad esate virtuvėje ir ką tik ant grindų nukrito vienas riebaluotas mėsos gabaliukas. Jūs galite rinktis tarp daugybės variantų:
a) apsimesti, kad to nematėt ir palikti mėsą ant grindų;
b) paimti mėsą, išmesti ir neišvalyti grindų – juk  niekas nepamatys;
c) nuspirti mėsą už šaldytuvo, o grindis pavalyti šlepete;
d) paimti mėsą, ją išmesti bei išvalyti grindis.
Mano idealas pasirinktų d variantą, o jūsiškis?

Tai labai paprasta situacija, tačiau puikiai parodo, kaip lengva pasirinkti tinkamą sprendimą pasinaudojant susikurtu idealu. Kaip jau rašiau, viskas prasideda vienu mažu žingsneliu.

Antras pavyzdys
Dabar įsivaizduokime ką nors sudėtingesnio. Einate vėlyvą naktį gatve ir pastebite, kad maždaug už 50 metrų nuo jūsų trys vyrukai prikibo prie vienos merginos. Jūs galite:
a) apsimesti, kad to nematot (juk tai ne mano reikalas);
b) patyliukais iškviesti policiją ir pasišalinti;
c) pulti vienas prieš tris – esu Chuck Norris giminaitis, tad lengvai juos įveiksiu net jei jie ginkluoti ;);
d) patyliukais iškviesti policiją ir mėginti nukreipti vaikinų dėmesį nuo merginos, kad ji turėtų laiko pasprukti.
Ką šįkart darytų jūsų idealas? Maniškis rinktųsi c variantą, tačiau kol neturiu tam reikiamų įgūdžių arba ginklo, tektų pasirinkti d variantą. Esu vikrus ir greitas, tad blogiausiu atveju išloščiau laiko, per kurį atvažiuotų policija.

Tokius pat gyvenimiškus principus galime taikyti ir platesne prasme. Ar jūsų idealas, kas 5 minutes tikrina savo paštą? Kiekvieną laisvą darbo akimirką eina į facebook’ą? O gal pirmiau atlieka darbą, o tuomet užsiima jam naudinga veikla? Ar dienų dienas leidžia prie televizoriaus? Tad elkis kaip idealas ir taip tapsi juo.

Idealas nėra ponas tobulybė
Visų pirma, manau, kad visi sutiksite, kad nėra tobulų žmonių. Be to, idealių žmonių mums nė nereikia. Nebūtina visur ir visada būti pirmam, teisiam, geriausiam ir t.t. Kur kas svarbiau mėgautis dalyvavimu ir įgyti patirties. Kaip sakoma „sustoti pauostyti rožių”, o ne bėgte prabėgti pro gyvenimą nieko nepastebėjus.

Kas nepatiria nesėkmių ir pralaimėjimų, tas niekada nepasiekia sėkmės. Manot, kad sėkmingi žmonės viską pasiekė iškart ir pirmu mėginimu? Ne, tai tie žmonės, kurie nenustojo mėginę po kiekvienos patirtos nesėkmės.

Taigi, susikurti neklystantį idealą būtų pražūtinga. Dažnai nepaisant įdėtų daugybės pastangų viskas baigsis nesėkme. Būtent tai ir bus žingsnis į priekį, o ne paika sėkmė loterijoje.

Didesnių ar mažesnių sprendimų ieškome kiekvieną dieną. Todėl šiame straipsnyje noriu pasidalinti patirtimi, kaip surasti gerą sprendimą kiekvienam gyvenime iškilusiam uždaviniui.

Nebandykite sienos pramušti galvą
Kartais būna taip, kad susiduri su uždaviniu, kurį bandai spręst vienaip, tada kitaip. Išbandai daugybę būdų, kol galų gale mėgini spręsti problemą jau prieš tai išmėgintais metodais. Blogiausia, kad pats nė nepastebi, kad užstrigai nesėkmingų metodų rate. Dažnai jame praleidžiama daug laiko. Tokiems atvejams siūlau du sprendimus: turėkite lapelį, kuriame parašyta, kaip dar galima mėginti išspręsti problemą bei darykite pertraukėles.

Turėkite „klausimų lapelį”
Tai labai primityvus, tačiau efektyvus būdas. Klausimai turi būti tokie, kurie nurodo, kur ieškoti informacijos arba, kaip galima sužinoti, kur jos ieškoti. Kaip pavyzdį pateiksiu savo paties „klausimų lapelio” turinį:

• Ar jau išmėginau „Google”?
• Ar yra kokių nors kitų metodų spręsti problemai, kurių dar neišbandžiau?
• Kas iš mano pažįstamų galėtų žinoti atsakymą arba nukreipti mane tinkama linkme?
• Padaryk pusvalandžio pertrauką.

Lapelį laikykite gerai matomoje vietoje, pavyzdžiui, ant monitoriaus. Tokiu būdu akis dažnai už jo „užklius” ir neleis užstrigti nesėkmingų bandymų rate.

Leiskite smegenims pailsėti
Tony Buzan knygoje „Lavinkite atmintį” rašoma, kad pertraukėles reikia daryti, kas 10-50 minučių. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus savybių. Kadangi dauguma mūsų įpratę prie 45 minučių trukmės akademinės valandos, tad siūlau būtent tokį intervalą ir pasirinkti. Pertraukėlės turėtų trukti 2-10 minučių. Per jas reikia leisti smegenims protiškai pailsėti. Tam puikiai tinka tokie dalykai: pasivaikščiojimas, trumpa mankšta, arbatos puodelio pasidarymas.

Toks režimas anot pasaulyje garsaus autoriaus leidžia:

• Išlaikyti gerą supratimą ir įsiminimą  ilgą laiką;
• Lengvesnį naujos informacijos perpratimą, nes ankstesnioji jau sutvarkyta ir smegenys paruoštos naujai medžiagai suvokti ir įsiminti;
• Geriau įsiminti, nes pertraukėlių metu smegenys surūšiuoja informaciją, tai leidžia ją ilgiau išlaikyti atmintyje;

Trumpai tariant, pertraukėlės leidžia išlaikyti kūrybiškumą, mažina nuovargį, padeda susidoroti su nauja informacija ir vis kitomis užduotimis.
Kitas pertraukėlių privalumas yra tas, kad jų metu dažnai kyla įvairių puikių idėjų susijusių su ką tik darytomis užduotimis ar matyta informacija. Pavadinčiau tai „nosies pakėlimo nuo ekrano” sindromu 🙂

Tegul smegenys galvoja už jus
Būna situacijų, kuomet, kad ir kaip bebandytum išspręsti problemą, tiesiog nematai jokios tinkamos išeities. Vis galvoji galvoji ir nieko – neužsidega jokia lemputė galvoje. Kai sprendimas neturi būti priimtas skubiai, labai tinka paprastas metodas: palikti problemą nuošalyje. Tiesiog suformuluokite problemą mintyse ir laikinai ją pamirškite. Dabar tik laiko klausimas, kuomet į galvą šaus puiki idėja.

Efektyviausiai toks metodas veikia tuomet, kai prieš einant miegot būna ieškoma rakto problemai, tačiau neradus einama miegot. Dažniausiai jau vos pabudęs, žinau, kaip išspręsti susidariusį uždavinį.

Kas niekad su tuo nesusidūrėt, siūlau tikrai neatmesti šio metodo kaip naivaus ar neįtikimo. Tai dažnai taikomas būdas problemoms spręsti. Jūsų smegenys tikrai gali daugiau nei manote.