* You are viewing Posts Tagged ‘atidėlioti’

Apie atidėliojimą, stresą ir produktyvumą

Jau ilgą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad kelias į produktyvumą yra darbo ribojimas. Paradoksalu, bet kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.

Share

Laimingi būname tada, kai esame padėties šeimininkai

Sugedęs gyvenimo šviesoforas

Sugedęs gyvenimo šviesoforas

Kada paskutinį kartą jautėte, kad visiškai kontroliuojantys situaciją?

Prisipažinsiu, kad šiais metais dar taip nebuvo. Keletas sričių vis likdavo numestos.

Neigiamas atsakymas iškart sufleruoja mintį, kad, jei jūs nesirūpinate, kur teka jūsų gyvenimas, tuomet labai mažai šansų, kad gausite tai, ko norite. Tačiau tuo pat metu, juk negalima daryti iškart visko. Tad nepamirškime, kad tobulybės siekimas gali dažnai tapti kliūtimi.

Kontrolės trūkumas – streso šaltinis

Kada jaučiame didžiausią nerimą? Kai žinome, kad kažkas gali nutikti blogo, bet jaučiamės taip, kad to negalime kontroliuoti. Kartais tai tiesa, kartais ne.

Dažnai įveikti stresui ar minčių „šokinėjimui“ užtenka tiksliai apsibrėžti problemą. Nurodyti jos priežastis, įveikimo būdus. Paprasčiausia yra pasakyti sau, kas blogiausia gali nutikti, jei nieko nesiimsite. Dažnai „nuostoliai“ pasirodo tokie maži, kad iškart suprantate, jog veltui jaudinatės. Trumpai tariant, jūs pradedate vadovauti situacijai.

Tikslinga gyvensena veda į pasitenkinimą

Kai gyvename taip, kad kiekvieną dieną kažko siekiame, mes esame labiau motyvuoti, nes jaučiame rankose savo gyvenimo vadžias. Labiausiai tai pasireiškia, kai mūsų tikslas yra gerai pailsėti 😀

Antras svarbus dalykas, kad betikslis gyvenimas yra plaukimas gyvenimo upe be jokios kontrolės. Ar būtų malonu važiuoti autobusu, kuris važiuoja be maršruto, tačiau jūs kažkodėl naiviai tikitės su jo pagalba patekti į kažkokią konkrečia vietą?..

Kokių gyvenimo sričių kontrolę apleidote?

Esu įsitikinęs, kad būtent tose srityse jaučiatės mažiausiai laimingi. O taip yra dėl lygiai tos pačios priežasties. Tos sritys valdo jus, o ne jūs jas.

Begalinis darbų sąrašas

Ne seniai skaičiau apie „Will do“ sąrašą vietoj „To do“. Esmė tokia, kad turime tik 1-3 darbus, kuriuos privalome padaryti, o visi kiti keliauna į sąrašą „Padarysiu vėliau“.

Skirtumas toks, kad paprastai dienos darbų sąrašas tik ilgėja, nes atsiranda naujų ir būtinai skubių klientų poreikių. Ištinka kokia krizė. Tokiu būdu pradiniai darbai visuomet lieka nebaigti. O matant vis daugiau bei nebaigtų darbų, pradedame jaustis blogai. Priežasčių vardinti net neverta. Taigi, pritaikius šias naujas technikas, į darbų sąrašą patenka tik tie, kuriuos esate visiškai įsipareigojęs atlikti, o visi kiti keliauja į kitą sąrašą.

Tokiu būdu kontrolė pereina į jūsų rankas ir grįžta pasitenkinimas daromais dalykais. Taigi, dar kartelį laimę lemia tai, ar esate padėties šeimininkas.

Atidėliojimas

Tai dar viena streso ir nemalonių jausmų priežastis. Kai atidedame darbus, nustojame siekti to, ką žinome, jog norime turėti, tada vėl atsiranda tuštuma. Kitaip tariant, suprantame, kad situacija išslydo iš mūsų rankų. Tam tikra prasme ji pradeda mus kontroliuoti.

Kaip perimti kontrolę į savo rankas?

Manau, kad pirmiausia reikia nustoti bėgti nuo problemų. Tačiau reikia suprasti, kad negalima visko pataisyti iškart. Jei darysite viską priešingai nei viršuje, tuomet beveik didžiąją dalį gyvenimo vadžių automatiškai perimsite į savo rankas.

Konkretesnių patarimų pilna šio puslapio archyvuose, pavyzdžiui, Laiko valdymas IV – planavimas, Kaip įveikti baimę.

Būkite smalsūs, kai jaučiate, kad kažkas blogai, nevenkite problemos, konfrontuokite su ja. Klauskite savęs, kodėl taip jaučiuosi? Fizinis skausmas nurodo kažkokį fizinį negalavimą, pvz., danties skausmas reiškia, kad sugedo dantis ir reikia kažko imtis. Nemalonūs emociniai pojūčiai lygiai taip pat nurodo, kad reikia imtis veiksmų ir taisyti padėtį.

Share

Tobulas sprendimas, ar toks egzistuoja?

Man nuolat tenka kovoti su perfekcionizmu. Jei perku kažkam kompiuterį, tai jis privalo būti geriausias pagal mano nustatytus parametrus. O tai užima daug laiko, bet neša maža naudos. Juk iš tiesų tų 10% greičio skirtumo niekas nepajaus…

Ar jums tai panašu į Pareto taisyklę? Juk geriausia būtų tam paskirti ribotą laiko kiekį ir pasirinkti geriausią variantą, kurį pavyko rasti. Vietoj to, kad ieškoti iš tiesų paties geriausio.

Visada atsiras geresnis variantas

Tarkime, kad galų gale nusprendėte/pasirinkote. Visos abejonės lieka praeityje. Tačiau būtent tada, kažkas pasiūlo dar geresnę išeitį. Arba net gi pareiškia, kad apskritai padarėte nesąmonę.

Net pats nustebau, kaip nepažįstamo žmogaus kritika forume vos kraujo neužvirino, kai jis parašė, kad mano pasirinkimas absoliučiai klaidingas. Galbūt todėl, kad rinkausi taip ilgai ir kruopščiai bei žinau, kad padariau tam tikrų klaidų. Kita vertus, net turėdamas naujos informacijos, pasirinkčiau labai panašiai.

Taigi, esmė tokia, kad žmonės turėdami tuos pačius poreikius ir galimybes vis tiek renkasi skirtingai. Jei būtų kitaip, tuomet būtų daug monopolijos, mažai skirtingų gamintojų. Net patys žmonės turėtų tarpusavyje būti daug panašesni. Žinoma, tai labai padėtų visiems surasti bendrą kalbą, išgelbėti pasaulį, sustabdyti globalinį atšilimą, pasiekti pasaulinę taiką… Na, bet grįžkime į realybę, kur žmonės labai skirtingi 😉

Geriau suklysti nei atidėlioti

Nėra greitesnio būdo, pasirinkimo patikrinimui, kaip apsisprendimas. Priimtas sprendimas, net jei klaidingas, visada geriau nei jokio.

Primenu, kad mokomės tik iš klaidų, o sėkmė – tai išmoktų pamokų ženklas. Jei mums puikiai sekasi, vadinasi, kad nieko nesimokome, o taikome jau anksčiau įgytas žinias.

Svarbu rezultatas

Norėčiau pakreipti problemą kitu kampu. Pavyzdį situacijos iliustravimui radau čia.

Įsivaizduokite, kad vykdote projektą. Norite, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai. Dėl to darbai pradeda vėluoti, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Jei pasakosite, kad norite viską padaryti kaip pridera, daugelis žmonių jus puikiai supras. Bet kuo ilgiau tempsite gumą, tuo visi žiūrės įtariau.

Viską sudėlioti į savo vietas padeda paprastas klausimas: kas geriau, ar kažkokių trūkumų turintis, tačiau įgyvendintas projektas, ar jokio galutinio produkto, tačiau su kai kuriomis puikiai išdailintomis dalimis?

Kol nėra projekto, tol nėra rezultato. Tuo tarpu visada svarbus būtent pastarasis. Nesvarbu, kaip puikiai jūs kažką išmanote, ar darote. Kol tai nebaigta, tol tai neturi jokios vertės.

Eilinis atidėliojimas

Kai kitą kartą mėginsite atlikti kažką nepriekaištingai, lauksite gerų aplinkybių ir pan., gerai pagalvokite, ar iš tiesų puikiai darote darbą, ar tiesiog atidėliojate projekto užbaigimą?

Baimių galima prisikurti visokių, kad kažkas sukritikuos, kad kažkam nepatiks, kad tai ne tai, ko tikėjotės ir pan.

Visada atsiras priešiškai nusiteikusių žmonių, kaip ir tokių, kuriems jūsų darbas patiks, net jei pats būsite priešingos nuomonės. Tačiau esmė paprasta – nėra rezultato, vadinasi, kad nieko nenuveikėt. O ar norite, kad jūsų rezultatas būtų nulinis? Jei ne, tuomet sukluskite.

Pakankamai dažnai dvejoju, ar straipsnis pakankamai geras, kad būtų vertas publikuoti. Tačiau dar nebuvo taip, kad kažkurio įrašo nepaskelbčiau. Juodraštis kažkur giliame užkambaryje vertas nieko, tačiau paskelbtas, kad ir prastesnės kokybės tekstas, kažkam suteiks žinių ir/ar motyvacijos. Galbūt tik keletui, bet kažkam pravers. Tuo tarpu kam nepatiks, galės neskaityti iki galo. Juk kiekvienas straipsnis negali būti auksinis.

P.S. yra vienas straipsnis, kuris nepaskelbtas, tačiau jį sudaro tik 6 eilutės, tad jis iš tiesų yra nebaigtas.

Share