Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Taigi, kaip rašiau praeitame straipsnyje, pritrūkau laiko, tad nusprendžiau išsiaiškinti, kiek vis gi jo turiu kiekvieną dieną. Šįkart apie tai, kaip sekiau laiko panaudojimą minučių tikslumu.

Laiko fiksavimo procesas

Tam panaudojau labai „primityvų“ įrankį, kurį galite pamatyti žemiau. Žinoma, dar reikėjo rankinio laikrodžio.

Toks būdas padėjo labai greitai ir patogiai viską fiksuoti, tačiau išgauti duomenis užtrukau velniškai ilgai.

Stropiai žymėjausi dvi dienas ką veikiu, nuo pabudimo akimirkos iki atsigulimo į lovą.

Ilgiausiai užtruko duomenų įkėlimas į kompiuterį, kurio tikslas buvo suskaičiuoti, kiek praleidau laiko kiekvienoje srityje.

Kaskart susivedus duomenis į excelį, trūkdavo maždaug poros valandų per parą. Tad galų gale pradėjau viską daryti po vieną puslapį (viena para užima 3,5 puslapio). Todėl prie kiekvienos eilutės dešinėje surašyti skaičiai, reiškiantys tos veiklos trukmę minutėmis, o apačioje galutinė puslapio trukmė. Tad šiaip ne taip, per kokias 2-3 valandas pavyko viską susisteminti ir apskaityti visas 24 valandas per parą.

Savistabos privalumai

Šitas eksperimentas leido pamatyti, kad gyvenime galioja kvantinės fizikos dėsniai – nuo stebėtojo veiksmų priklauso stebimas reiškinys.

Kadangi fiksavau kiekvienos veiklos pasikeitimą, tai kaskart norint pakeisti veiklą, pvz., užeiti į facebooką, turėdavau tai pažymėti užrašų knygutėje. Tačiau vos suvokdavau, kad noriu užsiimti niekais, toliau tęsdavau produktyvią veiklą.

Tai mane gerokai nustebino. Juk paprastai mes ir taip suvokiame, kad, kai dirbame, turėtume dirbti, kai pramogaujam, turime nedirbti. Tačiau lygiai tas pats veiksmas atliekamas, kruopščiai fiksuojant laiko sąnaudas (minutės tikslumu), savistabą padidino keleriopai. Kartu padidėjo produktyvumas. Taigi, nors laiko sekimas užima kažkiek laiko, tačiau produktyvumą padidina gerokai daugiau nei jo sueikvoja.

Šitas faktas mane apstulbino, nes visad buvau įsitikinęs, kad laiko sekimas yra laiko švaistymas, kuris būtinas, norint tinkamai išrašyti sąskaitas klientams bei žinoti įmonės galimybes.

Stebėjimo rezultatai

Abi stebėjimo dienos parodė beveik tokius pačius rezultatus. Įdomumo dėlei žemiau pateikiu vienos dienos laiko „išlaidas“.

Teorijos ir praktikos skirtumai

Taigi, praktika parodė, kad per dieną galiu išnaudoti apie 4,5 valandos, nors teoriškai spėjau, kad tik apie 3,5. Per savaitę susidaro ženklus skirtumas.

Tiesa, reikia prisiminti, kad savistaba leido veikti produktyviau ir kartu turbūt leido atrasti šiek tiek daugiau laiko nei jo būtų su tipišku kasdieniu nusiteikimu.

Atlikęs šį eksperimentą, esu patenkintas jo rezultatais bei siūlau patiems išmėginti tai daryti porą dienų. Esu įsitikinęs, kad tai leis sužinoti kažką naujo apie save. Blogiausiu atveju turėsite porą produktyvesnių dienų 😉

Pastaruoju metu pajutau ypatingą nepriteklių – laiko badą. Pagaliau radęs laiko atsipūsti, nusprendžiau, kad būtų naudinga sužinoti, kiek turiu laiko bei kaip jį panaudoju.

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad straipsnis buvo per ilgas, tad padalinau į dvi dalis. Kam įdomu tik rezultatai ir koncentruota informacija – skubėkite į paskutinę pastraipą – išvadas.

Dvilypis laikas

Manau, visi sutiks, kad laiko panaudojimą sekti reikia dviem etapais – šiokiadieniai ir savaitgaliai. Pirmiausia pradėjau nuo darbo dienų. Taigi, paskaičiavau, kiek manau, kad užtrunku per dieną prie vienų ar kitų dalykų.

Šiokiadieniai – teorija

Norėdamas gauti kokį nors apčiuopiamą rezultatą, pirmiausia susiskaičiavau, kiek trunka neišvengiami dalykai: miegas, kelionė į darbą, maistas, trumpas atokvėpis, higiena ir pats darbas. Gavau ~20,6 valandų. Trumpai tariant, nekeisdamas įprastos dienotvarkės, galiu laviruoti tik ~3,5 valandų bloku. O tai velniškai mažai. O kitiems žmonėms kelionė į darbą dažnai užima dar bent papildomą valandą dėl didesnio atstumo ir/ar kamščių.

Kadangi tai teorinis dienos apmąstymas, tai pirmiausia įsidiegiau tokį patį laiko apskaitos įrankį į kompiuterį kaip darbo vietoje. Kai seki, kur dingsta laikas, pradedi jį labiau tausoti ir kitaip leisti. Pasinaudojęs ja vos vieną nepilną vakarą, supratau, kad su mano operacine sistema ji ne visiškai draugauja, tad dabar vėl be apskaitos. Jei kas nors žino puikią laiko apskaitos programą, pasidalinkite komentaruose, nes visi bandyti įrankiai nuvylė.

Savaitgaliai – teorija

Savaitgaliai mažiau rutiniškas laikas, todėl suskaičiavau ne vienos dienos valandų panaudojimą, bet visų laisvų. Ši dalis turėtų skirtis nuo jūsų, nes paprastai mano savaitgaliai prasideda ketvirtadienio vakarą. Be to, čia siekiau sužinoti, kiek man lieka laiko, po įprastų darbų, tad įrašiau tik tai, ką darau visada.

Šiuo metu dar savaitgaliais apie 10 valandų trunka namo šiltinimo darbai, tad kaip ir pasiekiau 68 iš 72 valandų.

Kiti darbai

Dar pridėkime šiuos dalykus, kurie atliekami nereguliariai

Išvados

1. Viso per savaitę teoriškai įmanoma savo produktyviems tikslams panaudoti ~28 valandas (72 – 58 + 3,5*4). Tačiau praktiškai tik apie ~21. Tad vidutiniškai per dieną išlieka 3 valandos net pridėjus savaitgalius. Kai į tai žiūriu kaip galutinį skaičių, tai galvoju, kad ilgas laiko tarpas, bet kai į tą patį laiką pažiūriu, kiek jo galiu panaudoti per dieną, tai matau mažulytį skaičiuką.
2. Iš aukštesniame punkte minėtų valandų dar reikia išskirti laiką, skirtą poilsiui.
3. Darbo dienomis vienintelis laiko blokas yra 3 valandos. Susitarei vakare pažaisti poolo ir viskas, nebeturi daugiau nė lašo laiko.
4. Labai padeda laiko sutaupyti dviejų dalykų darymas vienu metu, pvz., audio knygos klausymas ir ėjimas į darbą. Maisto ruošimas ir laiko leidimas su artimais žmonėmis.

Pabaigai viena citata: „Don’t say you don’t have enough time. You have exactly the same number of hours per day that were given to Helen Keller, Pasteur, Michaelangelo, Mother Teresa, Leonardo da Vinci, Thomas Jefferson, and Albert Einstein. (Nesakyk, kad turi per mažai laiko. Tu turi lygiai tiek pat valandų per dieną, kiek jų buvo duota toliau išvardintiems asmenims).”

P.S. Tai straipsnis po ilgos pertraukos, priminęs kaip smagu rašyti. Sekantį kartą, kokie tikrieji skaičiai bei koks savistabos poveikis produktyvumui.

Vakar turėjo būti paskutinė diena, kai įrašas į puslapį patenka reguliariai, t.y., pradžioje kiekvieną ketvirtadienį, vėliau kas antrą. Tačiau pamiršau paspausti mygtuką „paskelbti“, nes dar norėjau parodyti redaktorei, todėl tekstas pasirodė tik šįryt.

Pastaruoju metu jutau idėjų ir noro rašyti stygių. Nusprendžiau, kad metas atsisakyti fiksuoto straipsnių talpinimo grafiko.

Sekantis straipsnis pasirodys, kai pajusiu įkvėpimą. Tačiau įrašai ir toliau bus skelbiami tik ketvirtadieniais.

P.S. šiandien antrųjų mano atostogų išvakarės! Paskaičiavau, kad šiais metais mano atostogos užtruks 41 dieną (23 ir 18). Vėliau pradėjau skaičiuoti, kad dirbu tik 4 dienas per savaitę, tad laisvų dienų dėl savaitgalių turiu per metus 3*52 = 156, atimu į atostogas patekusius savaitgalius 156 – 12 – 9 = 135 dienos. Pridedame atostogas 135 + 41 = 176 dienos. Tada dar pridedame šventines dienas, nepatekusias į atostogas 176 + 7 = 183. Viso metuose dienų 365, tad man laisvų yra 50,1%, t.y., į darbą reikia eiti šiek tiek rečiau nei kas antrą dieną. Gal man visai nereikalingos atostogos 😀

Rašau todėl, kad susidarė įspūdis, jog skaitytojai klaidingai supranta, kaip gyvena dauguma „patariančiųjų“. Lygiai dėl to paties jų galvose atsiranda klaidingas įsivaizdavimas, kaip turėtų atrodyti jų pačių gyvenimas. Tai savo ruožtu kelia psichologinį nepasitenkinimą savimi.

Patarėjai naudojasi ne visais savo patarimais

Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad patenku į tokių patarėjų kategoriją. Pirmoji priežastis ta, kad rašydamas straipsnį, mėgstu paieškoti, ką apie tai rašo kiti – tai naujos įžvalgos, kuriomis galbūt pats niekad nepasinaudosiu, bet paskelbiu svetainės įrašuose, jei atrodo priimtinos.

Yra dalykų, kuriais pasinaudoju, bet vėliau atsisakau. Kartais net ką tik labai įkvėpusi idėja labai greit pridedama prie visai niekam tikusių. Tačiau juk dėl to nerašysiu atskiro straipsnio.

O kur dar gausybė autorių, kurie taip greit leidžia naujus blogo įrašus, kai dažnas iš jų prieštarauja ankstesniųjų straipsnių idėjoms.

Gyvenimas per sudėtingas, kad visada pavyktų vadovautis patarimais

Tarkime pamokančiose istorijose rašiau:

Akiplėšiškas vairavimas

Visą dieną žmogui prieš pat pat nosį užlindo kitas automobilis, todėl teko staigiai stabdyti. Žinoma, asmuo labai susinervino, pradėjo spaudyti garso signalą. Daug kartų. Sau panosėj niurnėjo, kad įvažiuos į jį kitą kartą tyčia, jei šis taip dar padarys. Galų gale žmogus pasiekė savo darbą ir pirmam sutiktam pasakoja:
-Nepatikėsi, kas nutiko. Jau koks asilų asilas šiandien užlindo prieš mane! Tu net neįsivaizduoji! Tik per plauką neįvyko avarija. Kaip tokius žemelė nešioja?! Pakliūtų jis man į rankas! Oi kaip jį pamokyčiau!

Tuo tarpu kitame miesto gale savo darbą pradėjo vyrukas, kuris neturi nė menkiausio supratimo, jog kažkas taip širsta ant jo. Tačiau šiuo metu yra visiškai užvaldęs pastarojo mintis.

Prieš kitą kartą leidžiant kažkam užvaldyti jūsų protą ir užvirinti kraują, pamėginkite save sustabdyti ir padaryti kažką teigiamo vietoj to, kad švaistytumėte savo ir kitų laiką bei energiją.

Istorija išgirsta Zigo Ziglaro tinklalaidės programoje (podcast).

Bet tuo pat metu vairuodamas kartas nuo karto susinervinu. Na, pvz., ką sakyti žmogui, kuris įvažiuodamas iš kairės juostos į žiedą, išsuka pačiame pirmame išvažiavime į dešinę? Jis tikrai gali taip daryti, bet tai absoliučiai kvaila. O ypač, jei aš dešine juosta įvažiuoju į žiedą kartu su juo bei noriu važiuoti toliau nei pirmas posūkis, bet tenka jį praleisti, staigiai stabdant 😀 Viską, paskaičiuoji, kad niekam nesutrukdysi ir šia tau, kad nori, atsiranda juokingai vairuojantis žmogus, kuris vos į mane neįvažiuoja (pagal eismo taisykles tai kaltas likčiau aš).

Perskaitytas straipsnis ar knyga nepakeis gyvenimo

Dabar priartėjome prie straipsnio esmės:

1. Gyvenimą keisti teks palaipsniui, nebent pavyks išgyventi kažkokį ypatingą gyvenimo sukrėtimą, kuris radikaliai pakeistų mąstymą. Būtent todėl tokia svarbi yra aplinka ir įpročiai. Apie tai daug rašiau, tad siūlau pasinaudoti nuorodomis ir paieška.
2. Klaidinga manyti, kad autorius gyvena visiškai pagal tai ką rašo. Tačiau dar blogiau iš savęs reikalauti tobulo patarimų ir įpročių laikymosi. Gyvenimas tiesiog taip neveikia. „Suklupti“ yra natūralu.

Taigi, kai kitą kartą save pluksite, kad jums kažkas nepavyko, kad vėl „nolaifinonot“ kelias dienas, kad nustojote planuoti darbus, kad, …, kad, … , tuomet prisiminkite, kad tai natūralu. Padarykite išvadas, pasimokykite iš klaidų, bet niekada savęs nesmerkite. Reikia gyventi ir mėgautis šia akimirka.

Sveiki, mieli skaitytojai! Vasara atostogų metas, tad ilsiuosi.

Kaip sekėsi griauti tiltus
Neturiu paruošęs jokių gilių minčių, tad tiesiog išpildysiu čia minėtą pažadą, parašyti, kaip pavyko kasdien skirti laiko vienam tikslui.

Pasisekė puikiai, nė vienos dienos nepraleidau. Pirmą kartą suklupau po kažkur 39 dienų, todėl, jog pamiršau, kad tądien buvo penktadienis. Tą padaryti man lengva, nes penktadieniai yra laisvadieniai, tad nėra įprastos veiksmų atlikimo sekos.

Šiek tiek apie atostogų metą
Apmaudu, kad orai tokie lietingi, žiūrint į prognozes net nesinori mėginti, kur tolėliau važiuoti, bet tikiuosi, kad sekmadienį pavyks susiruošti prie jūros. Kol kas labiausiai nustebino Pinigų muziejus: galvojau bus nuobodu, bet iš tiesų net pritrūko laiko viską apžiūrėti.

Pabaigai palinkėsiu gero ir turiningo poilsio bei naujų įžvalgų sugrįžus į įprastas vėžias! 😉

Vienuoliai ir purvinas kelias
Kartą keliavo du vienuoliai iš miesto atgal į savo namus. Dar visai neseniai pliaupė lietus, todėl buvo daug purvo ir balų. Beeidami jie pastebėjo labai dailią merginą, kuri negalėjo pereiti per vieną balą. Vienas vienuolis iškart pasisiūlė ją paimti ant rankų, pastaroji sutiko, todėl jis merginą pernešė per gamtos sukurtą kliūtį.

Kitas vienuolis visą kelią tylėjo, kol priėjo šventovę, tada nesusilaikė ir tarė:
-Mums vienuoliams reikia laikytis kuo toliau nuo moterų, ypač tokių jaunų ir gražių. Jos yra pavojingos. Kam tu tai padarei?
-Tą vienuolę palikau prie pat tos balos, kur ją nuleidau ant žemės, o tu vis dar ją nešiojiesi?

Katedros statytojai
Mieste buvo statoma katedra, ten dirbo trys akmenskaldžiai. Į klausimą, ką jie čia daro, atsakė: „Aš užsidirbu pragyvenimui“, „Esu pats geriausias akmenskaldys, tuo čia ir užsiimu“ ir „Statau katedrą“.

Tarkime, kad jie akmenis skaldo identiškai greitai ir kokybiškai, tačiau net tokiu atveju tampa aišku, kad jų indėliai į katedros pastatymą bus skirtingi.

Pirmasis bus kruopštus ir atliks darbą taip, kaip jam bus pasakyta.
Antrasis gali sukelti daugiausia rūpesčių, nes gali manyti, kad jis geriau žino, kaip čia viskas turi būti.
Trečiasis rūpinsis, kad katedra būtų pabaigta, t.y., ne tik paruošti akmenys, bet tai padaryta greičiau, kokybiškiau. Pateiks papildomų pasiūlymų ir pastabų.

Taigi, tiesioginį darbą galbūt jie dirbs vienodai, tačiau galutinis indelis siekiant rezultato bus skirtingas.

Žmonių kalbų nesupaisysi
Turėjo malūnininkas sūnų, žmoną ir tvirtą, gerai prižiūrėtą arklį. Vieną dieną su sūnumi išsiruošė į miestą. Buvo pavasaris, šlapia, balos. Taigi, senas tėvas užlipo ant arklio, o sūnus ėjo šalia. Taip jiems bekeliaujant, pro juos praėjo pakeleiviai, kurie murmėjo: „Žiūrėk koks tas malūnininkas! Dar jaunas ir tvirtas kaip ąžuolas, sėdi tarpu ant arklio, o savo jauną vaikiščią verčia eiti per purvą!“ Po tokių kalbų malūnininkas liepė lipti sūnui ant arklio.

Taip jie jojo, kol vėl išgirdo žmones besišnibždant: „Koks kvailas tas malūnininkas. Vaikas jaunas ir stiprus, o tėvas turi bristi per balas.“ Tada jau senis nusprendė, kad jos abu ant vieno arklio.

Keliavo jie toliau, kol vėl sutiko žmonės, kurie šįkart kalbėjo: „Kokie bjaurūs žmonės tie malūnininkai! Stiprūs, o joja ant vargšo arklio, kuris vos kojas velka.“ Tada senis nusprendė, kad abu su sūnumi turi eiti pėsti ir iš paskos vestis arklį.

Žinoma, jie ir vėl sutiko žmones, kurie šįkart šnekėjo: „Arklys nupenėtas, stiprus, tie kvaileliai vos jį nulaiko, tačiau brenda pėsti per balas“. Tada senis tarė sūnui: „Ką bedarėm, žmonėms neįtikom. Taigi kalbų ir vėjų nesugaudyti. Niekada nekreipk dėmesio, ką žmonės sako“.

Jau ilgą laiką galvoje kirbėjo mintis, kad kelias į produktyvumą yra darbo ribojimas. Paradoksalu, bet kuo toliau, tuo labiau tuo tikiu.

Kaip tai veikia? Prieš akis laukia ilga 8 valandų darbo diena. Smagu, jei papuolė ypatinga diena, kai neskambina pikti klientai, o užduotys įdomios. Bet kitu atveju žmogus iškart linksta į atidėliojimą. Kadangi atidėlioja, darbai pradeda „degti“ – patiriamas stresas. Galų gale pasiekiama tokia stadija, kai stresas nugali ir darbai pajuda iš mirties taško.

Apie atidėliojimo sustabdymą rašiau čia. Šįkart apie tai kitu kampu – psichologiškai. Štai trys esminės klaidos:

Darbo rezultatų matavimas valandomis.

Matuoti darbų trukmę valandomis prasminga, tačiau rezultatus ne. Šitas dalykas matyt išliko nuo industrinio amžiaus laikų.

Jei tavo produktyvumas matuojamas išdirbtomis valandomis, tuomet, ar egzistuoja kokia nors motyvacija ar entuziazmas padaryti greičiau? Galima sakyti, kad skubėjimas tai papildomas įsitempimas ir stresas organizmui. Tačiau lygiai tą patį galima perfrazuoti taip: ar yra prasmė daryti geriau, bet lėčiau? Be to, entuziazmas ir motyvacija padeda surasti kitus sprendimus, kurie ir greitesni, ir kartu tokie pat kokybiški ar net dar geresni.

Dabar užduokite sau klausimą: jei galėtumėte iš anksto apsibrėžti dienos darbus, kuriuos atlikus esate visiškai laisvas daryti ką norite, ar liktų prasmė atidėlioti? Ar atsirastų akstinas šiek tiek paskubėti? Turbūt automatiškai nebūtų noro pafacebookint ar paskaitinėti kažkokias naujienas, jei žinai, kad padarai šitą, dar tą, o tada aną ir viskas.

Didžiuliai darbų sąrašai

– kuriuose nesimato galo, sukelia stiprų norą atidėlioti.

Tai labai panašu į darbų matavimą valandomis. Manau, kad beveik visi iš skaitančių šį puslapį yra bent kartą mėginę susirašyti visus dienos darbus į lapelį. Gana greit iškyla problema, kad tas lapelis užsipildo visiškai. Tačiau juk valandų darbo dienoje skaičius nepaaugo. Automatiškai išlenda atidėliojimas bei nepasitenkinimas, kad nespėjame atlikti visų darbų.

Žinoma, puiku naudoti GTD sistemą, kur daugybė sąrašų – ji puikiai mažina stresą bei leidžia nieko nepamiršti ir nuolat būti aprėpus viską. Tačiau galų gale – darbus teks atlikti. O atlikti juos iš milžiniško sąrašo daug sunkiau nei iš susidedančio vos iš kelių punktų.

Nežinojimas kada sustoti

– rezultatai ir poilsis yra mūsų tikslas, o ne nuolatinis plūkimasis.

Abu aukščiau minėti dalykai susideda į vieną sprendimą – pasirinkti, kada sustosime. Jei turime galutinį tikslą, tuomet nesvarbu valandos, nesvarbu kiti darbai – padarome tai ką apsibrėžėme, kitką paliekame rytojuj.

Praktinis panaudojimas

Tarkime, kad jūsų darbo rezultatas matuojamas valandomis (nereikia painioti su galutiniu produktu: pagamintos prekės, suteiktos paslaugos, naujas programinės įrangos funkcionalumas). Be to, jūs mėgstate užsukti į facebooką, paskaityti naujienas, išgerti kavutės ir t.t. Manau, kad dažnas dirba tik 75% pajėgumu, nes vien ką tik minėti dalykai užima 0,5-1 val. per dieną, kas sudaro 12,5 % ir jums palieka tik 87,5% darbo laiko.

Taigi, teoriškai tą patį darbo rezultatą galite pasiekti per 6 valandas vietoj 8. Žinoma, retas darbdavys tokį dalyką taip paprastai pateisins ir leis išeiti namo 15:00 vietoj 17:00. Koks tuomet paprasčiausias būdas tuo pasinaudoti? 2 valandas per dieną užsiimti savo tikslais. Žinoma, ne visų tikslų galima siekti savo darbo vietoje, bet esu įsitikinęs, kad visad atsiras asmeninių reikalų, kuriuos galima sutvarkyti darbe: paskambinti giminėms; išsirinkti spausdintuvą; užsisakyti prekes internetu ir t.t.

Tačiau, kad tas 6 valandas nedirbtumėte tais pačiais 75% pajėgumo, kas reikštų, kad tiesiog darote dar mažiau, reikia iš anksto susiplanuoti, kokį rezultatą šiandien norite turėti. Pvz., parengti ataskaitą X, išsiaiškinti situaciją dėl Y, suprogramuoti Z dalį naujos duomenų įvedimo formos. Labai svarbu, kad šis sąrašas neilgėtų, nes kaip minėjau aukščiau – tai didžiulis demotivatorius. Bet būkime sąžiningi, darbe nuolat atsiranda skubių darbų, kurie turi būti padaryti „vakar“. Tokiu atveju, tiesiog išbraukite vieną iš anksto suplanuotą darbą, kurio trukmė panaši į naujai pasirodžiusią užduotį. Visi darbų pridėjimai, kurie gali prailginti darbo dieną yra draudžiami.

Kai visa tai baigta – esate laisvas. O visą dieną išbūnate motyvuotas ir gaunate geresnius rezultatus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Laimi visi, įskaitant ir darbdavį.

O dar pridėkime faktą, kad visą vakarą galite ilsėtis, nes atlikote darbe asmeninius darbelius – gaunate geresnį poilsį. Geresnis poilsis = dar didesnis produktyvumas.

Manau, kad akivaizdu, jog tą galima pritaikyti bet kokiam siekiamam asmeniniam tikslui, darbovietė viso labo pavyzdys. Jei garažo tvarkymui skirtos 2 valandos, tai jos visos bus užimtos. Užduotis visada pasiglemžia visą jai skirtą laiką. Tačiau, jei ketinate eiti „pailsėti“, kai bus sutvarkytos 6 lentynos (kas užtrunka tas pačias 2 valandas), tai esu įsitikinęs, kad tą padarysite greičiau ir maloniau.

Straipsnis įkvėptas „Simple Work”.