Taupom taupom piliai ant uolos krašto 🙂

Praeitame straipsnyje paskaičiavome, kiek tų pinigų reikia bei padarėme išvadą, kad svarbiausia yra ne kiek uždirbame, bet kokią dalį algos sugebame pasilikti sau. Todėl šįkart pasidalinsiu, kaip tai padaryti.

Turbūt teko girdėti apie http://www.getrichslowly.org/? Jo, įkūrėjas pardavė savo kūrinį dar 2006 metais bei ne per seniausiai atsivertė į „ūsuotumą“ (angl. mustachianism). Štai jo pasakojimas apie mąstymo pasikeitimą: http://www.mrmoneymustache.com/2014/06/19/j-d-roth-how-i-learned-to-stop-worrying-and-love-mustachianism/

Esmė ta, kad buvo suprasta, kad 10 ar 20 procentų atlygio taupymas yra per mažai. Su 10% reikia net 9 mėnesių, kad sutaupyti sumą mėnesio pragyvenimui, su 20, reikia 4. Tuo tarpu su 50% vos vieno, su 75%, per mėnesį sutaupoma trims mėnesiams!

Pirma, tikrai neteigiu, kad kiekvienas taip gali padaryti. Jei dirbate už minimumą, tai tiesiog neįmanoma. Tačiau, jei gaunate bent 2500-3000 į rankas, tuomet 50% taupymas pasiekiamas net be didesnių valios pastangų.

Antra, dauguma dalykų atrodo nesąmonė iš pirmo žvilgsnio, kai žmonės daro kažką kitaip. Bet, kai pradedi vadovautis logika vietoj emocijų, supranti, kad taip turėtų elgtis kiekvienas sveiko proto žmogus. Pvz., važinėti dviračiu net šaltu metu ir per lietų.

Ilgoka ta įžangą, bet kaip be jos? 🙂

Pagrindinės taupymo gairės

Tikiuosi jau perskaitėte mano straipsnį pirmą dalį apie pinigų taupymą? Čia nekartosiu ten esančių patarimų, bet pridėsiu naujus, kuriuos pats taikau.

Važinėti dviračiu į darbą.

Dar nė dienos nevažiavau kitaip. Jei būtų didžiulė liūtis, tai tiesiog ilgiau pasėdėčiau darbe, o kitą dieną vėliau nueičiau, kad išlyginti valandas. Tas pats galioja, jei lyja iš ryto. Tačiau kasdienis lietus nėra priežastis nevažiuoti. Iš patirties galiu pasakyti, kad per lietų daug smagiau!

Žmonės kartas nuo karto vis paklausia, kodėl neturiu automobilio, nes kažkaip žmonės už minimumą dirbantys toj pat įmonėj sugeba jį turėti, o „vargšas“ programuotojas šaltu oru dviratį mina. Tiesa ta, kad minant dviratį nebūna šalta. Kol dviratį nusinešu į apačią ryte iš trečio aukšto, kūnas šiek tiek įšyla, tad atidarius lauko duris nebūna vėsu. Vos pamynus, jau šilta visai kelionei. Tad šalčio faktorių galima pamiršti.

O kur dar sveikatos privalumai važinėjant dviračiu, užsigrūdinimas. Apie pinigus kalbėti irgi neverta, tūkstančius sutaupau neturėdamas Londone mašinos.

Maistą gamintis patiems bei pirkti jį keliose parduotuvėse

Į darbą maistą nešdavausi visad, daug greičiau gaunasi papietauti nei keliauti iki kažkokios kavinės, laukti kol tave aptarnaus, kol pagamins, kol atneš, tada grįžti atgal. Vien dėl laiko visad rinkdavausi savo atsineštą maistą, net, jei tai nebūdavo pigiau. Taip pat, yra nerašyta taisyklė, kad kiekvieną penktadienį darbe einame pietauti kažkur arba užsisakom.

Be to, išmokau šį bei tą apie dietas, kalorijas, maisto naudingumą ir pan. Sakyčiau, kad maitinuosi kaip niekad sveikai. Pusryčiams pjaustyti švieži vaisiai ir įvairūs riešutai ant viršaus. Pietums namuose paruoštas maistas. Svarbiausia, kad išmokau, kur ką pigiausiai pirkti. Vaisius visad perku turgelyje, mėsą ir pan. dalykus Asda parduotuvėj, riešutus, dribsnius ir pan. Lidl, smulkmenas 99p ir t.t.

Skamba turbūt kaip sunki užduotis apeiti visas? Iš tiesų tai ne. Kiekviena iš jų yra maždaug 1-3 min. kelio nuo manęs pėsčiomis. Kadangi apsiperku tik vieną vienintelį kartą per savaitę – šeštadienį, tai vis tiek vienu ypu yra sunku viską panešti, tad vienu kartu aplankau 1-2 parduotuves.

Pats maisto gaminimas man patinka. Nepasakyčiau, kad teikia malonumą, bet patinka – raminanti veikla, kurios metu daug visko apgalvoti ir sugalvoti galima.

Išmokti pasidaryti pačiam

Čia yra dar vienas mitas, kad, jei jau uždirbama 50 Lt/val., tai neturėtumėm daryti darbo, kuris moka tik 20 Lt/mėn. Nebent iš tiesų sėdite šeštadienį darbe, kad atidirbtumėte tas valandas, kurias sunaudojote padengti tas papildomas išlaidas. Tokiu atveju, galite praleist šitą dalį.

Nusipirkau dėvėtą dviratį, už serviso darbą sumokėjau 50£. Greitai išmokau minimaliai reguliuotis bėgius (naujiems dviračiams būna nemokamas servisas po 6 savaičių, būtent tokio man prireikė, nes visi trosai buvo pakeisti, kurie prasitampo šiek tiek panaudojus), nes nenorėjau, mokėti tokias milžiniškas sumas… už važinėjimą dviračiu. Kiek iš jūsų Lietuvoj už dviračio remontą, neskaitant detalių, išleido 220 Lt vos tam, kad sureguliuoti bėgius, stabdžius, pakeisti galines žvaigždes su grandine? Tai va, daugiau neišleisiu 😉

Turėjau kitą bėdą, kad žvaigždžių du dantukai užsilenkė, tai vietoj patarimo pirkti naujas, kas kainuotų vėl daug pinigų, tiesiog atlenkiau su replėm. Atvažinėjau keletą savaičių, džiaugiausi, kaip čia viskas išsisprendė paprastai. Tačiau vakar ploviau grandinę ir žvaigždes, tad pamačiau, kad vėl vieną reikia šiek tiek atlenkti. Tad vis dėlto, tai ne atsitiktinumas, tikrai reikia keisti, bet tik tada, kai tie dantukai nulūš galutinai. Iki tol, replės mano draugas.

Kad nebūčiau klaidingai suprastas, yra dalykų, kuriems taupyti neverta. Pvz., būtina užsidėti apšvietimo lempas, atšvaitus ir t.t.

Automobilio tepalus su filtrais keisdavau pats. Ratus persukdavau pats prieš žiemą ir pavasarį. Jei neturite dar 8 ratlankių su padangomis, tai metas juos įsigyti. Paskaičiuokite, kiek jie kainuoja bei, kiek kainuoja mokėti už padangų permontavimą ant kitų ratlankių, balansavimą ir persukimą dukart per metus.

Ketinu įsigyti motociklą, vos įveiksiu UK biurokratijos pinkles ir gausiu pagaliau leidimą teises laikytis. Tuomet irgi ketinu, kiek galėdamas daugiau visko darytis pagal youtube video., t.y., dar daugiau nei automobilio atveju. Pradžiai vožtuvų gal nesusireguliuosiu, bet manau, kad sugebėsiu pamatuoti tarpelius ir nustatyti, ar tai apskritai reikia daryti. Tikėtina, kad pirmą kartą viskas bus normos ribose, tad turėtų būti sutaupytas koks 80-100£ 🙂

Žinoma, nesakau, kad tai visad įmanoma ar tam yra laiko. Bet dažniausiai tikrai taip.

O kur dar malonumas, kad didėja supratimas kaip viskas veikia.

Pabaiga

Kitą savaitę aprašysiu daugiau būdų didinti sutaupomą algos dalį, tuo tarpu svarstau, kaip turėtų būti smagu dviračiu žiemą važinėtis per sniegą. Kaip paaiškinti, kad to dar nesu bandęs?.. 😉

Išsilaisvink arba mirk bemėgindamas

Pirma dalį galite rasti čia.

Jei reguliariai sekate šį blogą, tuomet žinote savo mėnesines išlaidas bei pajamas. Kelyje į finansinę nepriklausomybę daug svarbiau jūsų išlaidos nei pajamos. Tarkime, kad asmuo A uždirba 2000 Lt/mėn bei išleidžia 1000 Lt/mėn. Tuomet kas mėnesį jis sutaupo sumą, kuri leistų jam pragyventi vieną mėnesį, taigi sutaupo 50% atlyginimo. Dabar turime B asmenį, kuris gyvena už 10 000 Lt per mėnesį, bei uždirba 15 000. Jam reikia dvigubai daugiau laiko, dviejų mėnesių, kad sutaupytų sumą reikalingą išgyventi vieną mėnesį. Tai reiškia, kad asmuo A išeiti į ankstyvą pensiją gali dvigubai anksčiau nei asmuo B, kuris uždirba beveik 8 kartus daugiau.

Teigiama, kad norint išeiti į ankstyvą pensiją, reikia sukaupti pinigų sumą, kurios pakaktų pragyventi 25 metus. A asmens atveju tai būtų 1000 * 12 * 25 = 300 000 Lt. Ši suma leistų kasmet nusiimti 4% (300 000 * 4% = 12 000 Lt) bei palikti 3% (9000 Lt) toliau kauptis ir kompensuoti infliaciją.

Šie skaičiavimai paremti tuo, kad vidutinė investicijų grąža iš indekso yra 7-8%. Beje, ilguoju laikotarpiu neįmanoma pralošti, visad gausite tiek pajamų. Jei bus pasaulio pabaiga, tai jokio skirtumo turit ar neturit pinigų 🙂 Tad bent pasidžiaugsite, kad galėjote daugiau pagyventi nei kiti lindėdami darbuose.

Taip pat, yra dar viena problema, kad reikia sveikatos draudimo. Nesu ištyręs padėties Lietuvoje, bet spėju, kad ji daug prastesnė nei Jav. Vien tie 96 Lt/mėn. už nieką. Kol kas tai ignoruosiu, nes esu tikras, kad yra būdų apžaisti.

Pajamos nedirbant

Realybė yra tokia, kad žmogus yra laimingas tik tada, kai kažką daro, siekia, įveikia iššūkius, tada ilsisi. Tada kartoja ciklą. Taigi, mano atveju yra 100% garantija, kad kažkiek pinigų gausiu neturėdamas darbo. Kas dar labiau mažina man reikalingą sumą. Be to, ar buvo kada taip, jog pavyko pragyventi taip, kad vienintelis pajamų šaltinis būtų alga? Man kažkaip atrodo, kad tai misija neįmanoma. Žinoma, dauguma papildomo uždarbio paprastai būna mažos sumos. Bet gyvenant taupiai, jos praverčia.

Kita vertus, jei darbo neturi, tai tuomet sumos gali būti daug didesnės, nes yra laiko, o svarbiausia noro padaryti kažką gero.

Tai kiek tau reikia pinigų, Povilai?

Gyvendamas Lietuvoje vidutiniškai išleisdavau 1000 Lt/mėn. Į tai įeina pilnas mašinos išlaikymas, maistas, komunaliniai mokesčiai, drabužiai. Žodžiu, viskas išskyrus automobilio pirkimą – 12 000 Lt. Mašina kažkur 10čiai metų, tad tai prideda 100 Lt/mėn. Kita vertus, dabartinę mašiną dar galėsiu eksploatuoti kurį laiką.

Kitas mokestis yra butas. Mokėt komunalinius mokėjau, bet už butą nebe. Kadangi man į darbą nereikia, tai galėčiau gyventi Vilniaus krašte arba net kitame mieste. Permetus skelbimus, manau, kad 500-600 Lt vieno kambario butas gautųsi pakankamai geras. Tai viso gauname 1700 Lt/mėn. Iš esmės, čia blogiausias scenarijus. Juk galėčiau nuomotis butą per pusę su draugu ar mergina. Kurį laiką gyvensiu pas tėvus, kai grįšiu iš Londono ir t.t.

Taigi, man reikia 1700 * 12 * 25 = 510 000 Lt. Pakankamai maža suma, palyginus, ką už ją galima gauti.

Kaip minėjau, čia tuo atveju, jei nėra visiškai jokių pajamų po to, kai nustojama dirbti. Mano atveju turėtų būti taip, kad gausiu 800 Lt pasyvių pajamų. Tai šitą sumą numuša iki 900 * 12 * 25 = 270 000 Lt. Viso labo dviejų kambarių buto kaina su paprastu įrengimu. Pasyvios pajamos nėra garantuotos bei labai svyruoja. Vieną mėnesį gali būti 300, kitą 1300.

Todėl mano tikslas iki 2017.03.26 susitaupyti 80-100 000 £. Prie tokių sumų, kursas jau turi didelę įtaką, bet litais tai turėtų būti 328 – 430 000. Taigi, tai žymiai daugiau nei minimali 270 000 suma.

Galutinis atsakymas: man reikia 350 000 Lt, pageidautina 400 000 Lt.

P.S. dar kartą primenu, kad visi skaičiavimai remiasi tuo, kad negausiu jokių papildomų pajamų. Bet iš tiesų juk gausiu 😉

Ankstyvos pensijos skaičiuotuvas

Svarbu yra suprasti, kaip gaunami skaičiai. Kai yra supratimas, galime naudotis automatizuotais sprendimais. Štai nuoroda į skaičiuotuvą su mano skaičiais. Tie skaičiai yra svarai ir pakeisti taip, kad atitiktų mano 1000 Lt/mėn. išlaidas gyvenant Lietuvoje.

Taigi, A asmens atveju gautume 16,6 metų. Pradėjus dirbti 22, į pensiją galima išeiti 38,6 metų. B asmens atvejis – 25,2 metų. Tai išeiti galėtų 47,2. Tai kur kas geriau nei 70ties! Abiem atvejais laikome, kad dabar jie neturi nė vieno lito susitaupę.

Įveskite savo skaičius ir pamąstykite, ar norite dirbti iki 70 ir ilgiau, nes pensija bus nukeliam ne kartą ir ne du.

Motyvacija

Ar jūsų pirmadieniai ir penktadieniai bent kartais panašūs į šiuos?

Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėjo daug tokių pirmadienių bei penktadienių. Dažniausias sprendimas savipagalboje būtų rasti tai ką myli esame darbe ir stengtis koncentruotis ten arba ieškoti naujos profesijos. Jau tos tikrosios, kuri yra jūsų gyvenimo pašaukimas.
Abu šie pasiūlymai yra sąlyginai geri, bet nė vienas neišsprendžia problemos. Esmė ta, kad esame žmonės, kurie pagrįsti emocijomis, hormonais ir kitokia chemija. Jei man šią savaitę darbinė nuotaika, galiu eiti pirmadienį penktadienine video nuotaika. Bet po savaitės, galiu kasdien eiti su pirmadienine. Žmonės ne robotai – jiems reikia laisvės, pasirinkimo. Savo verslas vargiai čia padės, nes tada atsakysime ne bosui, o klientams.

Antrame ir trečiame kurse rimtai svarsčiau mesti programų sistemų studijas bei perstoti į psichologiją (laikas, kai pradėjau dirbti). Pagrindinė priežastis buvo ta, kad nejaučiau priburto malonumo savo profesijoje t.y., tokio, kuris turi būti, kai „myli“ savo darbą.
Tuomet atsakymas į klausimą, ką veiktum, jei turėtum neribotus finansus būdavo labai greitas: mesčiau visus darbus, univėrus ir nieko neveikčiau.

Finansinė nepriklausomybė – motyvacija. Nuotrauka James Willamor

Bet po truputį augau, supratimas, kad nieko neveikti yra gerai, buvo pakeistas supratimu, kad tada nesijauti laimingas. Iš esmės, reikia kažką veikti, po to ilsėtis, vėl veikti. Gyvenime būtini iššūkiai.

Galiausiai užsidegė lemputė virš mano galvos, supratau, kad programavimas man labai patinka. Tada atsakymas patapo toks: dirbčiau puse etato, gal kiek daugiau. Kitas variantas, savaitę dirbu, savaitę ne. Dirbdamas pasirinkčiau darbus, kurie duoda malonumo. T.y., jei esu pakankamai nusidirbęs, tai imčiau lengvus darbus, kurie suteikia pasitenkinimą, nes be didelių pastangų gali išbraukti iš darbų sąrašo. Jei esu gerai pailsėjęs, imčiau iššūkį metančius darbus. T.y., būčiau galėjęs net nekeisti darbovietės, jei šios sąlygos būtų patenkinamos. Iš tiesų, tikėtina, kad puse etato būčiau sukūręs beveik tiek pat vertės, kiek padarydavau dirbdamas 0,8 etato.

Taigi, jei turėčiau pinigų, kad nebereiktų apie juos galvoti, tikrai nedirbčiau programuotoju. Tačiau mielai tai veikčiau laisvalaikiu. Rašytoju irgi nedirbčiau, bet mielai bloginčiau. Po truputį ryškėja tobulo gyvenimo kontūrai.

Finansinės nepriklausomybės vizija

Ar esate sau uždavę klausimą: kiek pinigų reikia gyvenime? Skaičius bus gerokai mažesnis nei manote, bet kartu pakankamai didelis.
Jau nuo jaunų studento dienų, vos susidomėjęs investavimu, pradėjau galvoti, kaip būtų puiku turėti kokius 300 000 litų bei gauti metinių 10%. Per metus už 30 000 Lt tikrai nesunkiai pragyvenčiau – nebūčiau ponas, bet kaip vienam asmeniui, kuris tada net už butą nemokėjo, tai tikrai per akis.

Tada buvo idėjų apie verslus, generuojančius pasyvias pajamas. Beje, vieno tokio pusę turiu. Blogą rašyti pradėjau taip pat, galvodamas, kad kažkuriuo momentu, pavyks jį monetizuoti. Visad siekiau prasimanyti pasyvių pinigų šaltinį.

Tikslas

Iki trisdešimto gimtadienio išeiti į „pensiją“ (2017.03.26).  Būti pensijoje reiškia, kad nebeturėsiu jokio oficialaus darbo tik tam, kad uždirbčiau pinigų. Esminis pragyvenimo šaltinis galės būti tik tai, kas generuoja pasyvias pajamas. Daugiausia akcijos, kita dalis iš jau minėto verslo, kuriuo stipriai kliautis negaliu. Gali netikėtai pasibaigti. Net jei gyvuos toliau, tai vis tiek po 10-20 metų jo neliks (o gal transformuosis). Viskas keičiasi. Todėl didžiausias ramstis bus tiesiog finansinės priemonės, kitaip liaudyje žinomos kaip vertybiniai popieriai.

Kiek man reikia pinigų? Ar tai įmanoma? Nuo ko priklauso? Kaip tai padaryti? Atsakymai į šiuos klausimus kituose straipsniuose.

Antra dalis.

Iš esmės, dviratis pati geriausia transporto priemonė, todėl kartu su juo gyvenu ir miegu. Be to, tai dar malonumas bei mankšta.

Dviratis kaip pomėgis

Visada mėgau važinėtis dviračiu. Kai buvau Lietuvoje paskutinį kartą, daug važinėjau su mamos dviračiu. Suteikė malonumo, bet tai ne tas dviratis, kuriuo gali važiuoti kaip nori, per ką nori ir kada nori.

Jei važiuoti dviračiu, tai tik agresyviai ir greitai – kitaip nuobodu. Būtent taip važinėdavau Lietuvoje kurį laiką į darbą. Tai lėmė dviračio tipą: ilgai svarstęs pirkti hibridą, galiausiai nusipirkau kalnų dviratį. Sprendimu esu patenkintas! 🙂

Vos nusipirkęs spėjau sudalyvauti vykusiame London Prudential RideLondon Free Cycle. Numyniau porą ratų Free Cycle trasa (paspauskite nuorodą, jei norite pamatyti, kaip tai maždaug atrodo) – uždaryti keliai automobiliams, kad dviratininkai galėtų važiuoti būsimos dviračių lenktynių trasos dalimis ir grožėtis Londono įžymybėmis. Po to, dar iš centro grįžau atgal namo, tai ~50km. Tos pat dienos rytą buvau 5km bėgimo varžybose – visą rytdieną teko valgyti, kad atstatyti kalorijas 😉

Kasdienė mankšta

Atstumas iki darbo viso labo 3,5 kilometro. Įveikiu jį per 7-11 minučių, priklausomai nuo to, kiek raudonų dega ir, kiek taisyklių linkęs pažeisti (važiuoti per pėsčiųjų raudonas/žalias, kai automobiliams dega raudona). Vidutinis greitis ~25km/h, maksimalus ~41km/h. Kaip su kalnų dviračiu, tikrai geras rezultatas. Iš esmės, su automobiliu gaunasi toks pats greitis.

Tai leidžia sudeginti apie ~110 kalorijų ryte ir tiek pat vakare. Prie to dar pridedame mano pietinį 1,5km pasivaikščiojimą su ~105 kalorijomis ir viso 325. Tai ne tik, kad man iš tiesų net nebereiktų mankštos, bet dar visad į darbą nuvažiuoju visiškai pabudęs. Grįžtu namo visą stresą ir viską pamiršęs – šviežias.

Dviratis kaip transporto priemonė

Pirmoji važinėjimo į darbą savaitė „nudžiugino“ viena lietinga diena – iš esmės, tai buvo smagiausia kelionė namo – sugebėjau truputį ir į sieną atsitrenkti, nes dar nebuvau pakankamai stipriai pripratęs prie stabdymo greičio, o papuolus šlapiai dangai, užsimaniau maksimaliai pasimėgauti. Taip pat, supratau, kad reiks specialios aprangos, jei noriu važinėti ištisus metus bet kokiu oru.

Per pirmas dvi savaites sutaupiau ~20£ (90 Lt), kas leidžia tikėti, kad dviratis su visais priedais ir apranga atsipirks per porą metų.

Finansinė išraiška

Visas straipsnis išeitų iš to, kaip pirkau dviratį, bet šįkart ne apie tai. Taigi, nusipirkau dėvėtą kalnų dviratį 2014-08-03 už 410£ (1763 Lt).

Kadangi mokomės iš klaidų, tai paminėsiu, kad pirmas servisas kainavo dar 100£, spyna dar 32£. Taigi, galutinė suma yra maždaug 550£ (2 365 Lt)

Be to, dar reiks nusipirkti priekinį žibintą, apie 30£, neperšlampamą švarką ir kelnes. Tikėtina, kad bus bėdų, kaip prakiurusi padanga ir pan. Tad galutinė suma turbūt bus 800£ (3440 Lt) ar net daugiau.

Kita vertus, per metus transportui sutaupysiu bent 400£ (1720 Lt). Taupytųsi dar greičiau, tačiau važiuoti reikdavo tik į priekį, atgal su taksi įmonė parveža. Todėl susitaupo tik pusė to, ką bet kuris kitas sutaupytų, kuriam tai būtų atsipirkę greičiau nei per metus. Taip pat, reikia atsižvelgti į tai, kad esu persikėlęs gyventi prie darbo, todėl temoku pigiausią mokestį – autobuso bilietėlį.

Dviračiai valdo!

Manau, kad dviratis pati geriausia transporto priemonė, kol atstumas <= 8km. Kuo atstumas mažesnis, tuo kvailiau naudoti automobilį, kurio variklis nė įšilti nespės. Dviratis suteikia tiek privalumų, o trūkumų jokių. Manau, kad retas supras, ką noriu tuo pasakyti, tad gal tiesiog surašysiu automobilio trūkumus:

• Brangu eksploatuoti kuro prasme.
• Brangu eksploatuoti įsigijimo, remonto, kelių mokesčiais, parkavimosi ir visais kitais kaštais.
• Eikvoja laiką servisams, techninei apžiūrai, draudimams ir t.t.
• Leidžia žmonėms darbo vietoje pasirodyti mieguistiems ir kelia pavojų kitiems eismo dalyviams, nes vairuoja pusiau atsimerkę žmonės.
• Teršia gamtą.
• Eikvoja limituotus žemės resursus.
• Sunku prisiparkuoti.
• Leidžia išvengti organizmui prisitaikymo prie tikrų oro temperatūrų, tuo pačiu dažnai lemia slogą vasarą ir neatsparumą šalčiui žiemą.
• Verčia žmones storėti.

Labai kritiškai dabar pagalvokite apie šiuos punktus ir savo automobilį – manau, kad tikrai metas baigti jums malti **** ir įsigyti dviratį, kuris savo kainą padengs greitai, jei nebūsite tokie išrankūs kaip aš 😉

Esu rašęs apie pasaulio suvokimo prizmių sumą, kitaip vadinamą paradigma. Šįkart noriu vaizdžiai pailiustruoti, finansinio supratimo skirtumus.

Kuo mažiau uždirbama, tuo geresnis žaislas

Kadangi mano smegenys bando viską visuomet racionalizuoti (išskyrus, žinoma, savo poelgius 😉 ), efektyviai naudoti resursus – tai pamačius žmogų, kurio pajamos akivaizdžiai yra nedidelės, bet kartu besinešiojantį naujausio modelio IPhone are Samsung telefoną, staiga pradeda trūkčioti akių vokai, nes smegenys negeba paaiškinti, kas čia vyksta.

Paprastai, kuo pajamos mažesnės, tuo konktrastas atrodo įspūdingiau. Telefonas tik vienas pavyzdys, bet tai gali būti naujausias IPad’as, pats „mandriausias“ dviratis, geriausias fotoaparatas ir t.t.

Čia pirmasis žingsnis į finansinę priklausomybę, nes net didėjant pajamoms, jų akivaizdžiai nepakaks naujiems įgeidžiams.

Mandras BMW

Tai realus pavyzdys iš gyvenimo, kurį papasakojo draugas. Ilga istorija trumpai. Dirba moteris už ~1200Lt į rankas, turi vyrą, statantį langus. Taip pat, jie augina vaiką, kuris kaip tik keliauti į mokyklą pradės. Moteris visad taupi, skundžiasi, kaip nėra pinigų. Konkretus pavyzdys, kad per įmonės balių, pagailėjo 5 lt vakarienei, nes atseit neturi pinigų. Vėliau lemeno apie tai, kad negali vaiko išleisti į mokyklą, nes viskas brangiai kainuoja. Žodžiu, amžini skundai, kaip nėra pinigų.

Vėliau įvyko istorijos nušvitimas, kai buvo pamatyta, su kokiu BMW yra važinėjama į darbą ir iš. Mašinos kaina apie 30k Lt. Nešnekant apie daug didesnes išlaidas eksploatacijai.

Tai, taip ir norisi šaukti jai į ausį: parduok mašiną! Nusipirk kitą už 10k. 20k užteks ir maistui, ir vaikui į mokyklą išleisti, ir daliai skolų susimokėti. O už kaskart liekančius pinigus nuo eksploatacijos, per 5-10 metų išeis nauja mašina už 10k.

Geras kompiuteris

Kaip programuotojui, sunku rašyti šią istoriją, bet tenka. Taigi, esmė paprasta. Žmogus nusipirko laptop’ą už maždaug 3,869.87 Lt (899,97£). Darbe visi į tą žmogų žiūrėjo išpūstom akim, kai kas net paklausė, ar pirko išsimokėtinai.

Žinoma, kad ši istorija nutiko man. Tuo noriu pailiustruoti, kaip visi kitaip mato tą patį pirkinį. Pvz., pats galiu puikiai pagrįsti, kodėl mano kompiuteris nekainavo 1200Lt. Mano 6 metų laptop’as būtų buvęs tokios pat spartos kaip naujas bei milijoną kartų lėtesnis nei darbinis. Taip pat, prie kompiuterio praleidžiu labai daug laiko ir uždirbu juo pinigus. Galiausiai, sutaupyti tokią sumą man tereikia 2-3sav.

Čia grįžtame prie kito problemos kampo. Sumokėta suma yra arti vidutinės kompiuterio kainos, tad net į brangių kompiuterių ruožą nepatenka. Kam pirkti brangų kompiuterį? Kuo kaina eina aukštyn, tuo pridėta sparta ir nauda vis mažėja. T.y, pradžioj didėjanti kaina, stipriai gerina kompiuterį, o vėliau ta kreivė vis lėtėja. Kompiuteris už 5000Lt, praktiškai niekuo nebus geresnis, išskyrus gal geresnes ekrano spalvas, kiek plonesnis, baterija gal valanda ilgiau laikytų ir pan.

Moralas toks, kad net, jei tikrai turi pinigų, vis tiek neperki, ko tau nereikia.

Kiti pavyzdžiai iš mano gyvenimo

Turiu paprastą Nokia Lumia 620 (pirkau už 600Lt, neturiu jokių abonentų). Kuria beveik esu patenkintas. Kol iki darbo reikdavo važinėti beveik valandą, galvojau apie Samsung S3, kas būtų pigu, kai jau yra S5. Tuo tarpu, niekuo jiems nenusileidžia. Šneku apie realius dalykus, o ne blablabla. T.y., S3 gali padaryti viską tą patį, ką S5. Tiek video paskaitų galėčiau žiūrėti, tiek internetą naršyti, tiek muziką klausyti, tiek bėgimą sekti, tiek navigacija naudotis.

Pereikime prie mašinos. Turėjau, kai buvau jaunas ir kvailas Alfa Romeo 156 2.0, pasimokiau. Dabar turiu VW Passat B5 1.9 TDI (81 kW). Čia vėl pasirinktas geras variantas – eksploatacija pigi, bet mašina erdvi. Tai praversdavo, nes reikdavo daug visko vežti bagažinėj ir važiuoti keliese.

Apie automobilio galią. Kodėl tai ne 66kW variantas? Kodėl ne 91kW? Todėl, kad 66kW vs 81kW pirkimo kaina nesiskiria, eksploatacija irgi realiai nesiskiria. Tuo tarpu dar galingesnis variantas, jau keltų eksploatacijos kainą ir problemų dažnumą.

Skupas moka du kartus

Vytenis komentaruose puikiai pastebėjo, kad kartu negalima tiesiog pirkti pigiausio daikto. Kai pirkau aukščiau minėtą automobilį, apėjau visą Kauno automobilių aikštelę ir pasirinkimas buvo realiai tik dvi mašinos – abi brangiausios. T.y., pigiausi variantai prasidėjo nuo 8500, o abu brangiausi buvo 12 500 ir 13 000. Abu šie variantai buvo akivaizdžiai mažiau nudėvėti nei kitos mašinos. Kadangi labai ilgai vaikščiojau, tai tą už 13 000 jau nupirko man panosėj ir likau su 12 500 variantu. Nebuvo tai tobulos būklės mašina, bet kartu, problemų turėjau mažai. Realiai keisti reikia tik sudylančias detales, kaip granata, stabdžių kaladėlės, pakabos restauracija ir pan. Jei palygintumėte mano remonto išlaidas su kitais tokių mašinų savininkais, esu įsitikinęs, kad mano išlaidos savo mažumu patektų tarp 10-20% pigiausiai „gendančių“ automobilių, nes sumokėjau kainą į priekį ir sutaupiau savo nervų bei laiko.

Be to, automobilio rida yra tikra. Pardavėjo rodomais serviso lapukais nepasiklioviau. Juk kiekvienas jų gali prispausdinti? Todėl galvojau, kad standartiškai ji turėtų būti atsukta. Tačiau, vėliau tvarkydamas automobilį, radau porą serviso lapų su 2007 ir 2005 datomis. Jei išvestume metinį kilometražo vidurkį ir pratęstume iki įsigijimo metų, tai tokia rida ir turėtų būti. Na, o tai paaiškina retus gedimus.

Išvados

Visuomet pirkite tai, kas pagal kišenę. Jei kišenė didelė, vis tiek dažniausiai nėra prasmės pirkti brangiausio varianto. Pasidomėkite, už ką ketinate mokėti pinigus. Mąstykite racionaliai, o ne „noriu naujausio, geriausio“. Čia tik reklamos praplautos smegenys kalba už jus.

Pradėsiu nuo trumpos ir vaizdžios istorijos apie „lengvą“ darbą ir „didelį atlygį“:

Veiksmas vyksta servise. Atsidarė kapotą šaltkalvis, užvožė su plaktuku ir nurimo tas variklio kalimas. Už darbą paprašė 100 Lt. Žmogelis pakraupęs, kodėl tiek daug. Juk plaktuku ir jis pats galėjo trinktelt. Šaltkalvis ir sako, tai už trinktelėjimą 5 Lt, o vat už žinojimą kur trinktelt…

Žmonės visada greiti paskaičiuoti kitų pinigus bei prieiti išvadą, kad jiems per mažai moka algos, nes jų vadovas yra baisus tironas ir šykštuolis, liaudyje vadinamas skupaika.
Turbūt tai dažnai pastebite patys? Tie žmonės tai kaip kokios teigiamos energijos siurbėlės.

Manau, kad tiems žmonėms neteko girdėti apie tai, kad kiek įdedi pastangų, darbo, tiek gauni atpildo ir atlygio. Kai reikia gauti pinigus, visi „greiti“, tačiau kai reikia dirbti, kelti kvalifikaciją, tuomet tai jų manymu laiko švaistymas. Ypač, jei dar už tai reikia eikvoti savo laisvalaikį ir mokėti iš savo kišenės. Nematymo toliau nosies sindromas.

Galbūt jie atitrūkę nuo realybės ir vis dar nesupranta, kad didžioji pasaulio dalis gyvena kapitalizmo sąlygomis? Kuo daugiau sugebi, kuo daugiau vertės sukuri – tuo labiau esi vertinamas, atitinkamai daugiau uždirbi bei gali pasirinkti geresnes darbo sąlygas, kaip grafikas, baldai, kompiuteris ir pan.

Bet eikime prie esmės, kaip čia dabar vieni gyvena patenkinti, kad jiems gerai moka, vertina jų darbą. Tačiau kiti zyzia kaip blogai, oj kaip blogai yra gyventi, kai tau moka katinuko ašaras.

Reikia mokytis mąstyti iš naujo

Svarbiausia čia pasaulio suvokimo koncepcijos atitikimas tikrovei. Dauguma žmonių nesugeba suprasti, kad jų bosas ne šiaip sau pluša, kad įmonės savininkas ne šiaip sau įkūrė įmonę ir sunkiai dirbo, ko galbūt dabar nesimato, kai verslas klesti.

Pabandytų jie save įsivaizduoti jo vietoj? Verslo planas paprastas, perki kuo pigiau, parduodi kuo brangiau ir nori turėti kuo mažiau problemų (žinoma, yra keletas ir kitokių verslo modelių). O ką reiškia pirkti kuo pigiau? Jei turite piceriją, tai reiškia ne tik maisto produktus, bet mokėti kuo pigesnę nuomą, kuo mažesnius mokesčius ir, žinoma, kuo mažesnius atlyginimus. Na, jei būtų tas žmogus picerijos savininkas, argi pats darytų kitaip?..

Tačiau čia yra vienas didelis bet. Jeigu samdytas žmogus sugeba uždirbti tau daugiau pinigų, išspręsti kažkokias tavo problemas, tu jam mielai sumokėsi daugiau, nes, pirma, surasti ir pasamdyti tai galintį žmogų yra sunku, antra, jis sukuria daugiau vertės, todėl net mokant jam didesnį atlyginimą, vis tiek įmonei iš to bus pelnas.

(Taip pat, galbūt reikėtų atmesti valstybines įstaigas, kur nežinau, pagal ką yra keliamos algos. Bet kas juos verčia ten dirbti?..)

Šiek tiek asmeninės patirties

Pats pradėjau dirbti 2007, pačiame pakilime, kai buvo euforija vis dar. Pradėjau programuotoju nuo 1000 Lt/mėn. Dar kartą pabrėžiu, kad čia buvo pakilimas. Vėliau alga kilo kilo, bet galų gale nusprendžiau nesiplėšyti ir dirbdavau tik 4 dienas per savaitę. Visad mieliau renkuosi mažiau darbo nei daugiau atlygio. Tačiau kai dirbu, tai jau dirbu – todėl ir sutinka darbdaviai suteikti tokias geras sąlygas. Tuo norėjau pasakyti, kad žinau, kas yra maža alga ir ką reiškia dirbti taip, kad tau mielai keltų algą ir suteiktų išskirtinių sąlygų.

Atvykus į Londoną, darbą susiradau ne tik dėl turimų įgūdžių. Pokalbio metu sutarėme, kad turiu tik 60-70% įgūdžių, kurių reikia tai pozicijai, tad nesu idealus kandidatas. Tačiau visa tai kompensavau savo asmenybe ir požiūriu į darbą bei kokybę. Trumpai tariant, darbdaviui atrodžiau kaip žmogus, kuris bus naudingas įmonei. Čia dar vienas svarbus momentas, nesvarbu koks genijus esate, jei nesugebate maloniai bendrauti bei to parodyti, tuomet maža nauda iš tų jūsų įgūdžių. Manau, kad kiekvienas sutiks, kad kai žmogus praveria burną, labai greitai nustatote, kiek jis protingas ir kiek ne. Bei, ar norėtumėte su juo dar kada nors bendrauti. Tiesiog iš kalbos viskas matosi.

Žinau, kaip yra sunku pasamdyti padavėją Londone. Gal ieškančių tokio darbo yra daug, tačiau surasti gerą darbuotoją, yra sunku. Paprastai atlyginimas yra minimumas, bet darbas daug paprastesnis ir geresnis nei kitur už tą pačią algą. Be to, kas tokio darbo ieško, tai neturi kvalifikacijos, tad natūralu gauti mažus pinigus. Taip pat, pridėjus arbatpinigius gali gautis visai patraukli suma, ypač, kaip už nekvalifikuotą darbą. Tuo noriu pasakyti, kad nereikia savęs išaukštinti ir teigti, kad kaip čia mažai moka, kaip čia nėra darbo. Jeigu nieko nemoka žmogus, turi prastą asmenybę, tai jau jo problemos, kad net padavėja (padavėju) nepriima (konkretūs atleistų padavėjų trūkumai: kaip robotas, nesišypso klientams, todėl mažai paliekama arbatos; gadina atmosferą įmonėje neigiamais pasisakymais, blogu požiūriu į gyvenimą ir išgalvotom istorijom).

Tokiu atveju neturėtum gyventi iš kitų malonės, jų mokamų mokesčių. Nebent pasirinktum juos išleisti taip, kad pakeltum kvalifikaciją ir galų gale susirastum darbą.

Tai čia buvo apie tuos, kurie visad nepatenkinti savo gyvenimu, alga ir darbdaviais.

Visi kvalifikuoto darbo dirbti ne tik, kad negali, bet ir nenori

Žmogui yra gana tada, kai jis pasakė, kad jam gana. Labai gera savybė, žinoti, kada sustoti. Geras darbas žmogui yra toks, kuris jam patinka ir, kurio atlygiu jis yra patenkintas. Dirbdamas Londone sutikau žmonių, kurie labai patenkinti savo minimaliu atlyginimu ir darbu gamyklinėje įmonės dalyje. Jie neketina nei kelti kvalifikacijos, nei ieškoti kito darbo. Buvo pasitaikiusi proga vienai merginai šiek tiek pakilti karjeros laiptais ir dirbti administratore laikinai, kol tikroji atostogaus. Tačiau tas darbas nepatiko, nes visą dieną sėdi prie ekrano ir nieko neveiki. Tiesiog nuo žmogaus priklauso, vieni turi judėti ir dirbti fizinį darbą, kiti protinį, treti dar kitaip.

Džiugu, kad pats žmogus tai supranta, mielai grįžo atgal į gamyklą ir vėl buvo laimingas bei patenkintas savo darbu.

Tuo noriu pasakyti, kad tie, kurie skundžiasi, dažnai patys nežino, ką gali, ko nori, bet kažkodėl žino, kiek jiems turėtų būti mokama, mat, jo pažįstamam Petrui, kuris visą dieną tik sėdi prie kompo ir nieko nedaro, moka 3 kartus daugiau nei jam. Tai tegu pabando pats pasėdėti prie to kompo.

Žadėjau Vytautui analizę, kaip man sekėsi pasirinkus II pakopos pensijų fondą „Finasta racionalios rizikos“.

Deja, statistikos labai mažai internete, norint patikrinti, ar tai buvo geriausias sprendimas man. T.y., pirmoji įmoka buvo atlikta 2011 metais, paskutinė 2013. Mėginau apžvelgti būtent šį laikotarpį.

Pradžioje, su entuziazmu ketinau padaryti visų fondų skaičiuoklę ir įvertinti kiekvienu atveju, ką būčiau sukaupęs – deja, tai praktiškai neįmanoma. Tokiu atveju, kiekvienas gana lengvai būtų galėjęs pasiskaičiuoti savo rezultatą. Manau, kad kas nors turėtų atlikti tokį darbą, pvz., Lietuvos bankas.

Prieš pereinant prie statistikos, priminsiu, kas yra IRR: (internal rate of return – vidinė grąžos norma) parodo, kiek per metus vidutiniškai paauga (procentais) kiekvienas iš atliktų SODRA pervedimų (investicijų) į pensijų fondus. IRR atsižvelgia į visus pensijų fondų atskaitymus bei į lėšų pervedimo laiką.

Iš esmės, šis rodiklis atsižvelgia į viską bei padaro porą prielaidų, pvz., kad gaunate vidutinį atlyginimą. Todėl, jei būtų šio rodiklio statistika 2011-2013 – vien jo pakaktų nustatyti, kurį fondą turėjau pasirinkti.

Pensijų fondų vertės pokyčių statistika

Svarbu nepamiršti, kad tai tik rodiklis, kuris parodo, ar fondas moka tinkamai pasirinkti akcijas investicijoms. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jūs tiek uždirbsite. Pvz., vienas nuskaičiuotas litas nuo 100 litų įmokos, iškart muša jūsų grąžą vienu procentu. Kitas pavyzdys, jūsų lėšos patenka tuomet, kai fondo vienetai būna pabrangę.

Iš grafiko matome, kad Finasta fondas per tą laikotarpį pasirodė geriau tik už SEB pensija 3. Bet reikia prisiminti, kad Finastos mokesčiai vieni mažiausių. Todėl pereikime prie kito rodiklio, kur labiausiai pasireiškia statistikos skurdumas.

Akcijinių pensijų fondų IRR rodiklio statistika

Visai nestebina visų laikų neigiama grąža Finastos stulpelyje. Tačiau stebint tik mane dominantį laikotarpį, rezultatas yra geriausias. Taip yra todėl, kad per krizę šis fondas krito labiausiai. Tačiau mano lėšos jį pasiekti pradėjo jau po to.

Taip pat, paskaičiavau, kad viso mano įmokėtos lėšos paaugo 12,06% arba vidutiniškai 4,02%. Kas pakankamai panašu į 4,8% 2011-2012 laikotarpiui.

Kai rinkausi, dar nebuvo Swedbank pensija 5. Tad manau, kad mano pasirinkimas buvo geriausias, t.y., geriausias man pačiam. Tai nereiškia, kad tai turi sutapti su jūsų rezultatu.

Tekstinius duomenis excelio failo pavidalu galite atsisiųsti čia.

Statistikos šaltiniai

Jei norite pasitikrinti savo rezultatus, šie šaltiniai pravers.

IRR rodiklis. Bėda, kad jis visad būna viso laikotarpio, išskyrus vieną kartą, kurį ir panaudojau aukščiau esančioje diagramoje: http://www.lb.lt/ii_pakopos_pensiju_fondu_irr_rodiklis

Kitos pakopos, kitokie fondų rodikliai: http://www.lb.lt/finansu_istaigu_finansines_ataskaitos

Įdomu tai, kad internete pilna rezultatų, tačiau dauguma jų nepasiekiami. Pvz., pensijųsistema.lt Tačiau google kopijos (angl. cached) žada, kad ten turėtų būti naudingos informacijos.

Galbūt žinote daugia gerų statistikos puslapių šia tema?