Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Artėjo rugsėjo pirmoji – pasirinkimo laikotarpio pabaiga. Tačiau dabar terminas pratęstas iki lapkričio paskutinės dienos. Bet kokiu atveju, noriu pasidalinti patirtimi, kaip apsisprendžiau dėl pensijų kaupimo būdo. Manau, kad tokiu metu užklysta asmenys, kurie jau žino apie tris galimus variantus, bet dar nėra galutinai apsisprendę. Jiems skirta antroji dalis „Mano pensijų kaupimo pasirinkimas“. Visi kiti, galite skaityti nuo pradžių.

Galima rinktis iš trijų pensijos kaupimo būdų

Visų pirma, kad ir kurį variantą pasirinksite. Teoriškai (nes vargu, ar Sodra gebės mokėti pensiją ateityje) jūsų pensija visad susidės iš trijų dalių:

1. Bazinė pensija, kurią mokės Sodra, nepriklausomai nuo to, ką pasirinksite.
2. Pensija dėl automatiškai valstybės pervedamų lėšų į fondus. T.y., kai jūsų alga nuo to nemažėja, tiesiog dalis jūsų sumokėtų mokesčių perkeliama į jūsų pasirinktą II pakopos pensijų fondą.
3. Dalis, kuri susidarys dėl papildomo savanoriško kaupimo ir valstybės dotacijos.

Visos skaičiuoklės parodo, kuri suma iš kurios dalies susidaro. Pasirinkus tik Sodrą, atsiranda dar viena sąvoka – „papildoma senatvės pensijos dalis”, kuri priklauso nuo stažo ir pan.

Pirmasis variantas. Jei jūs kaupėte iki tol II pakopos pensijų fonde ir grįšite į Sodrą, tai jūsų pinigai toliau kaupsis tame fonde ir bus investuojami. Bet jokių papildomų įmokų ten nepateks. Visą pensijos dalį gausite tik iš Sodros.

Antrasis variantas. Nuo 2014 valstybės pervedamas procentas mažės nuo 2,5% iki 2%. Pasinaudokite žemiau pateiktomis skaičiuoklėmis – vargu, ar jums pakaks tokios pensijos. Nes ji bus tokio pat dydžio, kaip prognozuojama Sodros.

Trečiasis variantas. Jei gaunate į rankas 2000 Lt, po savanoriškos 1% įmokos, jums liktų 1980 Lt (nuo 2016 bus 2% ir jums liktų 1960 Lt). Vargu ar pajusite tuos 40 litų. Tačiau ilgajame laikotarpyje, valstybės dotacija duos didelę grąžą. Nenoriu išsiplėsti apie sudėtinių palūkanų galią, tad teks pagooglinti arba patikėti mano žodžiu.

Nuorodos į pensijų skaičiuokles

Čia galima pasitikrinti, kokios yra prognozės, jums pasirinkus vieną ar kitą variantą. Tikrai naudinga atsidaryti ir pasiskaičiuoti.

Oficiali skaičiuoklė – http://www.pensijuskaiciuokle.lt/ ir http://www.lipfa.lt/skaiciuokle

Gali pasirodyti, kad ten galima pasirinkti labai mažą fondų uždarbį – maksimalus yra 2,5 metinių procentų. Taip yra todėl, kad į tai jau įvertinta infliacija, fondų mokesčiai, atsižvelgimas į vidutinio atlyginimo augimą ir t.t. Vadinasi, žiūrėdami į rezultatą, galite jį įsivaizduoti dabartinėmis kainomis – kad tokia bus jūsų perkamoji galia.

Iš esmės, nuo investicijų grąžos yra nuimami 5%. T.y., optimistinis scenarijus yra toks, kad grąža bus 7,5%, tokiu atveju skaičiuoklėje rinkitės 2,5%. Pesimistinis scenarijus, kad grąža viršys tik 0,5% vidutinį metinį atlyginimų augimą ir bus 5,5%, tuomet rinkitės 0,5%. Vidutinis variantas 1,5%. Tokios metinės grąžos leidžia pamatyti pakankamai realią pensiją šiandieninėmis kainomis.

Žemiau pateikiu vieną pavyzdį:

Matome, kad pasirinkus nei optimistinį, nei pesimistinį scenarijų (1,5% metinį investicijų uždarbį), kaupdami savanoriškai gausime 258 Lt didesnę pensiją. Kaupdami fonduose tik pačios Sodros įmoką, tegautume 22 Lt daugiau.

Mano pensijų kaupimo sprendimas

Mano sprendimą nulėmė du paprasti faktai. Jei sutinkate bent su vienu iš jų, tuomet manau, jūsų pasirinkimas turėtų būti toks, kaip ir mano – kaupti II pensijų fonduose su savanoriška įmoka.

1. Visuomenė sensta
2. Norima papildomai kaupti senatvei

Pirmas faktas lemia tai, kad esu įsitikinęs tuo, kad Sodrai lemta žlugti. Nuolat tolinant pensinį amžių problema nebus išspręsta. Mažėjant dirbančiųjų ir didėjant pensininkų – Sodra taps nepajėgi mokėti padorios arba net visai jokios pensijos. Štai citata iš „DNB investicijų valdymo” generalinio direktoriaus, Šarūno Ruzgio, pristatymo: „Darbingo (15-59 m.) ir vyresnio amžiaus (60 m. ir vyresni) žmonių santykis (kiek darbingų asmenų išlaiko vieną pensinio amžiaus sulaukusį visuomenės narį): • 2012 m. buvo 2,7; • 2030 m. bus tik 1,7.” Tai kur kas blogiau nei įsivaizdavau.

Antras faktas. Investuoju savarankiškai, tačiau investavimas į III (taip trečios) pakopos fondus visad traukė dėl valstybės dotavimo. Kuris siektų 15%. T.y., nieko nedarai, o pirmais metais jau uždirbi 15%. Tačiau dabartinis pasiūlymas su savanoriška priemoka, leidžia iš tų įmokų uždirbti nuo ~200% iki 50% tuo atveju, jei jūs gaunate nuo dvigubai mažiau nei vidutinis šalies atlyginimas iki dvigubai daugiau (~2250Lt į rankas).

Per jau minėtą investuok.lt seminarą buvo pateikti matematiniai skaičiavimai, kuriuos atliko lektorius M. Kalensinskas prezentacijai „Ką ir kaip pasirinkti pensijų fonduose?”. Galutinis rezultatas buvo toks, kad reikia gauti didesnę nei 14 473,33 lt algą, kad labiau apsimokėtų investuoti į III pakopos fondus nei II. Turima omenyje, gaunama dotacija iš valstybės. T.y., gaunant tokią algą, jums valstybė ir dotuos tik 15%. Vadinasi, kad gaunant mažesnę algą ir ketinant vis tiek investuoti, geriau tai daryti II pakopos fonduose.

Dar reiktų pridurti, kad II pakopos fonduose taikomi mokesčiai yra mažesni nei III ir turbūt mažesni už visus įprastus ne pensinius fondus (šito negaliu garantuoti, netikrinau kiekvieno).

Dėl įdomumo pateikiu nuorodą į seną straipsnį, kuriame rinkausi į kurį konkretų II pakopos fondą investuoti savo lėšas.

Jau rašiau „Kaip taupyti pinigus“. Kaip ir bet kurioje gyvenimo srityje, norint ko nors pasiekti, pirmiausia teks sužinoti, kur esame. Todėl šįkart apie įrankį www.kurdingopinigai.lt, kurį man rekomendavo komentatorius slapyvardžiu tinginius. Ačiū tau 🙂

Langas kurį dažniausiai matysite:

Jame pateikiama svarbiausia informacija. Kam daugiausia išleidote (šiuo atveju Automobilis), kiek per laikotarpį gavote, išleidote, koks balansas. Žinoma, ir visų išlaidų bei pajamų detalus sąrašas bei galimybė įterpti naują informaciją.

Galima sudaryti biudžetą, t.y., priskirti, kiek kiekvienai kategorijai ketinate išleisti. Kaip matote, net 3 vietose yra viršyta. 2 kartus prie maisto, kartą ant transporto. Naudos iš to mažai, išskyrus tai, kad žmogus pradeda suvokti, kiek jam paprastai reikia vienai ar kitai išlaidų grupei.

Taip pat galima pamatyti išlaidų ir pajamų kalendorių, kuriame viskas sugrupuota savaitėmis:

Taip pat yra galimybė peržiūrėti duomenis įvairiais pjūviais:

Iš tokios diagramos iškart matosi, kam daugiausia išleidžiama pinigų. Palyginimui pateikiu sekančio mėnesio statistiką:

Duomenys nemeluoja, vos nusipirkau automobilį, šis iškart tapo pagrindine išlaidų rūšimi 😉 Kadangi prieš tai turėjau Alfa Rome 156, tai šįkart buvau protingesnis ir pirkau įprastą lietuviui modelį Volkswagen Passat.

Kodėl jis geriau už excelį?

• Patogesnis įvedimas;
• Įvairi statistika;
• Galima pasiekti iš bet kurio kompiuterio;
• Pajamų ir išlaidų kalendorius;
• Patogus ir krintantis į akis išlaidų, pajamų ir balanso atvaizdavimas;
• Papildomos galimybės, kurių nenaudoju ir čia nepaminėjau, pvz., pirkinių sąrašas pasiekiamas tiek internetu, tiek telefonu.

Keletas patarimų

Šia programa naudojuosi jau nuo rugpjūčio 1 dienos. Labai greitai galiu sužinoti vidutines išlaidas bet kuriam laikotarpiui. Tarkim visam: 4899.46 / 6 = 816.58 litų.

Iš pradžių stengdavausi išlaidas ir kategorijas vesti labai tiksliai. Bet vėliau nusprendžiau, kad tai bergždžias darbas. Keli ar keliasdešimt litų atsidūrę kitoj kategorijoj bendro vaizdo neiškreips, o vedimo laiko susitaupys.

Lygiai taip pat, visiškai nesvarbu, kurią dieną išleidote pinigus. Užtenka mėnesio tikslumo. Pačiame pirmame paveiksliuke galite matyti vieną įrašą pavadinimu „Iš daug čekių“, tai reiškia, kad į vieną vietą sudėjau kelių dienų čekių duomenis.

Daugiau pinigų galima turėti trim būdais: daugiau uždirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog mažiau išleisti. Pirmieji du punktai reikalauja naujų įgūdžių ar žymiai daugiau pastangų, tuo tarpu taupymas yra paprastas metodas, kurio efektyvumą apriboja tik jūsų gaunamų pajamų suma 😉

Veskite išlaidų žurnalą

Tokį žurnalą turiu nuo 2009 metų gegužės mėnesio. Iš pradžių išlaidas surašydavau pagal kategorijas, kad matyčiau, kur išleidžiu daugiausia pinigų. Štai nuoroda į kitame puslapyje pateiktą šabloną: išlaidų fiksavimo failas. Tai labai padeda suprasti, kur galima sutaupyti ir kiek vis dėl to mes išleidžiama.

Pradėsite skaičiuoti kiekvienos kategorijos išlaidas. Pastebėję, kad kažkurio konkretaus tipo išlaidų padarėte per daug, stengsitės jas apriboti. Pavyzdžiui, išsiaiškinsite, kad pramogoms išleidžiate 300 lt/mėn. Vadinasi, viršiję šią sumą, tapsite labai motyvuotas neišleisti nė cento.

Trečia, pradėjęs vesti tokį žurnalą, supratau, kokia pinigų suma leidžia išlaikyti įprastą komforto zoną ir išleisti sąlyginai mažą sumą, kuri yra 1100 lt/mėn. Į šią sumą neįeina didieji pirkiniai, kaip automobilis, baldai ir pan. Juk vien automobilio pirkimas metinį vidurkį padvigubintų.

Žinoma, dažniausiai kiekvieną mėnesį išleidžiu mažiau, bet kitais mėnesiais darau didelius pirkimus, pvz., drabužius susiperku vieną mėnesį, kelionės ir žygiai vyksta vasarą ir pan. Todėl turiu ir kitą vidurkį – 800lt/mėn., kuris galioja, jei neturiu jokių išlaidų, kurių nepriskiriu į išskirtinių ar brangiųjų kategorijas.

Pastaruoju metu pradėjau vesti į žurnalą tik išleidžiamas sumas, taip ignoruodamas išlaidų kategorijas. Tai leidžia sutaupyti laiko ir užtikrinti, kad vidutinės išlaidos išlieka tokios pačios.

Mokėkite grynaisiais

Dabar paplitus kortelėms ir galimybėms jomis atsiskaityti, dažnas žmogus grynuosius nešiojasi mažais kiekiais. Tyrimais yra nustatyta, kad asmeniui yra sunkiau išsiskirti su realiais banknotais nei kortele. Mėginau surasti konkretų straipsnį, kur tai skaičiau, bet nesėkmingai. Todėl papasakosiu iš atminties: žmonėms duodami grynieji arba kortelė ir siūloma pirkti konkrečius daiktus. Asmenys su kortele dažniau sutinka mokėti brangiau už tą patį daiktą. Tuo tarpu atsiskaitantys grynais dažniau atsisako pirkti.

Tą galima lengvai pagrįsti keliais pavyzdžiais. Pirma, mokėdami grynaisiais sąmoningai ar pasąmoningai fiksuojate savo išlaidas. Todėl pasiekus tam tikrą išleistų pinigų lygį, norite apkarpyti pirkimus. Antra, nuolat matote kaip piniginėje menka esama suma. Trečia, įsivaizduodami pirkinio kainą, geriau suvokiate, kokio ji dydžio, mintimis lygindami ją su turimais ir/ar uždirbamais pinigais.

Geriau jausti, kaip naudojami pinigai

Šiuo metu važinėju troleibusu ir stengiuosi važiuoti taip, kad užtektų pramušti vieną 2 litų bilietėlį. Kai pagalvoji, kad stengiesi dėl 2 litų, pasidaro truputį nejauku.

Kai važinėdavau automobiliu, apie tai nė nemąstydavau. Užsipili pilną baką, o tada nesvarbu, kad ta pati kelionė kainuoja gerokai brangiau. Dar paspaudi kaip reikalas, kas stipriai įtakoja kuro sąnaudas. Štai čia priėjome dar vieną išvadą: kai pinigų išleidimas yra atskiriamas nuo realaus jų sunaudojimo (benzino mažėjimo bake), tuomet leisti juos kur kas lengviau.

Pridėsiu dar vieną pavyzdį. Pamenu, kaip valgiau mažytį šokoladą, kuris kainavo 10 ar 20 litų. Regis, gavau jį dovanų. Paėmiau vieną mažą skiltelę, įsidėjau į burną ir sakau: šiuo metu jaučiu, kaip mano burnoje tirpsta vienas litas… Brangu.

Patarimas būtų toks: susimąstykite, kiek iš tiesų kainuoja kiekvienas jūsų daromas veiksmas.

Skūpus moka du kartus arba kiek sumoki, tiek ir gauni

Esu tikras, kad beveik kiekvienam teko nusipirkti kokį pigų daiktą, kurį buvo nei malonu naudoti nei jis ilgai tarnavo. Pavyzdžiui, nusiperki kinišką grąžtą, o tada paimi vokišką. Koks skirtumas? Su kinišku turi spausti iš visų jėgų, kad atsirastų skylė, o vokišką laikai, kad savaime per sieną nepralįstų. Kitas pavyzdys, kiniška kojinė pompa automobiliui, pripūsite ratus kokius du kartus ir galėsite eiti pirkti naujos.

Tas pats galioja drabužiams. Manote, žmogus perka batus už 150 lt, vietoj maximinių už 50 lt taip permokėdamas 3 kartus? Iš tiesų, tai permoka taupantysis. Jam reiks pirkti bent dvi poras, kad tarnautų tiek pat laiko. Tikėtina, kad reikės keisti viduje esančias pagalvėles, batraiščius ir t.t.  Be to, nešioti bus kur kas mažiau malonumo. Taigi, suskaičiavus sugaištą laiką, benziną važinėjimui ir pan., išvada viena: nieko čia nesutaupysi – nusipirkite žmoniškus batus iškart.

Tas pats galioja ir kompiuteriams. Palyginęs nešiojamųjų kainas bei parametrus, pastebiu, kad kai kurie kainuoja gerokai daugiau, nors jų sparta identiška. Ką pastebėjau iš tokios įrangos pirkimų? Dažnas garantinis, visokie keisti pakibimai, nepatogios klaviatūros, prastas ekrano spalvingumas. Išvada ta pati – kiek moki, tiek gauni.

Dabar apie saugumą. Beveik visą gyvenimą teko važinėti pigiomis padangomis, kurių pats nepirkdavau, nes net automobilio neturėjau. Tačiau šįkart tėtis pasistengė ir sumokėjo ~60 litų brangiau nei maksimoje. Taip pat, pirko ne universalias, o žiemines. Jei gerai pamenu, stumti teko vos 2-3 kartus (važinėjama Ignalinoje, kur sniego iš tiesų būna, priešingai, nei Vilniuje, kur kelias savaites plikas ledas ant asfalto yra normalu). Anksčiau reikėdavo nusikasti visą kalną vedantį iš garažo į kelią, dabar ne tik, kad kasti nereikia, bet dažnai galima apsieiti be įsibėgėjimo. Tik ~240 lt skirtumas. Jau net nekalbu apie stipriai padidėjusį saugumą. Ar jūsų gyvybė verta poros šimtų litų? Tą patį galiu pasakyti apie buvusio automobilio padangas, kurias paliko savininkas. Akivaizdu, kad užsienietis nepagailėjo pinigų, nes ant jų puikavosi žymūs prekinis ženklas „Michelin“ („Alpin“ rūšis). Užsikasiau tik vieną vienintelį kartą, nes buvau užtraukęs rankinį… 🙁 Bet atleidus, iškart nuvažiavau savais keliais 😉

Atidėkite pirkimą, kol praeis pradinis impulsas

Tiesiog niekada nepirkite antro būtinumo daikto vos jį pamatę. Pirkimą atidėkite bent savaitei. Per ją impulsas išblės ir pamatysite, ar iš tiesų to daikto reikia.

Man tai tapo tokiu natūraliu dalyku, kad galima priskirti prie trūkumų. Visad pasižiūriu apžvalgas internete ir kainas skirtingose parduotuvėse, kad būčiau tikras, jog perku tai, ko noriu už protingą kainą. Tada dar paklausinėju pažįstamų rate. Tokiu būdu naujo daikto įsigijimas gerokai užtrunka. Sakyčiau, kad net per ilgai.

Pinigų kišimas vis į tą patį

Žmonės paprastai stengiasi patvirtinti savo sprendimų teisingumą, todėl elgiasi neracionaliai.

Pavyzdys iš mano gyvenimo. Turėjau išsvajotąjį automobilį Alfa Romeo 156. Tačiau pirkinys buvo velniškai nesėkmingas. Kadangi ketinau šiuo automobiliu važinėti bent 5 metus ir įsidėti dujinę įrangą, todėl pradiniam remontui negailėjau pinigų (diržų keitimas su guoliais, visiškai sintetiniai tepalai ir pan.), todėl jau iš pat pradžių išleidau ženklią sumą. Vėliau prasidėjo mistinės problemos, kurių normaliai išspręsti nepavyko nė vienam servisui. Pasiekiau stadiją, kai buvau į ją sudėjęs 5000 lt, permokėjęs daugybę pinigų už kurą, nes pakankamo patikimumo dujų įrangai automobilis taip ir nepasiekė.

Be to, vienintelis tolimesnis problemos sprendimo būdas būtų kainavęs dar 2000 lt (originalus greičio pedalo padėties daviklis). Dar buvo žadama, kad netrukus reikės pakabą remontuoti, išmoningoji hidraulinė pavarų perjungimo įranga (Selespeed) kartais suveikdavo klaidingai ar trumpam užsikirsdavo. Taigi, galbūt dar keli tūkstančiai remontui, nes šis įrenginys tikrai dažnai pavesdavo šios markės mašinų vairuotojus, kaip pasakojo servisų darbuotojai. Trumpai tariant, dar mažiausiai 2500 ir nežinomybė bei abejonės, ar to pakaks, kad galėčiau ramiai gyventi.

Taigi, automobilį pardaviau 4000 pigiau nei pirkau. Vadinasi, vien tiesioginis piniginis nuostolis yra 9000. Tačiau paskaičiavus, kad toliau tektų važinėti benzinu, dvejones dėl galutinio automobilio remonto ir pinigų stygiaus, diena kai atsikračiau šio kledaro buvo ypatingai laiminga. Nuo širdies akmuo nusirito.

Išvada paprasta: kartais geriau nusipirkti naują daiktą, nei stengtis sutvarkyti senąjį. Taip tarsi prarandame pinigus, kai iš tiesų sutaupome. Jei ne pinigų (tuo atveju, jei 2500 lt remontas iš tiesų būtų buvęs paskutinis), tai bent laiko, ilgų pokalbių su servisų meistrais ir nervų.

Kaip taupyti pinigus 2 dalis.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad norėjau tokio, kuris didžiąją dalį investuoja į akcijas su galimybe krizių laikotarpiais pasirinkti konservatyvesnį fondą. Pasirodo, kad dabar kiekviena įmonė tai leidžia ir nuo šių arba praeitų metų neima už tai jokio mokesčio. Štai dar viena priežastis, kodėl krizės yra gerai – viską sustato į savo vietas.

Visą laiką naudojausi „Swedbank“ (buvęs „Hansa“) paslaugomis, tad jų fondo pasirinkimas leistų visus savo finansus ir toliau tvarkyti vienoje vietoje. Taip pat, pensijų fondų pririšimas prie banko pavadinimo, suteikia patikimumo. O kur dar tai, kad jie valdo didžiausią rinkos dalį ir varžosi dėl jos dydžio tik su „Seb“.

Buvau susitikęs su MP Baltic fondų ir Swedbank konsultantais. Pirmas susitikimas vyko pavasario pradžioje, kitas prieš 1-2 mėnesius. Tuo tarpu sutartį pasirašiau tik šiandien (2010.06.21).

Kas svarbu renkantis fondą?

Manau, kad įvairūs mokesčiai, užimama rinkos dalis bei fondo rezultatai parodo 80% svarbių kriterijų. Likę 20% galėtų būti tokie, kaip jau minėtas bankų vardų siejimas su pensijų fondų įmonėmis. Tačiau vardas kainuoja, kaip ir įprastų prekių rinkose.

Atmetimo metodas
„Seb“ atmečiau, nes nesugebėjau rasti normalios informacijos apie jų fondų mokesčius. Ar paprastas žmogus turi nagrinėti taisykles, norėdamas susižinoti paprasčiausius dalykus? Draugiškumas patenka į minėtuosius 20%. Pradėjau rinkti apie jį duomenis ir supratau, kad tai per sudėtinga. Dar pridėjau prielaidą, kad vargu, ar kuo skiriasi nuo „Swedbank“, nes užimamos rinkos dalys panašios kaip ir pati darbo specifika.

„Aviva“ – ta pati problema kaip „Seb“, bet bent rodiklius patogiai pateikia. Pažiūrėjau fondų rezultatus – geri, bet neypatingi, tad neverta lyginti.

Atmetam, atmetam, atmetam.

Kas liko?
„Swedbank“, „Finasta“, „MP“.

Fondų lyginimas

Kopijuota tiesiai iš MS Excelio, orginalų failą galima rasti čia. Įvertinimas daugiausia susideda iš fondų rezultatų ir jų renkamų mokesčių palyginimo. Kodėl svarbūs rezultatai turbūt akivaizdu – kuo didesni rezultatai, tuo daugiau pensijos gausime.

Dabar apie mokesčių svarbą. Tarkim, Sodra perveda į „Swedbank“ 100lt, tai šis pasiima sau 3% = 3 litus. Tuo tarpu „Finasta“ tik 1,49 lito. Tai reiškia, kad nuo kiekvieno šimto lito, investuodamas į Finastą iškart uždirbu 1,51% – manau, tai ženklus procentas.

Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad yra dabar taikomi ir maksimalūs mokesčiai.
Dabartiniai – mokesčiai, kuriuos bankas nuskaičiuoja dabar.
Maksimalūs – tai riba iki kurios pensijų fondo įmonė turi teisę kelti dabartinį mokestį.

Šiuo metu „krizė“ ir visi bet kokiais būdais bando pritraukti klientus, todėl einamuosius mokesčius mažina. Tačiau, kai krizė baigsis, jie ramia sąžine galės mokesčius didinti – sutartis jiems suteikia tokią teisę. Turėkite omenyje, kad sutartį nutraukti galima tik po 3 metų, o pensiją kaupti reikės dešimtis metų, todėl remtis vien einamuoju mokesčiu būtų kvailas sprendimas.

Rezultatai ir nugalėtojas

Į aukščiau esančią lentelę neįeina 20%, kuriuos turi „Swedbank“. Taip pat nesu susipažinęs su „Finasta“, todėl per didelio pasitikėjimo ji man nekelia. Įvyko dviprasmybė, norėjau rinktis pagal skaičius, bet kartu ir pagal emocijas. Todėl galų gale mečiau monetą su mintimi – „tegu laimi Finasta“. Laimėjo! 🙂 O gyvenime atsitiktinumų nebūna.

Šiandien buvau Finastoje ir pasirašiau sutartį, pasirinkdamas Racionalios rizikos fondą. Labai patiko konsultantas. Ačiū tau! 😉

Išvados
Nesu finansų ekspertas. Be to, esu optimistas linkęs rizikuoti, todėl į pateiktą informaciją žiūrėkite itin atsargiai.

Tačiau manau, kad informacija pravers tiems, kurie aktyviai vairuoja savo finansinį gyvenimą. O ypatingai tiems, kurie negali išsirinkti konkretaus pensijų fondo. Manau, kad turite keletą variantų, kuriems galite panaudoti čia taikytą vertinimo metodą ir galų gale apsispręsti. O taip, žinau, kad tai sunkus ir alinantis darbas 😉