Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Skaičiau apie blaivybę ir toptelėjo mintis, kad reikėtų visus geriančius įmurkdyti į purvą, kad šie pagaliau atsibustų. Dabar daugumoje kompanijų įprasta, kad gerti yra atseit šaunu, kai tiesa priešinga. Taip gimė žemiau esančios mintys.

1. Geria tik narkomanai, o su jais tau ne pakeliui.
2. Sąmoningas žmogus žino, kas yra narkotikai ir koks melas glūdi po fraze „kultūringas alkoholikas“.
3. Alkoholis eilinis narkotikas, kurio legalizavimas kelia daug abejonių. Tuo tarpu draudimai duoda akivaizdžius visuomeninius prašvitimus.
4. Kaip pavadinsi, taip viską nuspalvinsi. Vadink alų tikruoju vardu – narkotikas. Vartoji? Tuomet esi NARKOMANAS!
5. Kas yra narkomanas? Žmogus, kuris negali nustoti vartoti narkotinių medžiagų. Kas yra alkoholis? Eilinis narkotikas, kuris plačiai maskuojamas po „kultūringo girtuokliavimo“ kauke. Jei negali ištverti bent metų be alaus, vyno ar kitko, tuomet esi eilinis narkomanas. Patinka tokiu būti?
6. Alus viso labo šlapimas ir išmatos. Juk žinai, kaip jis gaminamas? Tuomet žinai, kad tai tiesa.
7. Pabuskit smegenų plovimo aukos. Ar tikrai be alkoholio neįmanoma linksmintis?
8. Kas yra kultūringas gėrimas? Tai kaip kultūringas narkotikų leidimasis. Tokio dalyko nėra.
9. Manai, kad kieta gerti su draugais? O žinai, kaip šaunu sąmoningai gyventi ir gauti tikrą gyvenimą? Kas tau svarbiau: taurelė degtinės ar gyvenimo džiaugsmas?
10. Gerti lengva. Atsisakyti sunku. Mesti dar sunkiau. Tai kas čia šaunesnis?
11. Jei vakar užgėrei, tuomet šiuo metu šlapiniesi savo smegenimis. Malonus jausmas? Gėda. Kvaila. Beprasmiška.
12. Turi problemų? Bet ar kada nors gėrimas tau padėjo jas išspręsti? NE.
13. Draudi vaikams vartoti svaigiuosius gėrimus? Bet pats naudoji? Juk žinai, kad vaikai mokosi iš pavyzdžio. Tuomet supranti, kad juos mokai tapti eiliniais narkomanais. Gali tuo didžiuotis… Gėda.
14. Ar norėtum būti narkomanų draugas? Galbūt tavo draugai mėgsta alų? Vadinasi, jau esi jų draugas… Būk kitoks ir rodyk jiems pavyzdį.
15. Visada yra kelias atgal – sustok. Apsidairyk. Tu gali išbristi iš alkoholio (narkomanijos) liūno.

Kuris labiausiai įsimintinas? Sukeltų didžiausią poveikį? O ką jūs pridėtumėt?

Ką daryti, jei esi purve?

Juk žinote, kad į dabartinę vietą jus atvedė jūsų priimti sprendimai. Tad suvokiate, kad galite pakeisti savo gyvenimą, viso labo pakeisdami ir pasirinkdami kitokius sprendimus. Ne rytoj, ne poryt ir ne kitais metais. Bet čia ir dabar. Vakar praėjo, rytoj dar neišaušo – padarykit tai dabar. Prisijunkit prie sąmoningų žmonių būrio. Padėkit sau, savo vaikams, visai visuomenei ir net pasauliui. Žinau, kad tai galit.

Jei taip pasielgsite, tuomet tapsite išskirtiniu visuomenės nariu, ypatingu tėvu, rodančiu puikų pavyzdį. Būdami sąmoninga asmenybe, praturtinsite savo gyvenimą naujais išgyvenimais, papildomu džiaugsmu ir laime. O kur dar žmonės, kuriems įrodysite, kad kita medalio pusė kur kas šviesesnė?

Beveik kiekvienas iš mūsų norime kažko pasiekti. Dažniausiai pasiekimas yra kažko darymas, turėjimas ar išmanymas gerokai geriau nei tai geba vidutinybė. Štai čia atsiskleidžia viena svarbi gyvenimo tiesa.

Be to, šioji tiesa galioja į dvi puses. Pirma, jei jūs kažkurioje (gal daugumoje) gyvenimo sričių rodote vidutinius gebėjimus, tuomet tokie ir jūsų rezultatai: vidutinis atlyginimas, vidutinio gerumo poilsis, pramogos ir t.t. Antra, jei kažkurioje srityje esate išskirtinis, tuomet galite jos padedamas gauti ypatingas pajamas ar tiesiog pasitenkinimą dėl aukšto gebėjimo (pvz., mokėjimas puikiai žaisti poolą).

Išvada peršasi savaime: kol viską darai kaip visi, tol turi tiek kaip visi. Vadinasi, pirmasis žingsnis norint kažko pasiekti gyvenime, pradėti viską daryti kitaip nei jūsų kaimynas Petras. Kaimyno klaidos visada matosi geriau nei savosios 😉

Tačiau kaip tai pasiekti? Pastarąją savaitę sirgau ir užsikabliavau (o taip, žinau, kad toks žodis neegzistuoja 🙂 ) ant visų laikų geriausio strateginio žaidimo (Age of Empires II: The Conqueros Expansion). Kaip jau rašiau viename straipsnyje, net atrodo beprasmiškai leidžiant laiką, galima pamatyti tobulėjimo rezultatus. O štai dabar dar supratau, kad net peržengti tam tikras gyvenimo ribas.

Prieš pereinant toliau, verta paminėti, kad kompiuteriniai žaidimai oficialiai yra sporto šaka. Egzistuoja įvairūs turnyrai, lygos ir t.t. Geriausieji žaidėjai gali pragyventi vien iš to, kad „žaidžia“, tad čia rimtas dalykas, o ne vaikų pramogos.

Konkretumą paliksiu paslaptyje, tačiau duodu štai tokį pavyzdį. Yra žaidėjas A ir žaidėjas B. Abu jie prie kompiuterio praleidžia po 6 valandas per dieną. A žaidėjas yra maniakiškai įnikęs į žaidimus ir nuolat pliekia tikėdamasis kažkada tapti vienu geriausių pasaulyje. Tiek daug tam skiriamo laiko, leidžia jam suformuoti tokius įgūdžius, kad visus draugus ir pažįstamus įveikia be problemų, tačiau Lietuvos mąstu ar pasaulio yra tik šiek tiek aukščiau nei vidurkis.

Tuo tarpu žaidėjas B, praleidžia prie žaidimo tiek pat laiko. Tačiau jį išnaudoja visiškai kitaip. Pirma, visad ieško stipresnių žaidėjų už save, nes tik taip tobulėjama. Jis taip elgiasi nepaisant to, kad pralaimėjimo jausmas pasiekiamas daug dažniau. Tačiau lengva pergalė dar niekam neleido nieko išmokti ar tuo labiau pajusti pasitenkinimą. Antra, jis žaidimus analizuoja, ypač tuos, kuriuose pralaimėjo. Trečia, išsiaiškina visus žaidimo niuansus, pvz., ar labiau apsimoka išrasti kažkokį patobulinimą ar pagaminti daugiau darbininkų ir t.t. Tokių dalykų yra begalės, kuriuos daro B, bet ne A.

Realiai abu žaidėjai dėl praleidžiamo laiko turi tokį patį greitį, skiriasi tik jų mąstymas. Pirmasis viską daro bukai, tuo tarpu antrasis numato priešininką, sutaupo laiko ten, kur A net nežino, kad tai įmanoma. Būtent visi šitie pirmaeiliai dalykai ir atskiria pelus nuo grūdų.

Taigi, A daro kaip visi – tiesiog žaidžia, tad čempionu niekada nebus. B imasi konkrečių veiksmų savo sugebėjimams gerinti.

Grįžtant prie gyvenimo: jei žaidi teisininką, bet nesiaiškini, kur sutaupyti laiko, kokie šio žaidimo niuansai, tuomet būsi vidutinis teisininkas, kas garantuos vidutinį rezultatą – atlyginimą. Jei žaidi stalių ir viskas, ką darai yra darymas darymas ir darymas. Tuomet pasiekus tam tikrą lygį taip pat įstringi. Reikia domėtis naujais metodais ir technologijom. Jei programuoji ir tuo nesidomi, tuomet gali tikėtis tik vidutinės algos. Visas gyvenimas kaip žaidimas…

Pradėti norėčiau kinų patarle: „3 dienas neskaičius, kalba tampa beskonė“ („After three days without reading, talk becomes flavorless“). Pamenu, kad esu matęs, kur kas įtaigesnį patarlės vertimą į lietuvių kalbą. Galbūt turit geresnių variantų?

Naujos idėjos

Žmogus užsiimdamas įprasta veikla, bendraudamas su tais pačiais žmonėmis „malasi“ tose pačiose sultyse. Žinoma, yra brainstormingas, tačiau jo generuojamos mintys bus apribotos informacija, kuri jau yra gauta ir apdorota daugybę kartų.

Tai galioja ne tik idėjoms, bet ir mąstymui. Skaitymas gerokai padidina vadinamųjų „aaaa!“ momentų kiekį, t.y., kai staiga viskas susidėlioja tarsi į lentynėles ir suprantame kažkokią naują tiesą apie gyvenimą, darbą ar ką kitą.

Tai primena filosofijos dėstytojo žodžius: žmogus su turima informacija negali sugalvoti nieko naujo, ko jau ir taip nežino. Taip, tau gali kilti nauja mintis, tačiau iš tiesų ji yra sena, bet į pavirčių iškelta tik dabar.

To paties skaitymas

Ar manote, kad perskaitę knygą iš naujo, kurią paskutinį kartą matėte prieš 5 ar daugiau metų, suteiktumėte jai tą pačią prasmę ir įžvalgas? Akivaizdu, kad ne. O ką, jei nuolat skaitote knygas ta pačia tematika, pvz., asmeninio tobulėjimo? Juk daug turinio kartojasi ir pateikiama viso labo kitu kampu?

Jei aktyviai dirbama toje srityje, tuomet gims nauji pastebėjimai. Antra, bus nuolat priminamos senos geros tiesos. Kaip mano matematikos mokytojas sakydavo: „Kartojimas yra visų mokslų motina“. Ir trečia, tai įdomu ir motyvuoja.

Proto ir minčių lavinimas

Tarp filmo, pastatyto pagal knygą, žiūrėjimo ir knygos skaitymo yra didžiulis skirtumas. Ar kas nors esate matę nutikimą, kuomet filmas buvo geresnis už knygą? Tuomet prašau pasidalinti komentaruose.

Filmas mums pateikia iš anksto apdorotą informaciją, kaip kas atrodo, kur vyksta veiksmas ir t.t. Kas vyksta mūsų galvoje, kai skaitome? Visų pirma, visus veikėjus ir aplinkas tenka susikurti mintyse – darbas mūsų vaizduotei, antra, įsijautimas kur kas didesnis, juk viskas vyksta galvoje, o ne ekrane.

Perskaičius knygą, kartais pasikeičia nuomonė tam tikrais klausimais arba tiesiog tampi nebe toks kategoriškas, nes aiškiai pamatai ir antrąją pusę. Esu įsitikinęs, kad atitinkamai pasikeistų ir reali reakcija į gyvenimišką situaciją.

Tad verta ar ne?

Manau, kad kiekvienam, kuris skaito, atrodo, jog tai verta savo tam skiriamo laiko ir pinigų. Tam, kuris to nedaro, atrodo priešingai.

Kaip bebūtų, visuomet egzistuoja alternatyvieji kaštai. Tą laiką galėtumėt panaudoti ne skaitymui apie tuos pačius dalykus kitu kampu, bet jų darymui. Ne informacijos rinkimui apie verslą, bet jo kūrimui ir t.t.

Lygiai taip pat, veltui švaistomą laiką prie TV ar kompo būtų galima panaudoti proto lavinimui ir pramogai skaitant knygas.

Mažiausiai 2 savaitės poilsio

Turbūt nekyla klausimų, kodėl tokia trukmė yra minimali? Ar prisimenate ilguosius savaitgalius? Dažnai jų metu ne visai spėjame pabėgti nuo darbo. O viena savaitė praktiškai tokio pat ilgio. Juk atostogų tikslas atsipalaiduoti, pagyventi be problemų ir į viską pažvelgti „žvaliomis“ akimis.

Galite tam prieštarauti, tačiau atostogų įstatymas numato, kad vienų imamų atostogų trukmė privalo būti ne mažesnė kaip 14 kalendorinių dienų. Taškas.

Beje, ši nuoroda tikrai šauni, nes atsako į visus dažniausiai iškylančius klausimus. Kada galima imti pirmąsias atostogas, kiek atostogų, jei dirbama puse etato, kas nutinka, jei į atostogų metą patenka šventinė diena ir t.t. Siūlau perskaityti viską – nuo pradžios iki galo.

Nedirbkite

Šito sunku laikytis man pačiam. Pirma, esu tėviškėje, kur visada atsiras keletas darbų, kuriuos derėtų atlikti, bet jų pobūdis fizinis, todėl iš tiesų ilsiuosi. Antra, štai rašau straipsnį, tad dirbu protiškai. Kita vertus, rašymas man malonumas.

Tad liepiu nedirbti, pats dirbdamas? Iš tiesų, šneku apie darymą to paties, ką darote darbe: pokalbiai su klientais, problemų sprendimas ir visos kitos pareigos. Kartais tenka sulaukti skambučio, kad įvyko kritinė klaida ir reikia pagalbos. Tada akimirksniu įsijungiate į darbinį režimą, nuo kurio turėtume pailsėti.

Taigi, vienintelis būdas tinkamai pailsėti, nudirbti visus būtinus darbus tiek darbe, tiek namuose dar prieš atostogas. O tai jau kito skyrelio tema…

Planuokite atostogas

Pirmiausia reikia padaryti taip, kad atostogų metu būtų kuo mažiau darbelių arba tik malonūs ir neišvengiami, nes turi būti atliekami tam tikru metu ar reguliariai.

Kita dalis – veikla, kuria užsiimsite. Patys suprantate, jei tiesiog darysite tą patį, ką per įprastas išeigines, tuomet kam jums tos atostogos? Juk reikia atstatyti jėgas, gauti naujų įspūdžių, pagaląsti savo proto ašmenis.

Užtenka kelių išvykų, nebūtina toli ir brangiai. Galima padaryti mažą dviračių žygį, praleisti visą dieną kitame mieste ir t.t. Maži dalykai daro stebuklus. Labai svarbu yra pakeisti aplinką, kurioje paprastai esate.

Kitų patarimai

Šiuo metu atostogauju ir nusprendžiau, kad noriu šį laiką išnaudoti, kuo efektyviau. Todėl straipsnis šia tema puiki proga susipažinti su kitų mintimis bei gauti naudos tiek sau, tiek skaitytojams. Taigi, šiek tiek pagooglinęs tikėjausi pridėti patarimų, tačiau nieko neaptikau, ką verta paminėti ir nėra aukščiau parašytame tekste. Ką jūs patartumėte, kad poilsis būtų kuo geresnis? Ką reikėtų daryti, o ko ne?

Ar teko kada pagalvoti, koks būtų gyvenimas nuostabus, jei kiekvieną sprendimą priimtumėte taip, kaip kompiuteryje?

Štai iššoka langas su klausimu „Ar tekėti už jo?“, galite rinktis „No“, „Yes“ arba „Cancel“. Be to, dar esate pažymėję varnelę ties „Automatically move pointer to the default button in dialog box“. Tik žodį „default“ pakeiskime į „right“. Gyvenimas būtų toks paprastas…

Tačiau čia iškyla standartinė problema, kad tiesa yra reliatyvus dalykas. Prisiminkime moters paveikslą, kai vienas žmogus mato jauną, kitas seną moterį viename ir tame pačiame piešinyje – abu teisūs. Taigi, vieno žmogaus teisingas sprendimas, kitam atrodo klaidingas.

Iki šios vietos dar galime būti savanaudiški ir pasakyti sau, kad „teisingas“ atsakymas yra tas, kurį mes patys laikysime geru, t.y., mums jis bus teisingas, o ką pagalvos kiti nėra svarbu. Manau, kad tai korektiškas požiūris. Tačiau kaip su sprendimais, kurie trumpuoju laikotarpiu yra teisingi, vidutiniu klaidingi, o ilguoju patys geriausi jūsų gyvenime?..

Kitokie sprendimai ir problemos

Būna taip, kad sprendimas net negali būti priimtas. Pavyzdžiui, manote, kad turėtumėte išsiskirti su savo vyru, tačiau galų gale nusprendžiate, kad liksite su juo. Iš tiesų, šioje situacijoje net negali iššokti joks langelis ir apie jūsų sprendimą niekas nežinos, tik jūs. O abejonei atklydus į mintis jūs imsite vėl svarstyti šį klausimą. Ar apskritai čia egzistuoja sprendimo priėmimas?

O ką daryti tuomet, jei mylite savo žmoną ir kitą moterį? Jums net nebūtina fiziškai ko nors išduoti. Juk taip būna… Kuris sprendimas teisingas? Ar apskritai tok yra?

Štai dar viena mažiau gyvenimiška situacija, nes perskaičiau ją knygoje. Vaikinukas įsimylėjo savo nusižudžiusio draugo merginą, kuriai pakriko nervai. Jis pastarosios ilgai laukė, pažadėjo laukti tiek, kiek reikės, nebevaikščiojo pas kitas, visaip mėgino padėti. Tačiau įsimylėjėliai buvo atskirai, jam reikėjo su kažkuo bendrauti. Atsirado tik draugė. Galų gale jis suprato, kad ją įsimylėjo, o naujoji draugė – jį. Tačiau jis kartu mylėjo ir ankstesniąją. Tokioje situacijoje bet kuris jo sprendimas bus skausmingas, todėl daugiau ar mažiau klaidingas.

Tačiau tai dar ne viskas. Dabar įsivaizduokite, kad pirmoji mergina nusižudo tuomet, kai visi teigė, kad jai labai pagerėjo. Vaikinas jai net nespėja papasakoti apie kitą bei, kad sulaužė pažadą. Tuo tarpu kaip pasakyti naujajai, kad jie dabar galį būtų daugiau nei tik draugai? Pirma, vaikinas sulaužė pažadą, kurio išlaikymu tikėjo jo padarymo momentu ir tikrai myli tą merginą. Antra, naujoji mergina jo akyse lieka nuskriaustoji, nes ją pasirinkti gali tarsi kažkokį atsarginį variantą, kai pirmoji mirė. Sudėtinga…

Pavyzdys iš H. Murakmi knygos „Norvegų giria“.

Išvados

Gyvenimas yra tai, ką darome priėmę blogus sprendimus. Tai, ko iš jų išmokstame. Tai, kaip stiprėjame.

Pradžioje pavartojau žodį, kad gyvenimas būtų „nuostabus“, tačiau iš tiesų, jis tebūtų paprastas, nuobodus ir tikrai esanti toli toli nuo „nuostabus“. Po kiekvienos gyvenimo krizės galime mėgautis tuo, kad tapome dar stipresni, kad nuo šiol tokio nepakeliamo lygio problemos mums bus tarsi riešuto išgliaudymas su tinkamu įrankiu: trakšt ir jau valgome skanumyną.

Tačiau ateis diena, kai vėl turėsime priimti sprendimą… To reikia tam, kad galėtume džiaugtis ir liūdėti, kad išlaikytume balansą. Kad ir ką pasirinktumėte, džiaukitės klaidomis, kurios atneš tolimesnę sėkmę, ir mėgaukitės pergalėmis. Nėra nieko blogo ar gero – viskas jūsų galvoje.

Dažnai net pasibaigus atliekamam veiksmui, mes vis dar elgiamės taip, tarsi jis tebevyktų. Ar teko jums patirti vieną iš žemiau esančių situacijų?

Ausinių nusiėmimas po ilgo laiko
Net po kelių minučių atrodo, kad ausinės tebėra ausyse. Jaučiamas tiek pats jų fizinis buvimas, tiek įspūdis, kad mus pasiekiantys garsai yra prislopinti.

Žvejyba
Ypatingai trunkanti daugiau nei vieną dieną. Tuomet užsimerkus matoma plūdė, miegant sapnuojamos žuvys. Patinka, nes užsimerkus visada kimba 😉

Ūkio darbai – bulvių kasimas
Tai „žiauriausias“ prisiminimas. Bet taip jau yra, kad po poros dienų kasimo, užsimerkus matau bulves. Daugybę bulvių: tiek mažų, tiek didelių.

Garsus šaukimas
Esate vakarėlyje, kur daug triukšmo. Jūs pasakojate draugams istoriją. Staiga, aplinka aptyla ir tik po minutėlės suprantate, kad šaukiate visa gerkle be jokio reikalo – visi jus puikiai girdi.

Įsijautimas į gyvenimą

Ar manote, kad tai galioja tik aukščiau paminėtiems dalykams? Galiu lažintis, kad patys žinote dar bent vieną tokią situaciją.

Pagalvokite, kas bus, jei įsijautėte į aukos vaidmenį? Į mažai uždirbančiojo vaidmenį? Į nelaimėlio vaidmenį? Į narkomano? Į plaukiančiojo pasroviui?

Ar prisimenate kaip reikia išsiugdyti įpročius? Reikia padaryti taip, kad kažkoks veiksmas vyktų autopilotu. Kaip atsikratyti įpročio? Nutraukti nuolatinio atlikimo grandinę.

Tai labai panašu į fizikinį inercijos dėsnį. Kūnas išlaiko rimties būseną arba tolygų judėjimą, jei nėra veikiamas jokių išorinių jėgų. Taigi, be papildomų pastangų ar išorinių dirgiklių, įsijautę į kažkokį vaidmenį, ji automatiškai stengiamės atlikti nuolat. Visa laimė, kad mes turime valią ir galime bet kada pradėti pokyčius arba atsverti mus stabdančias išorines jėgas (pvz., pesimistus).

Pasinaudokite tuo savo gyvenime

Jau kartą minėtas mano straipsniuose, angliškas posakis: „Apsimesk tokiu, kokiu nori būti iki tol, kol juo tapsi” („fake it till you make it”). Jei „apsimetate”, kad puikiai valdote savo laiką, tuomet tikrai tampate laiko ekspertu. Jei nuolat būnate tvarkingas, tuomet tampate tvarkingu žmogumi.

Įsijauskite į tokį vaidmenį, kokį tik norite. Pasirinkimas jūsų rankose.

Koks jis? Telpa viename žodyje – „veiksmas”. Kartą jau rašiau apie veiksmo svarbą, tačiau šią savaitę supratau dar vieną veikimo privalumą.

Taip, tikrai taip. Norint įveikti tingulį, tereikia imtis bet kokio veiksmo. Paprasta? Tikrai taip.

Tingėjimo priežastys

Jų tikra begalė, pradedant nuovargiu, miego trūkumu bei baigiant betiksliu blaškymųsi per gyvenimą.

Paprasčiausiu veiksmo atlikimu galima įveikti žemiau išvardintas priežastis:

Tobulybės siekimas

Norima padaryti tobulai ir iškart. Taip nebūna.

Siūlau pasinaudoti vadinamuoju laiko rėmu (angl. timeboxing). Dažnai neaišku nuo kur pradėti, ar kiek reikia laiko atlikti kažką prasmingo, tuomet paskirkite tai užduočiai nuo 30 min. iki 2 val. Paleiskite laikmatį. Kai laikas baigsis, jūs busite visiškai laisvi ir galėsite veikti ką tik norite. Nebeliks kaltės, kuri slegia, kad nieko nedarote.

Be to, pradėjus daryti bent mažą darbo dalį, pastebime, kad tai kur kas smagiau, lengviau ir einasi greičiau nei tikėtasi. Taip įveikiamas nenoras dirbti, t.y., tingėjimas.

Bloga nuotaika

Ši priežastis pati savaime turi skirtingas kilimo priežastis. Tačiau, kad ir kokios jos būtų, visada padeda susikoncentravimas į kažkokią veiklą.

Kaip tai veikia? Kai susikoncentruojame į veiklą, pamirštame savo bėdas. Be to, pasiekiame kažkokį rezultatą, kurį duoda veikla. O rezultatai visada malonūs širdžiai.

Tingiu bet ką daryti, noriu gulėti lovoje ir nieko neveikti

Tai atskiras blogos nuotaikos pavyzdys. Tačiau šiuo atveju svarbiausia yra priežastys, kurios tai sukėlė. Dažniausiai jos būna tokios: nuovargis, po kurio seka neveiksnumas. Šis savo ruožtu neigiamai paveikia mūsų vertės suvokimą. To pasekmė yra ta, kad abejojame savo galimybėmis ir ryžtu kažką padaryti. Todėl stengiamės atidėlioti darbų darymą, gulinėjame lovoje ir stumiame laiką. Vadinasi, poilsio jau gavome, tačiau turime kitą problemą.

Susidaro uždaras ratas: kuo ilgiau trunka ši būsena, tuo labiau mus neigiamai paveikia. Tuo pačiu mes vis labiau linkę atidėlioti ir kiurksoti lovoje, kas dar labiau mus neigiamai veikia… Vienintelis būdas nutraukti šį ratą, imtis veiksmų: kažką nuveikti, kažką nudirbti ar tiesiog susitvarkyti kambarį.

Išvados

Taip lengva tingėjimą įveikti paprasčiausiu veiksmu, kad net keista. Dar įdomiau, jog apie tai galima parašyti ištisą straipsnį… Taigi, mažiau tingėjimo, daugiau darbų. Marš dirbt! 😉