Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Kodėl?

1. Visad norėjau pagyventi užsienio šalyje ir patirti kitą kultūrą.
2. Norėjau iki galo išmokti anglų kalbą. Kitų užsienio kalbų nemoku pakankamai gerai, tad pasirinkimo ratas pakankamai mažas.
3. Aplinkybių sutapimas, kad noriu keisti darbą, bei, kad niekas manęs Lietuvoje nelaiko (išvykau su mergina).
4. Žinoma, jei patiks čia gyventi, tai gerai būtų ir kažką atsivežti į Lietuvą.

Lietuvoje man darbo buvo, atlyginimas irgi pakankamas, bet norėjosi pamatyti daugiau, tad išvykau. Planuoju pagyventi čia metus ar pusantrų. Po to, būtų visai įdomu padirbėti Australijoj ar Naujojoj Zelandijoj.

Pasiruošimas

1. Sukaupti pakankamą sumą pinigų, kad užtektų pragyventi porai mėnesių (apie 5k lt), užmokėti užstatą už būsto nuomą ir vieną mėnesį į priekį (apie 8k lt nuomai).
2. Iš pažįstamų sužinoti, kaip naudotis transportu, kaip nuomotis būstą ir pan. Egzistuoja Oyster kortelę, kurią naudojant galima lengviau naudotis transportu, nei vis perkant bilietą.
3. Gauti Lietuvoje kredito kortelę – tiek dėl to, kad bet kur galima atsiskaityti, tiek dėl to, kad galioja kartu su ja kelionių draudimas.
4. Nusipirkti telefoną su GPS, 3G internetu ir t.t. Pasirinkau Nokia Lumia 620 už 670lt. Pavyko nusipirkti dar būnant Lietuvoje ir per daug nepermokėti lyginant su tuo, už kiek galima UK nusipirkti.

Įvairūs pastebėjimai

Eismas

Priprasti prie kitos pusės eismo yra daug sunkiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nors visad einant per kelią, būna parašyta „Look right”, „Look left“ arba „Look bothways”, tačiau smegenys taip greit nepersiauklėja. Vos tik pažiūri ta kryptimi, kuria parašyta, iškart persuki galvą ir toliau eini per gatvę žiūrėdamas į priešingą pusę – tikrai sunku persilaužti.

Be to, mano nuomone, žmonės čia visai pablūdę. Lygiai, kaip būnu pasipiktinęs, kad kažkoks pėstysis pereina per gatvę, ne per perėję, ir priverčia mane stabdyti automobilį, lygiai taip pat, to nepakenčiu čia. Realiai, čia daugumoj vietų net nepažymėta perėjos ir visi eina kaip nori. Tik apsidairo ar spės prabėgti ir varo. Kai nespėja, tai mašinos sustoja ir praleidžia – baisu tiesiog! Patys automobiliai važinėja dar blogiau nei Vilniuje. Vilniuje dar dažniausiai nustoja važiuoti, kai dega oranžinė ir per raudoną pravažiuoja sukantys į kairę. Tuo tarpu Londone, tiesiai važiuoja ir per raudoną dar viena ar dvi mašinos.

Žmonės

Esame įsikūrę tik 1 stotelę nuo pirmosios zonos – centro. Tačiau vos iš jos išlipus, tai kaip Gariūnuose, stovi palapinės, pardavinėja krepšius, rūbus, mobiliuosius telefonus. Be to, baltaodžių čia mažuma. Girdėjau, kad dar labiau į rytus, tai londoniečių nė su žiburiu nerasi 😉

Tiesa, žmonės labai draugiški. Vos tik pamato, kad dairausi aplink tarsi nerasdamas, ko ieškau, pasiūlo pagalbą. Pvz., vakar užsimiršau, kad sekmadienis ir nustebęs kelias sekundes spoksojau į uždarytą parduotuvę. Pagalbininkas skubiai paklausė, ko ieškau ir nurodė, kur yra artimiausios parduotuvės, kurios dirba sekmadieniais po 17 valandos.

Pirma diena (2013.09.12)

Daug jaudulio, nes keltis 3 ryto ir tai pirmasis mūsų skrydis lėktuvu. Skrydis buvo malonus, o nusileidimas keistas, labai jau staigiai stabdė, galėtų diržas būti ir aukščiau, kai taip stabdoma.

Nusileidus Londone, dar vis sunku patikėti, kad vis dėlto ėmėm ir išskridom. Keliauti Londono transportu daug paprasčiau nei Vilniaus (būtų gerai, kad jis iš Londono pasimokytų), tad greitai pasiekiame savo laikiną buveinę, užsakytą per www.airbnb.com. Deja, pavėlavome atvykti, tad teko valandą laukti šalimais esančiame perkelyje, kol mus priims.

Norėjosi tik miegoti, bet užmigus 14:00 būtų buvę sunku atsikelti normaliu laiku, naktinėti nesinorėjo, tad sukaupėme paskutines jėgas ir išėjome į miestą. Pradėjus eiti, atsirado jėgų. Ėjome bet kur ir netyčia apžiūrėjome London Bridge, Tower Bridge ir Tower of London. Įdomiai anglai pavadinimus sugalvoja 😉

Grįžus namo apie septintą, radau draugo žinutę, kad vis dėlto galime susitikti mieste. Tad netrukus vėl vykome į miestą. Pamatėme kinų kvartalą ir aikštę, kurios pavadinimo nebepamenu. Dar įdomu tai, kad ragavome bubble tea. Įdomu tai tuo, kad kaip pasakyčiau „iš nieko padarė verslą” – tai viso labo gėrimas su į vidų pripilamais kelių rūšių rutuliukais, kurie būna įvairių skonių, gali sprogti, gali būti tiesiog kieti kaip guminukai. Žinoma, naudojamas atitinkamai platus šiaudelis.

Antroji diena

Nenutiko nieko ypatingo, aplankėme Big Ben, Victoria Tower, Beckingham Palace, St. James Garden. Nuo tiek vaikščiojimo net nugarą paskausta.

Be to, nuėjus į St. James parkelį, supratau, kad vilnietiški paukščiai visai nėra nagli 😀 Londonietiški daug labiau prie to prisitaikę.

Trečioji diena

Ryte pabudau mąstydamas angliškais sakiniais – tai nutiko anksčiau nei tikėjausi. Aplankėme National History Museum, kuris labai interaktyvus. Daug visokių stendų, kur gali žaisti įvairius interaktyvius žaidimus, stebėti, kokie raumenys juda atliekant vieną ar kitą veiksmą, pajusti žemės drebėjimą ir pan. Apmaudu, kad žemės drebėjimas tą dieną neveikė, o dinozaurų skyrius uždarytas iki rugsėjo 22.

Ketvirtoji diena

Sekmadienį nusprendėme aplankyti parodą po atviru dangumi, kuri vyksta kiekvieną sekmadienį http://www.bayswater-road-artists.co.uk/. Pagal aprašymą tikėjomės daugiau eksponatų ir ne tik paveikslų.

Sekmadienį susitarėme susitikti su draugu, apžiūrėti, kaip jis įsikūręs. Bet tada jis pasiūlė pažiūrėti krepšinį, tad taip ir padarėme. Pavalgę patraukėme į The Lane Bar, kur buvo rodomos Lietuva – Ukraina varžybos. Visi ten kalbėjo lietuviškai išskyrus barmeną, kuris pardavinėjo Utenos mėlyną. Gerai, kad nevartoju alkoholio, gaila būtų 18lt už butelį pakloti (4,5 svaro).

Penktoji diena

Darbinimosi pradžia. Mėginome atsidaryti banke sąskaitą, bet pasakė, kad kol nėr darbo, tol sąskaitos neatidarysim. Keisti tie anglai, duodi pinigus, o jie neima.

Tada užsiregistravom pokalbiui dėl NIN (national insurance number). Kiek suprantu, tai čia sodros numerio atitikmuo.

Pasiuntinėjom CV, atlikom keletą skambučių, draugė susitarė dėl interviu.

Išmokome užsisakyti savaitinius transporto bilietus.

O pabaigai, radome vietą, kur gyvensime sekančias dvi savaites.

Šeštoji diena

Mano mergina susirado darbą, būsiu dabar jos išlaikytinis – kur tas pasaulis ritasi?.. 😉

Nuėjome į interviu dėl NIN. Gerai, kad yra draugų Londone, tai į jų adresą parašėme, kad siųstų laišką su šiais numeriais, nes dar neturime pastovios gyvenamosios vietos. Paieškoms labai padėtų tai, kad turi darbą – absoliučioje daugumoje skelbimų būna parašyta, kad nuomojama tik dirbantiems.

Septintoji diena (2013.09.17)

Atsakinėju angliškai į įdarbintojų skambučius, siuntinėju CV, atsakinėju į laiškus dėl darbo. Kol kas nieko apčiuopiamo.

Merginai pirmoji darbo diena.

Birželio 15tą leidomės į vienadienę kelionę į Anykščius. Papasakosiu trumpai apie tai.

Lankytinų vietų sąrašas

Kai nusprendėme, kad norime aplankyti Anykščius, vietas rinkomės iš čia.

Vasaros rogučių trasa

Pradėjome nuo vasaros rogučių. Rekomenduoju iškart imti 10 kartų (35 lt asmeniui). Sutaupysite keletą litų, be to: vieno karto nepakaks, per penkis dar ne viską pajusite, o dešimties jau pakanka.

Keliaudami link pačių rogučių, po bilietų nusipirkimo, nugirdome keletą vyrukų skundžiantis, kad neįdomu ir nebaisu. Tai nuteikė pesimistiškai. Tačiau viskas buvo puiku. Rogutėse galima reguliuoti greitį. Visu greičiu nusileisti pavyko kokį 6tą kartą.

Tikrai rekomenduoju išbandyti šią pramogą. Trasa trumpa, bet paliks malonių įspūdžių.

Puntuko akmuo

Koks lietuvis, kuris nematė Puntuko akmens? Mūsų grupėje buvo tokių žmonių, tad tai buvo sekantis kelionės taškas. Įdomu,

Variaus atodanga

Lankytinose vietų sąraše nurodytos dvi atodangos. Nusprendę buvome apžiūrėti būtent Variaus. Privažiavom arti, pagal ten esantį žemėlapį ant stendo, turėjo reikėti nuvažiuoti tik kokį 1 kilometrą. Deja, rasti nepavyko net pakartotinai grįžus prie žemėlapio ir važiuojant iš naujo. Jokio žemėlapyje pažymėto karjero neradom – galėjo daugiau nurodomųjų ženklų palikti. Sekanti stotelė turėjo būti kartingai, pasitikrinome darbo laiką ir nuskubėjome ten (svetainėje neteisingas kartingų darbo laikas, dirba jie iki 19h, o ne 16h).

Kartingai

Dar nebuvau važiavęs jais. Tad buvo tikrai smagu. 10 ratų kainavo 20 litų. Moka jie parduoti – po važiavimo pradžiugino fraze: „Kaip pirmą kartą, gerai pravažiavai“.

Rubikių apžvalgos bokštas

Nuo Anykščių nutolęs kokius 15 kilometrų. Atsiveria puikus vaizdas. Matyti labai toli. Ežere plaukiojo burlaivis.

Vedygos atodanga

Bevažiuodami į Vilnių, visai netyčia pamatėme nuorodą į Vedygos atodangą. Pasukome į žvyrkelį, radome be jokių problemų. Priėjimas puikus, viskas sutvarkyta. Pati atodanga graži, padarytas plūduriuojantis tiltelis atodangai apžiūrėti. Po Variaus, buvo labai keista, kad ši puikiai pažymėta, lengvai aptinkama. Pirmosios net stengdamiesi neradom.

Prieš kelionę ieškojau informacijos apie tai, ką pamatyti, kiek kas kainuoja, todėl noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri tikiuosi pravers kitiems keliautojams. Kelionė įvyko 2012.08.20-2012.08.24.

Maršrutas ir kuro kainos

Pirmiausia vairavimo maršrutas:

View Larger Map

Viso gavosi 1765,5km kilometrų. Taigi, važiuojant mano automobiliu kuro papildomai prisipilti teko tik paskutinę dieną ir štai kaip tai geriausia daryti – nuvažiuoji į Lukoil, sukrapštai visus likusius eurus prieš išvažiuojant iš Estijos ir lygiai už tą sumą užsipili degalų – tokiu būdu nelieka bereikalingos valiutos. Lygiai tą patį padarėm ir išvažiuodami iš Latvijos. Tik pasirodo, kad Statoile to negalima padaryti, tad šiek tiek latviškų centų liko (beje, pasirodo ir Lietuvoje Statoile to padaryti negalima – mistika).

Taip pat, dažnai tekdavo girdėti, kad kuras Latvijoje ir Estijoje pigesnis. Štai tos pačios dienos kainos, už kurias pyliausi kuro, paverstos litais (visos degalinės Lukoil): Latvija 4,8713 Lt (0,982 lato), Estija 4,8862 Lt (1,415 euro), Lietuva 4,77 Lt. Kainos be nuolaidų ir dar reikia atsižvelgti, kad konvertuojant valiutą ne bendriniu kursu, o realiu banke siūlomu, užsienio kainos dar padidėtų keliais centais. Taigi, geriausia piltis Lietuvoje kiek įmanoma daugiau, jei norit sutaupyti.

Aplankytos vietos ir kainos

Rygoje pirmiausia užsukome į televizijos bokštą. Jame dabar vyksta remontas. Turistams tikrai sudėtinga patekti. Pirmiausia atsiradome prie uždarytų vartų, su užrašu, kad reikia paspausti mygtuką ir pranešti savo apsilankymo tikslą – pirma mintis, kad ne čia pataikėme. Buvo puiku, kad netrukus atėjo vienas latvis (dirbantis Vilniuje) su mergina, tada buvo lengviau prasimušti (nėra ten jokių rodyklių, kur ir kaip eiti). Tiesa, gavome velnių, kad ėjome ne tuneliu, o peržengėme įvairias užrištas juostas (tariamai galėjo ant mūsų kas nors nuo viršaus užkristi). Vidus irgi pakankamai aptrešęs, langai dėl remonto purvini, tad žvalgytis ne taip malonu. Kaina suaugusiam 12,90 lt (2,60 lato).

Vėliau pasivaikščiojome po senamiestį ir už nieką nemokėjome, išskyrus stovėjimą. Kainos čia didelės – 1,5 lato už valandą ir tai nėra brangiausias tarifas. Grįžus į stovėjimo aikštelę, nepavyko susimokėti, kažkodėl mano talono nepriėmė mokomatas – tada sužinojau, kad tele2 puikiai veikia ir Latvijoje. Tiesa, greit atėjo prižiūrėtojas ir viską sutvarkė.

Senamiestyje norėjome pakilti į vienos bažnyčios bokštą, kur yra apžvalgos aikštelė, deja, ji pirmadieniais nedirba. Šiaip daug muziejų tiek Latvijoje, tiek Estijoje nedirba – nepamirškit į tai atsižvelgti.

Nakvojome Saulkrasti miestelio kempinge (Upes iela 56a, Zvejniekciems, Saulkrastu l. t., Saulkrastu novads, Latvija, LV- 2161), kaina žmogui 9,92 lt (2 lvl) už palapinę. Dar tiek pat automobiliui, nors regis internete buvo parašyta, kad automobilis nemokamai (dabar pagooglinau, pasikeitė svetainė, ir apie automobilį nieko nerašoma). Jūra labai arti, į kainą įeina nemokami dušai ir wc. Tačiau palyginus su kempingu, kur apsistojome Estijoje, tai šitas viskuo nusileidžia, išskyrus artumu (koks 70 metrų iki pačios jūros nuo palapinės) iki jūros ir kranto gerumu.

Daug informacijos apie Latviją pavyko rasti svetainėje http://www.virtualriga.com/. Siūlau ir jums ją aplankyti, planuojant kelionę.

Toliau važiavome į Estijos miestą Virtsu, kur keltu kėlėmės į Muhu salą. Kelto kaina dviem žmonėms ir lengvajam automobiliui 37,54 lito (10,87 euro).

Keltai plaukia kas valandą, pirmasis 6 val. ryto. Penktadienį ir sekmadienį nuo 14:00 bilietai brangsta maždaug 50lt keturiems žmonėms ir automobiliui (kituose puslapiuose taip rašo, praktiškai neišmėginau). Kelionė iki kitos pusės trunka maždaug pusvalandį.

Muhu saloje pirmiausia aplankėme bažnyčią, kuri nebuvo planuose, bet ją teko matyti beveik kiekvienoje svetainėje, kur rašoma apie kelionę į Estijos salas.

Toliau važiavome į žvejų kaimelį (Muhu Muuseum, Koguva küla, Muhu saar). Po kaimelį galima vaikščioti nemokamai. Jame yra įsikūręs ir muziejus kurio kaina 3 eurai suaugusiam ir 1,5 euro studentui. Pažymėjimo rodyti nekas Estijoje niekada neprašė – nors parašyta, kad galioja tik isic ir dar kažkoks. Taigi, visad imdavau suaugusį, o draugė būdama studentė – studentišką. Pats muziejus nepaliko didelio įspūdžio – senelių ir prosenelių namuose tokių pačių dalykų teko/tenka prisižiūrėti – tad nenustebino. Tačiau pats kaimelis gražus, smagu pavaikščioti.

Toliau patraukėme į Maasi forto griuvėsius Ruins of Maasi fort-castle (B Maasi, Orissaare, Estonia). Tai buvo vienintelė vieta, kur maždaug kilometrą reikėjo būtinai važiuoti žvyrkeliu. Pirmas žvilgsnis labai nuvylė, nes jie apdengti nuo lietaus ir neturi jokio estetinio vaizdo. Tačiau nusileidus į rūsius – nuomonė pasikeitė. Apsilankymas juose nemokamas.

Toliau sekė garsieji malūnai (Angla, Leisi, Estonia). Kadangi jau buvo prisižiūrėję keletą ne iki galo suremontuotų, tai neturėjome noro eiti iš arčiau apžiūrinėti pastarųjų, tad ir tikslios kainos nepamenu – ar 1 ar 2 eurai.

Tada važiavome lankyti Kaali meteorito išmuštos duobės „duobės” (Kaali, Pihtla, Eesti). Beje, vėliau sužinojome, kad dar yra 8 mažesnės duobės, kurių neaplankėme, nes buvome per daug pavargę ir skubėjome susirasti nakvynę. Lankymas nemokamas.

Atėjo vakaras ir patraukėme į kempingą (Kempingas Tehumardi, Salme vald, 93201 Saare maakond, Estonia.). Kaina 4 € žmogui už palapinę. Labai gražu, atmosfera daug smagiau nuteikia nei Saulkrasti kempingas. O kaina ta pati, nes čia automobilis nemokamai. Pirmą naktį, nakvodami palapinėje sušalome. Tačiau namuko kaina 30€ kiek didoka (keturvietis, ir nesiderėjo su mumis), pakalbėjus su kitais lietuviais susidarė įspūdis, kad būtent ta naktis ir buvo pati šalčiausia, o namukų kainos visur maždaug vienodos. Žinodami, kad šiandien temperatūra didesnė, nusprendėme nakvoti palapinėje ir nepasigailėjom. Apmaudu, kad pačio kempingo nuotraukų nepadarėme.

Sekančią dieną važiavome lankyti Kuressaare pilies (E Lossihoov 1, Kuressaare, 93815 Eesti). Nedirba ne tik pirmadienį, bet ir antradienį. Kaina 5 € suaugusiam ir 2,5€ studentui. Patalpos didelės ir eksponatų daug. Galima laisvai vaikščioti po visą pilį ir atidarinėti visas duris, tad užtrukome gal 2,5h, kol viską pamatėme.

Tada važiavome lankyti Panga skardžio (Panga, Mustjala Parish, 93824 Saaremaa, Estonia). Grįžus iš kelionės, po poros dienų gavau nuorodą į paštą, kad lietuvis sugebėjo nukristi nuo to skardžio. Iš tiesų, ten tikrai pavojinga, teko įsitikinti, kad kraštai slidūs, būtent tokie, kaip ir rodo ten esantis įspėjimo ženklas. Tad atsargiai.

Pasiekti kitus skardžius buvo daug sudėtingiau (matėsi, kad ir kiti automobiliai blaškosi pirmyn atgal), net vietinė estė (kurios vaikinas lietuvis) nesugebėjo paaiškinti kaip tai padaryti automobiliu. Mat, tiesiausias kelias turi ženklą įspėjantį, kad važiuoti draudžiama, privati teritorija. Tad vienintelis pasiūlymas, kurį jie patys buvo ką tik įgyvendinę, eiti pėsčiomis palei krantą – taip ir padarėme. Tiesa, vėliau grįždami ir atidžiai įsižiūrėję į žemėlapį – galbūt ir radome įmanomą apvažiavimą. Būtent ieškodami Ninase (Ninase, Mustjala Parish, Estonia) ir Tagaranna (Tagaranna, Mustjala Parish, Estonia) skardžių radome norų akmenis.

Pradėjo lyti, o mūsų palapinė nėra atspari vandeniui, tad pradėjome ieškoti vietos nakvynei, tam labai pasitarnavo gautas detalus žemėlapis ir visokių įstaigų sąrašas, kurį nemokamai dalina Tehumardi kempingas vos apsistojus. Radome hostelį (Kingu 6, Kuressaare) už 9€ asmeniui. Ėmėme 2 vietas keturviečiame kambaryje, tačiau iškart buvome patikinti, kad būsime ten tik dviese be papildomų svečių. Miegoti palapinėje daug geriau, nes ryte pabudus iškart norisi keltis, o štai lovoje smagu ir pasnūduriuoti 😉

Po to, kai užsisakėme kambarį, aplankėme vieną švyturį esantį pietvakariausioje salos dalyje, tuo pabaigdami savo kelionę. Kitą dieną keliavome į Taliną.

Žemiau žemėlapis su visomis Estijos salose aplankytomis vietomis:

View Larger Map

Apie Estijos stovėjimo kainas jau buvau skaitęs, bet lūkesčius pranoko tikrovė 🙁 Brangiausia kaina 1,15 euro už 15 minučių, kas yra 4,6 euro už valandą (16 litų). Pats pasistačiau ne pačiame centre, tačiau už 3€ valandai. O dabar svarbus momentas. Norėdamas sumokėti už 3 valandas, įdėjau 5 popierinius eurus, 2 geležinius ir tada dar 2 geležinius, tada iškart pasikeitė valandos, tarsi būčiau tik už 40 minučių sumokėjęs. Pirma mintis, kad negalima dėti tiek popierinių, tiek geležinių eurų. Tada pasiprašiau vietinių pagalbos. Jie man parodė, kad sumokėta iki kitos dienos + 40 minučių. Triukas tas, kad jei statai mašina ilgiau nei porai valandų, tai iškart gali susimokėti už parą, t.y., viena valanda 3€, bet visa para 7€. Tai per apsižioplinimą permokėjau 2€ (P.S. už 50 metrų buvo kita aikštelė, kur valandinis įkainis praktiškai nesiskyrė, tačiau para buvo 5€ vietoj 7€.)

Talinas išsiskyrė tuo, kad ten buvo milžiniška pilis. Kur beeitum, vis rasi pilies bokštą, sieną, ar dar kokią jos dalį. Viso miesto vaizdą formuoja būtent pilis. Po senamiestį vaikščiojome be jokio tikslo. Visai netyčia beklaidžiodami aptikome dvi apžvalgos aikšteles – gražu pažiūrėti. Tačiau galiausiai priėjome bažnyčia, kur buvo galima užsikelti į apžvalgos aikštelę (kaina 2€). Taip ir padarėme, teko įveikti 258 laiptus, kad pasiekti 60 metrų aukštį (dešinėje vaizdas iš aikštelės).

Nuotykiai beieškant kelio

Nepavyko pasiskolinti gps imtuvo, todėl viso labo pasidariau keletą ekrano vaizdų iš google žemėlapių svetainės ir įsikėliau į savo Nokia c3. Naviguoti turint tokį šturmaną kaip mano mergina sekėsi puikiai, išskyrus du sykius…

Pirmą kartą tai nutiko bevažiuojant į Virtsu. Privažiavome Estijoje remontuojamą kelią, pagal turimą žemėlapį, man reikia važiuoti tiesiai, tačiau visi kažkodėl suka į kairę arba dešinę (link Talino). Būdamas atkaklus, nuvažiavau tiesiai. Netrukus pasiekiau žiedą, kurio reikiamame išvažiavime stovėjo plyta. Kad jau taip toli nuvažiuota, tai nepaisiau ženko, tačiau už kelių šimtų metrų, kelias pasibaigė – stovėjo ~50-100 metrų kelio ruožas iš supiltų akmenų, neįveikiamas automobiliui. Toliau matėsi puikus, ką tik nutiestas asfaltas. Prie pat kelio pabaigos buvo pora dviratininkų, kurie mielai pasisiūlė parodyti man kelią. Pirma frazė buvo: „Teisingai važiuojate, tik, deja, kelio nebaigėme remontuoti”. Dviratininkai pasiūlė pervažiuoti ant lygiagrečiai einančio kelio, kad tą padaryti teko grįžti šiek tiek atgal – tada pamačiau, kad jau iš esmės esu kirtęs ne vieną plytą, bet dvi – todėl toje sankryžoje niekas tiesiai ir nesukdavo. Pasiekęs pervažiavimą į kitą kelią, pamačiau, kad ten viso labo pripilta akmenų, bet mašina juos turėtų įveikti – tad išmėginau ir važiavau jau – kaip vėliau pasirodė – dviračių taku. Nuo jo teko užvažiuoti ant kito dviračių tako, kuriuos skyrė keletas didelių duobių – kartelį net mašinos dugnas kliuvo. Bet viskas baigėsi gerai ir galų gale atsidūrėme automobiliams skirtame kelyje su nurodymu sukti į dešinę sekančioj sankryžoj, o tada visada tiesiai.

Antrą kartą važiavome jau į Lietuvą iš Rygos, buvo maždaug 1 valanda nakties. Prieš 10-15 minučių buvome radę kelią P89, kurį pasiekus – kelias visada tik tiesiai iki pat Lietuvos. Tačiau pasiekus kažkokį miestelį, netikėtai prasidėjo žvyrkelis, kuris privertė sunerimti. Puikai atsiminėme, kad jokiu žvyrkeliu Latvijoje nevažiavome. Na, vienintelis logiškas sprendimas buvo grįžti iki ženklo, kuris rodo į kairę, teigdamas, kad ten yra P89. Apsisukome ir netrukus priešais pamatėme automobilį lietuviškais numeriais (numerių skaitymas, ar lietuviškas, ar estiškas, ar latviškas labai išlavėjo). Na, iškart pagalvojau, jei jie varo į tą pusę, tai ten privalo būti kelias į Lietuvą, negi du vairuotojai iš eilės 1 valandą nakties gali klysti? 😉 Staigiai apsisukau, pasivijau ir pradėjau mirksėti šviesomis, bet buvau ignoruojamas. Tačiau vos tik pasiekėme tą žvyrkelį, automobilis sustojo. Išlipau iš mašinos, ir pirmi jo žodžiai: „Vakar šito žvyrkelio čia nebuvo“. Kažkaip sugebėjome atsidurti P91, kuris atsišakoja iš P89. Taip išeitų, kad iš vienos pusės važiuojant kelio ženklų pakanka, o norint grįžti atgal, trūksta vieno. Padedami sutiktų keleivių gps, buvome išvesti vėl į P89 bei sėkmingai ketvirtą valandą ryto grįžome namo.

Galutinės kelionės išlaidos

Viso 4 dienų kelionė dviem asmenims įskaitant kainavo ~700Lt. Beveik pusė kainos – 340 lt – sudaro kuro kaina. Taigi, važiuojant didesniu būriu, kelionė būtų gerokai pigesnė.