Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Londone jau praleidau tris mėnesius (2013.12.12). Trumpai papasakosiu, kas man labiausiai įsiminė.

Bankinė sistema

Prisimenu Ivetos straipsnį apie Kanadą, kuriame buvo parašyta, kad bankinė sistema kaip akmens amžiuje. Tai prie to galiu pridurti tik tai, kad gavau čekių knygelę! Dabar tereikia paauksuoto parkerio…

O su mano debetine Visa kortele norint atsiskaityti, pakanka kortelės numerio ir galiojimo datos. Nereikia jokio patvirtinimo kodo iš kitos kortelės pusės. Taigi, bet kurioje parduotuvėje, kurioje yra filmuojama, nuolat “pavagiami” kortelės duomenys. Šitą neseniai išsiaiškinau, kai pamėginau atsiskaityti ne Lietuviška kredito kortele, bet angliška debeto http://amazon.co.uk. Beje, ta pati situacija įvyko atsiskaitinėjant ir darbine kortele.

Prieš išvykstant, Lietuvoje įvyko priešingas dalykas, prieš galutinį apmokėjimą, dar pats Swedbankas paprašo suvesti paties pasirinktą slaptažodį. Norėčiau, kad ir čia taip būtų. Gal kas žino šitos problemos sprendimo būdų? Nes dabar galvoju, kad reikia atsidaryti antrą sąskaitą, prie kurios nebūtų priėjimo per kortelę ir visus pinigus laikyti ten.

Galima tęsti toliau. Kai pirmą kartą darai kam nors pavedimą, tai patvirtinimas vyksta taip, kad sulauki skambučio ir į telefoną turi suvesti kodą, kurį matai interneto naršyklėje. Sakyčiau, lėtas variantas, palyginus su elementaria 36 kodų ant kortelės sistema (juos moku atmintinai). Ilgai užtrunka išklausyti tą litaniją apie tai, kaip viską daryti, kas čia skambina ir t.t.

Visi atsipūtę ir labai mandagūs

Kaip rašiau pirmame įraše, matau, kad visi žmonės čia atsipalaidavę, nepersistengia, labai daug juokauja, dažnai vulgariai arba paaugliškai. Tačiau taip pat sunkiai dirba. Tikrai jaučiasi, kad viskas kitaip nei Lietuvoje. Iš vienos pusės atrodo, kad tai priešingybė profesionalumui ir produktyvumui, bet sprendžiant pagal šalies ekonomiką, viskas vyksta kiek kitaip.

Be to, visi nuolat vieni kitiems dalina komplimentus kaip „Puiki idėja!”, „Šitai puikiai suprogramuota”, „Gerai padirbėjai su tuo ir anuo”. Man toks įspūdis, kad jie taip sako visada. T.y., automatiškai atmeti beveik viską ką sako.

Kitas dalykas, kad vos tik koks mažmožis įvyksta, visi iškart puola tarti „sorry”. Tokiose pačiose situacijose Lietuvoje net  oj” nepasakytum. Pvz., atidaro kas nors kitas duris, pro kurias ketini eiti ir jau atsiprašinėja. Tai nei jis galėjo matyti, kad einu, nei man sutrukdė, nes duris atidarė. Bet kažkodėl vis tiek išgirsi „sorry”. 

Be to, vieni kitiems duris atidarytas palaiko, nors kitas žmogus net už 10-30 žingsnių. Tiesiog neįprasta.

Gamta, oras ir tvarka

Patinka, kad visur gražūs parkeliai, kiemeliai sutvarkyti ir žali. Labai ilgai laikosi žalia spalva. Tiesa, pradedu pasiilgti sniego, kurio tikiuosi pavyks rasti Lietuvoje vasarį ar kovą.

Malonu išeiti pasivaikščioti ar pabėgioti. Naktį nėra jokių baimių, kad kas užpuls ar ką padarys. Vieną kartą išėjau pabėgioti ir nepasiėmiau telefono, tačiau sugalvojau grįžti kitu keliu. Tai po to teko klausti kažkokių vaikinų apie 21h, kurie rūkė žolę, kaip man grįžti namo. Jiems buvo juokinga, kai paaiškinau, kad toj vietoj gyvenu, o ne šiaip man į tą stotelę nueit reikia 🙂

Lietus yra kitoks. Jei lyja, tai skėtis menkai padeda. Tačiau beveik visad tai nei lietus, nei dulksna, kažkoks tarpinis variantas, turbūt geriausia tiesiog vaikščioti su kapišonu.

Anglų kalba ir žmonių ego

Jau papasakojau apie jų mano manymu perdėtus komplimentus ir kartu galbūt nenorą sakyti tiesą į akis. Tai paklausus jų, ar aiškiai šneku angliškai, man buvo labai tvirtai užtikrinta, kad viską supranta ir puikus mano anglų kalbos lygis.

Iš kitos pusės, esu visiškas „gerietis”. Neatsimenu, kad būčiau susipykęs su bendradarbiu ar klientu. Londone per gana trumpą laiką, sugebėjau užrūstinti du kolegas. Man net nesuvokiama kodėl, nes abi situacijos buvo visiškai kasdienės. Abiem atvejais tai kilo tikrai ne dėl mano gebėjimo kalbėti angliškai ribotumo.

Interneto nerasta, telefono ryšys padrikas

Sunku trumpai tai apibūdinti. Bet Londono internetui iki Lietuvos interneto turbūt kokių 10-20 metų reiks vystytis. Tiksliau, turbūt bus išrasta kokia nauja bevielė technologija ir tada internetas galbūt bus normalus. Šneku tiek apie greitį, tiek apie tai kaip dažnai jis mėgsta neveikti.

Telefono ryšys irgi prastas. Rodo 5 padalas iš penkių, pradedi su kuo šnekėti per skype (naudojant mobilų internetą) ir kažkaip lieka viena padala. Gana dažnas atvejis, kad stringa sms’ai. Čia kaip Lietuvoje prieš kokius 5-10 metų.

Buvo pora savaitgalių, kai nebuvo galima skambinti, bet internetas telefone veikė. Taigi, nei telefonų, nei interneto Londone nėra. Tiesa, jei matuoji interneto greitį, kad ir iš to paties telefono, tai gauni įspūdingus 3G greičius (4G mano tel.nepalaiko). Tačiau, kai realiai ką nors siuntiesi ar atidarinėji puslapį, tai tokio greičio tu nematai. Kvepia sukčiavimu. Tuo tarpu, jei Lietuvoje tu testui pasirenki užsienio serverį, tai torentai tau ir siunčia tokiu greičiu, kokį testas parodė.

Minimalus atlyginimas

Gyvenu taupiai, vedu išlaidų žurnalą. Todėl galiu pasakyti, kad kas čia dirba už minimalų atlyginimą, tai nieko nesutaupo. Visą atlyginimą reikia pakloti pragyvenimui. Tad, jei norima dirbti nekvalifikuotą darbą, reikėtų pasirinkti mažesnį miestelį, kur yra kažkokių fabrikų ir nuomos kainos mažos. Galbūt dar galima mėginti miesto pakraščius.

Mokam 800 svarų (3200 Lt) už vieną kambarį, dviejų kambarių bute. Gyvenu nei per toli, nei per arti centro (rytuose, antra zona). Tuo tarpu minimali alga yra ~900 svarų.

Atlikau dar šiek tiek matematikos. Kad apsimokėtų man dirbti Londone, reikia uždirbti bent 7000 Lt, arba geriau jau tada likti Lietuvoje. Tiesa, primenu, kad atvykimo pagrindinės priežastys nebuvo pinigai.

Mokesčių sistema pažengusi

Dėl mokesčių išskaičiavimo tai tenka pagirdi Jungtinę Karalystę. Vietoj visų buhalterinių nesąmonių, egzistuoja centrinė sistema, kur įmonė tiesiog įveda tavo duomenis, kiek nori tau algos mokėti ir gauna atsakymą, kiek turi išskaičiuoti mokesčių iš tavęs.

Taigi, nereikia įmonei nei krūvos buhalterių, nei klaidų jie įvels. Pvz., nuolatinė problema Lietuvoje, kad gauni skirtingo dydžio algą kas mėnesį, ar dar kokią nuomos sutartį turi. Tai visad tenka ką nors primokėti valstybei finansinių metų pabaigoje, kai pildomos deklaracijos. Neįmanoma gerai mokesčių apmokėti. Tada reikia su darboviete aiškintis, kad jie daugiau turi tau pinigų pervesti. Oficialiai juk tu esi mokesčių skolingas valstybei, o ne įmonė.

Taip pat, turbūt daugelis žino, kad, jei Lietuvoje neišdirbi pilnų metų, gali deklaruoti mokesčius ir tau kitais metais perves permokėtus mokesčius. Čia viskas daug sumaniau! Nieko laukti nereikia: pradėjus dirbti pirmą kartą, kiekvieną mėnesį tiesiog išskaičiuoja per mažai mokesčių bei palaipsniui juos didina. Todėl gali džiaugtis didele alga iškart. Tiesiog puiku!

Biurokratija

Jei kas mano, kad Lietuvoje jos daug, tai tegu pabando Londone gyventi oficialiai ir viską daryti kaip priklauso. Man kaip programuotojui, viskas turi būti paprasta ir neturėtų būti beprasmio darbo. Čia taip nebūna. Turi visokius adreso patvirtinimus gauti, sudeklaruoti milijoną kartų kur gyveni, milijonui skirtingų įmonių, savivaldų ir t.t.

Beje, laiško, kad aš nesu ieškomas nusikaltėlis bei nesu padaręs rimtų nusižengimų taip ir negavau.

Birželio 15tą leidomės į vienadienę kelionę į Anykščius. Papasakosiu trumpai apie tai.

Lankytinų vietų sąrašas

Kai nusprendėme, kad norime aplankyti Anykščius, vietas rinkomės iš čia.

Vasaros rogučių trasa

Pradėjome nuo vasaros rogučių. Rekomenduoju iškart imti 10 kartų (35 lt asmeniui). Sutaupysite keletą litų, be to: vieno karto nepakaks, per penkis dar ne viską pajusite, o dešimties jau pakanka.

Keliaudami link pačių rogučių, po bilietų nusipirkimo, nugirdome keletą vyrukų skundžiantis, kad neįdomu ir nebaisu. Tai nuteikė pesimistiškai. Tačiau viskas buvo puiku. Rogutėse galima reguliuoti greitį. Visu greičiu nusileisti pavyko kokį 6tą kartą.

Tikrai rekomenduoju išbandyti šią pramogą. Trasa trumpa, bet paliks malonių įspūdžių.

Puntuko akmuo

Koks lietuvis, kuris nematė Puntuko akmens? Mūsų grupėje buvo tokių žmonių, tad tai buvo sekantis kelionės taškas. Įdomu,

Variaus atodanga

Lankytinose vietų sąraše nurodytos dvi atodangos. Nusprendę buvome apžiūrėti būtent Variaus. Privažiavom arti, pagal ten esantį žemėlapį ant stendo, turėjo reikėti nuvažiuoti tik kokį 1 kilometrą. Deja, rasti nepavyko net pakartotinai grįžus prie žemėlapio ir važiuojant iš naujo. Jokio žemėlapyje pažymėto karjero neradom – galėjo daugiau nurodomųjų ženklų palikti. Sekanti stotelė turėjo būti kartingai, pasitikrinome darbo laiką ir nuskubėjome ten (svetainėje neteisingas kartingų darbo laikas, dirba jie iki 19h, o ne 16h).

Kartingai

Dar nebuvau važiavęs jais. Tad buvo tikrai smagu. 10 ratų kainavo 20 litų. Moka jie parduoti – po važiavimo pradžiugino fraze: „Kaip pirmą kartą, gerai pravažiavai“.

Rubikių apžvalgos bokštas

Nuo Anykščių nutolęs kokius 15 kilometrų. Atsiveria puikus vaizdas. Matyti labai toli. Ežere plaukiojo burlaivis.

Vedygos atodanga

Bevažiuodami į Vilnių, visai netyčia pamatėme nuorodą į Vedygos atodangą. Pasukome į žvyrkelį, radome be jokių problemų. Priėjimas puikus, viskas sutvarkyta. Pati atodanga graži, padarytas plūduriuojantis tiltelis atodangai apžiūrėti. Po Variaus, buvo labai keista, kad ši puikiai pažymėta, lengvai aptinkama. Pirmosios net stengdamiesi neradom.

Prieš kelionę ieškojau informacijos apie tai, ką pamatyti, kiek kas kainuoja, todėl noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri tikiuosi pravers kitiems keliautojams. Kelionė įvyko 2012.08.20-2012.08.24.

Maršrutas ir kuro kainos

Pirmiausia vairavimo maršrutas:

View Larger Map

Viso gavosi 1765,5km kilometrų. Taigi, važiuojant mano automobiliu kuro papildomai prisipilti teko tik paskutinę dieną ir štai kaip tai geriausia daryti – nuvažiuoji į Lukoil, sukrapštai visus likusius eurus prieš išvažiuojant iš Estijos ir lygiai už tą sumą užsipili degalų – tokiu būdu nelieka bereikalingos valiutos. Lygiai tą patį padarėm ir išvažiuodami iš Latvijos. Tik pasirodo, kad Statoile to negalima padaryti, tad šiek tiek latviškų centų liko (beje, pasirodo ir Lietuvoje Statoile to padaryti negalima – mistika).

Taip pat, dažnai tekdavo girdėti, kad kuras Latvijoje ir Estijoje pigesnis. Štai tos pačios dienos kainos, už kurias pyliausi kuro, paverstos litais (visos degalinės Lukoil): Latvija 4,8713 Lt (0,982 lato), Estija 4,8862 Lt (1,415 euro), Lietuva 4,77 Lt. Kainos be nuolaidų ir dar reikia atsižvelgti, kad konvertuojant valiutą ne bendriniu kursu, o realiu banke siūlomu, užsienio kainos dar padidėtų keliais centais. Taigi, geriausia piltis Lietuvoje kiek įmanoma daugiau, jei norit sutaupyti.

Aplankytos vietos ir kainos

Rygoje pirmiausia užsukome į televizijos bokštą. Jame dabar vyksta remontas. Turistams tikrai sudėtinga patekti. Pirmiausia atsiradome prie uždarytų vartų, su užrašu, kad reikia paspausti mygtuką ir pranešti savo apsilankymo tikslą – pirma mintis, kad ne čia pataikėme. Buvo puiku, kad netrukus atėjo vienas latvis (dirbantis Vilniuje) su mergina, tada buvo lengviau prasimušti (nėra ten jokių rodyklių, kur ir kaip eiti). Tiesa, gavome velnių, kad ėjome ne tuneliu, o peržengėme įvairias užrištas juostas (tariamai galėjo ant mūsų kas nors nuo viršaus užkristi). Vidus irgi pakankamai aptrešęs, langai dėl remonto purvini, tad žvalgytis ne taip malonu. Kaina suaugusiam 12,90 lt (2,60 lato).

Vėliau pasivaikščiojome po senamiestį ir už nieką nemokėjome, išskyrus stovėjimą. Kainos čia didelės – 1,5 lato už valandą ir tai nėra brangiausias tarifas. Grįžus į stovėjimo aikštelę, nepavyko susimokėti, kažkodėl mano talono nepriėmė mokomatas – tada sužinojau, kad tele2 puikiai veikia ir Latvijoje. Tiesa, greit atėjo prižiūrėtojas ir viską sutvarkė.

Senamiestyje norėjome pakilti į vienos bažnyčios bokštą, kur yra apžvalgos aikštelė, deja, ji pirmadieniais nedirba. Šiaip daug muziejų tiek Latvijoje, tiek Estijoje nedirba – nepamirškit į tai atsižvelgti.

Nakvojome Saulkrasti miestelio kempinge (Upes iela 56a, Zvejniekciems, Saulkrastu l. t., Saulkrastu novads, Latvija, LV- 2161), kaina žmogui 9,92 lt (2 lvl) už palapinę. Dar tiek pat automobiliui, nors regis internete buvo parašyta, kad automobilis nemokamai (dabar pagooglinau, pasikeitė svetainė, ir apie automobilį nieko nerašoma). Jūra labai arti, į kainą įeina nemokami dušai ir wc. Tačiau palyginus su kempingu, kur apsistojome Estijoje, tai šitas viskuo nusileidžia, išskyrus artumu (koks 70 metrų iki pačios jūros nuo palapinės) iki jūros ir kranto gerumu.

Daug informacijos apie Latviją pavyko rasti svetainėje http://www.virtualriga.com/. Siūlau ir jums ją aplankyti, planuojant kelionę.

Toliau važiavome į Estijos miestą Virtsu, kur keltu kėlėmės į Muhu salą. Kelto kaina dviem žmonėms ir lengvajam automobiliui 37,54 lito (10,87 euro).

Keltai plaukia kas valandą, pirmasis 6 val. ryto. Penktadienį ir sekmadienį nuo 14:00 bilietai brangsta maždaug 50lt keturiems žmonėms ir automobiliui (kituose puslapiuose taip rašo, praktiškai neišmėginau). Kelionė iki kitos pusės trunka maždaug pusvalandį.

Muhu saloje pirmiausia aplankėme bažnyčią, kuri nebuvo planuose, bet ją teko matyti beveik kiekvienoje svetainėje, kur rašoma apie kelionę į Estijos salas.

Toliau važiavome į žvejų kaimelį (Muhu Muuseum, Koguva küla, Muhu saar). Po kaimelį galima vaikščioti nemokamai. Jame yra įsikūręs ir muziejus kurio kaina 3 eurai suaugusiam ir 1,5 euro studentui. Pažymėjimo rodyti nekas Estijoje niekada neprašė – nors parašyta, kad galioja tik isic ir dar kažkoks. Taigi, visad imdavau suaugusį, o draugė būdama studentė – studentišką. Pats muziejus nepaliko didelio įspūdžio – senelių ir prosenelių namuose tokių pačių dalykų teko/tenka prisižiūrėti – tad nenustebino. Tačiau pats kaimelis gražus, smagu pavaikščioti.

Toliau patraukėme į Maasi forto griuvėsius Ruins of Maasi fort-castle (B Maasi, Orissaare, Estonia). Tai buvo vienintelė vieta, kur maždaug kilometrą reikėjo būtinai važiuoti žvyrkeliu. Pirmas žvilgsnis labai nuvylė, nes jie apdengti nuo lietaus ir neturi jokio estetinio vaizdo. Tačiau nusileidus į rūsius – nuomonė pasikeitė. Apsilankymas juose nemokamas.

Toliau sekė garsieji malūnai (Angla, Leisi, Estonia). Kadangi jau buvo prisižiūrėję keletą ne iki galo suremontuotų, tai neturėjome noro eiti iš arčiau apžiūrinėti pastarųjų, tad ir tikslios kainos nepamenu – ar 1 ar 2 eurai.

Tada važiavome lankyti Kaali meteorito išmuštos duobės „duobės” (Kaali, Pihtla, Eesti). Beje, vėliau sužinojome, kad dar yra 8 mažesnės duobės, kurių neaplankėme, nes buvome per daug pavargę ir skubėjome susirasti nakvynę. Lankymas nemokamas.

Atėjo vakaras ir patraukėme į kempingą (Kempingas Tehumardi, Salme vald, 93201 Saare maakond, Estonia.). Kaina 4 € žmogui už palapinę. Labai gražu, atmosfera daug smagiau nuteikia nei Saulkrasti kempingas. O kaina ta pati, nes čia automobilis nemokamai. Pirmą naktį, nakvodami palapinėje sušalome. Tačiau namuko kaina 30€ kiek didoka (keturvietis, ir nesiderėjo su mumis), pakalbėjus su kitais lietuviais susidarė įspūdis, kad būtent ta naktis ir buvo pati šalčiausia, o namukų kainos visur maždaug vienodos. Žinodami, kad šiandien temperatūra didesnė, nusprendėme nakvoti palapinėje ir nepasigailėjom. Apmaudu, kad pačio kempingo nuotraukų nepadarėme.

Sekančią dieną važiavome lankyti Kuressaare pilies (E Lossihoov 1, Kuressaare, 93815 Eesti). Nedirba ne tik pirmadienį, bet ir antradienį. Kaina 5 € suaugusiam ir 2,5€ studentui. Patalpos didelės ir eksponatų daug. Galima laisvai vaikščioti po visą pilį ir atidarinėti visas duris, tad užtrukome gal 2,5h, kol viską pamatėme.

Tada važiavome lankyti Panga skardžio (Panga, Mustjala Parish, 93824 Saaremaa, Estonia). Grįžus iš kelionės, po poros dienų gavau nuorodą į paštą, kad lietuvis sugebėjo nukristi nuo to skardžio. Iš tiesų, ten tikrai pavojinga, teko įsitikinti, kad kraštai slidūs, būtent tokie, kaip ir rodo ten esantis įspėjimo ženklas. Tad atsargiai.

Pasiekti kitus skardžius buvo daug sudėtingiau (matėsi, kad ir kiti automobiliai blaškosi pirmyn atgal), net vietinė estė (kurios vaikinas lietuvis) nesugebėjo paaiškinti kaip tai padaryti automobiliu. Mat, tiesiausias kelias turi ženklą įspėjantį, kad važiuoti draudžiama, privati teritorija. Tad vienintelis pasiūlymas, kurį jie patys buvo ką tik įgyvendinę, eiti pėsčiomis palei krantą – taip ir padarėme. Tiesa, vėliau grįždami ir atidžiai įsižiūrėję į žemėlapį – galbūt ir radome įmanomą apvažiavimą. Būtent ieškodami Ninase (Ninase, Mustjala Parish, Estonia) ir Tagaranna (Tagaranna, Mustjala Parish, Estonia) skardžių radome norų akmenis.

Pradėjo lyti, o mūsų palapinė nėra atspari vandeniui, tad pradėjome ieškoti vietos nakvynei, tam labai pasitarnavo gautas detalus žemėlapis ir visokių įstaigų sąrašas, kurį nemokamai dalina Tehumardi kempingas vos apsistojus. Radome hostelį (Kingu 6, Kuressaare) už 9€ asmeniui. Ėmėme 2 vietas keturviečiame kambaryje, tačiau iškart buvome patikinti, kad būsime ten tik dviese be papildomų svečių. Miegoti palapinėje daug geriau, nes ryte pabudus iškart norisi keltis, o štai lovoje smagu ir pasnūduriuoti 😉

Po to, kai užsisakėme kambarį, aplankėme vieną švyturį esantį pietvakariausioje salos dalyje, tuo pabaigdami savo kelionę. Kitą dieną keliavome į Taliną.

Žemiau žemėlapis su visomis Estijos salose aplankytomis vietomis:

View Larger Map

Apie Estijos stovėjimo kainas jau buvau skaitęs, bet lūkesčius pranoko tikrovė 🙁 Brangiausia kaina 1,15 euro už 15 minučių, kas yra 4,6 euro už valandą (16 litų). Pats pasistačiau ne pačiame centre, tačiau už 3€ valandai. O dabar svarbus momentas. Norėdamas sumokėti už 3 valandas, įdėjau 5 popierinius eurus, 2 geležinius ir tada dar 2 geležinius, tada iškart pasikeitė valandos, tarsi būčiau tik už 40 minučių sumokėjęs. Pirma mintis, kad negalima dėti tiek popierinių, tiek geležinių eurų. Tada pasiprašiau vietinių pagalbos. Jie man parodė, kad sumokėta iki kitos dienos + 40 minučių. Triukas tas, kad jei statai mašina ilgiau nei porai valandų, tai iškart gali susimokėti už parą, t.y., viena valanda 3€, bet visa para 7€. Tai per apsižioplinimą permokėjau 2€ (P.S. už 50 metrų buvo kita aikštelė, kur valandinis įkainis praktiškai nesiskyrė, tačiau para buvo 5€ vietoj 7€.)

Talinas išsiskyrė tuo, kad ten buvo milžiniška pilis. Kur beeitum, vis rasi pilies bokštą, sieną, ar dar kokią jos dalį. Viso miesto vaizdą formuoja būtent pilis. Po senamiestį vaikščiojome be jokio tikslo. Visai netyčia beklaidžiodami aptikome dvi apžvalgos aikšteles – gražu pažiūrėti. Tačiau galiausiai priėjome bažnyčia, kur buvo galima užsikelti į apžvalgos aikštelę (kaina 2€). Taip ir padarėme, teko įveikti 258 laiptus, kad pasiekti 60 metrų aukštį (dešinėje vaizdas iš aikštelės).

Nuotykiai beieškant kelio

Nepavyko pasiskolinti gps imtuvo, todėl viso labo pasidariau keletą ekrano vaizdų iš google žemėlapių svetainės ir įsikėliau į savo Nokia c3. Naviguoti turint tokį šturmaną kaip mano mergina sekėsi puikiai, išskyrus du sykius…

Pirmą kartą tai nutiko bevažiuojant į Virtsu. Privažiavome Estijoje remontuojamą kelią, pagal turimą žemėlapį, man reikia važiuoti tiesiai, tačiau visi kažkodėl suka į kairę arba dešinę (link Talino). Būdamas atkaklus, nuvažiavau tiesiai. Netrukus pasiekiau žiedą, kurio reikiamame išvažiavime stovėjo plyta. Kad jau taip toli nuvažiuota, tai nepaisiau ženko, tačiau už kelių šimtų metrų, kelias pasibaigė – stovėjo ~50-100 metrų kelio ruožas iš supiltų akmenų, neįveikiamas automobiliui. Toliau matėsi puikus, ką tik nutiestas asfaltas. Prie pat kelio pabaigos buvo pora dviratininkų, kurie mielai pasisiūlė parodyti man kelią. Pirma frazė buvo: „Teisingai važiuojate, tik, deja, kelio nebaigėme remontuoti”. Dviratininkai pasiūlė pervažiuoti ant lygiagrečiai einančio kelio, kad tą padaryti teko grįžti šiek tiek atgal – tada pamačiau, kad jau iš esmės esu kirtęs ne vieną plytą, bet dvi – todėl toje sankryžoje niekas tiesiai ir nesukdavo. Pasiekęs pervažiavimą į kitą kelią, pamačiau, kad ten viso labo pripilta akmenų, bet mašina juos turėtų įveikti – tad išmėginau ir važiavau jau – kaip vėliau pasirodė – dviračių taku. Nuo jo teko užvažiuoti ant kito dviračių tako, kuriuos skyrė keletas didelių duobių – kartelį net mašinos dugnas kliuvo. Bet viskas baigėsi gerai ir galų gale atsidūrėme automobiliams skirtame kelyje su nurodymu sukti į dešinę sekančioj sankryžoj, o tada visada tiesiai.

Antrą kartą važiavome jau į Lietuvą iš Rygos, buvo maždaug 1 valanda nakties. Prieš 10-15 minučių buvome radę kelią P89, kurį pasiekus – kelias visada tik tiesiai iki pat Lietuvos. Tačiau pasiekus kažkokį miestelį, netikėtai prasidėjo žvyrkelis, kuris privertė sunerimti. Puikai atsiminėme, kad jokiu žvyrkeliu Latvijoje nevažiavome. Na, vienintelis logiškas sprendimas buvo grįžti iki ženklo, kuris rodo į kairę, teigdamas, kad ten yra P89. Apsisukome ir netrukus priešais pamatėme automobilį lietuviškais numeriais (numerių skaitymas, ar lietuviškas, ar estiškas, ar latviškas labai išlavėjo). Na, iškart pagalvojau, jei jie varo į tą pusę, tai ten privalo būti kelias į Lietuvą, negi du vairuotojai iš eilės 1 valandą nakties gali klysti? 😉 Staigiai apsisukau, pasivijau ir pradėjau mirksėti šviesomis, bet buvau ignoruojamas. Tačiau vos tik pasiekėme tą žvyrkelį, automobilis sustojo. Išlipau iš mašinos, ir pirmi jo žodžiai: „Vakar šito žvyrkelio čia nebuvo“. Kažkaip sugebėjome atsidurti P91, kuris atsišakoja iš P89. Taip išeitų, kad iš vienos pusės važiuojant kelio ženklų pakanka, o norint grįžti atgal, trūksta vieno. Padedami sutiktų keleivių gps, buvome išvesti vėl į P89 bei sėkmingai ketvirtą valandą ryto grįžome namo.

Galutinės kelionės išlaidos

Viso 4 dienų kelionė dviem asmenims įskaitant kainavo ~700Lt. Beveik pusė kainos – 340 lt – sudaro kuro kaina. Taigi, važiuojant didesniu būriu, kelionė būtų gerokai pigesnė.