Gyvenimo kokybė: nuostatos apie save, lūkesčiai ir požiūris
Žymos: Brian Tracy, efektyvumas, Gyvenimas, gyvenimo kokybė, IK, intelekto koeficientas, IQ, įsitikinimai, kokybė, lūkesčiai, lūkesčių įtaka, nuostatos, pasitikėjimas savimi, požiūris, požiūrių visuma, teigiamas požiūris
Manau, kad visi sutiksime, kad teigiamas požiūris padės kiekvienoje situacijoje labiau nei neigiamas. Tačiau kaip požiūris suformuojamas?
Manau, jog seka yra tokia: įsitikinimai apie save –> lūkesčiai ateičiai –> požiūris.
Nuostatos apie save
Kiekvienas jų turime daugybę. Manau, kad bent kelis šimtus. Turime atskiras nuomones apie savo gebėjimus vadovauti žmonėms, mokėjimą žaisti krepšinį, auginti vaikus ir t.t.
Tačiau kartu turime galutinį savęs įvertinimą, t.y., kiek daug pasitikime savimi. Kitaip tariant, kiek patys sau patinkame. Kadangi tai suma, vadinasi, kad kuo labiau savimi pasitikime kiekvienoje srityje, tuo esame labiau patenkinti savo asmenybe. Nors galima viską pasukti iš kito taško: kuo daugiau sričių, kuriose jaučiamės užtikrintai, tuo labiau pasitikime savimi.
Lūkesčiai ir jų įtaka požiūriui
Lūkesčiai viso labo savęs mėgimo išraiška arba tąsa.
Kuo geriau galvojame apie save, tuo tikimės aukštesnių rezultatų. Žinoma, kuo tikimės geresnių rezultatų, tuo mūsų požiūris labiau teigiamas. Tokiu būdu gavome pradžioje minėtą grandinę: savo gebėjimų vertinimas formuoja lūkesčius, kurie nulemia mūsų požiūrį kiekvienoje situacijoje.
Kodėl taip sunku pakeisti savo nusistatymą
Todėl, kad reikia pradėti nuo pradžių. Jei statote 50 aukštų pastatą, o pirmieji 3 vos stovi, tuomet teks viską nugriauti ir pradėti iš naujo. Pirmiausia reikia pradėti vis labiau teigiamai apie save galvoti. Kaip tai padaryti, galite rasti čia: „Kaip labiau pasitikėti savimi I“ ir „Kaip labiau pasitikėti savimi II“.
Labiau save pamėgę, automatiškai pradėsite formuoti aukštesnius lūkesčius, kuriuos seks labiau teigiamas požiūris. Žemiau pateikiu puikius pavyzdžius, kaip visa tai veikia praktiškai. Išgirdau juos besiklausydamas Brian Tracy garso programos „The Pshycology of Achiement“.
Asmeninių įsitikinimų įtaka
Vienas vaikinas, pavadinkime jį Vardeniu, laikė stojamąjį egzaminą į universitetą, gavo 98. Pastarasis žmogus nusprendė, kad tai yra intelekto koeficientas (angl. IQ). Tokiu atveju jam tai reiškė, jog jis yra žemiau žmonijos vidurkio ir įprasto minimalaus balo, reikiamo įstoti į aukštąją mokyklą.
Taigi, pirmąjį semestrą jis susimovė beveik visuose dalykuose, o kitų gavo mažiausius teigiamus balus. Tuomet į kabinetą jį pasikvietė katedros vedėjas:
-Kodėl pradėjote taip prastai mokytis? Mokykloje jums sekėsi puikiai, buvote vienas puikiausių moksleivių.
-Matote, stojimo metu sužinojau, kad mano intelekto koeficientas labai mažas.
-Iš kur tai ištraukėte?
-Gavau tik 98 balus, kas yra 20 balų žemiau būtino vidurkio, norint patekti į universitetą.
-Šie 98 reiškia procentinį įvertinimą.
-Kaip suprasti?
-Kad jūs esate tarp dviejų procentų gabiausių stojusiųjų studentų visoje šalyje, kitaip tariant esate imlesnis mokslui už likusius 98%.
Postūmis buvo radikalus. Kitą semestrą Vardenis gavo maksimalius įvertinimus. Kaip žinome iš pasakojimo, turėjo išskirtinius gebėjimus, pasireiškusius dar mokykloje, tačiau pats save apribojo.
Kitų žmonių lūkesčių poveikis atlikimo kokybei ir efektyvumui
Tokio pobūdžio bandymai buvo atlikti daugybę kartų, tai viso labo vienas pavyzdys.
Eksperimentas vyko mokykloje, kur trys mokytojai buvo pakviesti į direktoriaus kabinetą. Jiems buvo pasakyta, kad jie yra geriausi, todėl gauna garbę mokyti mokinius su aukščiausiu intelektu visoje įstaigoje. Tačiau dėl etikos draudžiama apie tai informuoti mokinius ar jų tėvus
Pasibaigus metams, šios trys klasės parodė 20-80% geresnius rezultatus už kitas. Tuomet lygiai tie patys mokytojai vėl buvo pakviesti pasikalbėti:
-Puikiai padirbėjote, jūsų klasės stipriai pranoko beveik visas kitas, net esančias kitose mokyklose.
-Tai todėl, kad jie labai žingeidūs ir protingi. Mums buvo malonumas su jais dirbti.
-Turiu jums pasakyti, kad iš tiesų, mes mokinius atrinkome visiškai atsitiktinai, t.y., tai toli gražu nėra geriausieji. Kita vertus, jų rezultatai įspūdingi. Kaip tai galėjo nutikti?
Mokytojai pamąsto ir įžvelgia vieną galimą priežastį:
-Taip galėjo nutikti todėl, kad mes esame vieni geriausių mokytojų.
-Deja, jums teks išgirsti dar vieną akibrokštą – prieš mokslo metus, visų mokytojų vardai buvo sumesti į urną. Buvo ištraukti trys – tai esate jūs.
Išvados
Taigi, net jei įsitikinimai ar lūkesčiai yra netikri, jie vis tiek nulemia atitinkamus rezultatus: tiek blogus, kaip pirmame pavyzdyje, tiek gerus, kaip antrame. Žmonės natūraliai stengiasi išpildyti jiems primetamus lūkesčius.
Labas, Povilai,
O pavyzdžiai išties įkvepiantys. Dažniausiai žmogus linkęs sureikšminti išorės veiksnius, o štai pasižiūrėjus „iš šalies”, matosi į ką iš tikro reikėtų kreipti dėmesį- į požiūrį. Labai keista kai kartais manoma jei girsi žmogų tai išpaikinsi jį- todėl tuo įtikėjęs žmogus bando visaip save grūdinti”toks gyvenimas, ką jau darysi,jei reiks tai ir pakentėsiu”- bet esmė ta, kad toks grūdinimas neskatina veikti, bet stabdo, neskatina keistis. Todėl manau, kad labai dažnai pagyrimas žmogų inspiruoja nuveikti trigubai daugiau, nei jis mano galįs.
Sveikas, Vytai 🙂
Tai primena amžiną problemą, kad tiesiogiai tikslo nepasieksi. Nori pinigų? Tai negalvok, kaip daugiau nulupt už tą patį darbą, bet surask būdą, kaip kuo daugiau vertės suteikti. Nori draugų? Tai ne ieškok, o pats būk geras draugas. Manau, kad su grūdinimusi tas pats. Nori užsigrūdinti, tuomet veik, o ne kentėk 🙂
O tinkamos pagyros tikrai įkvepia veikti, siekti daugiau ir atlikti užduotis geriau.
Nelabai sutinku su tuo, kad dideli lūkesčiai sau ir įsitikinimai yra labai gerai. Pavyzdžiui, tas pats geras mokinys ištisus dvylika metų stengėsi, manė, kad užaugęs turės gerą darbą. Kartu ir tėvai iš jo daug tikėjosi, džiaugėsi, kad toks protingas vaikas auga. Mokiniui užteko vieno: daug dirbu – mane giria, ir to gana. Baigęs universitetą stiaga paaiškėja, kad daug dirbant nebūtinai turėsi gerą darbą. Geriausiu atveju būsi tarnautojas, kuris tik daug ir gerai dirba. Ir jokios laimės, nes visos viltys žlugusios.
Geriausias variantas, manau, būti laimingu, ką dirbi. Nesvarbu, kaip dirbi, nesvarbu, kad nesi geriausias vienoje ar kitoje srityje (nes visada atsiras geresnių), nesvarbu, ko tikisi iš tavęs kiti. Svarbiausia būti laimingu, ką darai 🙂
Labas, Mindagai 😉
Šaunų pavyzdį pateikei. Bet čia jau naivumas. Juk visi žino, kad dirbdamas kitam turtingas nebūsi. Arba, kad reikia dirbti mėgstamą darbą. Antra, mūsų švietimo sistema, taip pat ir pasauliniu lygiu, yra tiesiog žmonių įverginimo įrankis. Apie tai buvo šaunus video, praeito šeštadienio nuorodose.
Kaip bebūtų pasikartosiu: teigiamas požiūris, geriau nei neigiamas, bet kurioje situacijoje. Net ir šitoje 😉 O norint turėti jį teigiamą… Visas straipsnis 🙂
Kad reikia daryti tai, ką mėgsti, visiškai pritariu.
Aš turėjau galvoje ne turtus. Tiesa, turtai, kaip žinia, didelės laimės neteikia 😉 O ir uždarbio dydis yra sąlyginis dydis, pavyzdžiui, nugirdau diskusiją, vykusią radijo eteryje. Buvo kalba, kiek šiuo metu norėtumėte uždirbti ir kiek būtų gana. Paskambinusi moteris, dirbanti didžiajame prekybos centre, pasakė, jog šiuo metu jos svajonė uždirbti 800 lt „į rankas”… Taigi vieni su 800 lt laimingi, kiti uždirbdami N nesijaučia tokie 🙂
Mindaugai, tikra tiesa. Apetitas auga bevalgant 😉
[…] Kaip manote, ar jo šansai gauti finansavimą buvo didesni po to, kai jo požiūris ir elgesys pasikeitė, sužinojus apie laimėtą milijoną? Ar visa tai buvo netikra? To suvaidinti negalima, tačiau tai sukėlusios priežastys gali būti melagingos. Jei patiko istorija, rekomenduoju paskaityti straipsnį, kuris labiau įsigilina į šią temą: „Gyvenimo kokybė: nuostatos apie save, lūkesčiai ir požiūris“. […]