Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Mano gyvenime yra grėblys, ant kurio sugebu užlipti bent kartą kas porą mėnesių. Jo pavadinimas  „persitempimas”.

Kai esi kupinas energijos, entuziazmo ir veiklos, tuomet viskas atrodo kaip mažmožis. Padarysiu dar šitą, va ir tą. Na, šitą tik kitą savaitę. Dar būtinai reikia nepamiršti pailsėti. Na, bet užteks tam ir pusdienio, reikia nuveikti kažką naudingo iš ryto.

Po kokių 3-5 savaičių ateina toks metas, kai darbų planavimas sustoja. Energija išsenka. Nesinori nieko, tik atsiriboti, velniškai gerai ir daug išsimiegoti bei paskaityti gerą knygą ar pažiūrėti filmą.

Tokia būsena trunka 1-2 savaites. Joms pasibaigus, viskas prasideda iš pradžių. Daugybė jėgų bei krūva susikaupusių darbų, tad puolu juos atlikti. Šįkart vis labiau mėgindamas prisiminti, kad reikia pailsėti.

Cikliškumas

Kaip turbūt jau supratote, viskas vyksta ciklais. Ar teko girdėti sąvoką bioritmas? Tai matematinis modelis, rodantis kaip žmogui gyvenime seksis fizine, emocine ir intelektualine prasme priklausomai nuo laiko, t.y., leidžia nustatyti geras ir blogas dienas. Paprastai sudaromas 30-60 dienų. Atlikus daugiau tyrimų, dabar tai laikoma pseudo mokslu. Tačiau, net jei to išskaičiuoti negalima ar paklaidos per didelės, tačiau mano gyvenimas tikrai yra ciklinis. Kylam iki viršūnės, krentam iki dugno, tada vėl kylam ir t.t. Kadangi buvo atsiradęs net toks mokslas, todėl galiu teigti, kad daugumos žmonių gyvenimą lydi pastovūs pakilimai ir nuopuoliai.

Kaip tai įveikti

Manau, kad cikliškumą galima suvaldyti kelias pagrindiniais būdais.: kitaip išdėstyti darbą ir poilsį, riboti darbą, turėti kokybiškesnį poilsį.

Savaitę dirbi, savaitę ilsiesi.

Daugiausia darbo įveikiama tada, kai daug energijos ir įsijautimo. Tada laikas prabėga nepastebimai. Tokiomis dienomis dirbti reikia kuo daugiau, kad kitomis būtų galima ramiai atsipūsti. Steve Pavlina perskaičiau patarimą išmėginti dirbti vieną savaitę, o kitą nedirbti bei keletą to variacijų. Kai pagrindinės pajamos gaunamos iš samdomo darbo, tai padaryti sudėtinga. Todėl pasitenkinau vieną savaitę dirbti vakarais asmeninius darbus, pvz., šis puslapis ar investavimas, o kitą ilsėtis ir pramogauti.

Sunku rezultatą įvertinti vienpusiškai. Poilsio turėdavau tikrai daugiau ir išsekimo riba gerokai nutolo. Kita vertus, nudirbti per vieną savaitę visus 2 savaičių darbus sunku. Todėl tai vienas, tai kitas darbelis likdavo ateinančiai savaitei. Žingsnis po žingsnio ir suvokiau, kad nebesilaikau šios sistemos.

Be to, grynojo poilsio negaudavau, nes įprastą darbo dieną tekdavo atidirbti bet kokiu atveju. Rezultatai man patiko, manau, kad artimiausiu metu išmėginsiu grįžti prie šiek tiek patobulinto sistemos varianto.

Laiko/darbo ribojimas

Kai darai viską, tai nepadarai nieko. Tačiau kai susikoncentruoji ties vienu dalyku, gali nuversti kalnus. Paprasčiausias būdas tiesiog mažiau dirbti. Tačiau norint kažką padaryti, reikia tai atlikti. Todėl labiau priimtinas metodas išmesti darbus, kurie teikia mažai naudos, pritaikyti Pareto taisyklę.

Kuo toliau, tuo daugiau matau tokių darbų, kuriuos galima drąsiai atidėti, ar išvis nepadaryti. Pirma manydavau, kad kažkas tą pastebės, ar tai turės kitokių neigiamų pasekmių. Tačiau viskas vyksta priešingai, nes svarbesni darbai gauna daugiau laiko.

Kokybiškesnis poilsis

Pasivaikščiojimas po gamtą atgaivina geriau nei filmas. Bei leidžia susidėlioti savo mintis. Išėjimas pasižmonėti leidžia pailsėti labiau nei sėdėjimas namuose.

Problema paprastutė, kai būname išsekę, tuomet nenorim nieko kito, kaip nieko neveikti, žiūrėti filmus, televiziją, skaityti romanus ir pan. Tai pasyvus poilsis, todėl jėgos atstatomos pamažu.

Turbūt vardinti kaip smagiau ir kokybiškiau praleisti laisvalaikį nereikia. Juk esate kūrybingos ir išradingos asmenybės.

Kas vis dėl to yra apatija ir tingėjimas

Tai fizinių, emocinių ir intelektualinių jėgų atgavimas. Kai šios jėgos išsenka, būtent tuomet organizmas pereina į priverstinio poilsio būseną. Tai natūralus metodas atsitiesti.

Tačiau norėtųsi tokių epizodų kiekį sumažinti, o tingėti iš didžiosios raidės tada, kai darbai nudirbti. Tokį poilsį prilyginu pavėluotam automobilio pakabos remontui: vietoj to, kad pakeisti porą detalių, tenka keisti daugybę, nes sugedusios priverčia labai sparčiai sudilti likusias.

Todėl tikiu, kad tam reikia užkirsti kelią. Tačiau tam įvykus reikia mažiau sielotis, leisti sau ramiai pailsėti ir prisiminti, kad netrukus vėl būsite darbingas ir kupinas energijos.

Dažnam teko išgirsti, jog kompiuteriai visiškai išstums popierių, tačiau taip toli gražu nebus. Šįkart apie tai, kodėl geriausia darbų organizavimo priemonė yra paprasčiausias popierius ir rašiklis. Straipsnį parašyti įkvėpė įrašas „Kaip analoginiai ritualai gali stipriai padidinti efektyvumą“.

Išbandžiau daugybę skaitmeninių įrankių…

Tiek tokių, kurie gali sinchronizuoti duomenis, kad ir kur nukeliaučiau. Tiek tokių, kurie veikia tik vienoje vietoje. Esu programuotojas, tad natūraliai pirmą vietą turėčiau duoti kompiuterinėms programoms. Tačiau viskas yra priešingai. Kad ir kokią programą naudočiau, visada kyla noras užsirašyti, užbraukti užduotį ranka ar padaryti tai, ko programa tiesiog negali. Analogiškai greičiau, patogiau ir maloniau.

Skaitmeninė mano įrankių kolekcija

Šiuo metu naudoju RTM saugoti darbų (ir įdėjų) sąrašams, kuriuos reikia padaryti „kada nors“. Susitikimų ir įvykių saugojimui naudoju Google Calendorių, Outlook ir telefoną. Outlook reikalingas todėl, kad telefonas tiesiogiai su Google nesidalina duomenimis. O peržiūrėti mėnesio ar savaitės susitikimus kompiuteryje (Google) paprasčiau nei telefone.

Dabar jau turėjo iškilti klausimas, tai kur čia analogiški įrankiai?

Darbų organizavimas vyksta popieriuje

Sekmadienį susirašau visus darbus, kuriuos noriu nuveikti. Tada kiekvienos dienos rytą arba vakarą atsiverčiu Google kalendorių, pasižiūriu į susitikimus ar įvykius, kurie turi specifinę datą, bei apie kuriuos noriu gauti priminimą. T.y., tai tokie darbai, kurių pastumti neišeina, pvz., ėjimas pas daktarą, susitikimas su draugais ir pan. Taip pat į šią kategoriją patinka periodiškai pasikartojantys dalykai, pvz., gimtadieniai.

Šalia šių dalykų įrašau keletą darbų iš savaitės plano.

Popierių naudoju ne tik asmeniniams darbams. Nepaisant to, kad įmonėje turime vidinę darbų/klaidų/patobulinimų registravimo sistemą, tačiau darbus dirbu tik iš sąrašo esančio popieriaus lape, užpildyto mano ranka. Tačiau, jei reikia kažką prisiminti tam tikru laiku, drąsiai sukuriu elektroninį priminimą – deja, bet popierius šito negali.

Išvada: darbai be priskirtos datos ir idėjos saugomi kompiuterinėse laikmenose, kad kaskart neperrašinėti. Tai leidžia viską patogiai peržiūrėti, atlikti paiešką ir saugoti atskiruose sąrašuose pagal kategoriją, pvz., investicijos, blogas. Tuo tarpu konkretūs atliekami darbai visada būna surašomi ant popieriaus lapo.

Daug geriausių ir produktyviausių žmonių naudoja popierių

Taip, iš pažiūros jie daro kvailus dalykus. Tuos pat darbus perrašo iš vieno lapo į kitą, vietoj to, kad tiesiog nukopijuotų nepadarytus vakarykščius darbus į naują lapą, skirtą šiandienos darbams. Arba dar geriau – naudotųsi skaitmeniniu įrankiu, kuris tai atlieka automatiškai.

Darydami viską „neproduktyviai“, jie:

• Geriau viską apgalvoja ir prioritezuoja.
• Gauna naujų minčių.
• Jaučia tiesioginį ryšį su darbais ir rezultatais.
• Kaskart perrašydami tą pačią užduotį į naują lapą, gali apskritai jos atsisakyti, deleguoti arba galų gale padaryti. Nebaigtumo jausmas priverčia kažkokiu būdu ją pašalinti iš sąrašo.
• Anot Brian Tracy, tikslų perrašymas padeda juos greičiau pasiekti, manau, kad tai vienodai veikia su darbų vykdymu.

Galų gale rezultatas toks, kad jie yra vieni efektyviausiai dirbančių, nors atlieka daug monotoniško perrašymo, kuris galėtų būti lengvai automatizuotas.

Popierius geriausias būdas užsirašinėti

Tai tiesiog dar vienas įrodymas, kad informacinės technologijos nėra visagalės ar patogiausios. Citata iš mano paties straipsnio: „Štai pažiūrėkime, kad ir populiaraus puslapio lifehacker.com straipsnį „Penki geriausi užrašų darymo įrankiai”. Anot skaitytojų antras geriausias būdas užsirašinėti yra tiesiog rašiklis ir popierius. To puslapio skaitytojai tikrai yra gerokai labiau apsišvietę ir produktyvesni nei vidutinis žmogus, tačiau vis tiek teigia, kad pati paprasčiausia priemonė yra pati geriausia“

Išvados

Tai primena situaciją, kai dalyko pasiekti tiesiogiai nėra įmanoma, bet per aplinkui tai pavyksta be problemų. Taigi, kartais lėčiau yra efektyviau, todėl ir greičiau.

Paisiimkime geriausius dalykus tiek iš skaitmeninio, tiek analoginio pasaulio.

Visi mes klystame ir taip mokomės. Tačiau protingas mokosi iš kitų klaidų, o kvailys iš savo. Tokia ta liaudies patarlė. Todėl šiame įraše norėčiau pasidalinti keliomis savo klaidomis.

1. Per daug dėmesio organizavimo įrankiams. Buvo toks metas, kai galvodavau maždaug taip: jei tik šita programa darytų viską, ką noriu, tuomet savo laiką galėčiau išnaudoti maksimaliai gerai. Tiesa, priešinga. Reikia noro, tikslo, kažkokio akstino, kurio vedami mes norėtume efektyviai išnaudoti savo laiką. Tokiu atveju užtenka paprasčiausio popieriaus ir rašiklio. Dabar naudoju A4 lapą, mažą kalendorių, rašiklį, dviejų spalvų žymeklius. Retkarčiais dar pasitelkiu į pagalbą google kalendorių, kuris atsiunčia priminimo žinutes.
2. Daugybė darbo arba darbas dėl darbo. Tai apima tiek svarbių darbų atidėliojimą, nes dabar pasidarė „būtina” sutvarkyti kambarį, tiek apskritai nereikšmingų darbų darymą. Prisiminkite Pareto taisyklę: 20% pastangų duoda 80% rezultato, likę 80% pastangų – tik 20% rezultato.
   Reikia eliminuoti darbus iš dienotvarkės, kurie neduoda naudos. Blogiausiu atveju, nustumti juos į darbų sąrašo pabaigą. Tai leistų juos atlikti tik tada, kai darbai duodantys 80% būtų padaryti.
   Pavyzdys iš mano dienotvarkės: sugalvoti temą ir parašyti pirmąsias 5 eilutes yra kur kas svarbiau nei pabaigti likusią straipsnio dalį. Temos pasirinkimas ir minčių sudėliojimas 80% darbo, nes po jo lieka tik spaudyti klaviatūros klavišus renkant mintyse plaukiantį tekstą.
3. Koncentracijos stoka. Šitą pamoką išmokau skaudžiuoju metodu. Apsibrėždavau, ką noriu padaryti ir maniakiškai dirbdavau link tikslų. Per vieną dieną vidutiniškai skirdavau 30 min atminčiai, 30 min studijoms, 30 min skaitymui, 30 min …, 30 min … . Po kokių trijų savaičių visada ateidavo toks laikotarpis, kai viskas pasidarydavo nebesvarbu, nieko neveikdavau ir neturėdavau jokio noro.
   Viskas būtų buvę gerokai kitaip, jei vieną mėnesį skirčiai atminčiai, kitą skaitymui, dar kitą studijoms. Šiuo metu vieną mėnesį paskiriu vienai pagrindiniai veiklai. Po tokio mėnesio rezultatai apčiuopiami ir motyvuojantys. Be to, smegenys užtrunka, kol persijungia iš vieno tipo užduočių darymo prie kito.
4. Per mažai poilsio. Poilsis yra darbas, kurį būtina atlikti. Jis mums leidžia pažvelgti į viską kitu kampu, todėl atrandame naujus problemų sprendimus. Be to, leidžia neišsekinti protinių resursų. Poilsį reikia planuoti lygiai taip pat, kaip ir darbų darymą.
   Šiuo metu perskaitęs Steve Pavlina straipsnį, bandau tokį metodą: vieną savaitę vakarais ir savaitgaliais ilsiuosi, o kitą dirbu. Metodą, taikau tik trečią savaitę, tad dar nežinau galutinio rezultatu. Bet šiuo metu esu patenkintas – darbai atliekami energingiau, o poilsis visavertiškesnis, nes protas visiškai atsipalaiduoja ištisai savaitei. Tuo tarpu darbas – produktyvesnis, nes žinai, kad turi viską padaryti per fiksuotą laiką bei, kad netrukus ateis poilsis.
5. Mokymasis dėl mokymosi. Kaip jau rašiau twitter’yje: „Žinoti ir nedaryti iš tiesų reiškia nežinoti.” Geriau siekti žinių, kurias gali pritaikyti ir pilnai įsisavinti arba tiesiog naudoti jau esamas. Manau, kad daugybę žmonių yra perskaitę tiek straipsnių ir knygų, kad jei pasinaudotų bent 10% ten rastų žinių, galėtų tapti vienais sėkmingiausių žmonių pasaulyje.
6. Leidimas kvailiems įsitikinimams pavergti protą. Pradėti šį puslapį buvo nedrąsu. Čia yra mano vardas ir pavardė. Trumpai tariant, visi mano pažįstami anksčiau ar vėliau pabuvos šiame puslapyje. Buvo visokių minčių, kad gal iš pradžių rašyti anonimiškai arba net visai atsisakyti šio sumanymo. Šaunu, kad kartu buvau įsitikinęs ir kitkuo: baimė įveikiama su ja susidūrus, o gailimės to, ko nepadarėm, o ne tų situacijų, kai tiesiog suklydom.
   Pastaruoju metu vis daugiau pažįstamų prisipažįsta skaitę mano puslapį. Kol kas sulaukiau tik teigiamų atsiliepimų. Be to, pradėjau gauti laiškų su klausimais apie asmeninį tobulėjimą, kas puikiai parodo, kad žmonės mano puslapį ir žinias laiko naudingais ir vertina.
   Todėl visada sakau, geriau pabandyti ir galbūt suklysti, nei po to gailėtis, kad kažko nepadarėm.
7. To paties darymas, tikintis kitokių rezultatų. Nuolat girdime, kad reikia bandyti dar ir dar kartą, kad galų gale pavyks. Na, tai tikra tiesa, tačiau kiekvienas naujas bandymas turi kažkuo skirtis nuo ankstesnių, nes „tik kvailys, identiškai kartodamas tą patį veiksmą, gali tikėtis vis kitokio rezultato.”