Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Manau, kad visi sutiksime, kad teigiamas požiūris padės kiekvienoje situacijoje labiau nei neigiamas. Tačiau kaip požiūris suformuojamas?

Manau, jog seka yra tokia: įsitikinimai apie save –> lūkesčiai ateičiai –> požiūris.

Nuostatos apie save

Kiekvienas jų turime daugybę. Manau, kad bent kelis šimtus. Turime atskiras nuomones apie savo gebėjimus vadovauti žmonėms, mokėjimą žaisti krepšinį,  auginti vaikus ir t.t.

Tačiau kartu turime galutinį savęs įvertinimą, t.y., kiek daug pasitikime savimi. Kitaip tariant, kiek patys sau patinkame. Kadangi tai suma, vadinasi, kad kuo labiau savimi pasitikime kiekvienoje srityje, tuo esame labiau patenkinti savo asmenybe. Nors galima viską pasukti iš kito taško: kuo daugiau sričių, kuriose jaučiamės užtikrintai, tuo labiau pasitikime savimi.

Lūkesčiai ir jų įtaka požiūriui

Lūkesčiai viso labo savęs mėgimo išraiška arba tąsa.

Kuo geriau galvojame apie save, tuo tikimės aukštesnių rezultatų. Žinoma, kuo tikimės geresnių rezultatų, tuo mūsų požiūris labiau teigiamas. Tokiu būdu gavome pradžioje minėtą grandinę: savo gebėjimų vertinimas formuoja lūkesčius, kurie nulemia mūsų požiūrį kiekvienoje situacijoje.

Kodėl taip sunku pakeisti savo nusistatymą

Todėl, kad reikia pradėti nuo pradžių. Jei statote 50 aukštų pastatą, o pirmieji 3 vos stovi, tuomet teks viską nugriauti ir pradėti iš naujo. Pirmiausia reikia pradėti vis labiau teigiamai apie save galvoti. Kaip tai padaryti, galite rasti čia: „Kaip labiau pasitikėti savimi I“ ir „Kaip labiau pasitikėti savimi II“.

Labiau save pamėgę, automatiškai pradėsite formuoti aukštesnius lūkesčius, kuriuos seks labiau teigiamas požiūris. Žemiau pateikiu puikius pavyzdžius, kaip visa tai veikia praktiškai. Išgirdau juos besiklausydamas Brian Tracy garso programos „The Pshycology of Achiement“.

Asmeninių įsitikinimų įtaka

Vienas vaikinas, pavadinkime jį Vardeniu, laikė stojamąjį egzaminą į universitetą, gavo 98. Pastarasis žmogus nusprendė, kad tai yra intelekto koeficientas (angl. IQ). Tokiu atveju jam tai reiškė, jog jis yra žemiau žmonijos vidurkio ir įprasto minimalaus balo, reikiamo įstoti į aukštąją mokyklą.

Taigi, pirmąjį semestrą jis susimovė beveik visuose dalykuose, o kitų gavo mažiausius teigiamus balus. Tuomet į kabinetą jį pasikvietė katedros vedėjas:
-Kodėl pradėjote taip prastai mokytis? Mokykloje jums sekėsi puikiai, buvote vienas puikiausių moksleivių.
-Matote, stojimo metu sužinojau, kad mano intelekto koeficientas labai mažas.
-Iš kur tai ištraukėte?
-Gavau tik 98 balus, kas yra 20 balų žemiau būtino vidurkio, norint patekti į universitetą.
-Šie 98 reiškia procentinį įvertinimą.
-Kaip suprasti?
-Kad jūs esate tarp dviejų procentų gabiausių stojusiųjų studentų visoje šalyje, kitaip tariant esate imlesnis mokslui už likusius 98%.

Postūmis buvo radikalus. Kitą semestrą Vardenis gavo maksimalius įvertinimus. Kaip žinome iš pasakojimo, turėjo išskirtinius gebėjimus, pasireiškusius dar mokykloje, tačiau pats save apribojo.

Kitų žmonių lūkesčių poveikis atlikimo kokybei ir efektyvumui

Tokio pobūdžio bandymai buvo atlikti daugybę kartų, tai viso labo vienas pavyzdys.

Eksperimentas vyko mokykloje, kur trys mokytojai buvo pakviesti į direktoriaus kabinetą. Jiems buvo pasakyta, kad jie yra geriausi, todėl gauna garbę mokyti mokinius su aukščiausiu intelektu visoje įstaigoje. Tačiau dėl etikos draudžiama apie tai informuoti mokinius ar jų tėvus

Pasibaigus metams, šios trys klasės parodė 20-80% geresnius rezultatus už kitas. Tuomet lygiai tie patys mokytojai vėl buvo pakviesti pasikalbėti:
-Puikiai padirbėjote, jūsų klasės stipriai pranoko beveik visas kitas, net esančias kitose mokyklose.
-Tai todėl, kad jie labai žingeidūs ir protingi. Mums buvo malonumas su jais dirbti.
-Turiu jums pasakyti, kad iš tiesų, mes mokinius atrinkome visiškai atsitiktinai, t.y., tai toli gražu nėra geriausieji. Kita vertus, jų rezultatai įspūdingi. Kaip tai galėjo nutikti?
Mokytojai pamąsto ir įžvelgia vieną galimą priežastį:
-Taip galėjo nutikti todėl, kad mes esame vieni geriausių mokytojų.
-Deja, jums teks išgirsti dar vieną akibrokštą – prieš mokslo metus, visų mokytojų vardai buvo sumesti į urną. Buvo ištraukti trys – tai esate jūs.

Išvados

Taigi, net jei įsitikinimai ar lūkesčiai yra netikri, jie vis tiek nulemia atitinkamus rezultatus: tiek blogus, kaip pirmame pavyzdyje, tiek gerus, kaip antrame. Žmonės natūraliai stengiasi išpildyti jiems primetamus lūkesčius.

Visi mes klystame ir taip mokomės. Tačiau protingas mokosi iš kitų klaidų, o kvailys iš savo. Tokia ta liaudies patarlė. Todėl šiame įraše norėčiau pasidalinti keliomis savo klaidomis.

1. Per daug dėmesio organizavimo įrankiams. Buvo toks metas, kai galvodavau maždaug taip: jei tik šita programa darytų viską, ką noriu, tuomet savo laiką galėčiau išnaudoti maksimaliai gerai. Tiesa, priešinga. Reikia noro, tikslo, kažkokio akstino, kurio vedami mes norėtume efektyviai išnaudoti savo laiką. Tokiu atveju užtenka paprasčiausio popieriaus ir rašiklio. Dabar naudoju A4 lapą, mažą kalendorių, rašiklį, dviejų spalvų žymeklius. Retkarčiais dar pasitelkiu į pagalbą google kalendorių, kuris atsiunčia priminimo žinutes.
2. Daugybė darbo arba darbas dėl darbo. Tai apima tiek svarbių darbų atidėliojimą, nes dabar pasidarė „būtina” sutvarkyti kambarį, tiek apskritai nereikšmingų darbų darymą. Prisiminkite Pareto taisyklę: 20% pastangų duoda 80% rezultato, likę 80% pastangų – tik 20% rezultato.
   Reikia eliminuoti darbus iš dienotvarkės, kurie neduoda naudos. Blogiausiu atveju, nustumti juos į darbų sąrašo pabaigą. Tai leistų juos atlikti tik tada, kai darbai duodantys 80% būtų padaryti.
   Pavyzdys iš mano dienotvarkės: sugalvoti temą ir parašyti pirmąsias 5 eilutes yra kur kas svarbiau nei pabaigti likusią straipsnio dalį. Temos pasirinkimas ir minčių sudėliojimas 80% darbo, nes po jo lieka tik spaudyti klaviatūros klavišus renkant mintyse plaukiantį tekstą.
3. Koncentracijos stoka. Šitą pamoką išmokau skaudžiuoju metodu. Apsibrėždavau, ką noriu padaryti ir maniakiškai dirbdavau link tikslų. Per vieną dieną vidutiniškai skirdavau 30 min atminčiai, 30 min studijoms, 30 min skaitymui, 30 min …, 30 min … . Po kokių trijų savaičių visada ateidavo toks laikotarpis, kai viskas pasidarydavo nebesvarbu, nieko neveikdavau ir neturėdavau jokio noro.
   Viskas būtų buvę gerokai kitaip, jei vieną mėnesį skirčiai atminčiai, kitą skaitymui, dar kitą studijoms. Šiuo metu vieną mėnesį paskiriu vienai pagrindiniai veiklai. Po tokio mėnesio rezultatai apčiuopiami ir motyvuojantys. Be to, smegenys užtrunka, kol persijungia iš vieno tipo užduočių darymo prie kito.
4. Per mažai poilsio. Poilsis yra darbas, kurį būtina atlikti. Jis mums leidžia pažvelgti į viską kitu kampu, todėl atrandame naujus problemų sprendimus. Be to, leidžia neišsekinti protinių resursų. Poilsį reikia planuoti lygiai taip pat, kaip ir darbų darymą.
   Šiuo metu perskaitęs Steve Pavlina straipsnį, bandau tokį metodą: vieną savaitę vakarais ir savaitgaliais ilsiuosi, o kitą dirbu. Metodą, taikau tik trečią savaitę, tad dar nežinau galutinio rezultatu. Bet šiuo metu esu patenkintas – darbai atliekami energingiau, o poilsis visavertiškesnis, nes protas visiškai atsipalaiduoja ištisai savaitei. Tuo tarpu darbas – produktyvesnis, nes žinai, kad turi viską padaryti per fiksuotą laiką bei, kad netrukus ateis poilsis.
5. Mokymasis dėl mokymosi. Kaip jau rašiau twitter’yje: „Žinoti ir nedaryti iš tiesų reiškia nežinoti.” Geriau siekti žinių, kurias gali pritaikyti ir pilnai įsisavinti arba tiesiog naudoti jau esamas. Manau, kad daugybę žmonių yra perskaitę tiek straipsnių ir knygų, kad jei pasinaudotų bent 10% ten rastų žinių, galėtų tapti vienais sėkmingiausių žmonių pasaulyje.
6. Leidimas kvailiems įsitikinimams pavergti protą. Pradėti šį puslapį buvo nedrąsu. Čia yra mano vardas ir pavardė. Trumpai tariant, visi mano pažįstami anksčiau ar vėliau pabuvos šiame puslapyje. Buvo visokių minčių, kad gal iš pradžių rašyti anonimiškai arba net visai atsisakyti šio sumanymo. Šaunu, kad kartu buvau įsitikinęs ir kitkuo: baimė įveikiama su ja susidūrus, o gailimės to, ko nepadarėm, o ne tų situacijų, kai tiesiog suklydom.
   Pastaruoju metu vis daugiau pažįstamų prisipažįsta skaitę mano puslapį. Kol kas sulaukiau tik teigiamų atsiliepimų. Be to, pradėjau gauti laiškų su klausimais apie asmeninį tobulėjimą, kas puikiai parodo, kad žmonės mano puslapį ir žinias laiko naudingais ir vertina.
   Todėl visada sakau, geriau pabandyti ir galbūt suklysti, nei po to gailėtis, kad kažko nepadarėm.
7. To paties darymas, tikintis kitokių rezultatų. Nuolat girdime, kad reikia bandyti dar ir dar kartą, kad galų gale pavyks. Na, tai tikra tiesa, tačiau kiekvienas naujas bandymas turi kažkuo skirtis nuo ankstesnių, nes „tik kvailys, identiškai kartodamas tą patį veiksmą, gali tikėtis vis kitokio rezultato.”

Kas mus verčia klysti? Paikai elgtis? Visokie klaidingi įsitikinimai. Jie mus riboja, trukdo gyventi. Šaunus straipsnis apie juos – įsitikinimai. Žinoma, pripažinti, kad vienas iš tų tipų šneka apie mus, yra sunku… Juk kitų klaidas matyti taip lengva, o savąsias taip sunku.

Sunku išreikšti žodžiais nuomonę apie šį straipsnį. Bet tikrai man patiko. Galima teigti, kad taip nesąžininga, neteisinga. Kad taip testuojantys žmonės yra neteisingi. Bet kaip bebūtų, tai tikrai šaunus testas – patikros testas. Labiau pasitikėkite savimi!

O pabaigai, nuostabiosios Viltės surinktos pamokančios istorijos!