Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Man nuolat tenka kovoti su perfekcionizmu. Jei perku kažkam kompiuterį, tai jis privalo būti geriausias pagal mano nustatytus parametrus. O tai užima daug laiko, bet neša maža naudos. Juk iš tiesų tų 10% greičio skirtumo niekas nepajaus…

Ar jums tai panašu į Pareto taisyklę? Juk geriausia būtų tam paskirti ribotą laiko kiekį ir pasirinkti geriausią variantą, kurį pavyko rasti. Vietoj to, kad ieškoti iš tiesų paties geriausio.

Visada atsiras geresnis variantas

Tarkime, kad galų gale nusprendėte/pasirinkote. Visos abejonės lieka praeityje. Tačiau būtent tada, kažkas pasiūlo dar geresnę išeitį. Arba net gi pareiškia, kad apskritai padarėte nesąmonę.

Net pats nustebau, kaip nepažįstamo žmogaus kritika forume vos kraujo neužvirino, kai jis parašė, kad mano pasirinkimas absoliučiai klaidingas. Galbūt todėl, kad rinkausi taip ilgai ir kruopščiai bei žinau, kad padariau tam tikrų klaidų. Kita vertus, net turėdamas naujos informacijos, pasirinkčiau labai panašiai.

Taigi, esmė tokia, kad žmonės turėdami tuos pačius poreikius ir galimybes vis tiek renkasi skirtingai. Jei būtų kitaip, tuomet būtų daug monopolijos, mažai skirtingų gamintojų. Net patys žmonės turėtų tarpusavyje būti daug panašesni. Žinoma, tai labai padėtų visiems surasti bendrą kalbą, išgelbėti pasaulį, sustabdyti globalinį atšilimą, pasiekti pasaulinę taiką… Na, bet grįžkime į realybę, kur žmonės labai skirtingi 😉

Geriau suklysti nei atidėlioti

Nėra greitesnio būdo, pasirinkimo patikrinimui, kaip apsisprendimas. Priimtas sprendimas, net jei klaidingas, visada geriau nei jokio.

Primenu, kad mokomės tik iš klaidų, o sėkmė – tai išmoktų pamokų ženklas. Jei mums puikiai sekasi, vadinasi, kad nieko nesimokome, o taikome jau anksčiau įgytas žinias.

Svarbu rezultatas

Norėčiau pakreipti problemą kitu kampu. Pavyzdį situacijos iliustravimui radau čia.

Įsivaizduokite, kad vykdote projektą. Norite, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai. Dėl to darbai pradeda vėluoti, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Jei pasakosite, kad norite viską padaryti kaip pridera, daugelis žmonių jus puikiai supras. Bet kuo ilgiau tempsite gumą, tuo visi žiūrės įtariau.

Viską sudėlioti į savo vietas padeda paprastas klausimas: kas geriau, ar kažkokių trūkumų turintis, tačiau įgyvendintas projektas, ar jokio galutinio produkto, tačiau su kai kuriomis puikiai išdailintomis dalimis?

Kol nėra projekto, tol nėra rezultato. Tuo tarpu visada svarbus būtent pastarasis. Nesvarbu, kaip puikiai jūs kažką išmanote, ar darote. Kol tai nebaigta, tol tai neturi jokios vertės.

Eilinis atidėliojimas

Kai kitą kartą mėginsite atlikti kažką nepriekaištingai, lauksite gerų aplinkybių ir pan., gerai pagalvokite, ar iš tiesų puikiai darote darbą, ar tiesiog atidėliojate projekto užbaigimą?

Baimių galima prisikurti visokių, kad kažkas sukritikuos, kad kažkam nepatiks, kad tai ne tai, ko tikėjotės ir pan.

Visada atsiras priešiškai nusiteikusių žmonių, kaip ir tokių, kuriems jūsų darbas patiks, net jei pats būsite priešingos nuomonės. Tačiau esmė paprasta – nėra rezultato, vadinasi, kad nieko nenuveikėt. O ar norite, kad jūsų rezultatas būtų nulinis? Jei ne, tuomet sukluskite.

Pakankamai dažnai dvejoju, ar straipsnis pakankamai geras, kad būtų vertas publikuoti. Tačiau dar nebuvo taip, kad kažkurio įrašo nepaskelbčiau. Juodraštis kažkur giliame užkambaryje vertas nieko, tačiau paskelbtas, kad ir prastesnės kokybės tekstas, kažkam suteiks žinių ir/ar motyvacijos. Galbūt tik keletui, bet kažkam pravers. Tuo tarpu kam nepatiks, galės neskaityti iki galo. Juk kiekvienas straipsnis negali būti auksinis.

P.S. yra vienas straipsnis, kuris nepaskelbtas, tačiau jį sudaro tik 6 eilutės, tad jis iš tiesų yra nebaigtas.

Mano gyvenime yra grėblys, ant kurio sugebu užlipti bent kartą kas porą mėnesių. Jo pavadinimas  „persitempimas”.

Kai esi kupinas energijos, entuziazmo ir veiklos, tuomet viskas atrodo kaip mažmožis. Padarysiu dar šitą, va ir tą. Na, šitą tik kitą savaitę. Dar būtinai reikia nepamiršti pailsėti. Na, bet užteks tam ir pusdienio, reikia nuveikti kažką naudingo iš ryto.

Po kokių 3-5 savaičių ateina toks metas, kai darbų planavimas sustoja. Energija išsenka. Nesinori nieko, tik atsiriboti, velniškai gerai ir daug išsimiegoti bei paskaityti gerą knygą ar pažiūrėti filmą.

Tokia būsena trunka 1-2 savaites. Joms pasibaigus, viskas prasideda iš pradžių. Daugybė jėgų bei krūva susikaupusių darbų, tad puolu juos atlikti. Šįkart vis labiau mėgindamas prisiminti, kad reikia pailsėti.

Cikliškumas

Kaip turbūt jau supratote, viskas vyksta ciklais. Ar teko girdėti sąvoką bioritmas? Tai matematinis modelis, rodantis kaip žmogui gyvenime seksis fizine, emocine ir intelektualine prasme priklausomai nuo laiko, t.y., leidžia nustatyti geras ir blogas dienas. Paprastai sudaromas 30-60 dienų. Atlikus daugiau tyrimų, dabar tai laikoma pseudo mokslu. Tačiau, net jei to išskaičiuoti negalima ar paklaidos per didelės, tačiau mano gyvenimas tikrai yra ciklinis. Kylam iki viršūnės, krentam iki dugno, tada vėl kylam ir t.t. Kadangi buvo atsiradęs net toks mokslas, todėl galiu teigti, kad daugumos žmonių gyvenimą lydi pastovūs pakilimai ir nuopuoliai.

Kaip tai įveikti

Manau, kad cikliškumą galima suvaldyti kelias pagrindiniais būdais.: kitaip išdėstyti darbą ir poilsį, riboti darbą, turėti kokybiškesnį poilsį.

Savaitę dirbi, savaitę ilsiesi.

Daugiausia darbo įveikiama tada, kai daug energijos ir įsijautimo. Tada laikas prabėga nepastebimai. Tokiomis dienomis dirbti reikia kuo daugiau, kad kitomis būtų galima ramiai atsipūsti. Steve Pavlina perskaičiau patarimą išmėginti dirbti vieną savaitę, o kitą nedirbti bei keletą to variacijų. Kai pagrindinės pajamos gaunamos iš samdomo darbo, tai padaryti sudėtinga. Todėl pasitenkinau vieną savaitę dirbti vakarais asmeninius darbus, pvz., šis puslapis ar investavimas, o kitą ilsėtis ir pramogauti.

Sunku rezultatą įvertinti vienpusiškai. Poilsio turėdavau tikrai daugiau ir išsekimo riba gerokai nutolo. Kita vertus, nudirbti per vieną savaitę visus 2 savaičių darbus sunku. Todėl tai vienas, tai kitas darbelis likdavo ateinančiai savaitei. Žingsnis po žingsnio ir suvokiau, kad nebesilaikau šios sistemos.

Be to, grynojo poilsio negaudavau, nes įprastą darbo dieną tekdavo atidirbti bet kokiu atveju. Rezultatai man patiko, manau, kad artimiausiu metu išmėginsiu grįžti prie šiek tiek patobulinto sistemos varianto.

Laiko/darbo ribojimas

Kai darai viską, tai nepadarai nieko. Tačiau kai susikoncentruoji ties vienu dalyku, gali nuversti kalnus. Paprasčiausias būdas tiesiog mažiau dirbti. Tačiau norint kažką padaryti, reikia tai atlikti. Todėl labiau priimtinas metodas išmesti darbus, kurie teikia mažai naudos, pritaikyti Pareto taisyklę.

Kuo toliau, tuo daugiau matau tokių darbų, kuriuos galima drąsiai atidėti, ar išvis nepadaryti. Pirma manydavau, kad kažkas tą pastebės, ar tai turės kitokių neigiamų pasekmių. Tačiau viskas vyksta priešingai, nes svarbesni darbai gauna daugiau laiko.

Kokybiškesnis poilsis

Pasivaikščiojimas po gamtą atgaivina geriau nei filmas. Bei leidžia susidėlioti savo mintis. Išėjimas pasižmonėti leidžia pailsėti labiau nei sėdėjimas namuose.

Problema paprastutė, kai būname išsekę, tuomet nenorim nieko kito, kaip nieko neveikti, žiūrėti filmus, televiziją, skaityti romanus ir pan. Tai pasyvus poilsis, todėl jėgos atstatomos pamažu.

Turbūt vardinti kaip smagiau ir kokybiškiau praleisti laisvalaikį nereikia. Juk esate kūrybingos ir išradingos asmenybės.

Kas vis dėl to yra apatija ir tingėjimas

Tai fizinių, emocinių ir intelektualinių jėgų atgavimas. Kai šios jėgos išsenka, būtent tuomet organizmas pereina į priverstinio poilsio būseną. Tai natūralus metodas atsitiesti.

Tačiau norėtųsi tokių epizodų kiekį sumažinti, o tingėti iš didžiosios raidės tada, kai darbai nudirbti. Tokį poilsį prilyginu pavėluotam automobilio pakabos remontui: vietoj to, kad pakeisti porą detalių, tenka keisti daugybę, nes sugedusios priverčia labai sparčiai sudilti likusias.

Todėl tikiu, kad tam reikia užkirsti kelią. Tačiau tam įvykus reikia mažiau sielotis, leisti sau ramiai pailsėti ir prisiminti, kad netrukus vėl būsite darbingas ir kupinas energijos.

Šis „dėsnis“ teigia, kad 20% darbo duoda 80% produkto. Tuo tarpu likę 80% teatneša 20% pageidaujamo rezultato.

Dėsnį atrado italų ekonomistas Vilfredas Paretas. Pirmiausia jį pastebėjo šalies žemės pasiskirstyme: 20% Italijos gyventojų valdė 80% žemės. Vėliau ištyrė ir nustatė, kad šis dėsnis galioja kur kas plačiau.

Galiausiai pasirodė, kad taisyklę įvairiomis variacijomis galima pritaikyti visose gyvenimo srityse, pradedant tuo, kad 20% įmonės darbuotojų uždirba 80% įmonės pelno, baigiant tuo, kad 80% žemės gyventojų aplanko tik 20% svetainių. Santykis gali būti įvairus, svarbu, kad galima išskirti mažesnį pastangų kiekį, duodantį didesnį rezultatą.

Šiame įraše tenoriu pasidalinti paprastais pavyzdžiais, kur tai pasireiškia mano gyvenime.

Bendravimas trunka ilgiau nei darbas

Turiu galvoje ne tai, kad jei su klientu kalbėjau 1 valandą, tai darbą padarysiu per 12 minučių (20% nuo valandos). Tačiau tą faktą, kad norint gauti informaciją, patvirtinimą ar kažką kito, teks laukti kur kas ilgiau, negu užtruks patys programavimo ar projektavimo darbai.

Paprastai taip nutinka todėl, kad klientui reikia gerai apmąstyti ir apsispręsti. Kitais atvejais todėl, kad kažkas kitas turi priimti sprendimą, o kontaktinis žmogus tik tarpininkauja ir pataria. Todėl darbe stengiuosi bendravimą atlikti pirmiausia, nes žinau, kaip ilgai gali tekti laukti rezultato.

Akcijų rinka

Esu investavęs beveik vienerių metų atlyginimą. Štai rezultatas: 4 įmonių akcijos duoda gerokai daugiau pelno nei likusios 10. Šiuo atveju gauname, kad 26% duoda 76% rezultato.

Pareto dėsnis (20/80)

Kasdieniai darbai

Sąrašas būna ilgas, bet dauguma iš jų net neneša tiesioginės naudos. Rūbai turi būti švarūs, kambarys sutvarkytas, el. pašto dėžutė tuščia, vakarienė pagaminta ir t.t. Bet juk visa tai gali palaukti… Na, bent tol, kol yra švarių kojinių 😉

Bendravimas

Tiksliai neskaičiavau, bet situacija tokia pati: 80% bendravimo vyksta su 20% artimiausių draugų. Kitaip tariant, jei pamesčiau 80% draugų, tai dingtų tik 20% su žmonėmis praleidžiamo laiko.

Remonto darbai

Reikia apkalti sieną lentelėmis. Pats lentelių tvirtinimas labai lengvas ir greitas darbas: pamatuoti, atpjauti, prikalti. Tačiau visą laiką užims paruošiamieji darbai: padaryti, kad būtų prie ko jas kalti, viską išmatuoti, išgręžti skyles tvirtinimams, prisukti tvirtinimus, paskaičiuoti, kiek metrų tvirtinimų reikės, nupirkti, atvežti ir t.t.

Tačiau Pareto taisyklę galima pritaikyti ir pačiam apkalimui. Per 20% laiko bus apkalta 80% sienų ploto. Nes daugiausia laiko užtruks kampai, plotas aplink duris ir pan.

Drabužiai

Manau, kad čia dėsnis veikia dar stipriau: 10% drabužių nešioju 90% laiko 🙂 Nesu iš tų, kurie kasdien turi atrodyti kitaip. Jei drabužiai švarūs, galiu visą darbo savaitę nešioti tuos pačius. Dabar iškyla klausimas, kokio velnio pirkau tuos likusius 90% rūbų… Galėjau sutaupyti krūvą pinigų.

Kitų pavyzdžiai

Štai pora angliškų straipsnių su dar daugiau pavyzdžių:

• How to apply the 80/20 rule to earn more, work less, and dominate
• Understanding the Pareto Principle (The 80/20 Rule)

Išvados

Akivaizdu, kad dėsnis galioja visose gyvenimo srityse. Todėl verta įsivesti tam tikrus elgesio pokyčius: Kiekvienam padėti neužteks laiko, reikia dažniau sakyti „ne“. Ne kiekvienas gautas el.laiškas reikalauja detalaus atsakymo, galima tiesiog iškart ištrinti arba atrašyti 1-3 sakiniais.

Susimąstykite, ar tai ką darote duoda naudos? Galbūt galėtumėte daryti tai, kas atneštų kur kas daugiau rezultato? Išmatuokite, kiek vienas ar kitas veiksmas užtrunka bei kiek atneša naudos.

Svarbu išsiaiškinti kas yra tie „gerieji“ 20% ir jiems skirti kuo daugiau laiko. Tuo tarpu su likusiais 80% terliotis kuo mažiau.

Kur savo gyvenime labiausiai pastebite šį dėsnį, mieli skaitytojai? 🙂

Visi mes klystame ir taip mokomės. Tačiau protingas mokosi iš kitų klaidų, o kvailys iš savo. Tokia ta liaudies patarlė. Todėl šiame įraše norėčiau pasidalinti keliomis savo klaidomis.

1. Per daug dėmesio organizavimo įrankiams. Buvo toks metas, kai galvodavau maždaug taip: jei tik šita programa darytų viską, ką noriu, tuomet savo laiką galėčiau išnaudoti maksimaliai gerai. Tiesa, priešinga. Reikia noro, tikslo, kažkokio akstino, kurio vedami mes norėtume efektyviai išnaudoti savo laiką. Tokiu atveju užtenka paprasčiausio popieriaus ir rašiklio. Dabar naudoju A4 lapą, mažą kalendorių, rašiklį, dviejų spalvų žymeklius. Retkarčiais dar pasitelkiu į pagalbą google kalendorių, kuris atsiunčia priminimo žinutes.
2. Daugybė darbo arba darbas dėl darbo. Tai apima tiek svarbių darbų atidėliojimą, nes dabar pasidarė „būtina” sutvarkyti kambarį, tiek apskritai nereikšmingų darbų darymą. Prisiminkite Pareto taisyklę: 20% pastangų duoda 80% rezultato, likę 80% pastangų – tik 20% rezultato.
   Reikia eliminuoti darbus iš dienotvarkės, kurie neduoda naudos. Blogiausiu atveju, nustumti juos į darbų sąrašo pabaigą. Tai leistų juos atlikti tik tada, kai darbai duodantys 80% būtų padaryti.
   Pavyzdys iš mano dienotvarkės: sugalvoti temą ir parašyti pirmąsias 5 eilutes yra kur kas svarbiau nei pabaigti likusią straipsnio dalį. Temos pasirinkimas ir minčių sudėliojimas 80% darbo, nes po jo lieka tik spaudyti klaviatūros klavišus renkant mintyse plaukiantį tekstą.
3. Koncentracijos stoka. Šitą pamoką išmokau skaudžiuoju metodu. Apsibrėždavau, ką noriu padaryti ir maniakiškai dirbdavau link tikslų. Per vieną dieną vidutiniškai skirdavau 30 min atminčiai, 30 min studijoms, 30 min skaitymui, 30 min …, 30 min … . Po kokių trijų savaičių visada ateidavo toks laikotarpis, kai viskas pasidarydavo nebesvarbu, nieko neveikdavau ir neturėdavau jokio noro.
   Viskas būtų buvę gerokai kitaip, jei vieną mėnesį skirčiai atminčiai, kitą skaitymui, dar kitą studijoms. Šiuo metu vieną mėnesį paskiriu vienai pagrindiniai veiklai. Po tokio mėnesio rezultatai apčiuopiami ir motyvuojantys. Be to, smegenys užtrunka, kol persijungia iš vieno tipo užduočių darymo prie kito.
4. Per mažai poilsio. Poilsis yra darbas, kurį būtina atlikti. Jis mums leidžia pažvelgti į viską kitu kampu, todėl atrandame naujus problemų sprendimus. Be to, leidžia neišsekinti protinių resursų. Poilsį reikia planuoti lygiai taip pat, kaip ir darbų darymą.
   Šiuo metu perskaitęs Steve Pavlina straipsnį, bandau tokį metodą: vieną savaitę vakarais ir savaitgaliais ilsiuosi, o kitą dirbu. Metodą, taikau tik trečią savaitę, tad dar nežinau galutinio rezultatu. Bet šiuo metu esu patenkintas – darbai atliekami energingiau, o poilsis visavertiškesnis, nes protas visiškai atsipalaiduoja ištisai savaitei. Tuo tarpu darbas – produktyvesnis, nes žinai, kad turi viską padaryti per fiksuotą laiką bei, kad netrukus ateis poilsis.
5. Mokymasis dėl mokymosi. Kaip jau rašiau twitter’yje: „Žinoti ir nedaryti iš tiesų reiškia nežinoti.” Geriau siekti žinių, kurias gali pritaikyti ir pilnai įsisavinti arba tiesiog naudoti jau esamas. Manau, kad daugybę žmonių yra perskaitę tiek straipsnių ir knygų, kad jei pasinaudotų bent 10% ten rastų žinių, galėtų tapti vienais sėkmingiausių žmonių pasaulyje.
6. Leidimas kvailiems įsitikinimams pavergti protą. Pradėti šį puslapį buvo nedrąsu. Čia yra mano vardas ir pavardė. Trumpai tariant, visi mano pažįstami anksčiau ar vėliau pabuvos šiame puslapyje. Buvo visokių minčių, kad gal iš pradžių rašyti anonimiškai arba net visai atsisakyti šio sumanymo. Šaunu, kad kartu buvau įsitikinęs ir kitkuo: baimė įveikiama su ja susidūrus, o gailimės to, ko nepadarėm, o ne tų situacijų, kai tiesiog suklydom.
   Pastaruoju metu vis daugiau pažįstamų prisipažįsta skaitę mano puslapį. Kol kas sulaukiau tik teigiamų atsiliepimų. Be to, pradėjau gauti laiškų su klausimais apie asmeninį tobulėjimą, kas puikiai parodo, kad žmonės mano puslapį ir žinias laiko naudingais ir vertina.
   Todėl visada sakau, geriau pabandyti ir galbūt suklysti, nei po to gailėtis, kad kažko nepadarėm.
7. To paties darymas, tikintis kitokių rezultatų. Nuolat girdime, kad reikia bandyti dar ir dar kartą, kad galų gale pavyks. Na, tai tikra tiesa, tačiau kiekvienas naujas bandymas turi kažkuo skirtis nuo ankstesnių, nes „tik kvailys, identiškai kartodamas tą patį veiksmą, gali tikėtis vis kitokio rezultato.”