Pradėsiu nuo trumpos ir vaizdžios istorijos apie „lengvą“ darbą ir „didelį atlygį“:
Veiksmas vyksta servise. Atsidarė kapotą šaltkalvis, užvožė su plaktuku ir nurimo tas variklio kalimas. Už darbą paprašė 100 Lt. Žmogelis pakraupęs, kodėl tiek daug. Juk plaktuku ir jis pats galėjo trinktelt. Šaltkalvis ir sako, tai už trinktelėjimą 5 Lt, o vat už žinojimą kur trinktelt…
Žmonės visada greiti paskaičiuoti kitų pinigus bei prieiti išvadą, kad jiems per mažai moka algos, nes jų vadovas yra baisus tironas ir šykštuolis, liaudyje vadinamas skupaika.
Turbūt tai dažnai pastebite patys? Tie žmonės tai kaip kokios teigiamos energijos siurbėlės.
Manau, kad tiems žmonėms neteko girdėti apie tai, kad kiek įdedi pastangų, darbo, tiek gauni atpildo ir atlygio. Kai reikia gauti pinigus, visi „greiti“, tačiau kai reikia dirbti, kelti kvalifikaciją, tuomet tai jų manymu laiko švaistymas. Ypač, jei dar už tai reikia eikvoti savo laisvalaikį ir mokėti iš savo kišenės. Nematymo toliau nosies sindromas.
Galbūt jie atitrūkę nuo realybės ir vis dar nesupranta, kad didžioji pasaulio dalis gyvena kapitalizmo sąlygomis? Kuo daugiau sugebi, kuo daugiau vertės sukuri – tuo labiau esi vertinamas, atitinkamai daugiau uždirbi bei gali pasirinkti geresnes darbo sąlygas, kaip grafikas, baldai, kompiuteris ir pan.
Bet eikime prie esmės, kaip čia dabar vieni gyvena patenkinti, kad jiems gerai moka, vertina jų darbą. Tačiau kiti zyzia kaip blogai, oj kaip blogai yra gyventi, kai tau moka katinuko ašaras.
Reikia mokytis mąstyti iš naujo
Svarbiausia čia pasaulio suvokimo koncepcijos atitikimas tikrovei. Dauguma žmonių nesugeba suprasti, kad jų bosas ne šiaip sau pluša, kad įmonės savininkas ne šiaip sau įkūrė įmonę ir sunkiai dirbo, ko galbūt dabar nesimato, kai verslas klesti.
Pabandytų jie save įsivaizduoti jo vietoj? Verslo planas paprastas, perki kuo pigiau, parduodi kuo brangiau ir nori turėti kuo mažiau problemų (žinoma, yra keletas ir kitokių verslo modelių). O ką reiškia pirkti kuo pigiau? Jei turite piceriją, tai reiškia ne tik maisto produktus, bet mokėti kuo pigesnę nuomą, kuo mažesnius mokesčius ir, žinoma, kuo mažesnius atlyginimus. Na, jei būtų tas žmogus picerijos savininkas, argi pats darytų kitaip?..
Tačiau čia yra vienas didelis bet. Jeigu samdytas žmogus sugeba uždirbti tau daugiau pinigų, išspręsti kažkokias tavo problemas, tu jam mielai sumokėsi daugiau, nes, pirma, surasti ir pasamdyti tai galintį žmogų yra sunku, antra, jis sukuria daugiau vertės, todėl net mokant jam didesnį atlyginimą, vis tiek įmonei iš to bus pelnas.
(Taip pat, galbūt reikėtų atmesti valstybines įstaigas, kur nežinau, pagal ką yra keliamos algos. Bet kas juos verčia ten dirbti?..)
Šiek tiek asmeninės patirties
Pats pradėjau dirbti 2007, pačiame pakilime, kai buvo euforija vis dar. Pradėjau programuotoju nuo 1000 Lt/mėn. Dar kartą pabrėžiu, kad čia buvo pakilimas. Vėliau alga kilo kilo, bet galų gale nusprendžiau nesiplėšyti ir dirbdavau tik 4 dienas per savaitę. Visad mieliau renkuosi mažiau darbo nei daugiau atlygio. Tačiau kai dirbu, tai jau dirbu – todėl ir sutinka darbdaviai suteikti tokias geras sąlygas. Tuo norėjau pasakyti, kad žinau, kas yra maža alga ir ką reiškia dirbti taip, kad tau mielai keltų algą ir suteiktų išskirtinių sąlygų.
Atvykus į Londoną, darbą susiradau ne tik dėl turimų įgūdžių. Pokalbio metu sutarėme, kad turiu tik 60-70% įgūdžių, kurių reikia tai pozicijai, tad nesu idealus kandidatas. Tačiau visa tai kompensavau savo asmenybe ir požiūriu į darbą bei kokybę. Trumpai tariant, darbdaviui atrodžiau kaip žmogus, kuris bus naudingas įmonei. Čia dar vienas svarbus momentas, nesvarbu koks genijus esate, jei nesugebate maloniai bendrauti bei to parodyti, tuomet maža nauda iš tų jūsų įgūdžių. Manau, kad kiekvienas sutiks, kad kai žmogus praveria burną, labai greitai nustatote, kiek jis protingas ir kiek ne. Bei, ar norėtumėte su juo dar kada nors bendrauti. Tiesiog iš kalbos viskas matosi.
Žinau, kaip yra sunku pasamdyti padavėją Londone. Gal ieškančių tokio darbo yra daug, tačiau surasti gerą darbuotoją, yra sunku. Paprastai atlyginimas yra minimumas, bet darbas daug paprastesnis ir geresnis nei kitur už tą pačią algą. Be to, kas tokio darbo ieško, tai neturi kvalifikacijos, tad natūralu gauti mažus pinigus. Taip pat, pridėjus arbatpinigius gali gautis visai patraukli suma, ypač, kaip už nekvalifikuotą darbą. Tuo noriu pasakyti, kad nereikia savęs išaukštinti ir teigti, kad kaip čia mažai moka, kaip čia nėra darbo. Jeigu nieko nemoka žmogus, turi prastą asmenybę, tai jau jo problemos, kad net padavėja (padavėju) nepriima (konkretūs atleistų padavėjų trūkumai: kaip robotas, nesišypso klientams, todėl mažai paliekama arbatos; gadina atmosferą įmonėje neigiamais pasisakymais, blogu požiūriu į gyvenimą ir išgalvotom istorijom).
Tokiu atveju neturėtum gyventi iš kitų malonės, jų mokamų mokesčių. Nebent pasirinktum juos išleisti taip, kad pakeltum kvalifikaciją ir galų gale susirastum darbą.
Tai čia buvo apie tuos, kurie visad nepatenkinti savo gyvenimu, alga ir darbdaviais.
Visi kvalifikuoto darbo dirbti ne tik, kad negali, bet ir nenori
Žmogui yra gana tada, kai jis pasakė, kad jam gana. Labai gera savybė, žinoti, kada sustoti. Geras darbas žmogui yra toks, kuris jam patinka ir, kurio atlygiu jis yra patenkintas. Dirbdamas Londone sutikau žmonių, kurie labai patenkinti savo minimaliu atlyginimu ir darbu gamyklinėje įmonės dalyje. Jie neketina nei kelti kvalifikacijos, nei ieškoti kito darbo. Buvo pasitaikiusi proga vienai merginai šiek tiek pakilti karjeros laiptais ir dirbti administratore laikinai, kol tikroji atostogaus. Tačiau tas darbas nepatiko, nes visą dieną sėdi prie ekrano ir nieko neveiki. Tiesiog nuo žmogaus priklauso, vieni turi judėti ir dirbti fizinį darbą, kiti protinį, treti dar kitaip.
Džiugu, kad pats žmogus tai supranta, mielai grįžo atgal į gamyklą ir vėl buvo laimingas bei patenkintas savo darbu.
Tuo noriu pasakyti, kad tie, kurie skundžiasi, dažnai patys nežino, ką gali, ko nori, bet kažkodėl žino, kiek jiems turėtų būti mokama, mat, jo pažįstamam Petrui, kuris visą dieną tik sėdi prie kompo ir nieko nedaro, moka 3 kartus daugiau nei jam. Tai tegu pabando pats pasėdėti prie to kompo.
Manau, kad yra du svarbiausia aspektai, norint tai įsisąmoninti ir pakeisti. Pirma, žmonės nuolat kažko siekia, o pasiekę, nori dar daugiau. Pvz., nori nusipirkti svajonių automobilį ir jau įsivaizduoja, kokie patenkinti bus, kai juo važiuos. Tačiau nusipirkus automobilį, po pradinio laimės pliūpsnio atsiranda sekantis tikslas bei įsivaizdavimas, kad jau jį pasiekę galėsime nurimti ir būti laimingi. Išvada ta, kad reikia džiaugtis dabartimi, o ne įsivaizduojama puikia ateitimi. Dabar žinau, ką pagalvojote: lengva pasakyti, bet kaip padaryti? Reikia lavintis, už dyką tik sūris pelėkautuose.
Du profesoriai (Frank Flynn ir Cameron Anderson) atliko eksperimentą, siekdami išsiaiškinti kaip skiriasi mūsų suvokimas apie moterį ir vyrą, jei abu yra tokie patys.
