Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Iš esmės, dviratis pati geriausia transporto priemonė, todėl kartu su juo gyvenu ir miegu. Be to, tai dar malonumas bei mankšta.

Dviratis kaip pomėgis

Visada mėgau važinėtis dviračiu. Kai buvau Lietuvoje paskutinį kartą, daug važinėjau su mamos dviračiu. Suteikė malonumo, bet tai ne tas dviratis, kuriuo gali važiuoti kaip nori, per ką nori ir kada nori.

Jei važiuoti dviračiu, tai tik agresyviai ir greitai – kitaip nuobodu. Būtent taip važinėdavau Lietuvoje kurį laiką į darbą. Tai lėmė dviračio tipą: ilgai svarstęs pirkti hibridą, galiausiai nusipirkau kalnų dviratį. Sprendimu esu patenkintas! 🙂

Vos nusipirkęs spėjau sudalyvauti vykusiame London Prudential RideLondon Free Cycle. Numyniau porą ratų Free Cycle trasa (paspauskite nuorodą, jei norite pamatyti, kaip tai maždaug atrodo) – uždaryti keliai automobiliams, kad dviratininkai galėtų važiuoti būsimos dviračių lenktynių trasos dalimis ir grožėtis Londono įžymybėmis. Po to, dar iš centro grįžau atgal namo, tai ~50km. Tos pat dienos rytą buvau 5km bėgimo varžybose – visą rytdieną teko valgyti, kad atstatyti kalorijas 😉

Kasdienė mankšta

Atstumas iki darbo viso labo 3,5 kilometro. Įveikiu jį per 7-11 minučių, priklausomai nuo to, kiek raudonų dega ir, kiek taisyklių linkęs pažeisti (važiuoti per pėsčiųjų raudonas/žalias, kai automobiliams dega raudona). Vidutinis greitis ~25km/h, maksimalus ~41km/h. Kaip su kalnų dviračiu, tikrai geras rezultatas. Iš esmės, su automobiliu gaunasi toks pats greitis.

Tai leidžia sudeginti apie ~110 kalorijų ryte ir tiek pat vakare. Prie to dar pridedame mano pietinį 1,5km pasivaikščiojimą su ~105 kalorijomis ir viso 325. Tai ne tik, kad man iš tiesų net nebereiktų mankštos, bet dar visad į darbą nuvažiuoju visiškai pabudęs. Grįžtu namo visą stresą ir viską pamiršęs – šviežias.

Dviratis kaip transporto priemonė

Pirmoji važinėjimo į darbą savaitė „nudžiugino“ viena lietinga diena – iš esmės, tai buvo smagiausia kelionė namo – sugebėjau truputį ir į sieną atsitrenkti, nes dar nebuvau pakankamai stipriai pripratęs prie stabdymo greičio, o papuolus šlapiai dangai, užsimaniau maksimaliai pasimėgauti. Taip pat, supratau, kad reiks specialios aprangos, jei noriu važinėti ištisus metus bet kokiu oru.

Per pirmas dvi savaites sutaupiau ~20£ (90 Lt), kas leidžia tikėti, kad dviratis su visais priedais ir apranga atsipirks per porą metų.

Finansinė išraiška

Visas straipsnis išeitų iš to, kaip pirkau dviratį, bet šįkart ne apie tai. Taigi, nusipirkau dėvėtą kalnų dviratį 2014-08-03 už 410£ (1763 Lt).

Kadangi mokomės iš klaidų, tai paminėsiu, kad pirmas servisas kainavo dar 100£, spyna dar 32£. Taigi, galutinė suma yra maždaug 550£ (2 365 Lt)

Be to, dar reiks nusipirkti priekinį žibintą, apie 30£, neperšlampamą švarką ir kelnes. Tikėtina, kad bus bėdų, kaip prakiurusi padanga ir pan. Tad galutinė suma turbūt bus 800£ (3440 Lt) ar net daugiau.

Kita vertus, per metus transportui sutaupysiu bent 400£ (1720 Lt). Taupytųsi dar greičiau, tačiau važiuoti reikdavo tik į priekį, atgal su taksi įmonė parveža. Todėl susitaupo tik pusė to, ką bet kuris kitas sutaupytų, kuriam tai būtų atsipirkę greičiau nei per metus. Taip pat, reikia atsižvelgti į tai, kad esu persikėlęs gyventi prie darbo, todėl temoku pigiausią mokestį – autobuso bilietėlį.

Dviračiai valdo!

Manau, kad dviratis pati geriausia transporto priemonė, kol atstumas <= 8km. Kuo atstumas mažesnis, tuo kvailiau naudoti automobilį, kurio variklis nė įšilti nespės. Dviratis suteikia tiek privalumų, o trūkumų jokių. Manau, kad retas supras, ką noriu tuo pasakyti, tad gal tiesiog surašysiu automobilio trūkumus:

• Brangu eksploatuoti kuro prasme.
• Brangu eksploatuoti įsigijimo, remonto, kelių mokesčiais, parkavimosi ir visais kitais kaštais.
• Eikvoja laiką servisams, techninei apžiūrai, draudimams ir t.t.
• Leidžia žmonėms darbo vietoje pasirodyti mieguistiems ir kelia pavojų kitiems eismo dalyviams, nes vairuoja pusiau atsimerkę žmonės.
• Teršia gamtą.
• Eikvoja limituotus žemės resursus.
• Sunku prisiparkuoti.
• Leidžia išvengti organizmui prisitaikymo prie tikrų oro temperatūrų, tuo pačiu dažnai lemia slogą vasarą ir neatsparumą šalčiui žiemą.
• Verčia žmones storėti.

Labai kritiškai dabar pagalvokite apie šiuos punktus ir savo automobilį – manau, kad tikrai metas baigti jums malti **** ir įsigyti dviratį, kuris savo kainą padengs greitai, jei nebūsite tokie išrankūs kaip aš 😉

Esu rašęs apie pasaulio suvokimo prizmių sumą, kitaip vadinamą paradigma. Šįkart noriu vaizdžiai pailiustruoti, finansinio supratimo skirtumus.

Kuo mažiau uždirbama, tuo geresnis žaislas

Kadangi mano smegenys bando viską visuomet racionalizuoti (išskyrus, žinoma, savo poelgius 😉 ), efektyviai naudoti resursus – tai pamačius žmogų, kurio pajamos akivaizdžiai yra nedidelės, bet kartu besinešiojantį naujausio modelio IPhone are Samsung telefoną, staiga pradeda trūkčioti akių vokai, nes smegenys negeba paaiškinti, kas čia vyksta.

Paprastai, kuo pajamos mažesnės, tuo konktrastas atrodo įspūdingiau. Telefonas tik vienas pavyzdys, bet tai gali būti naujausias IPad’as, pats „mandriausias“ dviratis, geriausias fotoaparatas ir t.t.

Čia pirmasis žingsnis į finansinę priklausomybę, nes net didėjant pajamoms, jų akivaizdžiai nepakaks naujiems įgeidžiams.

Mandras BMW

Tai realus pavyzdys iš gyvenimo, kurį papasakojo draugas. Ilga istorija trumpai. Dirba moteris už ~1200Lt į rankas, turi vyrą, statantį langus. Taip pat, jie augina vaiką, kuris kaip tik keliauti į mokyklą pradės. Moteris visad taupi, skundžiasi, kaip nėra pinigų. Konkretus pavyzdys, kad per įmonės balių, pagailėjo 5 lt vakarienei, nes atseit neturi pinigų. Vėliau lemeno apie tai, kad negali vaiko išleisti į mokyklą, nes viskas brangiai kainuoja. Žodžiu, amžini skundai, kaip nėra pinigų.

Vėliau įvyko istorijos nušvitimas, kai buvo pamatyta, su kokiu BMW yra važinėjama į darbą ir iš. Mašinos kaina apie 30k Lt. Nešnekant apie daug didesnes išlaidas eksploatacijai.

Tai, taip ir norisi šaukti jai į ausį: parduok mašiną! Nusipirk kitą už 10k. 20k užteks ir maistui, ir vaikui į mokyklą išleisti, ir daliai skolų susimokėti. O už kaskart liekančius pinigus nuo eksploatacijos, per 5-10 metų išeis nauja mašina už 10k.

Geras kompiuteris

Kaip programuotojui, sunku rašyti šią istoriją, bet tenka. Taigi, esmė paprasta. Žmogus nusipirko laptop’ą už maždaug 3,869.87 Lt (899,97£). Darbe visi į tą žmogų žiūrėjo išpūstom akim, kai kas net paklausė, ar pirko išsimokėtinai.

Žinoma, kad ši istorija nutiko man. Tuo noriu pailiustruoti, kaip visi kitaip mato tą patį pirkinį. Pvz., pats galiu puikiai pagrįsti, kodėl mano kompiuteris nekainavo 1200Lt. Mano 6 metų laptop’as būtų buvęs tokios pat spartos kaip naujas bei milijoną kartų lėtesnis nei darbinis. Taip pat, prie kompiuterio praleidžiu labai daug laiko ir uždirbu juo pinigus. Galiausiai, sutaupyti tokią sumą man tereikia 2-3sav.

Čia grįžtame prie kito problemos kampo. Sumokėta suma yra arti vidutinės kompiuterio kainos, tad net į brangių kompiuterių ruožą nepatenka. Kam pirkti brangų kompiuterį? Kuo kaina eina aukštyn, tuo pridėta sparta ir nauda vis mažėja. T.y, pradžioj didėjanti kaina, stipriai gerina kompiuterį, o vėliau ta kreivė vis lėtėja. Kompiuteris už 5000Lt, praktiškai niekuo nebus geresnis, išskyrus gal geresnes ekrano spalvas, kiek plonesnis, baterija gal valanda ilgiau laikytų ir pan.

Moralas toks, kad net, jei tikrai turi pinigų, vis tiek neperki, ko tau nereikia.

Kiti pavyzdžiai iš mano gyvenimo

Turiu paprastą Nokia Lumia 620 (pirkau už 600Lt, neturiu jokių abonentų). Kuria beveik esu patenkintas. Kol iki darbo reikdavo važinėti beveik valandą, galvojau apie Samsung S3, kas būtų pigu, kai jau yra S5. Tuo tarpu, niekuo jiems nenusileidžia. Šneku apie realius dalykus, o ne blablabla. T.y., S3 gali padaryti viską tą patį, ką S5. Tiek video paskaitų galėčiau žiūrėti, tiek internetą naršyti, tiek muziką klausyti, tiek bėgimą sekti, tiek navigacija naudotis.

Pereikime prie mašinos. Turėjau, kai buvau jaunas ir kvailas Alfa Romeo 156 2.0, pasimokiau. Dabar turiu VW Passat B5 1.9 TDI (81 kW). Čia vėl pasirinktas geras variantas – eksploatacija pigi, bet mašina erdvi. Tai praversdavo, nes reikdavo daug visko vežti bagažinėj ir važiuoti keliese.

Apie automobilio galią. Kodėl tai ne 66kW variantas? Kodėl ne 91kW? Todėl, kad 66kW vs 81kW pirkimo kaina nesiskiria, eksploatacija irgi realiai nesiskiria. Tuo tarpu dar galingesnis variantas, jau keltų eksploatacijos kainą ir problemų dažnumą.

Skupas moka du kartus

Vytenis komentaruose puikiai pastebėjo, kad kartu negalima tiesiog pirkti pigiausio daikto. Kai pirkau aukščiau minėtą automobilį, apėjau visą Kauno automobilių aikštelę ir pasirinkimas buvo realiai tik dvi mašinos – abi brangiausios. T.y., pigiausi variantai prasidėjo nuo 8500, o abu brangiausi buvo 12 500 ir 13 000. Abu šie variantai buvo akivaizdžiai mažiau nudėvėti nei kitos mašinos. Kadangi labai ilgai vaikščiojau, tai tą už 13 000 jau nupirko man panosėj ir likau su 12 500 variantu. Nebuvo tai tobulos būklės mašina, bet kartu, problemų turėjau mažai. Realiai keisti reikia tik sudylančias detales, kaip granata, stabdžių kaladėlės, pakabos restauracija ir pan. Jei palygintumėte mano remonto išlaidas su kitais tokių mašinų savininkais, esu įsitikinęs, kad mano išlaidos savo mažumu patektų tarp 10-20% pigiausiai „gendančių“ automobilių, nes sumokėjau kainą į priekį ir sutaupiau savo nervų bei laiko.

Be to, automobilio rida yra tikra. Pardavėjo rodomais serviso lapukais nepasiklioviau. Juk kiekvienas jų gali prispausdinti? Todėl galvojau, kad standartiškai ji turėtų būti atsukta. Tačiau, vėliau tvarkydamas automobilį, radau porą serviso lapų su 2007 ir 2005 datomis. Jei išvestume metinį kilometražo vidurkį ir pratęstume iki įsigijimo metų, tai tokia rida ir turėtų būti. Na, o tai paaiškina retus gedimus.

Išvados

Visuomet pirkite tai, kas pagal kišenę. Jei kišenė didelė, vis tiek dažniausiai nėra prasmės pirkti brangiausio varianto. Pasidomėkite, už ką ketinate mokėti pinigus. Mąstykite racionaliai, o ne „noriu naujausio, geriausio“. Čia tik reklamos praplautos smegenys kalba už jus.

Prieš savaitę „praėjau“ online kursą „How to Learn Math“. 

Šiame straipsnyje noriu pasidalinti labiausiai įstrigusiomis mintimis. Pats kursas trumpas ir paprastas, siūlau patiems išbandyti – įkvėps imtis naujų dalykų ir įkvėps pasitikėjimo savo gebėjimais.

Kartojimas prieš gilų suvokimą (angl. repetition versus big idea)

Turime apskritimo perimetro formulę: C = d * pi. C perimetras, d skersmuo, pi yra pi.

Šią formulę galima išmokti arba suvokti vizualiai, kad apskritimo skersmuo yra visad 3 kartus ir truputį mažesnis nei jo ilgis. Štai kaip vizualiai tai atrodo:

Manau, kad po tokio vizualaus suvokimo, tos formulės atsiminti niekad nereikės, nes intuityviai žinosite diametro ir perimetro santykį.

Daug būdų tam pačiam dalykui sužinoti

Kiek skirtingų būdų galima sugalvoti, norint gauti rezultatą 5 x 18?

1. 5 * 10 + 8 * 5 = 50 + 40 = 90
2. (2 * 5) * (18 / 2) = 10 * 9 = 90
3. 20 * 5 – 5 * 2 = 100 – 10 = 90
4. 18 * 2 + 2  * 36 + 18 = 36 + 36 + 18 = 72 + 18 = 90

Priklausomai nuo konkrečių skaičių vienas šių būdų gali būti daug parankesnis nei kitas. Pats visad rinkdavausi 1 variantą. Dabar kartais rinkčiausi antrą ir trečią.

Naujų dalykų mokymasis ir klaidos

Kai darome tai, ką žinome ir mokame, tuomet iš esmės skiname darbo vaisius, bet smegenyse nevyksta jokie pokyčiai. Norint tobulėti, reikia sunkesnių problemų nei esame susidoroję praeityje. Klystant ir bandant naujus dalykus, pradeda atsirasti nauji ryšiai smegenyse. Tai papildomas motyvas, ne tiesiog kartoti tai, ką moki, bet nuolat siekti daugiau. Kaip dirbant su svarmenimis, norint toliau tobulėti, reikia nuolat didinti svorį.

Taksistų atmintis

Taksistams norint tinkamai naviguoti mieste, reikia žinoti labai daug informacijos. Čia dar turbūt prieš GPS laikus 😉 Taigi, buvo padarytas tyrimas apie jų smegenų pokyčius. Sritis atsakinga už orientaciją ir vietoves akivaizdžiai padidėdavo, kai asmuo įsisavindavo kelius. Nustojus dirbti taksistu, smegenys vėl po truputį grįždavo į pradinę būseną.

Tai reiškia, kad turime nuolat dirbti. Kaip įprasti raumenys atrofuojasi, lygiai taip pat smegenų pajėgumas mažėja. Manau, kad tai viena esminių priežasčių, kodėl > 30 metų žmonės pradeda sakyti, kad nieko neatsimena, nieko nebegali išmokti ir t.t. Tiesiog, nuo nieko neveikimo smegenys atbunka.

Bet gera žinia ta, kad visad galima jas ištreniruoti.

Skatinimas sakant, kad esi protingas arba, kad sunkiai padirbėjai

Vaikams buvo duodamos užduotys ir prašoma jas išspręsti. Tai atlikus, vienai grupei buvo sakoma, kad jie sunkiai stengėsi ir puikiai padirbėjo. Kitai, kad jie protingi.

Tada buvo klausiama, ar jie nori dabar lengvesnio, ar sunkesnio uždavinio. Tie, kuriuos pavadinimo protingais, rinkdavosi lengvesnį, o tie, kuriems buvo sakoma, kad sunkiai dirbo, rinkdavosi sunkesnį.

Kaip manote jūs pasielgtumėte šioje situacijoje? Man teko daug kartų girdėti „protingas“. Pamąstęs apie savo gyvenimą, tikrai radau daug kartų, kai rinkausi „lengvesnį“, nes nenorėjau suklysti. Mėginant spręsti sunkesnę problemą, didesnė tikimybė pasirodyti kvailiu ar tiesiog suklysti.

Prie to dar pridėkime faktą, kad vertiname dalykus pagal tai, kaip sunku juos gauti ar padaryti. Todėl sunkesnių problemų įveikimas suteikia didesnį pasitenkinimą.

Lėtas nereiškia blogas

Laurent Schwartz buvo matematikas, kuris įnešė naujovių į savo lauką. Įdomus faktas, kad jis save aprašo taip: „Aš visada buvau neužtikrintas savo intelektualiniais gebėjimais; Galvojau, kad esu neprotingas. Tai tiesa, kad buvau, ir tebesu, ganėtinai lėtas. Man reikia laiko apsvarstyti dalykams, nes turiu juos suprasti iki pat galo. Jei atsakydavau pirmas į mokytojo klausimą, tai todėl, kad tai būdavo klausimas į kurį jau žinojau atsakymą iš anksčiau. Bet, jei būdavo užduodamas naujas klausimas, paprastai, mokiniai, kurie nebuvo tokie geri kaip aš, atsakydavo pirmiau nei aš. Artėjant link 11-tos klasės, slapčia apie save galvojau, kaip apie kvailį.“

Nieko sau istorija. Tai man primena viena dėstytoją iš mano universiteto. Prieš atsakydamas visad pagalvoja bent kelias sekundes. Bet, kai jau atsako, tai tiksliai ir iškart prie esmės. Kartais geriau patylėti, kol gerai visko neapmąstėme. Taip pat, lėtas visai nereiškia, kad kvailas.

Čia galite rasti ankstesnius serijos straipsnius.

Pirmoji straipsnių serijos dalis
Antroji straipsnių serijos dalis
Trečioji straipsnių serijos dalis
Ketvirtoji straipsnių serijos dalis

Kaip jau rašiau šiame straipsnyje, AutoHotkey turi turbūt patį didžiausią potencialą jūsų darbą padaryti greitesnį ir patogesnį. Šįkart noriu pasidalinti dviem skriptais.

Uždarykime viską!

Labai dažnai dirbant atsidarome daugybę naujų langų, tada pradedame kitą darbą. Langų maišalynė pradeda trukdyti. Mano darbe, norint atlikti vieną darbą, paprastai reikia bent 5-7 langų. Todėl šis skriptas man labai praverčia ir leidžia pradėti viską nuo nulio bei atlaisvinti smegenis nuo netvarkos. Žinoma, programa neužvers jokių failų, kurie nėra dar išsaugoti. Pvz., jei turite neišsaugotą Word’o dokumentą, tai jis liks atvertas su klausimu, ar išsaugoti prieš uždarant. Klavišu kombinacija, kuri įvykdo šį kodą yra Win + Alt + C.

Taip pat, kam įdomus pats veikimo kodas, paminėsiu, kad programos, kurios uždarius lieka prie laikrodžio (angl. Systray), turi būti kartais uždaromos ypatingu būdu. Todėl Skype, Evernote, Launchy ir keletas kitų langų turi išimtis.

;***** Visų langų uždarymas: Win + Alt + C *****
#!c::
; It makes window title search for any place in string instead of checking only the start
SetTitleMatchMode 2

WinGet, id, list,,, Program Manager
Loop, %id%
{
this_id := id%A_Index%
WinActivate, ahk_id %this_id%
WinGetClass, this_class, ahk_id %this_id%
WinGetTitle, this_title, ahk_id %this_id%

StringGetPos, posSkype, this_title, Skype
if (posSkype >= 0)
{
PostMessage, 0x112, 0xF060,,, Skype
continue
}

StringGetPos, posEvernote, this_title, Evernote
if (posEvernote >= 0)
{
PostMessage, 0x112, 0xF060,,, Evernote
continue
}

if ((This_class != „Shell_traywnd”) && (This_class != „Button”) && (this_title != „Launchy”) && (this_title != „VirtuaWinMainClass”))
WinClose, ahk_id %this_id%
}
return

Beje, mano pirštai kiek mažoki, kad pasiekčiau Clr + F4 kombinaciją, tad norint uždaryti langą tiesiog spaudžiu Alt + C. Kodas:

;***** Clr + F4 imitacija: Alt + C ******
!c::Send !{F4}
return


Logitech programinės įrangos pakaitalas

Norint nureguliuoti pelės ratuko šoninius paspaudimus, visad įsirašydavau Logitech tvarkykles. Bėda, kad jausmas tarsi tanku triušius medžioti. Todėl pradėjus mąstyti, kad turi būti geresnė alternatyva, greitai šovė į galvą, kad AutoHotkey turėtų galėti tai padaryti. Štai paprastutis kodas:

;***** Pelės šoniniai klavišai ******
WheelLeft::Send {Browser_Back}
WheelRight::Send {Browser_Forward}


Nuo šiol galite naviguoti puslapius, programas pirmyn atgal tiesiog su savo pele ir be jokios papildomą atmintį ryjančios aplikacijos.

Šiame straipsnyje aprašytą skriptą galite atsisiųsti čia. Jei ką domina visas mano dabartinis skriptas, atsisiųskite čia.

Manau, kad yra du svarbiausia aspektai, norint tai įsisąmoninti ir pakeisti. Pirma, žmonės nuolat kažko siekia, o pasiekę, nori dar daugiau. Pvz., nori nusipirkti svajonių automobilį ir jau įsivaizduoja, kokie patenkinti bus, kai juo važiuos. Tačiau nusipirkus automobilį, po pradinio laimės pliūpsnio atsiranda sekantis tikslas bei įsivaizdavimas, kad jau jį pasiekę galėsime nurimti ir būti laimingi. Išvada ta, kad reikia džiaugtis dabartimi, o ne įsivaizduojama puikia ateitimi. Dabar žinau, ką pagalvojote: lengva pasakyti, bet kaip padaryti? Reikia lavintis, už dyką tik sūris pelėkautuose.

Taip pat, reikia prisiminti, kad išleidžiami pinigai suteikia daugiau malonumo ir laimės, jei už juos gauname potyrius, bet ne fizinius daiktus.

Antra, ar tikrai turite būti pas geriausias savo srityje? Pats turtingiausias? Pats kūrybiškiausias ir t.t.? Ar tikrai norite nuolat dirbti ir spręsta pastoviai kylančias problemas? Su kiekvienu nauju etapu viskas vis sudėtingėja?

Štai neseniai mane sužavėjęs pavyzdys: https://37signals.com/ (nėra tiesioginės nuorodos į jų naujausią pasisakymą, bet šiuo metu jis yra vienintelis šio puslapio turinys). Kuo ši įmonė išskirtinė? Ji ne tik sukūrė plačiai žinomą ir pelningą produktą bei keletą kitų, tačiau taip pat nuo pat pradžių buvo kitokia įmonė. Dabar ji išsiplėtusi iki 43 žmonių, jiems trūksta darbuotojų. Tačiau jie nusprendė daugiau nebesamdyti naujų žmonių. Jie nori, kad darbe visi vieni kitus pažinotų, būtų tinkama darbinė atmosfera, būtų malonu kasdien eiti į darbą. Taip pat, jie turės tik vieną produktą, likusius parduos, jei atsiras norinčių. Jei ne, tai tiesiog juos palaikys, bet naujų dalykų jiems nebekurs.

Apjungtus abu šiuos dalykus, matome, kad 37signals.com puikiai suprato abiejų esmę. Pirma, jie suprato, kad neturi būti pati didžiausia ir nuostabiausia įmonė, kad būtų patenkinti. Bei, kad svarbu pats gyvenimo procesas. Jie nori, kad jų kasdienybė darbe būtų maloni, kad visi visus pažinotų. Štai kas yra supratimas, kad gyventi reikia dabartimi, kad gana yra tada, kai daugiau mums nebedidins malonumo, bet pradės jį atiminėti.

Mano ir mano partnerio vizija

Visai neseniai rašiau, kad tapau draugo partneriu ir dabar turime mažą programavimo verslą. Prieš tampant partneriais pasidalinome įmonės vizijomis, kad vėliau nekiltų nesutarimų. Abu supratome, kad norime to paties: kuo pasyvesnis procesas, t.y., kuo mažiau mums reikia įsikišti. Darbas kada nori ir prie kokio nori funkcionalumo. Niekada nesiplėsti bei netapti didele įmone (išskyrus suradimą žmogaus, kuris atsakinėtų į el.laiškus ir telefono skambučius).

Verta pastebėti tai, kad, kai dirbau Lietuvoje, mažoje įmonėje, kažkaip visad norėjau, kad ji išaugtų, susitvarkytų finansiniai srautai. Kad padidėjus įmonei, gyvenimas taptų įdomesnis. Tačiau kažkaip pradėjus daryti savo verslą poreikiai ir norai visai kitokie…

Turbūt todėl, kad iš arti teko pamatyti, kuo daugiausiai užsiima projektų vadovas, direktorius, kaip vyksta pardavimai. Ne, ačiū. Yra įdomesnių darbų, būtent ta darbų dalis, kuria jiems tenka užsiimti mažiausiai.

Pradėsiu nuo trumpos ir vaizdžios istorijos apie „lengvą“ darbą ir „didelį atlygį“:

Veiksmas vyksta servise. Atsidarė kapotą šaltkalvis, užvožė su plaktuku ir nurimo tas variklio kalimas. Už darbą paprašė 100 Lt. Žmogelis pakraupęs, kodėl tiek daug. Juk plaktuku ir jis pats galėjo trinktelt. Šaltkalvis ir sako, tai už trinktelėjimą 5 Lt, o vat už žinojimą kur trinktelt…

Žmonės visada greiti paskaičiuoti kitų pinigus bei prieiti išvadą, kad jiems per mažai moka algos, nes jų vadovas yra baisus tironas ir šykštuolis, liaudyje vadinamas skupaika.
Turbūt tai dažnai pastebite patys? Tie žmonės tai kaip kokios teigiamos energijos siurbėlės.

Manau, kad tiems žmonėms neteko girdėti apie tai, kad kiek įdedi pastangų, darbo, tiek gauni atpildo ir atlygio. Kai reikia gauti pinigus, visi „greiti“, tačiau kai reikia dirbti, kelti kvalifikaciją, tuomet tai jų manymu laiko švaistymas. Ypač, jei dar už tai reikia eikvoti savo laisvalaikį ir mokėti iš savo kišenės. Nematymo toliau nosies sindromas.

Galbūt jie atitrūkę nuo realybės ir vis dar nesupranta, kad didžioji pasaulio dalis gyvena kapitalizmo sąlygomis? Kuo daugiau sugebi, kuo daugiau vertės sukuri – tuo labiau esi vertinamas, atitinkamai daugiau uždirbi bei gali pasirinkti geresnes darbo sąlygas, kaip grafikas, baldai, kompiuteris ir pan.

Bet eikime prie esmės, kaip čia dabar vieni gyvena patenkinti, kad jiems gerai moka, vertina jų darbą. Tačiau kiti zyzia kaip blogai, oj kaip blogai yra gyventi, kai tau moka katinuko ašaras.

Reikia mokytis mąstyti iš naujo

Svarbiausia čia pasaulio suvokimo koncepcijos atitikimas tikrovei. Dauguma žmonių nesugeba suprasti, kad jų bosas ne šiaip sau pluša, kad įmonės savininkas ne šiaip sau įkūrė įmonę ir sunkiai dirbo, ko galbūt dabar nesimato, kai verslas klesti.

Pabandytų jie save įsivaizduoti jo vietoj? Verslo planas paprastas, perki kuo pigiau, parduodi kuo brangiau ir nori turėti kuo mažiau problemų (žinoma, yra keletas ir kitokių verslo modelių). O ką reiškia pirkti kuo pigiau? Jei turite piceriją, tai reiškia ne tik maisto produktus, bet mokėti kuo pigesnę nuomą, kuo mažesnius mokesčius ir, žinoma, kuo mažesnius atlyginimus. Na, jei būtų tas žmogus picerijos savininkas, argi pats darytų kitaip?..

Tačiau čia yra vienas didelis bet. Jeigu samdytas žmogus sugeba uždirbti tau daugiau pinigų, išspręsti kažkokias tavo problemas, tu jam mielai sumokėsi daugiau, nes, pirma, surasti ir pasamdyti tai galintį žmogų yra sunku, antra, jis sukuria daugiau vertės, todėl net mokant jam didesnį atlyginimą, vis tiek įmonei iš to bus pelnas.

(Taip pat, galbūt reikėtų atmesti valstybines įstaigas, kur nežinau, pagal ką yra keliamos algos. Bet kas juos verčia ten dirbti?..)

Šiek tiek asmeninės patirties

Pats pradėjau dirbti 2007, pačiame pakilime, kai buvo euforija vis dar. Pradėjau programuotoju nuo 1000 Lt/mėn. Dar kartą pabrėžiu, kad čia buvo pakilimas. Vėliau alga kilo kilo, bet galų gale nusprendžiau nesiplėšyti ir dirbdavau tik 4 dienas per savaitę. Visad mieliau renkuosi mažiau darbo nei daugiau atlygio. Tačiau kai dirbu, tai jau dirbu – todėl ir sutinka darbdaviai suteikti tokias geras sąlygas. Tuo norėjau pasakyti, kad žinau, kas yra maža alga ir ką reiškia dirbti taip, kad tau mielai keltų algą ir suteiktų išskirtinių sąlygų.

Atvykus į Londoną, darbą susiradau ne tik dėl turimų įgūdžių. Pokalbio metu sutarėme, kad turiu tik 60-70% įgūdžių, kurių reikia tai pozicijai, tad nesu idealus kandidatas. Tačiau visa tai kompensavau savo asmenybe ir požiūriu į darbą bei kokybę. Trumpai tariant, darbdaviui atrodžiau kaip žmogus, kuris bus naudingas įmonei. Čia dar vienas svarbus momentas, nesvarbu koks genijus esate, jei nesugebate maloniai bendrauti bei to parodyti, tuomet maža nauda iš tų jūsų įgūdžių. Manau, kad kiekvienas sutiks, kad kai žmogus praveria burną, labai greitai nustatote, kiek jis protingas ir kiek ne. Bei, ar norėtumėte su juo dar kada nors bendrauti. Tiesiog iš kalbos viskas matosi.

Žinau, kaip yra sunku pasamdyti padavėją Londone. Gal ieškančių tokio darbo yra daug, tačiau surasti gerą darbuotoją, yra sunku. Paprastai atlyginimas yra minimumas, bet darbas daug paprastesnis ir geresnis nei kitur už tą pačią algą. Be to, kas tokio darbo ieško, tai neturi kvalifikacijos, tad natūralu gauti mažus pinigus. Taip pat, pridėjus arbatpinigius gali gautis visai patraukli suma, ypač, kaip už nekvalifikuotą darbą. Tuo noriu pasakyti, kad nereikia savęs išaukštinti ir teigti, kad kaip čia mažai moka, kaip čia nėra darbo. Jeigu nieko nemoka žmogus, turi prastą asmenybę, tai jau jo problemos, kad net padavėja (padavėju) nepriima (konkretūs atleistų padavėjų trūkumai: kaip robotas, nesišypso klientams, todėl mažai paliekama arbatos; gadina atmosferą įmonėje neigiamais pasisakymais, blogu požiūriu į gyvenimą ir išgalvotom istorijom).

Tokiu atveju neturėtum gyventi iš kitų malonės, jų mokamų mokesčių. Nebent pasirinktum juos išleisti taip, kad pakeltum kvalifikaciją ir galų gale susirastum darbą.

Tai čia buvo apie tuos, kurie visad nepatenkinti savo gyvenimu, alga ir darbdaviais.

Visi kvalifikuoto darbo dirbti ne tik, kad negali, bet ir nenori

Žmogui yra gana tada, kai jis pasakė, kad jam gana. Labai gera savybė, žinoti, kada sustoti. Geras darbas žmogui yra toks, kuris jam patinka ir, kurio atlygiu jis yra patenkintas. Dirbdamas Londone sutikau žmonių, kurie labai patenkinti savo minimaliu atlyginimu ir darbu gamyklinėje įmonės dalyje. Jie neketina nei kelti kvalifikacijos, nei ieškoti kito darbo. Buvo pasitaikiusi proga vienai merginai šiek tiek pakilti karjeros laiptais ir dirbti administratore laikinai, kol tikroji atostogaus. Tačiau tas darbas nepatiko, nes visą dieną sėdi prie ekrano ir nieko neveiki. Tiesiog nuo žmogaus priklauso, vieni turi judėti ir dirbti fizinį darbą, kiti protinį, treti dar kitaip.

Džiugu, kad pats žmogus tai supranta, mielai grįžo atgal į gamyklą ir vėl buvo laimingas bei patenkintas savo darbu.

Tuo noriu pasakyti, kad tie, kurie skundžiasi, dažnai patys nežino, ką gali, ko nori, bet kažkodėl žino, kiek jiems turėtų būti mokama, mat, jo pažįstamam Petrui, kuris visą dieną tik sėdi prie kompo ir nieko nedaro, moka 3 kartus daugiau nei jam. Tai tegu pabando pats pasėdėti prie to kompo.

Du profesoriai (Frank Flynn ir Cameron Anderson) atliko eksperimentą, siekdami išsiaiškinti kaip skiriasi mūsų suvokimas apie moterį ir vyrą, jei abu yra tokie patys.

Kaip pagrindą jie pasirinko tikros moters Heidi Roizen istoriją, kuri turėjo didelį asmeninį ir darbinį pažinčių ratą technologijų pasaulyje, kurio sudėtyje buvo daug įtakingiausių pasaulio žmonių. Taip pat, ji buvo labai sociali ir draugiška asmenybė. Pasiekė karjeros aukštumų rizikos kapitalo rinkoje (angl. venture capital).

Studentams buvo duota ši istorija. Jie turėjo parašyti savo nuomonę apie istorijos herojaus pasiekimus ir asmenines savybes. Tačiau vienai grupei buvo duotas Heidi (moteriškas) vardas, o kitai Howard (vyriškas).

Kadangi pasiekimai buvo identiški, tai kompetencija buvo įvertinta vienodai. Tačiau Howardas buvo įvertintas kaip geresnis darbdavys ir kolega.

Tuo tarpu Heidi buvo vertinama kaip savanaudiška ir ne tokio tipo žmogus, kuriam norėtum dirbti ar kurį norėtum samdyti.

Svarbiausia, kad vienintelis istorijos skirtumas buvo vardas!

Iš esmės, šis eksperimentas patvirtino tai, kas buvo nustatyta anksčiau: kai vyras sėkmingas, jis teigiamai būna įvertintas tiek vyrų, tiek moterų. Kai sėkminga moteris, tuomet ji mažiau patinka abejoms lytims. Svarbus momentas – pačios moterys taip pat save vertina blogiau.

Išvada ta, kad žmones vertiname ne pagal nuopelnus, o pagal stereotipus. Todėl, kai moteris suklesti pagal vyriškus stereotipus, ji būna mažiau patraukli tiek kolegų, tiek darbdavių akyse.

Beje, skaitydamas būtent šią knygą, o ne tik eksperimentą, pagavau save daugybėje vietų pritariant autorei. Kad ir kaip keista pačiam būtų, bet iš tiesų, esu šališkas moterų ir vyrų atžvilgiu. Na, pripažinkit, kad ir patys esat. Pagalvokite apie ypatingai sėkmingą moterį ir dabar apie tokį patį vyrą. Tiesiog, atlikite eksperimentą mintyse. Dar prie jo pridėkite ne tik darbą, bet šeimą, vaikus ir visa kita. Kaip vertintumėte vyrą agresyviai lipantį karjeros laiptais ir moterį? Kuriam dirbti norėtumėte labiau? Jei būsite nuoširdūs, tikrai rasite bent kažkiek skirtumų.

Tikiuosi, kad žinodami šią informaciją, galėsime būti objektyvesni.

Apie šį eksperimentą sužinojau iš knygos Lean In, autorė Sheryl Sandberg. Rekomenduoju perskaityti. Patį eksperimentą atliko ir aprašė Frank Flynn ir Cameron Anderson.