Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Pastaruoju metu pajutau ypatingą nepriteklių – laiko badą. Pagaliau radęs laiko atsipūsti, nusprendžiau, kad būtų naudinga sužinoti, kiek turiu laiko bei kaip jį panaudoju.

Užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, kad straipsnis buvo per ilgas, tad padalinau į dvi dalis. Kam įdomu tik rezultatai ir koncentruota informacija – skubėkite į paskutinę pastraipą – išvadas.

Dvilypis laikas

Manau, visi sutiks, kad laiko panaudojimą sekti reikia dviem etapais – šiokiadieniai ir savaitgaliai. Pirmiausia pradėjau nuo darbo dienų. Taigi, paskaičiavau, kiek manau, kad užtrunku per dieną prie vienų ar kitų dalykų.

Šiokiadieniai – teorija

Norėdamas gauti kokį nors apčiuopiamą rezultatą, pirmiausia susiskaičiavau, kiek trunka neišvengiami dalykai: miegas, kelionė į darbą, maistas, trumpas atokvėpis, higiena ir pats darbas. Gavau ~20,6 valandų. Trumpai tariant, nekeisdamas įprastos dienotvarkės, galiu laviruoti tik ~3,5 valandų bloku. O tai velniškai mažai. O kitiems žmonėms kelionė į darbą dažnai užima dar bent papildomą valandą dėl didesnio atstumo ir/ar kamščių.

Kadangi tai teorinis dienos apmąstymas, tai pirmiausia įsidiegiau tokį patį laiko apskaitos įrankį į kompiuterį kaip darbo vietoje. Kai seki, kur dingsta laikas, pradedi jį labiau tausoti ir kitaip leisti. Pasinaudojęs ja vos vieną nepilną vakarą, supratau, kad su mano operacine sistema ji ne visiškai draugauja, tad dabar vėl be apskaitos. Jei kas nors žino puikią laiko apskaitos programą, pasidalinkite komentaruose, nes visi bandyti įrankiai nuvylė.

Savaitgaliai – teorija

Savaitgaliai mažiau rutiniškas laikas, todėl suskaičiavau ne vienos dienos valandų panaudojimą, bet visų laisvų. Ši dalis turėtų skirtis nuo jūsų, nes paprastai mano savaitgaliai prasideda ketvirtadienio vakarą. Be to, čia siekiau sužinoti, kiek man lieka laiko, po įprastų darbų, tad įrašiau tik tai, ką darau visada.

Šiuo metu dar savaitgaliais apie 10 valandų trunka namo šiltinimo darbai, tad kaip ir pasiekiau 68 iš 72 valandų.

Kiti darbai

Dar pridėkime šiuos dalykus, kurie atliekami nereguliariai

Išvados

1. Viso per savaitę teoriškai įmanoma savo produktyviems tikslams panaudoti ~28 valandas (72 – 58 + 3,5*4). Tačiau praktiškai tik apie ~21. Tad vidutiniškai per dieną išlieka 3 valandos net pridėjus savaitgalius. Kai į tai žiūriu kaip galutinį skaičių, tai galvoju, kad ilgas laiko tarpas, bet kai į tą patį laiką pažiūriu, kiek jo galiu panaudoti per dieną, tai matau mažulytį skaičiuką.
2. Iš aukštesniame punkte minėtų valandų dar reikia išskirti laiką, skirtą poilsiui.
3. Darbo dienomis vienintelis laiko blokas yra 3 valandos. Susitarei vakare pažaisti poolo ir viskas, nebeturi daugiau nė lašo laiko.
4. Labai padeda laiko sutaupyti dviejų dalykų darymas vienu metu, pvz., audio knygos klausymas ir ėjimas į darbą. Maisto ruošimas ir laiko leidimas su artimais žmonėmis.

Pabaigai viena citata: „Don’t say you don’t have enough time. You have exactly the same number of hours per day that were given to Helen Keller, Pasteur, Michaelangelo, Mother Teresa, Leonardo da Vinci, Thomas Jefferson, and Albert Einstein. (Nesakyk, kad turi per mažai laiko. Tu turi lygiai tiek pat valandų per dieną, kiek jų buvo duota toliau išvardintiems asmenims).”

P.S. Tai straipsnis po ilgos pertraukos, priminęs kaip smagu rašyti. Sekantį kartą, kokie tikrieji skaičiai bei koks savistabos poveikis produktyvumui.

Dažnas psichologijos mokslų imasi norėdamas pažinti save ir išspręsti asmenines problemas. Iš tiesų, tai mokslas, kuris leidžia suprasti žmonių elgesio priežastis bei įvairius iracionalumus. Todėl manau, kad kiekvienam bus įdomu susipažinti su keliais žemiau aprašomais reiškiniais/keistenybėm. Deja, nežinau, kaip tai vadinasi lietuviškai.

Milgramo eksperimentas (angl. Milgram)

Tikslas: nustatyti, ar autoritetas gali priversti žmones atlikti veiksmus, prieštaraujančius natūraliam jų elgesiui ir/ar moralei.

Metodas: kviečiami savanoriai, kuriems mokama 4,5 $ (1963 metais buvo padori suma) už dalyvavimą atminties bandyme. Į patalpą įeina du asmenys, vienas tik apsimeta savanoriu. Abu jie traukia po kortelę, kuris bus mokytojas, kuris mokinys. Tačiau iš tiesų, abejose kortelėse parašyta mokytojas, todėl tiriamasis visad tampa mokytoju. O apsimetėlis visad pameluoja, kad ištraukė mokinio kortelę ir vėliau turi iš atminties perskaityti žodžių sąrašą.

Už kiekvieną klaidą mokinys gauna elektros šoką, kaskart ją didinant 15 voltų. Mokytojui duodama pajusti, kas yra 45 voltai, tuo tarpu bandymas nutraukiamas primygtinai savanoriui atsisakius jį tęsti (po 4 įtikinamų nurodymų tęsti) arba, kai mokinys gauna tris kartus iš eilės maksimalią 450 srovę. Žinoma, srovės iš tiesų niekas negauna, tačiau taip galvoja mokytojas, girdintis kartais net šūksnius ir beldimą iš už sienos.

Rezultatai: 65% dalyvių pasiuntė maksimalią 450 voltų srovę, nors dauguma dėl to jautėsi labai nepatogiai. Kai kurie net žadėjo grąžinti pinigus, kad tik to nereiktų daryti.

Papildomos aplinkybės: jei eksperimentui vadovaujama telefonu, tuomet autoritetui atsispiria daugiau žmonių. Jei eksperimentas vykdomas, paprastame pastate, o ne prestižiniame universitete, tuomet vėlgi eksperimentatoriui paklūsta mažiau žmonių. Tačiau bet kuriuo atveju, paklūstančių žmonių kiekis išlieka svarus, bent apie 50%.

Etika: šiuo metu tokį eksperimentą atlikti draudžiama. Tačiau dauguma dalyvių dėkojo už šią patirtį, prašė priimami į darbą laboratorijoje ar siūlėsi kitaip pagelbėti.

Išvada: autoritetas didžiąją dalį žmonių gali priversti atlikti veiksmus, prieštaraujančius jų įsitikinimams. Todėl neturėtume nustebti, kai žmonės paklusdami kitiems, daro jiems nepatinkančius dalykus.

Detaliau lietuviškai ir angliškai.

Savybės charakteriui priskyrimo klaida (angl. fundamental attribution error)

Šis „dėsnis“ akivaizdžiai parodo, kad lygiai tokį patį elgesį žmonės savyje ir kituose traktuoja skirtingai, t.y., neatsižvelgia į svarbiausią dalyką – kontekstą.

Kaip tai vyksta? Asmuo kito žmogaus elgesį priskiria jo charakteriui ar tiesiogiai valdomiems dalykams, tačiau atmeta aplinkos (konteksto) įtaką. Kaip matėme ką tik aukščiau aprašytame pavyzdyje, kontekstas gali priversti elgtis priešingai nei teigia mūsų moralinės normos.

Eksperimentas: dalyviai turėjo vertinti kalbėtojus pagal tai, kiek pastarieji savo kalboje palaiko Fidelį Kastro (angl. Fidel Castro). Vertintojams buvo iš anksto pasakyta, kad pristatantiesiems buvo liepta rašyti viena arba kita tema, t.y., tai nėra jų nuomonė. Kitu atveju, dalyviai manydavo, kad pranešėjai savo noru pasirinko kurią pusę palaikyti. Vertinimo rezultatai būdavo vienodi. Taigi, tiriamieji neatsižvelgdavo į išorinius veiksnius.

Daugiau pavyzdžių: štai automobilis stovintis kreivai aikštelėje, kiti automobiliai šalia stovi tiesiai, tad taip išeina, kad šalia netelpa mašina, todėl jis užima 2 vietas. Žmogus pagalvoja „ot niekšelis, galėtų kaip žmogus pasistatyti mašiną!“. Tačiau tuo pat metu jis pamiršta, kad galbūt tas vairuotojas čia pastatė automobilį seniai, kai taip stovėjo visa eilė, t.y., jis buvo priverstas taip statyti, kitaip būtų netilpęs arba užėmęs dvi vietas (nes jei visi stovi kreivai, vienas tiesiai pastatytas automobilis privers šalia statomus automobilius palikti daug laisvos nepanaudojamos vietos).

Žmogus nusirašė per egzaminą. Daugelis gali pasakyti, kad jis nesąžiningas, linkęs vogti ir t.t. Bet galbūt jis tai darė vieną ir vienintelį kartą arba tiesiog turėjo rimtą priežastį. Galbūt jo požiūris kitoks: mokausi tik tai, kas man įdomu, o visa kita gali eiti velniop.

Išvados: toks žmonių elgesys turi vieną pliusą: padeda žmonėms lengviau suvokti pasaulį, nuspėti kitų elgesį bei neišdarko absoliutaus gyvenimo suvokimo. Tačiau kartu leidžia klysti dėl žmogaus būdo, jaustis geresniu ar protingesniu už kitus ir pan.

Daugiau informacijos angliškai.

Tuo tarpu kontekstas labai svarbu

Nukrito nuo stogo plyta ir partrenkė praeivį. Subėgo žmonės, visi piktinasi:
-Ach, ach. Jau ir plytos nuo stogo krenta, žmonėms nebėra kur vaikščioti…
Išėjęs vienas iš minios pasilenkė ties nukentėjusiuoju:
-Ei, ponai, bet juk tai draugas iš nomenklatūrinių KGB šnipų.
Visi:
-Ach, ach. Kiek tų šnipų priviso. Jau ir plytai nebėra kur nukristi…

Tai anekdotas, kuris parodo, kaip nesvarbu yra pats faktas (žmogus gavo plyta per galvą), nes viską lemia nuomonė (ant ko konkrečiai užkrito plyta).

Straipsnio tęsinį galite rasti čia.

Sugedęs gyvenimo šviesoforas

Kada paskutinį kartą jautėte, kad visiškai kontroliuojantys situaciją?

Prisipažinsiu, kad šiais metais dar taip nebuvo. Keletas sričių vis likdavo numestos.

Neigiamas atsakymas iškart sufleruoja mintį, kad, jei jūs nesirūpinate, kur teka jūsų gyvenimas, tuomet labai mažai šansų, kad gausite tai, ko norite. Tačiau tuo pat metu, juk negalima daryti iškart visko. Tad nepamirškime, kad tobulybės siekimas gali dažnai tapti kliūtimi.

Kontrolės trūkumas – streso šaltinis

Kada jaučiame didžiausią nerimą? Kai žinome, kad kažkas gali nutikti blogo, bet jaučiamės taip, kad to negalime kontroliuoti. Kartais tai tiesa, kartais ne.

Dažnai įveikti stresui ar minčių „šokinėjimui“ užtenka tiksliai apsibrėžti problemą. Nurodyti jos priežastis, įveikimo būdus. Paprasčiausia yra pasakyti sau, kas blogiausia gali nutikti, jei nieko nesiimsite. Dažnai „nuostoliai“ pasirodo tokie maži, kad iškart suprantate, jog veltui jaudinatės. Trumpai tariant, jūs pradedate vadovauti situacijai.

Tikslinga gyvensena veda į pasitenkinimą

Kai gyvename taip, kad kiekvieną dieną kažko siekiame, mes esame labiau motyvuoti, nes jaučiame rankose savo gyvenimo vadžias. Labiausiai tai pasireiškia, kai mūsų tikslas yra gerai pailsėti 😀

Antras svarbus dalykas, kad betikslis gyvenimas yra plaukimas gyvenimo upe be jokios kontrolės. Ar būtų malonu važiuoti autobusu, kuris važiuoja be maršruto, tačiau jūs kažkodėl naiviai tikitės su jo pagalba patekti į kažkokią konkrečia vietą?..

Kokių gyvenimo sričių kontrolę apleidote?

Esu įsitikinęs, kad būtent tose srityse jaučiatės mažiausiai laimingi. O taip yra dėl lygiai tos pačios priežasties. Tos sritys valdo jus, o ne jūs jas.

Begalinis darbų sąrašas

Ne seniai skaičiau apie „Will do“ sąrašą vietoj „To do“. Esmė tokia, kad turime tik 1-3 darbus, kuriuos privalome padaryti, o visi kiti keliauna į sąrašą „Padarysiu vėliau“.

Skirtumas toks, kad paprastai dienos darbų sąrašas tik ilgėja, nes atsiranda naujų ir būtinai skubių klientų poreikių. Ištinka kokia krizė. Tokiu būdu pradiniai darbai visuomet lieka nebaigti. O matant vis daugiau bei nebaigtų darbų, pradedame jaustis blogai. Priežasčių vardinti net neverta. Taigi, pritaikius šias naujas technikas, į darbų sąrašą patenka tik tie, kuriuos esate visiškai įsipareigojęs atlikti, o visi kiti keliauja į kitą sąrašą.

Tokiu būdu kontrolė pereina į jūsų rankas ir grįžta pasitenkinimas daromais dalykais. Taigi, dar kartelį laimę lemia tai, ar esate padėties šeimininkas.

Atidėliojimas

Tai dar viena streso ir nemalonių jausmų priežastis. Kai atidedame darbus, nustojame siekti to, ką žinome, jog norime turėti, tada vėl atsiranda tuštuma. Kitaip tariant, suprantame, kad situacija išslydo iš mūsų rankų. Tam tikra prasme ji pradeda mus kontroliuoti.

Kaip perimti kontrolę į savo rankas?

Manau, kad pirmiausia reikia nustoti bėgti nuo problemų. Tačiau reikia suprasti, kad negalima visko pataisyti iškart. Jei darysite viską priešingai nei viršuje, tuomet beveik didžiąją dalį gyvenimo vadžių automatiškai perimsite į savo rankas.

Konkretesnių patarimų pilna šio puslapio archyvuose, pavyzdžiui, Laiko valdymas IV – planavimas, Kaip įveikti baimę.

Būkite smalsūs, kai jaučiate, kad kažkas blogai, nevenkite problemos, konfrontuokite su ja. Klauskite savęs, kodėl taip jaučiuosi? Fizinis skausmas nurodo kažkokį fizinį negalavimą, pvz., danties skausmas reiškia, kad sugedo dantis ir reikia kažko imtis. Nemalonūs emociniai pojūčiai lygiai taip pat nurodo, kad reikia imtis veiksmų ir taisyti padėtį.

Man nuolat tenka kovoti su perfekcionizmu. Jei perku kažkam kompiuterį, tai jis privalo būti geriausias pagal mano nustatytus parametrus. O tai užima daug laiko, bet neša maža naudos. Juk iš tiesų tų 10% greičio skirtumo niekas nepajaus…

Ar jums tai panašu į Pareto taisyklę? Juk geriausia būtų tam paskirti ribotą laiko kiekį ir pasirinkti geriausią variantą, kurį pavyko rasti. Vietoj to, kad ieškoti iš tiesų paties geriausio.

Visada atsiras geresnis variantas

Tarkime, kad galų gale nusprendėte/pasirinkote. Visos abejonės lieka praeityje. Tačiau būtent tada, kažkas pasiūlo dar geresnę išeitį. Arba net gi pareiškia, kad apskritai padarėte nesąmonę.

Net pats nustebau, kaip nepažįstamo žmogaus kritika forume vos kraujo neužvirino, kai jis parašė, kad mano pasirinkimas absoliučiai klaidingas. Galbūt todėl, kad rinkausi taip ilgai ir kruopščiai bei žinau, kad padariau tam tikrų klaidų. Kita vertus, net turėdamas naujos informacijos, pasirinkčiau labai panašiai.

Taigi, esmė tokia, kad žmonės turėdami tuos pačius poreikius ir galimybes vis tiek renkasi skirtingai. Jei būtų kitaip, tuomet būtų daug monopolijos, mažai skirtingų gamintojų. Net patys žmonės turėtų tarpusavyje būti daug panašesni. Žinoma, tai labai padėtų visiems surasti bendrą kalbą, išgelbėti pasaulį, sustabdyti globalinį atšilimą, pasiekti pasaulinę taiką… Na, bet grįžkime į realybę, kur žmonės labai skirtingi 😉

Geriau suklysti nei atidėlioti

Nėra greitesnio būdo, pasirinkimo patikrinimui, kaip apsisprendimas. Priimtas sprendimas, net jei klaidingas, visada geriau nei jokio.

Primenu, kad mokomės tik iš klaidų, o sėkmė – tai išmoktų pamokų ženklas. Jei mums puikiai sekasi, vadinasi, kad nieko nesimokome, o taikome jau anksčiau įgytas žinias.

Svarbu rezultatas

Norėčiau pakreipti problemą kitu kampu. Pavyzdį situacijos iliustravimui radau čia.

Įsivaizduokite, kad vykdote projektą. Norite, kad viskas būtų atlikta nepriekaištingai. Dėl to darbai pradeda vėluoti, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Jei pasakosite, kad norite viską padaryti kaip pridera, daugelis žmonių jus puikiai supras. Bet kuo ilgiau tempsite gumą, tuo visi žiūrės įtariau.

Viską sudėlioti į savo vietas padeda paprastas klausimas: kas geriau, ar kažkokių trūkumų turintis, tačiau įgyvendintas projektas, ar jokio galutinio produkto, tačiau su kai kuriomis puikiai išdailintomis dalimis?

Kol nėra projekto, tol nėra rezultato. Tuo tarpu visada svarbus būtent pastarasis. Nesvarbu, kaip puikiai jūs kažką išmanote, ar darote. Kol tai nebaigta, tol tai neturi jokios vertės.

Eilinis atidėliojimas

Kai kitą kartą mėginsite atlikti kažką nepriekaištingai, lauksite gerų aplinkybių ir pan., gerai pagalvokite, ar iš tiesų puikiai darote darbą, ar tiesiog atidėliojate projekto užbaigimą?

Baimių galima prisikurti visokių, kad kažkas sukritikuos, kad kažkam nepatiks, kad tai ne tai, ko tikėjotės ir pan.

Visada atsiras priešiškai nusiteikusių žmonių, kaip ir tokių, kuriems jūsų darbas patiks, net jei pats būsite priešingos nuomonės. Tačiau esmė paprasta – nėra rezultato, vadinasi, kad nieko nenuveikėt. O ar norite, kad jūsų rezultatas būtų nulinis? Jei ne, tuomet sukluskite.

Pakankamai dažnai dvejoju, ar straipsnis pakankamai geras, kad būtų vertas publikuoti. Tačiau dar nebuvo taip, kad kažkurio įrašo nepaskelbčiau. Juodraštis kažkur giliame užkambaryje vertas nieko, tačiau paskelbtas, kad ir prastesnės kokybės tekstas, kažkam suteiks žinių ir/ar motyvacijos. Galbūt tik keletui, bet kažkam pravers. Tuo tarpu kam nepatiks, galės neskaityti iki galo. Juk kiekvienas straipsnis negali būti auksinis.

P.S. yra vienas straipsnis, kuris nepaskelbtas, tačiau jį sudaro tik 6 eilutės, tad jis iš tiesų yra nebaigtas.

Dviejų metų gimtadienis!

Antradienį (2011.02.08) suėjo lygiai 2 metai nuo pirmojo straipsnio paskelbimo. Buvo paskelbti 108 įrašai, iš kurių 73 straipsniai asmeninio tobulėjimo temomis. Vidutinis įrašo ilgis 400 žodžių, tai sudaro 43200. Tarkime atsitiktinis knygos  „Mergina su drakono tatuiruote” puslapis turėjo 260 žodžių, vadinasi parašiau 166 puslapius. Neblogai 😉

Daugiausia dėmesio skiriu žaidimui

Atėjo toks metas, kai kiekvienas pažvelgęs iš šalies, gali pasakyti, kad užsiiminėju niekais. Galbūt tai tiesa, bet gyvenimas be žaismingumo tuščias ir rutiniškas. Beje, atsižvelgiant į pavadinimą – garsiname Lietuvą 😀

Smagu tuo, kad atneša bemieges naktis, kėlimusis 3 valandą ryto, daug įtampos, azarto ir strateginių galvosūkių. Džiugu, kad turime puikią komandą. Liko 23 iš 60 dienų, dar visko gali nutikti, bet tikiuosi geriausio! 😀

Paįvairinkime gyvenimą

Idėją perskaičiau draugo Dimos (Dimitrij) siųstame laiške. Ačiū tau. Esmė paprasta, žmonių protas reaguoja į pokyčius. Pvz., jei patalpoje dūmai pradeda rinktis, tai užuosite iš pradžių, o vėliau į tai nekreipsite dėmesio. Į temperatūros pokyčius irgi reaguosime tik tada, jei jie pakankamai staigūs, pvz., perėjimas iš lauko į šiltą vidų. Taigi, siūlymas paprastas, kasdien daryti ką nors naujo ar kitaip. Idėją užkabino, tad štai mano sąrašas ateinančioms 30 dienų:

1. Pastatyti besmegenį;
2. Nueiti į darbą kitu keliu;
3. Valytis dantis kaire ranka;
4. Pasikviesti draugų žaisti šachmatais;
5. Pabėgioti, vietoj įprastinės mankštos namie;
6. Nekalbėti 4 valandas;
7. Pasivažinėti po miestą be tikslo;
8. Vakarienė žvakių šviesoje;
9. Pagulėti vonioje;
10. Iškepti pyragą;
11. Sukeisti telefonų SIM korteles vietom dienai;
12. Nuvažiuoti į darbą su mašina;
13. Miegoti pilnai ištiestoje lovoje;
14. Miegoti galva kitoje pusėje, dažnai tai baigiasi galvos guzais ;);
15. Diena/vakaras be kompiuterio;
16. Romantiška diena;
17. Pradėti dieną 5:00 ryto;
18. Sudėlioti dėlionę, kaip seniai to nedariau :);
19. Užrašyti mintis (rašyti kiekvieną šovusią į galvą mintį, atrodo įdomus pratimas);
20. Aprašyti dienos veiksmus ir jausmus dienoraštyje;
21. Pasidaryti vaisių salotas;
22. Visą dieną nemūvėti laikrodžio;
23. Surinkti įdomiausias nuotraukas ir padaryti koliažą;
24. Parašyti knygos apžvalgą;
25. Nueiti į baseiną;
26. Pažiūrėti žinias;
27. Praleisti dieną su akiniais;
28. Išgerti kavos;
29. Leisti draugei nulakuoti nagus, ji jau seniai to trokšta :D;
30. Atrinkti nuotraukas ir nunešti atspausdinimui;

Galbūt dar šaus įdomesnių variantų, kuriuos įgyvendinsiu. Taigi, ir toliau pagrindinį dėmesį skirsiu žaidimui ir smagumams.

Siūlau ir jums susidaryti panašų sąrašą, taip paįvairinant kasdienybę 😉

Mus supančią aplinką galima suskirstyti į tris grupes: materialią, psichologinę ir žmones. Pastarosios dvi grupės glaudžiais susijusios.

Materiali aplinka (fiziniai daiktai)

Apie tai jau rašiau savo straipsniuose. Šaunus pavyzdys, kaip stipriai mus veikia aplinka:

Buvo atliktas toks bandymas. Dvi vienodos rūšies žuvys patalpinamos į skirtingus akvariumus. Viena į mažutį, šiek tiek didesnį už ją pačią. Kita, į didžiulį akvariumą. Eksperimento rezultatas toks, kokio ir galima tikėtis: mažame akvariume plaukiojusi žuvytė buvo kelis kartus mažesnė nei ta, kuri augo didesniame. Žuvys priešingai nei žmonės, neturi gebėjimo mąstyti ir daryti įtaką aplinkai, tačiau geba puikiai prie jos prisitaikyti.

Trumpai apibendrinsiu: žmonių lūkesčiai ir tvarkinga bei maloni aplinka „priverčia“ mus geriau jaustis, daugiau siekti ir gyventi našiau.

Mus supantys žmonės

Su stipria žmonių įtaka susidūriau virtualioje žaidimų erdvėje (www.nukezone.nu). Apie žaidimą papasakot galiu tik tiek, kad tai paskutinis raundas (sausio 3 – kovo 3), kuriame žaidžiu, nes reikia daugybės laiko. Prieš tai buvau žaidęs prieš maždaug 4 metus.

Kaip ir visur gyvenime, visada atsiranda aktyvesnių žmonių, kurie nori, kuo geriau ir efektyviau viską atlikti. Lygiai tas pats vyksta ir virtualioje aplinkoje, šiuo konkrečiu atveju susirinko 15 bendro tikslo siekiančių žmonių. Žaidime tai vadinama klanu.

Prasideda vidinės lenktynės, kas geriau, gudriau ir daugiau padarys. Tačiau tenka paplušėti, kol žmonės supranta, kad bendras tikslas turi būti aukščiau kiekvieno individo atskiro indėlio. Visada galima padaryti sau geriau, atimant balus iš bendro tikslo.

O viskas buvo taip

Turėjom vidutiniškai stiprų klaną, kuris užėmė 11tą vietą. Daug kas jau galvojo nustoti žaisti, bet sutarėm padaryti paskutinį raundą ir tada atsisveikinti su žaidimu ilgam (vėl kokiem 4 metam 🙂 ). Bet prieš pradedant žaisti pakeitėme 5 žmonės iš 15, t.y., atsisakėme visų silpniausių narių ir priėmėm geresnių.

Įvyko kažkoks sinergetinis veiksmas. Pasitempė visi iki vieno. Žaidimas tapo nebe žaidimu, o rimtu užsiėmimu. Žmonės keliasi naktį, kad tik neprarastų taškų, dalinasi idėjomis kaip viską pagerinti, uoliai talkina vieni kitiems. Rezultatas toks, kad dabar esame pirmoje vietoje bei norime pakeisti dar vieną narį.

Žmonės padedantys vieni kitiems

Jau seniai mintyse sklaidė idėja, kad reikėtų suburti grupę, kuri motyvuotų jos narius aktyviau siekti savo tikslų. Neseniai įvykęs veiksmas virtualioje erdvėje tai tik dar kartą patvirtino.

Mus supantys žmonės labai svarbu. Tačiau vieno ar dviejų žmonių nepakanka. Sunku įvertinti, kada įvyko lūžis, nes būtent dėl jo matosi kiekvieno atskiro žaidėjo suaktyvėjimas. Manau, kad teisinga būtų lūžio tašką apibrėžti pagal tokią formulę: 33% narių ypatingai aktyvūs, likę 67% beveik tokio paties kalibro ir mažai nusileidžia lyderiams. Silpnų narių skaičius 0-7%.

Dabar galima pritaikyti tai gyvenimui. Su kiek žmonių daugiausia bendraujate? Kiek procentų iš jų jums padeda siekti savo tikslų, pasirodyti vis geriau? Kiek žmonių jūsų gyvenime jus tempia į apačią pesimizmu ir niurzgėjimu?

Turbūt jau numanote, kiek naujų draugų reikia, kad pasiektumėt sekantį gyvenimiško produktyvumo lygį.

Išvados

Dažnai tokie paprasti dalykai, kaip padedanti aplinka yra pamirštami. Tačiau, iš tiesų, tai būtų puikus pats pirmasis žingsnis. Tai panašu į siūlymą sienas išklijuoti savo tikslais. Kasdienis jų matymas primena, ką norite ir turite daryti. Lygiai taip apsupti tinkamų žmonių, gyvensite gyvybingesnį ir produktyvesnį gyvenimą.

Viskas labai paprasta: kasdien atsigulus į lovą, mintims perbėgu visus dienos įvykius.

Jau pamiršau, kur apie tai perskaičiau, bet iškart kilo noras išbandyti. Gal dėl to, kad nuolat pamirštu, ką veikiau vakar ar praeitą savaitgalį, tačiau puikiai atsimenu visus banko kortelės slaptažodžius.

Šį metodą taikau jau penktą savaitę. Be pertraukų 11 dienų. Vis pamiršdavau, kad turiu prisiminti, kol galų gale ant nešiojamojo kompiuterio nugaros ir prie lovos esančios sienos priklijavau lapelius su žodžiu „Prisimink”.

Praktinė nauda

• Kur kas geriau prisimenu, ką veikiau, praeitą savaitgalį, ką dirbau, kur buvau.
• Geriau įsijaučiu į dabarties momentą. Ką matau, ką girdžiu, koks tai jausmas, kas yra ir vyksta aplink mane.
• Lengviau užmiegu. Nežinau kodėl, tačiau mėginant galvoti apie savo dieną, užmiegu kur kas greičiau.
• Padeda prisiminti, ką turiu padaryti. Pvz., perbėginėdamas savo dieną, prisimenu/pastebiu, kad turiu padaryti vieną ar kitą svarbų darbą būtent rytoj. Čiumpu rašiklį ir įrašau į kalendorių.

Teorinė nauda

• Geriau įsimenami visi dalykai. Negaliu šito patvirtinti, tyrimų neatlikau. Tačiau, jei kilnojant svarmenis auga raumenys, tai treniruojant atmintį, ji turi gerėti.
• Galima tą pačią dieną prisiminti antrą kartą, išgyvenant ją tokią, kokios norite. Pvz., jei padarėte klaidą ar žinote, kaip geriau pasielgti kažkurioje situacijoje, tuomet tai ir darote savo dienos versijoje.

Baigiamasis žodis

Ketinu tai daryti ir toliau, nors dar toli 30 dienų ribą be „suklupimo“. Malonus procesas, apčiuopiama nauda, padeda užmigti. Siūlau ir jums išmėginti! 🙂