Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Beveik kiekvienas iš mūsų norime kažko pasiekti. Dažniausiai pasiekimas yra kažko darymas, turėjimas ar išmanymas gerokai geriau nei tai geba vidutinybė. Štai čia atsiskleidžia viena svarbi gyvenimo tiesa.

Be to, šioji tiesa galioja į dvi puses. Pirma, jei jūs kažkurioje (gal daugumoje) gyvenimo sričių rodote vidutinius gebėjimus, tuomet tokie ir jūsų rezultatai: vidutinis atlyginimas, vidutinio gerumo poilsis, pramogos ir t.t. Antra, jei kažkurioje srityje esate išskirtinis, tuomet galite jos padedamas gauti ypatingas pajamas ar tiesiog pasitenkinimą dėl aukšto gebėjimo (pvz., mokėjimas puikiai žaisti poolą).

Išvada peršasi savaime: kol viską darai kaip visi, tol turi tiek kaip visi. Vadinasi, pirmasis žingsnis norint kažko pasiekti gyvenime, pradėti viską daryti kitaip nei jūsų kaimynas Petras. Kaimyno klaidos visada matosi geriau nei savosios 😉

Tačiau kaip tai pasiekti? Pastarąją savaitę sirgau ir užsikabliavau (o taip, žinau, kad toks žodis neegzistuoja 🙂 ) ant visų laikų geriausio strateginio žaidimo (Age of Empires II: The Conqueros Expansion). Kaip jau rašiau viename straipsnyje, net atrodo beprasmiškai leidžiant laiką, galima pamatyti tobulėjimo rezultatus. O štai dabar dar supratau, kad net peržengti tam tikras gyvenimo ribas.

Prieš pereinant toliau, verta paminėti, kad kompiuteriniai žaidimai oficialiai yra sporto šaka. Egzistuoja įvairūs turnyrai, lygos ir t.t. Geriausieji žaidėjai gali pragyventi vien iš to, kad „žaidžia“, tad čia rimtas dalykas, o ne vaikų pramogos.

Konkretumą paliksiu paslaptyje, tačiau duodu štai tokį pavyzdį. Yra žaidėjas A ir žaidėjas B. Abu jie prie kompiuterio praleidžia po 6 valandas per dieną. A žaidėjas yra maniakiškai įnikęs į žaidimus ir nuolat pliekia tikėdamasis kažkada tapti vienu geriausių pasaulyje. Tiek daug tam skiriamo laiko, leidžia jam suformuoti tokius įgūdžius, kad visus draugus ir pažįstamus įveikia be problemų, tačiau Lietuvos mąstu ar pasaulio yra tik šiek tiek aukščiau nei vidurkis.

Tuo tarpu žaidėjas B, praleidžia prie žaidimo tiek pat laiko. Tačiau jį išnaudoja visiškai kitaip. Pirma, visad ieško stipresnių žaidėjų už save, nes tik taip tobulėjama. Jis taip elgiasi nepaisant to, kad pralaimėjimo jausmas pasiekiamas daug dažniau. Tačiau lengva pergalė dar niekam neleido nieko išmokti ar tuo labiau pajusti pasitenkinimą. Antra, jis žaidimus analizuoja, ypač tuos, kuriuose pralaimėjo. Trečia, išsiaiškina visus žaidimo niuansus, pvz., ar labiau apsimoka išrasti kažkokį patobulinimą ar pagaminti daugiau darbininkų ir t.t. Tokių dalykų yra begalės, kuriuos daro B, bet ne A.

Realiai abu žaidėjai dėl praleidžiamo laiko turi tokį patį greitį, skiriasi tik jų mąstymas. Pirmasis viską daro bukai, tuo tarpu antrasis numato priešininką, sutaupo laiko ten, kur A net nežino, kad tai įmanoma. Būtent visi šitie pirmaeiliai dalykai ir atskiria pelus nuo grūdų.

Taigi, A daro kaip visi – tiesiog žaidžia, tad čempionu niekada nebus. B imasi konkrečių veiksmų savo sugebėjimams gerinti.

Grįžtant prie gyvenimo: jei žaidi teisininką, bet nesiaiškini, kur sutaupyti laiko, kokie šio žaidimo niuansai, tuomet būsi vidutinis teisininkas, kas garantuos vidutinį rezultatą – atlyginimą. Jei žaidi stalių ir viskas, ką darai yra darymas darymas ir darymas. Tuomet pasiekus tam tikrą lygį taip pat įstringi. Reikia domėtis naujais metodais ir technologijom. Jei programuoji ir tuo nesidomi, tuomet gali tikėtis tik vidutinės algos. Visas gyvenimas kaip žaidimas…

Atėjo metas pažiūrėti, kaip man sekasi vykdyti šių metų tikslus, kurie surašyti čia. Kadangi apačioje viską vertinsiu procentais, verta paskaičiuoti kiek šių metų laiko jau praėjo – 8,5 mėnesio padaliname iš 12 ir gauname – 71% .

Dalykai, kurie turėjo įvykti puslapyje

Ketinau sudalyvauti šiuose seminaruose ir juos aprašyti:

1. Atminties lavinimas – 0%;
2. Greitasis skaitymas – 0%;
3. Bendravimas su žmonėmis – 0%.

Kodėl visur 0%? Pasirodo, kad sudalyvauti juose yra pakankamai sunku – tai netikėtai pakeičiamas laikas, tai per didelė kaina, tai mano amžius (rimtai!) ar dar kas nors. Žinoma, galima sakyti, kad tai tik pasiteisinimai, nes tam tikra prasme taip ir yra. Kita vertus, tai supratimas, kad už juos yra svarbesnių dalykų ir jų laikinas nustūmimas į šalį mažai tepakenks.

Turėjau parašyti tokius kiekius įvairių įrašų internete:

1. 42 įrašai tobulėjimo temomis – bloge atsirado 26 straipsniai = 62%;
2. 10 papildomų įrašų, pvz., kaip šis – 11 = 110%;
3. 30 šeštadieninių nuorodų įrašų – 12 = 40%; Buvau vienu metu atsisakęs šio sumanymo, bet dabar vėl prie jo grįšiu.
4. 100 twitter įrašų – 89 = 89%.

Jei visi procentai verti tiek pat, tuomet jų vidurkis yra 75 % – geras rezultatas 🙂

Kita

1. Praplėsti rekomenduojamų knygų skiltį bent iki 5.  Atlikta
2. Pradėti naudoti twitter’į ir padaryti, kad iš puslapio galima būtų greitai prisijungti prie manęs;  Atlikta
3. Pridėti puslapyje galimybę dalintis mano įrašais; Atlikta
4. Surasti ir įjungti populiariausių straipsnių įskiepį; Atlikta
5. Sudėti daugiau tag’ų, geriau kategorizuoti įrašus; Atlikta
6. Citatų skiltis; Atlikta ir nuolat pildoma
7. Eksperimentuoti ir mokytis apie paieškos variklius; Atlikta
8. Dar keletas dalykų, kurie tegu lieka paslaptyje; Atlikta

Sausį iškelti tikslai

Blogas
Iki 2010.06.01 – būtų laikotarpis, kai 6 iš 7 dienų unikalių lankytojų buvo bent 150.
Iki 2010.12.31 – būtų laikotarpis, kai 6 iš 7 dienų unikalių lankytojų buvo bent 500.

Palyginimui pasakysiu, kad sausį vidutiniškai unikalių lankytojų per dieną apsilankydavo 28,25. Pasiekta – 100 unikalių = 67% (pirmojo tikslo). Dabar matau, kad pasiekti antrojo tikslo neįmanoma be daugybės papildomų pastangų. Tačiau galbūt pasieksiu šį rezultatą puslapio peržiūrų skaičiumi. Kita vertus, mano požiūris smarkiai pasikeitė, tad skaitytojų skaičiaus didinimas dabar turi kur kas mažesnį prioritetą.

Automobilis
Šių metų planas surinkti 10000 litų. Pasiekta – 6920 lt = 69%. Turėjo būti gerokai sunkiau, bet pavyko atkapstyti 2000 lt, kurie jau senių seniausiai buvo skirti automobiliui bei investuoti 🙂

Investicijos
Užsibrėžiau, kad šiais metais investuosiu 20% atlyginimo bei 45% iš kitų asmenų man turimų įsiskolinimų. Pasiekta – atlyginimo suinvestavimas įvykdytas 130%, t.y., suinvestavau daugiau nei planavau tam skirti. Numatytos skolos sumos investuota 19% – bet tik todėl, kad nemoku išmušti skolų 😉 Gal kas pasiūlytumėt savo paslaugas? 😀 😀

Tikslų įgyvendinimo apibendrinimas

Manau, kad įgyvendinti tikslus sekasi sunkiau nei ugdyti įpročius, kur beveik viską atlikau maksimaliai sėkmingai. Tačiau rezultatu esu patenkintas. Visų pirma, kai kur atlikau mažiau nei planuota, tačiau atlikau įvairių dalykų, kurie net nebuvo įrašyti į pradinį tikslų įgyvendinimo variantą bei čia nepateikti. Be to, pasikeitė tikslų vykdymo prioritetai: kai kurie dalykai dabar atrodo kur kas mažiau svarbūs.

Pradėti norėčiau kinų patarle: „3 dienas neskaičius, kalba tampa beskonė“ („After three days without reading, talk becomes flavorless“). Pamenu, kad esu matęs, kur kas įtaigesnį patarlės vertimą į lietuvių kalbą. Galbūt turit geresnių variantų?

Naujos idėjos

Žmogus užsiimdamas įprasta veikla, bendraudamas su tais pačiais žmonėmis „malasi“ tose pačiose sultyse. Žinoma, yra brainstormingas, tačiau jo generuojamos mintys bus apribotos informacija, kuri jau yra gauta ir apdorota daugybę kartų.

Tai galioja ne tik idėjoms, bet ir mąstymui. Skaitymas gerokai padidina vadinamųjų „aaaa!“ momentų kiekį, t.y., kai staiga viskas susidėlioja tarsi į lentynėles ir suprantame kažkokią naują tiesą apie gyvenimą, darbą ar ką kitą.

Tai primena filosofijos dėstytojo žodžius: žmogus su turima informacija negali sugalvoti nieko naujo, ko jau ir taip nežino. Taip, tau gali kilti nauja mintis, tačiau iš tiesų ji yra sena, bet į pavirčių iškelta tik dabar.

To paties skaitymas

Ar manote, kad perskaitę knygą iš naujo, kurią paskutinį kartą matėte prieš 5 ar daugiau metų, suteiktumėte jai tą pačią prasmę ir įžvalgas? Akivaizdu, kad ne. O ką, jei nuolat skaitote knygas ta pačia tematika, pvz., asmeninio tobulėjimo? Juk daug turinio kartojasi ir pateikiama viso labo kitu kampu?

Jei aktyviai dirbama toje srityje, tuomet gims nauji pastebėjimai. Antra, bus nuolat priminamos senos geros tiesos. Kaip mano matematikos mokytojas sakydavo: „Kartojimas yra visų mokslų motina“. Ir trečia, tai įdomu ir motyvuoja.

Proto ir minčių lavinimas

Tarp filmo, pastatyto pagal knygą, žiūrėjimo ir knygos skaitymo yra didžiulis skirtumas. Ar kas nors esate matę nutikimą, kuomet filmas buvo geresnis už knygą? Tuomet prašau pasidalinti komentaruose.

Filmas mums pateikia iš anksto apdorotą informaciją, kaip kas atrodo, kur vyksta veiksmas ir t.t. Kas vyksta mūsų galvoje, kai skaitome? Visų pirma, visus veikėjus ir aplinkas tenka susikurti mintyse – darbas mūsų vaizduotei, antra, įsijautimas kur kas didesnis, juk viskas vyksta galvoje, o ne ekrane.

Perskaičius knygą, kartais pasikeičia nuomonė tam tikrais klausimais arba tiesiog tampi nebe toks kategoriškas, nes aiškiai pamatai ir antrąją pusę. Esu įsitikinęs, kad atitinkamai pasikeistų ir reali reakcija į gyvenimišką situaciją.

Tad verta ar ne?

Manau, kad kiekvienam, kuris skaito, atrodo, jog tai verta savo tam skiriamo laiko ir pinigų. Tam, kuris to nedaro, atrodo priešingai.

Kaip bebūtų, visuomet egzistuoja alternatyvieji kaštai. Tą laiką galėtumėt panaudoti ne skaitymui apie tuos pačius dalykus kitu kampu, bet jų darymui. Ne informacijos rinkimui apie verslą, bet jo kūrimui ir t.t.

Lygiai taip pat, veltui švaistomą laiką prie TV ar kompo būtų galima panaudoti proto lavinimui ir pramogai skaitant knygas.

Mažiausiai 2 savaitės poilsio

Turbūt nekyla klausimų, kodėl tokia trukmė yra minimali? Ar prisimenate ilguosius savaitgalius? Dažnai jų metu ne visai spėjame pabėgti nuo darbo. O viena savaitė praktiškai tokio pat ilgio. Juk atostogų tikslas atsipalaiduoti, pagyventi be problemų ir į viską pažvelgti „žvaliomis“ akimis.

Galite tam prieštarauti, tačiau atostogų įstatymas numato, kad vienų imamų atostogų trukmė privalo būti ne mažesnė kaip 14 kalendorinių dienų. Taškas.

Beje, ši nuoroda tikrai šauni, nes atsako į visus dažniausiai iškylančius klausimus. Kada galima imti pirmąsias atostogas, kiek atostogų, jei dirbama puse etato, kas nutinka, jei į atostogų metą patenka šventinė diena ir t.t. Siūlau perskaityti viską – nuo pradžios iki galo.

Nedirbkite

Šito sunku laikytis man pačiam. Pirma, esu tėviškėje, kur visada atsiras keletas darbų, kuriuos derėtų atlikti, bet jų pobūdis fizinis, todėl iš tiesų ilsiuosi. Antra, štai rašau straipsnį, tad dirbu protiškai. Kita vertus, rašymas man malonumas.

Tad liepiu nedirbti, pats dirbdamas? Iš tiesų, šneku apie darymą to paties, ką darote darbe: pokalbiai su klientais, problemų sprendimas ir visos kitos pareigos. Kartais tenka sulaukti skambučio, kad įvyko kritinė klaida ir reikia pagalbos. Tada akimirksniu įsijungiate į darbinį režimą, nuo kurio turėtume pailsėti.

Taigi, vienintelis būdas tinkamai pailsėti, nudirbti visus būtinus darbus tiek darbe, tiek namuose dar prieš atostogas. O tai jau kito skyrelio tema…

Planuokite atostogas

Pirmiausia reikia padaryti taip, kad atostogų metu būtų kuo mažiau darbelių arba tik malonūs ir neišvengiami, nes turi būti atliekami tam tikru metu ar reguliariai.

Kita dalis – veikla, kuria užsiimsite. Patys suprantate, jei tiesiog darysite tą patį, ką per įprastas išeigines, tuomet kam jums tos atostogos? Juk reikia atstatyti jėgas, gauti naujų įspūdžių, pagaląsti savo proto ašmenis.

Užtenka kelių išvykų, nebūtina toli ir brangiai. Galima padaryti mažą dviračių žygį, praleisti visą dieną kitame mieste ir t.t. Maži dalykai daro stebuklus. Labai svarbu yra pakeisti aplinką, kurioje paprastai esate.

Kitų patarimai

Šiuo metu atostogauju ir nusprendžiau, kad noriu šį laiką išnaudoti, kuo efektyviau. Todėl straipsnis šia tema puiki proga susipažinti su kitų mintimis bei gauti naudos tiek sau, tiek skaitytojams. Taigi, šiek tiek pagooglinęs tikėjausi pridėti patarimų, tačiau nieko neaptikau, ką verta paminėti ir nėra aukščiau parašytame tekste. Ką jūs patartumėte, kad poilsis būtų kuo geresnis? Ką reikėtų daryti, o ko ne?

Skaitydamas autoriaus Paul Myers kūrinį „Need To Know“, radau įdomią koncepciją apie tikslų siekimą, kuria norėčiau pasidalinti su jumis, mieli skaitytojai.

Perpildyta kantrybės taurė

Kaip jau rašiau anksčiau, paprastai žmonės stengiasi išlaikyti įprastą komforto zoną, t.y., viską palikti taip, kaip yra dabar. Jei kažkas blogai, jie tai kenčia. Tačiau tik iki tol, kol tai pasidaro nepakeliama. Kitaip tariant, imamės keisti padėtį tada, kai nieko nedarymas kainuoja tiek daug, kad esame motyvuoti veikti.

Žinoma, įvairūs aspektai skirtingus žmones veikia įvairiai. Kai ką išjudinti gali menkniekis, o kitus tik gresianti „katastrofa“. Pavyzdžiui, asmuo mėgsta tvarką ir net vienas nešvarus puodelis ant stalo, gali jį priversti susitvarkyti. Tuo tarpu kitas žmogus gali krauti tuščius indus ant stalo tol, kol nebeliks švarių ir bus priverstas eiti plauti.

Vieną asmenį ieškoti naujos darbo vietos privers 20% algos sumažinimas, tuo tarpu kitas, net sumažinus uždarbį per pus, liks dirbti ten pat ir skųsis, koks gyvenimas neteisingas.

Norėjimas prieš valią

Žmonės visad kažko nori: užkalbinti patinkančią merginą, numesti svorio, pradėti savo verslą ir t.t. Klausimas, kodėl asmuo to nepasiekė, turi du pagrindinius atsakymus: norima per silpnai, arba, kad tam tereikia šiek tiek valios, kurią galima nuolat stiprinti.

Valia leidžia padaryti mums tai, ko mes nenorime. Tuo tarpu gyvenime siekiame dalykų, kurių norime. Taigi, jei žmogus remiasi valios pastangomis, tuomet jis kovoja prieš dalykus, kurių iš tiesų nori, pakeisdamas juos dalykais, kurių turėtų trokšti.

Matome, kad žmoguje vyksta kova tarp dalykų, kurie skatina tai daryti, bei dalykų, kurie mus stabdo. Tuo turėtume pasinaudoti.

Tikslų siekimas

Tikslo pasiekimą nulemia tai, kiek malonumo gausime (už), ir, kiek skausmo išvengsime (prieš), suma. Jei suma neigiama, tuomet einame atgal, jei teigiama – stumiamės į priekį. Kuo balansas didesnis, tuo greičiau pasieksime tikslą.

Įdomu, kad žmonės dažnai nė nesusirašo už ir prieš argumentų, tuomet tai už juos padaro pasąmonė. Iš tiesų, mes galime jais manipuliuoti. Tarkime, kad turime tikslą praleisti daugiau laiko su sporto draugais.

Gali būti, kad jūs tik manote, kad turite praleisti laiką su jais, nors iš tiesų to nelabai norite. Tuomet už grafoje atsirastų: atstūmimo išvengimas. Tačiau prieš grafoje galima parašyti atkirtį: neleisiu kitiems nuspręsti, ką turiu daryti.

Norint pridėti daugiau prieš, galima šį laiką lyginti su kitomis socialinėmis gyvenimo dalimis. Pvz., bus nuvilta mergina, dėl mažiau su ja praleidžiamo laiko.

Taip pat, galima pasinaudoti mažiau tiesiogiai susijusiais dalykais. Juk rūpinatės sveikata, tuomet jums nepatiks tai, jog draugai leidžia laiką bare, kur daug dūmų ir nesveikas maistas. Dar vienas punktas į išvengtino skausmo (prieš) grafą: tai kainuos pinigus, kuriuos galėtumėte išleisti labiau maloniems dalykams.

Tokiu būdu galima ženkliai paspartinti tikslo pasiekimą arba suvokti, kad jis mums menkavertis, ir išstumti jį iš dienotvarkės.

Ką apie tai manote? Ar valia iš tiesų mus tolina nuo mūsų tikslų? Ar pagrindinis siekis yra kuo didesnė norimų dalykų suma gyvenime?

Daugiau pinigų galima turėti trim būdais: daugiau uždirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog mažiau išleisti. Pirmieji du punktai reikalauja naujų įgūdžių ar žymiai daugiau pastangų, tuo tarpu taupymas yra paprastas metodas, kurio efektyvumą apriboja tik jūsų gaunamų pajamų suma 😉

Veskite išlaidų žurnalą

Tokį žurnalą turiu nuo 2009 metų gegužės mėnesio. Iš pradžių išlaidas surašydavau pagal kategorijas, kad matyčiau, kur išleidžiu daugiausia pinigų. Štai nuoroda į kitame puslapyje pateiktą šabloną: išlaidų fiksavimo failas. Tai labai padeda suprasti, kur galima sutaupyti ir kiek vis dėl to mes išleidžiama.

Pradėsite skaičiuoti kiekvienos kategorijos išlaidas. Pastebėję, kad kažkurio konkretaus tipo išlaidų padarėte per daug, stengsitės jas apriboti. Pavyzdžiui, išsiaiškinsite, kad pramogoms išleidžiate 300 lt/mėn. Vadinasi, viršiję šią sumą, tapsite labai motyvuotas neišleisti nė cento.

Trečia, pradėjęs vesti tokį žurnalą, supratau, kokia pinigų suma leidžia išlaikyti įprastą komforto zoną ir išleisti sąlyginai mažą sumą, kuri yra 1100 lt/mėn. Į šią sumą neįeina didieji pirkiniai, kaip automobilis, baldai ir pan. Juk vien automobilio pirkimas metinį vidurkį padvigubintų.

Žinoma, dažniausiai kiekvieną mėnesį išleidžiu mažiau, bet kitais mėnesiais darau didelius pirkimus, pvz., drabužius susiperku vieną mėnesį, kelionės ir žygiai vyksta vasarą ir pan. Todėl turiu ir kitą vidurkį – 800lt/mėn., kuris galioja, jei neturiu jokių išlaidų, kurių nepriskiriu į išskirtinių ar brangiųjų kategorijas.

Pastaruoju metu pradėjau vesti į žurnalą tik išleidžiamas sumas, taip ignoruodamas išlaidų kategorijas. Tai leidžia sutaupyti laiko ir užtikrinti, kad vidutinės išlaidos išlieka tokios pačios.

Mokėkite grynaisiais

Dabar paplitus kortelėms ir galimybėms jomis atsiskaityti, dažnas žmogus grynuosius nešiojasi mažais kiekiais. Tyrimais yra nustatyta, kad asmeniui yra sunkiau išsiskirti su realiais banknotais nei kortele. Mėginau surasti konkretų straipsnį, kur tai skaičiau, bet nesėkmingai. Todėl papasakosiu iš atminties: žmonėms duodami grynieji arba kortelė ir siūloma pirkti konkrečius daiktus. Asmenys su kortele dažniau sutinka mokėti brangiau už tą patį daiktą. Tuo tarpu atsiskaitantys grynais dažniau atsisako pirkti.

Tą galima lengvai pagrįsti keliais pavyzdžiais. Pirma, mokėdami grynaisiais sąmoningai ar pasąmoningai fiksuojate savo išlaidas. Todėl pasiekus tam tikrą išleistų pinigų lygį, norite apkarpyti pirkimus. Antra, nuolat matote kaip piniginėje menka esama suma. Trečia, įsivaizduodami pirkinio kainą, geriau suvokiate, kokio ji dydžio, mintimis lygindami ją su turimais ir/ar uždirbamais pinigais.

Geriau jausti, kaip naudojami pinigai

Šiuo metu važinėju troleibusu ir stengiuosi važiuoti taip, kad užtektų pramušti vieną 2 litų bilietėlį. Kai pagalvoji, kad stengiesi dėl 2 litų, pasidaro truputį nejauku.

Kai važinėdavau automobiliu, apie tai nė nemąstydavau. Užsipili pilną baką, o tada nesvarbu, kad ta pati kelionė kainuoja gerokai brangiau. Dar paspaudi kaip reikalas, kas stipriai įtakoja kuro sąnaudas. Štai čia priėjome dar vieną išvadą: kai pinigų išleidimas yra atskiriamas nuo realaus jų sunaudojimo (benzino mažėjimo bake), tuomet leisti juos kur kas lengviau.

Pridėsiu dar vieną pavyzdį. Pamenu, kaip valgiau mažytį šokoladą, kuris kainavo 10 ar 20 litų. Regis, gavau jį dovanų. Paėmiau vieną mažą skiltelę, įsidėjau į burną ir sakau: šiuo metu jaučiu, kaip mano burnoje tirpsta vienas litas… Brangu.

Patarimas būtų toks: susimąstykite, kiek iš tiesų kainuoja kiekvienas jūsų daromas veiksmas.

Skūpus moka du kartus arba kiek sumoki, tiek ir gauni

Esu tikras, kad beveik kiekvienam teko nusipirkti kokį pigų daiktą, kurį buvo nei malonu naudoti nei jis ilgai tarnavo. Pavyzdžiui, nusiperki kinišką grąžtą, o tada paimi vokišką. Koks skirtumas? Su kinišku turi spausti iš visų jėgų, kad atsirastų skylė, o vokišką laikai, kad savaime per sieną nepralįstų. Kitas pavyzdys, kiniška kojinė pompa automobiliui, pripūsite ratus kokius du kartus ir galėsite eiti pirkti naujos.

Tas pats galioja drabužiams. Manote, žmogus perka batus už 150 lt, vietoj maximinių už 50 lt taip permokėdamas 3 kartus? Iš tiesų, tai permoka taupantysis. Jam reiks pirkti bent dvi poras, kad tarnautų tiek pat laiko. Tikėtina, kad reikės keisti viduje esančias pagalvėles, batraiščius ir t.t.  Be to, nešioti bus kur kas mažiau malonumo. Taigi, suskaičiavus sugaištą laiką, benziną važinėjimui ir pan., išvada viena: nieko čia nesutaupysi – nusipirkite žmoniškus batus iškart.

Tas pats galioja ir kompiuteriams. Palyginęs nešiojamųjų kainas bei parametrus, pastebiu, kad kai kurie kainuoja gerokai daugiau, nors jų sparta identiška. Ką pastebėjau iš tokios įrangos pirkimų? Dažnas garantinis, visokie keisti pakibimai, nepatogios klaviatūros, prastas ekrano spalvingumas. Išvada ta pati – kiek moki, tiek gauni.

Dabar apie saugumą. Beveik visą gyvenimą teko važinėti pigiomis padangomis, kurių pats nepirkdavau, nes net automobilio neturėjau. Tačiau šįkart tėtis pasistengė ir sumokėjo ~60 litų brangiau nei maksimoje. Taip pat, pirko ne universalias, o žiemines. Jei gerai pamenu, stumti teko vos 2-3 kartus (važinėjama Ignalinoje, kur sniego iš tiesų būna, priešingai, nei Vilniuje, kur kelias savaites plikas ledas ant asfalto yra normalu). Anksčiau reikėdavo nusikasti visą kalną vedantį iš garažo į kelią, dabar ne tik, kad kasti nereikia, bet dažnai galima apsieiti be įsibėgėjimo. Tik ~240 lt skirtumas. Jau net nekalbu apie stipriai padidėjusį saugumą. Ar jūsų gyvybė verta poros šimtų litų? Tą patį galiu pasakyti apie buvusio automobilio padangas, kurias paliko savininkas. Akivaizdu, kad užsienietis nepagailėjo pinigų, nes ant jų puikavosi žymūs prekinis ženklas „Michelin“ („Alpin“ rūšis). Užsikasiau tik vieną vienintelį kartą, nes buvau užtraukęs rankinį… 🙁 Bet atleidus, iškart nuvažiavau savais keliais 😉

Atidėkite pirkimą, kol praeis pradinis impulsas

Tiesiog niekada nepirkite antro būtinumo daikto vos jį pamatę. Pirkimą atidėkite bent savaitei. Per ją impulsas išblės ir pamatysite, ar iš tiesų to daikto reikia.

Man tai tapo tokiu natūraliu dalyku, kad galima priskirti prie trūkumų. Visad pasižiūriu apžvalgas internete ir kainas skirtingose parduotuvėse, kad būčiau tikras, jog perku tai, ko noriu už protingą kainą. Tada dar paklausinėju pažįstamų rate. Tokiu būdu naujo daikto įsigijimas gerokai užtrunka. Sakyčiau, kad net per ilgai.

Pinigų kišimas vis į tą patį

Žmonės paprastai stengiasi patvirtinti savo sprendimų teisingumą, todėl elgiasi neracionaliai.

Pavyzdys iš mano gyvenimo. Turėjau išsvajotąjį automobilį Alfa Romeo 156. Tačiau pirkinys buvo velniškai nesėkmingas. Kadangi ketinau šiuo automobiliu važinėti bent 5 metus ir įsidėti dujinę įrangą, todėl pradiniam remontui negailėjau pinigų (diržų keitimas su guoliais, visiškai sintetiniai tepalai ir pan.), todėl jau iš pat pradžių išleidau ženklią sumą. Vėliau prasidėjo mistinės problemos, kurių normaliai išspręsti nepavyko nė vienam servisui. Pasiekiau stadiją, kai buvau į ją sudėjęs 5000 lt, permokėjęs daugybę pinigų už kurą, nes pakankamo patikimumo dujų įrangai automobilis taip ir nepasiekė.

Be to, vienintelis tolimesnis problemos sprendimo būdas būtų kainavęs dar 2000 lt (originalus greičio pedalo padėties daviklis). Dar buvo žadama, kad netrukus reikės pakabą remontuoti, išmoningoji hidraulinė pavarų perjungimo įranga (Selespeed) kartais suveikdavo klaidingai ar trumpam užsikirsdavo. Taigi, galbūt dar keli tūkstančiai remontui, nes šis įrenginys tikrai dažnai pavesdavo šios markės mašinų vairuotojus, kaip pasakojo servisų darbuotojai. Trumpai tariant, dar mažiausiai 2500 ir nežinomybė bei abejonės, ar to pakaks, kad galėčiau ramiai gyventi.

Taigi, automobilį pardaviau 4000 pigiau nei pirkau. Vadinasi, vien tiesioginis piniginis nuostolis yra 9000. Tačiau paskaičiavus, kad toliau tektų važinėti benzinu, dvejones dėl galutinio automobilio remonto ir pinigų stygiaus, diena kai atsikračiau šio kledaro buvo ypatingai laiminga. Nuo širdies akmuo nusirito.

Išvada paprasta: kartais geriau nusipirkti naują daiktą, nei stengtis sutvarkyti senąjį. Taip tarsi prarandame pinigus, kai iš tiesų sutaupome. Jei ne pinigų (tuo atveju, jei 2500 lt remontas iš tiesų būtų buvęs paskutinis), tai bent laiko, ilgų pokalbių su servisų meistrais ir nervų.

Kaip taupyti pinigus 2 dalis.

Ar esate save pagavę situacijoje, kai mėginate padaryti kažką sudėtingo, o tuomet pašalinis žmogus vienu sakiniu braukte nubraukia visą problematiškumą?

Supaprastinimas

Pvz., dirbi dirbi išsijuosęs, turi planą, pirma darai A, tada B, tada C, tada D. Po viso šito gauni rezultatą X. Ateina žmogus iš šalies ir sako, bet tam juk pakanka padaryti E ir šis veiksmas labai paprastas. Tokiu būdu greitai ir lengvai gausi X. Trumpam pasijunti nejaukiai, kad pats apie tai nepagalvojai ir netrukus jau turi išsvajotąjį X.

Ši problema gali kilti dėl daugybės priežasčių:

1. „Užstrigimas“ vienoje vietoje, t.y., matymas sau po nosimi, nesidairant kitų galimybių;
2. Informacijos stoka, žmogus gali tiesiog nežinoti apie tokio sprendimo egzistavimą
3. Beprasmis greitesnis užduoties įvykdymas. Jei nėra iš to naudos, tai kam sukti galvą – juk sunkųjį būdą jau turime.
<…>
100. Žmonės mėgsta sudėtingus dalykus. Pagal straipsnio pavadinimą akivaizdu, kad šis punktas pats įdomiausias.

Kas genialu, tas paprasta

Yra toks posakis: „Kas genialu, tas paprasta. Tačiau tai kas paprasta nebūtinai genialu.“ O kaip kasdieniniame gyvenime?

Eilinis žmogus perskaito daugybę knygų, kaskart ieškodamas stebuklingo metodo praturtėti ar pasiekti kitokią sėkmę. Įvairūs būdai pastoviai kartojami skirtingose knygose. Tačiau tipiškas skaitytojas iki galo neišbando ir nepritaiko nė vieno sau. Iš tiesų, jis ieško kažko sudėtingo, kažko tokio, ką pamatęs galėtų pasakyti, jog dabar pasikeis visas jo gyvenimas.

Bet ką jis randa asmeninio tobulėjimo knygose? Pradėk nuo tikslų, paimk popieriaus lapą ir išsikelk juos. Pirmą kartą žmogus pagalvoja: „šaunu, čiumpam rašiklį ir dirbam“. Žinoma, iš karto niekas sėkmės nesusilaukė, todėl laikui bėgant asmuo pamiršta tikslus ir nustoja jų siekti.

Tačiau ateina laikas, kai jis vėl susimąsto apie gyvenimo gerovę ir ieško naujo įkvėpimo šaltinio. Dabar jis supranta, kad reikia išsikelti tikslus ir jų laikytis, tačiau mano, kad pirmoji knyga buvo bloga ir neatsakė į klausimą, kaip nuolat siekti tikslų ir nepamesti jų iš akių.

Bet antroji knyga rašo praktiškai tą patį. Po kiek laiko žmogus randa knygą, kuri žada kažką naujo: metodas skiriasi per nago juodymą, tačiau asmuo įtiki jo stebuklingumu. Vėliau eilinį sykį nusivilia, mat, po kiek laiko tikslai vėl būna pamesti. Tokia pasaka tęsiasi be galo.

Kaip manote toks žmogus reaguos, jei jam pasakysime, kad geriausias darbų planavimo įrankis yra popierius ir rašiklis? Jis atrėš, kad toks paprastas metodas neveikia. O dabar tam pačiam žmogui užsiminkite apie super/duper/mega programą skirtą darbų susirašymui, kuri tiesiog už jį nudirbs darbus. Tuomet žmogelis čiups jautį už ragų ir ims ją naudoti. Tačiau rezultatas bus toks pat.

Sėkmė yra paprasta

Dažnai būna taip: kai paklausiate žmogaus, kaip jis kažką padarė, sulaukiate maždaug tokio atsakymo: dariau, dariau ir padariau. Nepasitelkiau nei ypatingų žinių nei metodų, tiesiog po truputį triūsiau, kol pabaigiau. Tuomet numojate ranka ir pagalvojate: „Ot melagis – neišduoda savo paslapties.“ Tačiau mes abu žinom, kad paslapties nėra…

Paprastumą dažnai lydi nuobodulys

Įsivaizduokite, kad norite būti pasaulinio garso pianistas, tuomet viskas paprasta: kasdien groji nustatytą valandų skaičių ir po kokių 10-15 metų toks ir būsi. Žinoma, jei pradėsi nuo 4-8 metų. Man toks gyvenimo būdas atrodo velniškai nuobodus, nes grojimas instrumentu manęs visiškai netraukia. Turbūt numirčiau, jei tektų tiek daug groti.

Tačiau paklauskime, koks skirtumas tarp žymaus muzikanto ir sėkmingo žmogaus? Vienas savo laiką aukoja muzikai, kitas gyvenimo harmonijai. Tad tampa akivaizdu, kad, pavyzdžiui, norint tapti turtingu, reikia pastoviai tam skirti savo laiko. Nuolat daryti tą patį: peržiūrėti investicijas, skaityti verslo leidinius, ieškoti naujų idėjų pasipelnymui. Juk nuobodu kasdien daryti tą patį? Todėl žmonės ir susimąsto visokiausių vingrybių ir aplinkkelių, kad tik būtų įdomu tuo keliu eiti. Kitaip tariant dažnai meta takelį dėl šunkelio, kurį iš pradžių palaiko greitkeliu.

Taigi, kol ieškosite sudėtingų ir įmantrių gyvenimo problemų sprendimų, tol tiesiog atidėliosite paprasčiausių veiksmų darymą ir kartu savo laimės valandas. Juk viskas yra paprasta.